A-438-2102-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2102/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02246-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

atsakovo atstovei Jolitai Baturai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės seniūnijai ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. D. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti Nemenčinės seniūnijos seniūną per teismo paskirtą terminą išduoti prekybos leidimą E. D. prekiauti Nemenčinės miestelio turgavietėje.

Skunde paaiškino, kad pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka padavė prašymą Nemenčinės seniūnijos seniūnui išduoti prekybos leidimą, prekiauti Nemenčinės turgavietėje. Prašymas buvo paduotas remiantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-96 ir jame nustatyta tvarka ir reikalavimais. Visi nurodyti reikalavimai buvo įvykdyti, reikiami dokumentai pateikti. Vietinė rinkliava sumokėta. Taigi visus prekybos leidimui gauti reikalingus dokumentus pateikė, reikalavimus įvykdė, tačiau leidimo prekybai negavo, jokių suprantamų paaiškinimų seniūnijoje, kodėl nėra minėto leidimo negavo, raštiškai informuota nebuvo. Todėl, pareiškėjos manymu, tokie Nemenčinės seniūnijos seniūno veiksmai vertintini, kaip vilkinimas išduoti prekybos leidimą.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės seniūnija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Nemenčinės seniūnija nėra gavusi E. D. prašymo išduoti leidimą prekiauti. Nemenčinės turgavietė nėra Nemenčinės seniūnijos teritorijoje. Ši seniūnija aptarnauja kaimiškas gyvenvietes aplink Nemenčinę. Mano, kad pareiškėja klaidina Vilniaus apygardos administracinį teismą, nes Nemenčinės seniūnijoje nėra turgaviečių.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjai išduoti verslo liudijimai suteikė jai teisę verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja prekyba. Atkreipė dėmesį į tai, kad konkrečias vietas, kuriose galima prekiauti ar teikti paslaugas, nurodo seniūnai (Leidimų prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo tvarkos, patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T3-96 (toliau – ir Tvarka) 4 punktas). Be to, Vilniaus rajono savivaldybės 2005 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T3-10 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar (ir) teikti paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5.2 punkte yra nustatyta 35 litų dydžio mėnesinė rinkliava už leidimo išdavimą prekiauti iš autoparduotuvių arba vykdyti išvežiojamąją prekybą seniūnijos nustatyti vietose.

Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, Nemenčinės miesto seniūnijos seniūnas pareiškėjai, siekiančiai įsigyti leidimą vykdyti išvežiojamąją prekybą, 2011 m. spalio 20 d. raštu Nr. 5-97-(2.8) pasiūlė dvi galimas prekybos vietas: Švenčionių g. 7 (šalia seniūnijos) ir prie gatvių Pakrantės ir Kranto sankryžos. Be to, minėtame rašte nurodė, kad leidimas prekiauti iš autoparduotuvių arba vykdyti išvežiojamąją prekybą išduodamas, kai sumokama Nuostatų 5.2 punkte mėnesinė rinkliava 35 Lt. Nemenčinės miesto seniūnijos seniūnas pažymėjo, kad vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustatančios vietinę rinkliavą, biudžetą.

Todėl pareiškėja, siekianti įsigyti leidimą vykdyti išvežiojamąją prekybą, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytą 35 litų dydžio įmoką turėjo sumokėti į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą, tačiau minėtą įmoką sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai (tai patvirtina prie pareiškėjos prašymo pridėta kvito kopija). Pareiškėja savo prašyme išreiškė pageidavimą prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje, tačiau pagal Nuostatų 5.7 punktą prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje yra išduodamas ne leidimas, o bilietas, suteikiantis teisę pasinaudoti biliete nurodyta paslauga, t. y. prekiauti turgavietėje, ir, už kurio išdavimą rinkliavos mokėtojams yra nustatyta privaloma vienkartinė įmoka: 1 Lt už 1 užimtą kvadratinį metrą.

Rinkliava mokama turgavietės kasininkui, aptarnaujančiam turgavietės prekiautojus. Taigi, anot atsakovo, asmenys, siekiantys įgyti teisę prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje, privalo kiekvieną prekybos dieną mokėti turgavietės darbuotojui vienkartinę rinkliavą už užimamą plotą. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnijos sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime paaiškino, kad Nemenčinės seniūnas nevykdo įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų jam prievolių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos E. D. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog šios bylos ginčo esmė – ar teisėtai ir pagrįstai Nemenčinės seniūnas atsisakė išduoti prekybos leidimą pareiškėjai E. D. prekiauti Nemenčinės miestelio turgavietėje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1996 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 90 patvirtintos Prekybos turgavietėse taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T3-96 patvirtinta Leidimų prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnija 2011 m. spalio 18 d. gavo prašymą, kuriame pareiškėja prašo išduoti jai leidimą prekiauti dėvėtais drabužiais ir avalyne Nemenčinės miesto turgavietėje, priklausančioje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnijai. Prie prašymo pareiškėja pridėjo PVM sąskaitą - faktūrą SEN Nr. 1012794, kvitą, patvirtinantį 35 litų dydžio įmokos sumokėjimą į VMI sąskaitą, verslo liudijimų kopijas bei dezinfekcijos pažymėjimą. Nemenčinės miesto seniūnija, atsižvelgusi į tai, kad prekybai Nemenčinės miesto turgavietėje yra reikalingas ne leidimas, o bilietas (leidimai yra išduodami tik prekybai už turgavietės ribų, t. y. Nemenčinės miesto seniūnijos seniūno nustatytose viešosiose vietose), kuris yra išduodamas turgavietėje kasininko, sumokėjus jam Vilniaus rajono savivaldybės 2005 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T3-10 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar (ir) teikti paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų (toliau − Nuostatai) 5.7 punkte nustatyto dydžio vietinę rinkliavą, leidimo pareiškėjai neišdavė.

Teismas taip pat akcentavo, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 37, 39 punktus prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos savivaldybių ar jų kontroliuojamų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose nustatymas bei leidimų (licencijų) išdavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka yra savivaldybės savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) funkcija, kurią savivaldybė atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad prekiauti ar teikti paslaugas galima tik nustatytose viešosiose vietose ir tik turint išduotą leidimą prekiauti ar paslaugoms teikti. Leidimus prekiauti viešosiose vietose Vilniaus rajone išduoda seniūnai (Tvarkos 3 punktas). Už leidimų prekiauti ar teikti paslaugas išdavimą yra mokama vietinė rinkliava, kurią nustato ir jos dydį tvirtina savivaldybės taryba savo sprendimu (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis). Vilniaus rajono savivaldybės 2005 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T3-10 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar (ir) teikti paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų (toliau − Nuostatai) 5 punktu yra nustatyti rinkliavos dydžiai.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai išduoti verslo liudijimai Nr. JO299065-1 ir NY300275-1 suteikė jai teisę verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja prekyba turgavietėse. Tačiau konkrečias vietas, kuriose galima prekiauti ar teikti paslaugas, nurodo seniūnai (Tvarkos 4 punktas). Be to, Nuostatų 5.2 punkte yra nustatyta 35 litų dydžio mėnesinė rinkliava už leidimo išdavimą prekiauti iš autoparduotuvių arba vykdyti išvežiojamąją prekybą seniūnijos nustatytose vietose. Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, Nemenčinės miesto seniūnijos seniūnas pareiškėjai, siekiančiai įsigyti leidimą vykdyti išvežiojamąją prekybą, 2011 m. spalio 20 d. raštu Nr. 5-97-(2.8) pasiūlė dvi galimas prekybos vietas: Švenčionių g. 7 (šalia seniūnijos) ir prie gatvių Pakrantės − Kranto sankryžos. Be to, minėtame rašte nurodė, kad leidimas prekiauti iš autoparduotuvių arba vykdyti išvežiojamąją prekybą išduodamas, kai sumokama Nuostatų 5.2 punkte mėnesinė rinkliava – 35 Lt. Nemenčinės miesto seniūnijos seniūnas pažymėjo, kad vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustatančios vietinę rinkliavą, biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo straipsnio 2 dalis, Nuostatų 11 punktas). Taigi pareiškėja, siekdama įsigyti leidimą vykdyti išvežiojamąja prekybą, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytą 35 litų dydžio įmoką privalėjo sumokėti į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą, tačiau minėtą įmoką sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nemenčinės seniūnijos seniūno rašte pareiškėjai buvo nurodyta pasirinkti prekybos vietą iš Nemenčinės seniūnijos seniūno siūlomų prekybos vietų: Švenčionių g. 7 (šalia seniūnijos) ir prie gatvių Pakrantės - Kranto sankryžos ir sumokėti Nuostatų 5.2 punkte nustatytą 35 litų dydžio mėnesinę rinkliavą į savivaldybės biudžetą. Įvykdžius šias sąlygas pareiškėjai bus išduotas leidimas vienam mėnesiui. Tačiau pareiškėja prekybos vietos nepasirinko, Nuostatų 5.2 punkte nustatytos 35 litų dydžio mėnesinės rinkliavos į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą nesumokėjo.

Pareiškėja savo prašyme išreiškė pageidavimą prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje, tačiau pagal Nuostatų 5.7 punktą prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje yra išduodamas ne leidimas, o bilietas, suteikiantis teisę pasinaudoti biliete nurodyta paslauga, t. y. prekiauti turgavietėje, ir, už kurio išdavimą rinkliavos mokėtojams yra nustatyta privaloma vienkartinė įmoka: 1 Lt už 1 užimtą kvadratinį metrą. Rinkliava mokama turgavietės kasininkui, aptarnaujančiam turgavietės prekiautojus (Taisyklių 5 punktas). Iš to, teismo vertinimu, darytina išvada, kad asmenys, siekiantys įgyti teisę prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje, privalo kiekvieną prekybos dieną mokėti turgavietės darbuotojui vienkartinę rinkliavą už užimamą plotą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų normomis, teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 5-97-(2.8) ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės seniūnijos sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo prekiauti turgavietėje yra teisėti ir pagrįsti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Anot pareiškėjos nagrinėjant administracinę bylą buvo pasiremta netinkamu juridiniu pagrindu, t. y. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 90 patvirtintomis Prekybos turgavietėse taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurios anot apeliantės, yra negaliojančios (kaip Taisyklių galiojimo pabaigos terminas nurodoma 2009 m. balandžio 16 d.). Tariamą Taisyklių negaliojimą apeliantė sieja su 2009 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 282 ,.Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 697 „Dėl Mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1. punktu, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių 5 punktas, numatantis, kad „Prekybos turgavietėse (prekyvietėse) ir viešosiose vietose tvarką, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos Įstatymu (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr.91-2832) ir kitais teisės aktais, nustato savivaldybių tarybos“, pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgdama į tai, apeliantė akcentuoja, kad po minėto norminio akto pakeitimo savivaldybės neteko teisės nustatyti prekybos turgavietėse tvarką bei savivaldybių tarybos neteko įgaliojimų tvirtinti prekybos turgavietėse taisykles.

2. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendime nėra minimas Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas, kuris, pareiškėjos teigimu, turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai E. D. nebuvo išduotas leidimas prekiauti dėvėtais drabužiais ir avalyne Nemenčinės miesto turgavietėje

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymas, Taisyklės ir Tvarka. Apeliantė teigia, kad Taisyklės priimant ginčijamą sprendimą buvo panaikintos ir negalėjo būti taikomos. Taisyklių negaliojimą apeliantė sieja su 2009 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 282 ,.Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 697 „Dėl Mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1. punktu, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių 5 punktas, numatantis, kad „Prekybos turgavietėse (prekyvietėse) ir viešosiose vietose tvarką, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos Įstatymu (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr.91-2832) ir kitais teisės aktais, nustato savivaldybių tarybos“, pripažintas netekusiu galios.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad priešingai nei teigia apeliantė, minėtu įsakymu nebuvo panaikinta savivaldybių teisė nustatyti prekybos turgavietėse ir viešose vietose tvarką. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad priėmus apeliantės nurodytą teisės aktą, Taisyklės automatiškai nenustojo galioti. Pabrėžtina, kad savivaldybių teisė priimti atitinkamas taisykles pareiškėjos nurodytu teisės aktu nebuvo panaikinta, tačiau Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis bei 16 straipsnio 2 dalies 36 punktas buvo papildyti įgaliojant Tarybą tvirtinti prekybos savivaldybių ar jų kontroliuojamų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose taisykles. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 90 patvirtintos Taisyklės yra galiojančios ir jomis, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, remtinasi šioje byloje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja savo prašyme pageidavo prekiauti Nemenčinės miesto turgavietėje. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnija pareiškėjai leidimo neišdavė, vadovaudamasi Nuostatų 5.7 punktu.

Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad prekiauti ir teikti paslaugas galima tik nustatytose viešose vietose ir tik turint išduotą leidimą prekiauti ar paslaugoms teikti. Leidimus prekiauti išduoda seniūnai ir už jų išdavimą yra mokama vietinė rinkliava, kurią nustato ir kurios dydį tvirtina savivaldybės taryba (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje taikytini Vilniaus rajono savivaldybės 2005 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T3-10 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ir (ar) teikti paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimo nuostatai, kurių 5 punktu yra nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai.

Apeliantės teigimu jai turėjo būti išduotas leidimas prekiauti, sumokėjus Nuostatų 5.2. punktu nustatyto dydžio rinkliavą už leidimą prekiauti iš autoparduotuvių ir vykdyti išvežiojamąją prekybą seniūnijų nustatytose vietose yra 35 Lt. Tvarkos 4 punkte nurodyta, jog konkrečias vietas, kuriose galima prekiauti ar teikti paslaugas seniūnijų teritorijose nurodo seniūnai, derindami su teritorijos architektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantė, Nemenčinės miesto seniūnija, atsakydama į pareiškėjos prašymą suteikti jai leidimą, pasiūlė jai dvi galimas prekybos vietas. Remiantis bylos duomenimis, konstatuotina, kad pareiškėja nė vienos iš seniūnijos nurodytų vietų nepasirinko, dėl šios priežasties leidimas vykdyti išnešiojamąją/išvežiojamąją prekybą jai nebuvo išduotas.

Pabrėžtina, kad pareiškėja tiek prašyme, tiek pirmosios instancijos posėdžio metu nurodė, jog pageidauja prekiauti Nemenčinės turgavietėje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Nuostatų 5.7. punktu, priešingai nei teigia apeliantė, yra išduodamas ne leidimas, bet bilietas už kurį mokama 1 lt/m2 dydžio rinkliava. Rinkliava mokama turgavietės kasininkui, aptarnaujančiam turgavietės prekiautojus (Taisyklių 5 punktas).

Atsakydama į pareiškėjos argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, pabrėžia, kad toks apeliantės teiginys yra nepagrįstas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas