2016-06-13 Nr. AB-12404-3-62-3-01899-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1004-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01899-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, kurį patikslino (b. l. 4, 29, 76), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog jam 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d. buvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, kurių metu jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Marijampolės pataisos namuose ilgalaikiams pasimatymams skirtose patalpose nėra įrengta rūkymo patalpa (vieta), atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 122:2006 reikalavimus, todėl ilgalaikių pasimatymų metu kartu esantys nuteistieji ir jų artimieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose: virtuvėje, koridoriuose, tualete. Tabako dūmais užterštas oras patekdavo į pasimatymų kambarį. Ilgalaikių pasimatymų metu patalpos yra rakinamos, nuteistiesiems draudžiama išeiti į lauką, todėl pasimatymų metu vieną parą jis negalėdavo išeiti į lauką, kvėpuoti grynu oru, pasivaikščioti, o grįžus į gyvenamosios zonos patalpas reikėdavo skalbti visus rūbus, nes jie būdavo prisigėrę tabako kvapo. Nurodė, kad valstybės institucijoms teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kurios nepažeistų žmogiškojo orumo, būtų užtikrinta sveikata, tačiau ši pareiga 10 parų nebuvo vykdoma, Marijampolės pataisos namuose ilgalaikių pasimatymų patalpose nesilaikoma Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų nuostatų. Dėl to patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, nusivylimą valdžios institucija.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Marijampolės pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, jog rūkyti šiose patalpose draudžiama. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pretenzijų, pranešimų dėl kitų nuteistųjų rūkymo ilgalaikių pasimatymų patalpose, dėl jo teisių pažeidimo, susijusių su rūkymu. Atsakovas pažymėjo, jog pataisos namų administracija neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, dėl galimų jo kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų netinkamos sąlygos ilgalaikių pasimatymų metu, todėl, atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo skundo tenkinimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 102–106) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš pareiškėjo ir iš Marijampolės pataisos namų po 2,40 Eur į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo nurodydamas, jog neturtinė žala jam padaryta neteisėtais Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) pareigūnų veiksmais ilgalaikių pasimatymų metu neužtikrinant sąlygų pasimatyti su artimaisiais neužterštose tabako dūmais patalpose. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. spalio 10 d. pareiškėjui buvo suteikta 18 ilgalaikių ir 8 trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui 2015 m. sausio 23 d. pateiktame rašte (reg.

Nr. DOK-524) nurodė, jog ilgalaikių pasimatymų, kurie vyko 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d. (viso 10 parų), buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors jis ir jo artimieji yra nerūkantys. 2015 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN rašte Nr. 20/07-365 nurodoma, jog iš pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo gautas prašymas patalpinti į nerūkančiųjų kamerą.

Pareiškėjo nesutikimą atlikti bausmę kartu su rūkančiais asmenimis 2012 m. patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai, t. y. jo įrašai nutarimuose dėl pareiškėjo nubaudimo. 2013 m. kovo 1 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo pareiškėjas pasirašęs grafoje, jog yra nerūkantis, prieštarauja atlikti bausmę kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Taigi, teismo nuomone, byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog nuo 2012 m. pataisos namų administracijai buvo žinoma, kad pareiškėjas prieštarauja dėl bausmės atlikimo kartu su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, jog matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010 m. balandžio 11 d.), kurios 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Liudytojas R. J., kuris pataisos namuose atsakingas už pasimatymų suteikimo tvarką, jos laikymosi kontrolę, teismo posėdžio metu nurodė, jog nors ilgalaikių pasimatymų bendrojo naudojimo patalpose nėra įrengta speciali patalpa rūkymui, tačiau jose draudžiama rūkyti, yra iškabinti tai draudžiantys įspėjimai. Minėtas liudytojas teisme pripažino, jog kartais rasdavo šias patalpas prirūkytas, matė jose pelenines. Šias aplinkybes patvirtina ir nuteistojo D. Č. bei V. Š. rašytiniai liudijimai. Remiantis šiais įrodymais, jų nepaneigus kitais duomenimis, darytina išvada, jog byloje įrodyta, kad ilgalaikių pasimatymų metu, kurie vyko 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d., bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma.

Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nagrinėjamai bylai aktualiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovas, neigdamas rūkymo faktą bendrojo naudojimo ilgalaikių pasimatymų kambariuose, rėmėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK-205, kuriame nurodyta, kad tuo laiku apsilankius pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose jose nebuvo rūkoma, tačiau pastebėtina, jog šis įrodymas yra vėlesnio laikotarpio negu ginčo laikotarpis, todėl juo nėra paneigtas rūkymo faktas bendro naudojimo patalpose ginčo laikotarpiu.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Konkrečiu atveju nors ir nustatytas pareiškėjo skunde nurodytu laiku rūkymo faktas ilgalaikių pasimatymų metu bendrojo naudojimo patalpose (virtuvėlėje, koridoriuje), tačiau tuo pačiu neginčijamai nustatyta, jog tose patalpose, kuriose pareiškėjas bendravo su artimaisiais ir miegojo, nebuvo rūkoma.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog bendrojo naudojimo patalpomis naudojosi tik jų paskirties tikslu, todėl akivaizdu, kad didžiąją dalį laiko praleido miegamosiose patalpose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad patalpos nebuvo vėdinamos, skunde šio pobūdžio pretenzijos nėra keliamos. Liudytoja apklausta pareiškėjo būrio auklėtoja D. D. nurodė, jog pareiškėjas jai žodžiu pastaruoju metu skundėsi dėl rūkymo ilgalaikių pasimatymų metu, tačiau duomenų apie rašytinius jo skundus, pretenzijas ginčo laikotarpiu pataisos namų administracijai, kitoms institucijoms dėl minėto pobūdžio nusiskundimų nėra.

Taip pat teismui nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas iki 2012 m. būtų išreiškęs pataisos namų administracijai pageidavimą jį laikyti su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, jog po buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose netinkamomis sąlygomis jis būtų kreipęsis į medikus dėl psichologinių problemų, kvėpavimo ar panašaus pobūdžio susirgimų. 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje „Dėl D. Š. sveikatos būklės“ nurodyta, kad pareiškėjas per bausmės atlikimo laiką Marijampolės PN į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl nusiskundimų sveikata kreipėsi 17 kartų, iš jų 4 kartus dėl miego sutrikimų, tačiau kreipimosi priežastimis neįvardytos aplinkybės, susijusios su jo buvimu ilgalaikių pasimatymų patalpose kartu su rūkančiais asmenimis, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis nebuvo intensyvus, truko palyginti neilgai, pareiškėjas aktyviais veiksmais dėl to pretenzijų nereiškė, nesant byloje įrodymų, jog dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą.

Teismas pripažino, kad 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 4,57 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, kurias sudaro išlaidos už šratinuką (0,22 Eur), sąsiuvinį (0,49 Eur), 5 vnt. vokų (0,30 Eur), 4 vnt. pašto ženklų (1,56 Eur), kopijavimo paslaugos (2 Eur). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d., ABTĮ 45 str. 1 d.). Tačiau tai netrukdo pareiškėjui ABTĮ 45 straipsnio tvarka ir terminu kreiptis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pateikiant jas pagrindžiančius įrodymus. Į 2015 m. balandžio 1 d. teismo posėdį buvo kviestas ir liudytoju apklaustas Marijampolės PN darbuotojas R. J., kuris pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi tenkino liudytojo R. J. prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išmokėjimo administracinėje byloje. Remiantis pateiktais dokumentais, patvirtinančiais kelionės į teismą išlaidas, teismas nutarė iš teismo specialiosios sąskaitos minėtam liudytojui išmokėti 4,81 Eur išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Pagal ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms. ABTĮ 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų skundo reikalavimų proporcijas, liudytojui R. J. išmokėta 4,81 Eur suma priteistina lygiomis dalimis iš pareiškėjo ir atsakovo į teismo specialiąją sąskaitą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 112–118) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas.

2. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniu, 53 straipsnio 1 dalimi, Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-504/2009, kurioje teismas pasisakė, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigų gyvenamosios patalpos šio įstatymo taikymo prasme yra bendrosios gyvenamosios patalpos, EŽTT praktika, Konvencijos 3 straipsniu, Europos kalinimo taisyklių, priimtų 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto, 18.6 punktu, Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės pagrindų konvencijos 8 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 61, 64 straipsniais.

3. Valstybės institucijos neužtikrina tokių kalinimų sąlygų, kurios nekenktų jo sveikatai. Dėl buvimo ilgalaikių pasimatymų metu su rūkančiaisiais patyrė stresą, negatyvias emocijas, dvasinę skriaudą. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad ilgalaikio pasimatymo patalpoje buvo rūkoma, o jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Minėtas pažeidimas pakankamai reikšmingas.

Atsakovas Marijampolės PN atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagristą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Marijampolės pataisos namuose 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir jis ilgalaikių pasimatymų metu buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taigi galima teigti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje dalyvaujant pareiškėjui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme dalyvaujant pareiškėjui, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog LVAT praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo, jų nesilaikymo. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, priėjo išvadą, jog byloje įrodyta, kad ilgalaikių pasimatymų metu, kurie vyko 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. spalio 29 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. vasario 17 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 10 d., bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma.

Taigi atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant pareiškėjui (nerūkančiam asmeniui) kalinimo sąlygų kartu su nerūkančiais asmenimis byloje yra nustatytas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl paties pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kolegija plačiau nevertins.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nagrinėjamai bylai aktualiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė nepatogumus, diskomfortą, t, y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo patirtą žalą ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą M. prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Marijampolės PN tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, pažeidimo trukmė (tabako dūmų poveikis pareiškėjui nebuvo ilgalaikis), bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose bendrosios sąlygos, nesant byloje duomenų, jog dėl rūkymo ilgalaikių pasimatymų metu pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata (nuteistasis niekada nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nusiskundimų, atsiradusių dėl kvėpavimo tabaku užterštu oru), kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius