2020-10-07 Nr. AB-18789-3-61-3-02321-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1258-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02321-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos 12.12; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. M. (O. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašymas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 3R-272(AG-214/03-2018) (toliau – ir LAGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (21.1-32)PRC903-19 „Dėl pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo termino pratęsimo“ (toliau – ir 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas); 3) pratęsti terminą pastaboms dėl VMI 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo akto Nr. (21.60-32)FR0680-135 pateikti 30 kalendorinių dienų, skaičiuotinų nuo galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2018 m. balandžio 11 d. buvo įteiktas VMI 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-32)FR0680-135 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo buvo papildomai apskaičiuota 51 438,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Pareiškėjo atstovas 2018 m. gegužės 10 d. pateikė VMI prašymą pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti 30 kalendorinių dienų. VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu nusprendė nepratęsti termino, motyvuodama tuo, kad prašyme nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis, nes jos susijusios su subjektyviu patikrinimo akto vertinimu. Pareiškėjas VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą apskundė LAGK, kuri sprendimu paliko VMI sprendimą nepakeistą.

3. Pareiškėjo teigimu, VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, nes Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAI) 131 straipsnio 1–2 dalyse yra nustatyta mokesčių mokėtojo teisė teikti pastabas bei prašyti šį terminą pratęsti. Pareiškėjo atstovas prašymą pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti grindė tuo, kad: patikrinimo aktas yra labai didelės apimties (28 psl.) bei su didelės apimties priedais (22 priedai; 165 psl.); pats mokestinis patikrinimas buvo atliekamas net 4 mėnesius ir buvo pratęsiamas; mokestinis patikrinimas atliktas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą; buvo tikrinama už 2012–2015 metus, o visos pajamos ir išlaidos vertintos net už 1997–2015 metus; patikrinimo akte padaryta daugybė išvadų dėl skirtingų sandorių ir epizodų; ir patikrinimo akte, ir jo prieduose pateikta daugybė skaičiavimų.

4. MAĮ nustatytas bendras 30 dienų terminas pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti šiuo atveju yra nepakankamas, nes patikrinimo akte iš esmės buvo surašyta pajamų ir išlaidų vertinimas už 19 metų laikotarpį. Ilgesnis pastabų pateikimo terminas buvo būtinas ir dėl to, kad pareiškėjas ilgą laiką buvo išvykęs į iš anksto suplanuotą kelionę į Rusiją. Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. balandžio 11 d., bet tik 2018 m. balandžio 20 d. jis surado atstovą, kuris sutiko atstovauti santykiuose su centriniu mokesčių administratoriumi dėl patikrinimo akte konstatuotų mokestinių pažeidimų, o jau 2018 m. balandžio 23 d. išvyko į Rusiją. Nors kelionė buvo planuota trumpesnė, tačiau pareiškėjas sugrįžo tik 2018 m. gegužės 16 d., t. y. jau pasibaigus pastabų pateikimo pagrindiniam terminui. Dėl šios priežasties nebuvo laiko su atstovu aptarti patikrinimo metu surinktų duomenų, todėl pastabų pateikimas iš esmės nebuvo įmanomas.

5. Mokestinį patikrinimą atliko ne teritorinis mokesčių administratorius, o centrinis, todėl vien tai suponuoja daug siauresnes procesines galimybes apeliacijai dėl mokestinio patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas turi procesinę teisę tik pateikti pastabas dėl patikrinimo akto (MAI 131 straipsnis, 153 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurios nagrinėjamu atveju nebuvo galima realizuoti dėl VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo. Tokia procesinė situacija yra nesuderinama su teismų praktikoje plačiai išplėtotu reikalavimu, jog kiekvienas asmuo privalo būti išklausytas prieš jam taikant bet kokio pobūdžio sankcijas.

6. Palikus galioti VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą, galimybė įgyvendinti teisę į gynybą dėl konstatuotų mokestinių pažeidimų būtų apsunkinta ne tik dėl to, kad būtų prarandama galimybė išsakyti nesutikimo argumentus ir motyvus tiesiogiai mokesčių administratoriui, tačiau ir dėl to, kad pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs, mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinius ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu. VMI skundžiamu sprendimu užkirto galimybę teikti pastabas, įrodymus bei detalius paaiškinimus dėl patikrinimo akto.

7. Šiuo sprendimu VMI pažeidė MAĮ įtvirtintą turinio prieš formą viršenybės principą, kadangi iš esmės viršenybę teikė formaliems pagrindams, dėl kurių panaikinta galimybė teikti pastabas, o ne siekiui objektyviai išklausyti motyvus ir argumentus dėl konstatuotų mokestinių pažeidimų bei priimti kuo objektyvesnį ir teisingesnį sprendimą.

8. Pareiškėjas pastebi, kad skundžiamas VMI sprendimas nebuvo jo atstovui išsiųstas nurodytu elektroniniu paštu, nors toks prašymas buvo išreikštas. VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas registruotu laišku buvo išsiųstas tik 2018 m. gegužės 11 d. bei pareiškėjo atstovui įteiktas tik 2018 m. gegužės 18 d. Šios aplinkybės reikšmingos tuo aspektu, jog pagrindinis terminas pastaboms pateikti pasibaigė 2018 m. gegužės 11 d., todėl sužinojus apie VMI 2018 m. gegužės 10 d. priimtą sprendimą netenkinti 2018 m. gegužės 10 d. prašymo tik 2018 m. gegužės 18 d., buvo užkirsta galimybė pateikti bent dalines pastabas dėl patikrinimo akto, kurios būtų papildytos vėliau. Šiais veiksmais VMI pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, MAĮ 164 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 4 dalį.

9. Pareiškėjo teigimu, LAGK sprendime neatsižvelgė į minėtas reikšmingas aplinkybes ir visiškai nepagrįstai nurodė, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo pratęsti terminą dėl patikrinimo akto pastabų pateikimo, kadangi jau yra priimtas VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. (21.63-63)FR0682-157 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimas), kurį pareiškėjas gali ginčyti pagal MAĮ 152 straipsnio nuostatas. VMI pastarąjį sprendimą priėmė nesulaukusi galutinio procesinio sprendimo dėl pareiškėjo teisės pateikti pastabas. Pareiškėjo reikalavimo pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti patenkinimas kitoje administracinėje byloje būtų savarankiškas pagrindas mokestiniame ginče panaikinti VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) tenkino pareiškėjo prašymą jo 2018 m. birželio 7 d. skundo ir mokestinio ginčo nagrinėjimą sustabdyti, kol kitoje administracinėje byloje bus priimtas galutinis sprendimas dėl termino pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti pratęsimo ar nepratęsimo.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. VMI paaiškino, kad atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2012–2015 metus ir 2018 m. kovo 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-135, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 51 438,89 Eur GPM. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. VMI pateikė prašymą pratęsti pastabų pateikimo terminą.

12. Atsižvelgdama į MAĮ 131 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą ir įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių buvo prašoma pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti, VMI pareiškėjo atstovo pateikto prašymo netenkino ir nepratęsė šio termino. VMI įsitikinimu, prašymas nebuvo pagrįstas aplinkybėmis, kurios galėtų būti vertinamos kaip sudarančios objektyvias kliūtis įgyvendinti savo teisę teikti pastabas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos priežastys yra susijusios su subjektyviu patikrinimo akto vertinimu, kas užkerta galimybę jo prašyme nurodytas priežastis laikyti svarbiomis. VMI atsiliepime rėmėsi LAGK sprendimo argumentais, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – savo veiklos suplanavimas (kelionė į Rusiją), dokumentų rinkimas, didelė patikrinimo akto apimtis – nelaikytinos nuo jo valios nepriklausančiomis, be to, pareiškėjas nepagrindė ir nepaaiškino, kaip ir kodėl atitinkamų dokumentų rinkimas galėjo užtrukti ilgiau nei numatytas terminas. VMI atkreipė dėmesį, kad LAGK sprendime, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog MAĮ 131 straipsnio 2 dalyje nustatytas 30 terminas pastaboms pateikti laikytinas pakankamu laiko tarpu susipažinti su patikrinimo aktu ir jo priedais bei rinkti tam tikrus dokumentus, nesant objektyvių veiksnių, trukdančių realizuoti savo teises.

13. Apibendrindama išdėstytus argumentus, VMĮ nurodė, kad LAGK sprendimas išsamus ir motyvuotas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 3R-272(AG-214/03-2018), o administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. skundą atsakovui VMI dėl reikalavimų panaikinti VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti 30 kalendorinių dienų, skaičiuotinų nuo galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nutraukė.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: VMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2012–2015 metus ir 2018 m. kovo 29 d. surašė patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 51 438,89 Eur GPM; patikrinimo akto rezoliucinėje dalyje paaiškinta, kad vadovaudamasis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos gali pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto VMI; pareiškėjas patikrinimo aktą atsiėmė 2018 m. balandžio 11 d.; pareiškėjo atstovas 2018 m. gegužės 10 d. pateikė VMI prašymą pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti 30 kalendorinių dienų; VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu nusprendė nepratęsti termino, motyvuodama tuo, kad prašyme nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis, nes jos susijusios su subjektyviu patikrinimo akto vertinimu; pareiškėjas VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą nepratęsti termino rašytinių pastabų dėl patikrinimo akto pateikimui apskundė LAGK, kuri 2018 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 3R-272(AG-214/03-2018) paliko VMI sprendimą nepakeistą.

16. Teismas akcentavo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji nėra absoliuti ir gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktą teismas bylą nutraukia, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

17. Apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes, teismas pažymėjo, kad skundžiamu VMI aktu pareiškėjui atsisakyta pratęsti MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto.

18. Teismo vertinimu, MAĮ 144 straipsnio nuostata, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, nesuponuoja teisės skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis.

19. Konstatavęs, kad mokesčių administratoriaus sprendimas atsisakyti pratęsti terminą pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal MAĮ 128–129 straipsnių nuostatas mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o MAĮ 132 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo; sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).

20. Įvertinęs nurodytas MAĮ nuostatas, teismas darė išvadą, kad VMI sprendimas atsisakyti pratęsti terminą pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, priimtas iki patvirtinant patikrinimo aktą, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų, todėl tokio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu, mokesčių mokėtojas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje (bylos duomenys patvirtino, kad VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą, o pareiškėjas pastarąjį VMI sprendimą yra apskundęs).

21. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsniu,10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir konstatavęs, kad VMI sprendimas atsisakyti pratęsti terminą rašytinėms pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti negali būti administracinės bylos dalyku, teismas sprendė, kad LAGK pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo nagrinėjo nepagrįstai, t. y. pažeisdama jai suteiktą kompetenciją. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino LAGK sprendimą.

22. Teismas konstatavo, jog skundo reikalavimas pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą. Teismui nutraukus bylą dėl pagrindinio reikalavimo, teismas nusprendė nutraukti bylą ir dėl išvestinio reikalavimo.

III. 23. Pareiškėjas O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui paduoto skundo argumentus, susijusius su mokestinio patikrinimo dalyku, apimtimi bei VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo neteisėtumu tuo aspektu, jog atsakovo formalus atsisakymas pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti itin suvaržė pareiškėjo teisę būti išklausytam, teisę į gynybą iki jam nepalankaus mokestinio sprendimo priėmimo bei sukliudė visapusišką ir objektyvų pareiškėjo padarytų apmokestinimą lemiančių veiksmų ištyrimą.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjas akcentuoja, kad jis prieštaringas – teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui VMI, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi, tačiau kartu savo paties nutrauktoje administracinėje byloje panaikino LAGK sprendimą. Tuo pačiu teismo sprendimu negalėjo būti ir nutraukta administracinė byla, ir panaikintas vienas iš skundžiamų sprendimų.

26. Pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas, kadangi pareiškėjas skunde prašė panaikinti LAGK sprendimą kaip neteisingą ir nepagrįstą, o teismas jį panaikino konstatavęs, kad LAGK apskritai neturėjo teisės nagrinėti kilusio ginčo. Pareiškėjas pastebi, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje nustatytos teismo kompetencijos.

27. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą, teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, jog mokesčių administratoriaus sprendimas atsisakyti pratęsti terminą pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi jis yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku negali būti mokesčių administravimo procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), taip pat mokesčių administratoriaus sprendimai (veiksmai), kurie nelaikytini mokesčių mokėtojui ar kitam adresatui teisines pasekmes sukeliančiu individualiu aktu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 7 d. aprobuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis), Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2012 m.) Minėtame apibendrinime pažymėta, jog mokesčių administratoriaus sprendimas atsisakyti pratęsti terminą pastaboms pateikti prie tokių sprendimų, kurie negali būti savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme, nepriskiriamas. Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija atsispindi konkrečiose administracinėse bylose, kuriose mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti pratęsti terminą pastaboms pateikti pagrįstumas buvo vertintas ir nagrinėtas iš esmės ( žr., pvz., 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1481/2009, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442- 2027/2013).

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad VMI atsisakymas pratęsti terminą pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti yra reikšmingas ir pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Mokestinį patikrinimą atliekant būtent centriniam mokesčių administratoriui vienintelė procesinė galimybė teikti argumentus dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų ir patikrinimo akte pirmą kartą mokesčių mokėtojui atskleistų konkrečių jo galbūt padarytų mokestinių pažeidimų yra tik teikiant pastabas dėl patikrinimo akto (patikrinimą atliekant teritoriniam mokesčių administratoriui, tokių procesinių galimybių yra žymiai daugiau). Galimybė pateikti pastabas dėl patikrinimo akto įtakoja mokesčių administratoriaus priimamo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo procedūrą, aplinkybes ir jo turinį. Teismo posėdyje pareiškėjas buvo paaiškinęs, kad nesant mokesčių mokėtojo pastabų dėl patikrinimo akto tvirtinimo, sprendimo dėl patikrinimo akto projektą paruošia tas pats VMI struktūrinis padalinys, kurio specialistas atliko patikrinimą. Toks sprendimas savo pobūdžiu yra labai formalus, kadangi jame iš esmės tik perrašomi sutrumpinti patikrinimo akto argumentai ir motyvai. Tuo tarpu mokesčio mokėtojui pateikus pastabas, jas nagrinėja ir sprendimo dėl patikrinimo akto projektą, įvertinus mokesčių mokėtojo pastabų argumentus ir motyvus, ruošia specializuotas VMI Teisės departamento Apeliacijų skyrius. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir prie bylos medžiagos prijungti tai pagrindžiantys įrodymai.

30. Aptarti argumentai patvirtina, jog nuo galimybės pateikti pastabas dėl patikrinimo akto tiesiogiai priklauso, kaip išsamiai ir nuodugniai (formaliai ar iš esmės) pats mokesčių administratorius vertins patikrinimo aktu, kuris iš esmės atskleidžia tik vieno iš jo specialistų profesinę nuomonę (tik šis specialistas pasirašo patikrinimo aktą), nustatytų aplinkybių ir konstatuotų pažeidimų pagrįstumą ir teisėtumą. Nagrinėjamu atveju, nesudarius galimybės pareiškėjui pateikti pastabas dėl patikrinimo akto per ilgesnį terminą, susidarė situacija, jog patikrinimą atliko, patikrinimo aktą surašė ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo projektą surašė tas pats VMI specialistas.

31. Teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą yra apskundęs MGK, taip pat nelaikytina pagrindu nutraukti administracinę bylą. VMI pastarąjį sprendimą priėmė nesulaukusi galutinio procesinio sprendimo dėl pareiškėjo teisės pateikti pastabas (pratęsus terminą pastaboms pateikti) priėmimo. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad MGK mokestinio ginčo nagrinėjimą sustabdė, ir pažymi, jog skunde dėl VMI 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo pateikė reikšmingų argumentų ir skaičiavimų, kurie ženkliai sumažina pareiškėjo galbūt padarytų mokestinių pažeidimų apimtį ir kuriuos iš esmės išsamiai ir visapusiškai galėtų įvertinti tik pats centrinis mokesčių administratorius.

32. Pareiškėjas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas 375 Eur bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. VMI atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pasisakydama dėl aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė būtinybę pratęsti terminą pastaboms pateikti, vertinimo.

35. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog skundžiamas sprendimas atsisakyti pratęsti terminą pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, priimtas iki patvirtinant patikrinimo aktą, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, o nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu, mokesčių mokėtojas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje.

36. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius, kad nesudarant galimybės mokesčių mokėtojui pateikti pastabas dėl patikrinimo akto VMI iš esmės paneigė pareiškėjo teisę į gynybą, VMI nurodė, jog pareiškėjas visus turimus įrodymus, pagrindžiančius jo nesutikimo su mokesčių administratoriaus konstatuotais pažeidimais argumentus, galės pateikti pirmai mokestinį ginčą nagrinėsiančiai ikiteisminei institucijai – MGK. Pareiškėjo skunde nurodytas MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas remtis dokumentais ir įrodymais, nepateiktais centriniam mokesčių administratoriui, pareiškėjo mokestiniam ginčui netaikytinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 3R-272(AG-214/03-2018) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (21.1-32)PRC903-19 „Dėl pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo termino pratęsimo“ ir pratęsti terminą pastaboms dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo akto Nr. (21.60-32)FR0680-135 pateikti.

38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-639-968/2019). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A3-170/2004).

39. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

40. Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta, kad, mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.

41. Aiškinant šį Mokesčių administravimo įstatymo straipsnį sisteminiu teisės aiškinimo metodu, atsižvelgiant į paminėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, galima prieiti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1238/2011).

42. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pratęsti terminą rašytinėms pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti.

43. Mokestinis patikrinimas (mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse) yra mokesčių administravimo procedūra, t.y. mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami įgyvendinant jo funkcijas, taip pat mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai, atliekami vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (MAĮ 2 str. 16 ir 23 d.).

44. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu (MAĮ 128 str. 1 d.) Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma (MAĮ 128 str. 2 d.).

45. MAĮ 132 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatė, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

46. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinat patikrinimo rezultatus, turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (MAĮ 131 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojo prašymu pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminą dėl svarbių priežasčių dar 30 dienų gali pratęsti atitinkamo mokesčių administratoriaus viršininkas arba jo tam įgaliotas pareigūnas (MAĮ 131 str. 2 d.).

47. Mokesčių mokėtojo teisė pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, numatyta MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje, yra jo teisės būti išklausytam įgyvendinimo forma mokesčių administravimo procedūroje (mokestiniame patikrinime). Su šios mokesčių mokėtojo teisės įgyvendinimu yra susijęs ir mokesčių administratoriaus sprendimas dėl pastabų pateikimo termino pratęsimo (nepratęsimo). Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas yra tarpinis sprendimas, kuriuo išspręstas procedūrinis klausimas, nesukeliantis pareiškėjui materialinio teisinio pobūdžio pasekmių ir tiesiogiai nesusijęs su jo materialinių teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu mokesčių teisės srityje.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-520/2019; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-568-438/2019).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmas (pvz., tarpinis procedūrinis aktas), jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl to negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-902-525/2017; 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-121-261/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019). Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra, t. y. administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-446-575/2017).

50. Kadangi ginčijamas atsakovo sprendimas yra tik tarpinis procedūrinis aktas, nagrinėjamu atveju neturintis įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (21.1-32)PRC903-19 „Dėl pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo termino pratęsimo“ bei neatsiejamai su šiuo reikalavimu susijęs reikalavimas pratęsti terminą pastaboms dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo akto Nr. (21.60-32)FR0680-135 pateikti negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei pagrįstai dėl šių reikalavimų bylą nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išnagrinėtų administracinių bylų, kuriose mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti pratęsti terminą pastaboms pateikti pagrįstumas buvo vertintas ir nagrinėtas iš esmės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1481/2009; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2027/2013).

52. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl paminėtų pareiškėjo reikalavimų priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai, teisėjų kolegija, visų pirma, remiasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių.

53. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

54. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

55. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

56. Pareiškėjo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nebuvo vertinamas ginčijamų sprendimų teisinis pobūdis, nebuvo taikomos ir aiškinamos teisės normos, reglamentuojančios viešojo administravimo subjekto priimto akto apskundimo teismui galimybę, t. y. šiuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nebuvo suformuluotos šiam ginčui aktualių teisės normų aiškinimo taisyklės, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos nutartys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1481/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2027/2013) nepripažintinos precedento reikšmę turinčiais sprendimais nagrinėjamoje byloje ir šios nutartys negali būti pagrindas nukrypti nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl viešojo administravimo priimtų tarpinių procedūrinio pobūdžio aktų apskundimo.

57. Lietuvos administracinių ginčų komisija 2018 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 3R-272(AG-214/03-2018) pareiškėjo skundą dėl VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (21.1-32)PRC903-19 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, t. y. priėmė sprendimą, numatytą Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2400 redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 23 d.) 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

58. Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2400 redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 23 d.) 19 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas ar atsakovas, nesutinkantys su administracinių ginčų komisijos sprendimu, nurodytu šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, 18 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi teisę tą sprendimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo apskųsti apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

59. Pagal paminėtas Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2400 redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 23 d.) nuostatas pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamą Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimą yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį pareiškėjo skundo reikalavimą išsprendė iš esmės, nes nutraukti bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, nėra pagrindo.

60. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl ginčijamo atsakovo sprendimo panaikinimo ir termino pastaboms dėl patikrinimo akto pateikti atnaujinimo, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl šio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei minėto termino atnaujinimo pagrindų nevertinamos.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys