64502ce5-c12a-4bed-8a35-56490dff362a · Panevėžio apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-213-280/2020 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03198-2019-6 Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.5.15.2; 3.3.1.14; 3.3.1.20 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gegužės 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų, Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo B.

E. Ž. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2019 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. E2YT-7289-223/2019 pagal B. E. Ž. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ ja senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims VÄ® “Turto bankas”, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės Å«kio ministerijos, akcinei bendrovei (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: I.Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėja, patikslinusi pareiÅ¡kimÄ , prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ , kad ji įgyjamÄ ja senatimi įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio pastato – Å«kio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtÄ 2I1ž dalį, Å«kinę patalpÄ pažymėtÄ Nr. 1-1, kurios plotas 15,47 kv. m., statybos metai 1972.

2. Nurodė, kad 1972 m. spalio 9 d. pastatu buvo skirta naudotis pareiÅ¡kėjos sutuoktiniui ir jie nuo 1972 metų Å¡iÄ pastato dalį valdė ir naudojo. Sutuoktinis (duomenys neskelbtini) m. mirė, jo turtÄ paveldėjo sutuoktinė. Pastatas nėra įtrauktas į valstybės ar kitos įmonės turto apskaitÄ , nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, suvaržymų nėra, po pastatu nustatytos žemės sklypo ribos ir plotas, tačiau žemės sklypas nekilnojamojo turto registre neįregistruotas ir niekas nėra kreipėsi dėl Å¡io sklypo nuomos.

Sutuoktinis P. Ž. nuosavybės teisės į pastatÄ neįteisino, dėl nuosavybės teisių įregistravimo nesikreipė, tačiau jis nuo 1972 m. iki pat savo mirties sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ir naudojo pastatÄ . Mano, kad yra visos bÅ«tinos sÄ lygos nustatyti juridinį faktÄ dėl jos nuosavybės teisės įgijimo į pastatÄ pagal įgyjamÄ jÄ senatį, tuo siekia įregistruoti nuosavybės teises vieÅ¡ajame registre. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mai 2019 m. spalio 25 d. sprendimu pareiÅ¡kėjos B.

E. Ž. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiÅ¡kėjos siekiamo įgyti objekto pagal įgyjamÄ jÄ senatį statybos bei rekonstrukcijos procesÄ tuo metu (1972 metais) reglamentavo Lietuvos Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti, rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės Å«kio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ ir Å¡iuo įsakymu patvirtinta Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės Å«kio ir kitus objektus įforminimo tvarka, galiojusi iki buvo priimtas Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d.

įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo“. 1970 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų (savivaldybių) ir architektūros valdybų statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai ir, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi ar rekonstruojami tik nustatyta tvarka gavus leidimus.

IÅ¡ byloje esančių duomenų nėra aiÅ¡ku kada ginčo patalpos buvo pastatytos ir ar buvo iÅ¡duoti statybÄ leidžiantys dokumentai.

5. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. raÅ¡tu nurodė, kad bendrovė neturi jokių archyvinių įrašų, dokumentų ar informacijos apie ginčo Å«kio pastatÄ ir kad Å¡io turto nėra bendrovės apskaitoje taip pat ir valdomo patikėjimo teise. Byloje apklausta liudytoja S. A. T. nurodė, kad ji atliko pastato- daržinės matavimus ir nubraižė planÄ , tačiau kada ir kieno pastatas buvo pastatytas ir ar buvo gauti pastato – daržinės rekonstrukcijai reikalingi dokumentai tiek liudytojas J. A. V., tiek liudytoja S. A. T. nepatvirtino.

6. Teismas sprendė, kad pareiÅ¡kėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog Å«kio pastatas buvo pastatytas ar rekonstruotas teisėtai, pareiÅ¡kėja neįrodė, jog Å«kio pastatas, į kurį pareiÅ¡kėja praÅ¡o pripažinti nuosavybės teises, 1972 metais buvo rekonstruotas laikantis nustatytos tvarkos, turint statybos ar rekonstrukcijos leidimÄ , todėl konstatavo, kad nėra visų bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

7. Ginčo Å«kio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), neįregistruotas vieÅ¡ame registre, nuosavybės teisės į jį neįregistruotos. Nesant Nekilnojamojo turto registre duomenų apie ginčo statinio įregistravimÄ po jo sukÅ«rimo momento, lieka neaiÅ¡ku, kas buvo minėto pastato (patalpos) statytojas ir kieno lėšomis Å¡is nekilnojamojo turto objektas buvo statomas. IÅ¡ pareiÅ¡kėjos, liudytojų paaiÅ¡kinimų bei byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad pastatas, į kurį pareiÅ¡kėja praÅ¡o pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamÄ jÄ senatį, buvo pastatytas dar iki to laiko, kai pareiÅ¡kėjos sutuoktinis P. Ž. ginčo pastatu pradėjo naudotis 1972 metais, t. y. tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota, ir toje santvarkoje nebuvo privačios nuosavybės, todėl Å«kio pastatas galėjo bÅ«ti sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas.

Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo (1998-05-12, Nr. (duomenys neskelbtini) 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės institucijos valstybės turtÄ valdo patikėjimo teise.

8. Ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi pareiÅ¡kėja, nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas/įtrauktas į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos balansÄ (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje yra aiÅ¡kiai pasakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiÅ¡kėja Å«kio pastatÄ valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti šį turtÄ Ä¯gyjamÄ ja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Byloje neįrodyta, jog egzistuoja, kaip privaloma praÅ¡omo fakto nustatymui, sÄ lyga, kad ginčo pastatas nėra valstybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

9. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, teismas, įvertinęs visumÄ byloje esančių įrodymų, darė iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju nėra bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamÄ jį daiktÄ â€“ Å«kio pastatÄ , pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti, todėl pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimo netenkino (CK 4.68–4.71 straipsniai). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ esmė 10. Apeliaciniu skundu B. E. Ž. praÅ¡o panaikinti 2019 m. spalio 25 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , tenkinant pareiÅ¡kimÄ pilna apimtimi, praÅ¡o priteisti jai bylinėjimosi iÅ¡laidas.

11. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau nesuformulavo prašymo šiuos įrodymus prijungti, kaip tai nurodyta CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingos teisenos bylose teismas yra aktyvus (CPK 376 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas juos prijungia prie bylos ir vertina su kitais bylos duomenimis.

12. Nurodo, kad pastatas, į kurį ji pretenduoja, pastatytas 1972 metais. Bylos dokumentais, pareiÅ¡kėjos ir liudytojų parodymais įrodyta, kad Å«kio pastatÄ statė ir apeliantės sutuoktiniui leido naudotis bÅ«tent tuometinis geležinkelis. Lietuvos geležinkelis ir nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog bÅ«tent geležinkelis yra ir/ar buvo Å«kio pastatų savininkas ir/ar valdytojas. Taigi statybÄ leidžiantys dokumentai, planai, statybÄ ir/ar rekonstrukcijos leidimai ir pan. galėjo bÅ«ti tik tuometiniame geležinkelyje, bet ne pas apeliantę ar jos sutuoktinį. Aplinkybė, kad statybos ir/ar rekonstrukcijos dokumentai nėra perduoti ir/ar iÅ¡saugoti Lietuvos geležinkelio, įrodo aplinkybę, kad geležinkelis jau tuo metu laikė, kad Å«kio pastatai yra apeliantės nuosavybė. L. S. A. T. posėdžio metu nurodė, kad ji atliko pastato matavimus, nubraižė planÄ , kas reiÅ¡kia, jog Å¡ie planai buvo, bet neiÅ¡likę ne dėl apeliantės kaltės.

13. Pažymi, kad žiūrint orto foto, matyti, kad šioje teritorijoje yra daugybę ūkio pastatų, garažų, kurie statyti apie 1970 metus geležinkelio ir nuo to laiko šiais pastatais iki šiol naudojasi aplinkinių namų gyventojai ir nuo valdymo pradžios (1970 metų) tais pastatais rūpinasi kaip savo, t. y. juos prižiūri, atlieka remontus, naudojasi jais pagal paskirtį ir niekas nuo 1970 metų iki šiol nereiškė jokių pretenzijų į šiuos ir pastatus.

14. Nuo 1970 metų apeliantė ir daug kitų pastatų savininkų rūpinasi jiems buvusio darbdavio paskirtais naudotis ūkio pastatais, investuodami lėšas, juos prižiūrėdami, juos naudodami. Nei geležinkelis, nei savivaldybė, nei NŽT niekada nuo 1970 metų nėra pareiškusi jokių pretenzijų, prašymų, pageidavimų. Nei viena institucija neprižiūrėjo, neinvestavo į šiuos pastatus, t. y. šie pastatai nėra griuvėsiai tik dėl to, kad apeliantė ir kiti savininkai pusę amžiaus valdė, prižiūrėjo ir investavo į šiuos pastatus asmenines lėšas, būdami įsitikinę, kad niekas neturi daugiau teisių į šiuos pastatus.

Apeliantė ir kiti yra įsitikinę, kad šie pastatai buvo teisėtai jiems paskirti darbdavio valdyti ir naudoti ir niekas neturi daugiau teisių nei jie. Pažymi, kad Nacionalinei žemės tarnybai arba valstybei niekada šie pastatai nebuvo perduoti ir/ar valstybė niekada jų neperėmė ir negalėjo perimti, nes šiuos pastatus nuo 1972 metu valdė tuometinis geležinkelis, kuris savo darbuotojams perdavė valdyti ir naudoti pastatus. Kiti asmenys taip pat buvo įsitikinę, jog būtent apeliantė yra šio pastato savininkė.

15. Å iuo metu Nacionalinė žemės tarnyba galimai siekia neteisėtai nusavinti Å¡iuos pastatus ar žemės sklypÄ ir galimai parduoti, taip gaudama pelnÄ . Byloje svarbios faktinės aplinkybės, reikÅ¡mingi faktai gali bÅ«ti įrodinėjami ir nustatomi tiek tiesioginiais įrodymais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi reikÅ¡mę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikÅ¡mę iÅ¡vadÄ apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne.

Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikÅ¡mės iÅ¡vados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomÄ jÄ galiÄ . Tai svarbu darant iÅ¡vadÄ , ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba jÄ paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009, kt.).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Å¡ių imperatyvių įstatymo reikalavimų neįgyvendino, įrodymus iÅ¡tyrė, rėmėsi tik valstybės institucijų atstovų formalia pozicija, o iÅ¡vadas teismas grindė nesiaiÅ¡kinant ir neatskleidžiant visų esminių bylos aplinkybių, nesiimunt visų veiksmų iÅ¡samiam bylos iÅ¡nagrinėjimui, nepagristai nevertinant ir atmetant kitus pareiÅ¡kėjos ir liudytojų paaiÅ¡kinimus patvirtinančius bylos duomenis, kas ir lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo Å¡iuo atveju priėmimų, nepagristų iÅ¡vadų, jog pareiÅ¡kėja neva neįgijo žemės sklypo (nevaldė žemės sklypo), ant kurio buvo pastatyti statiniai, o ginčo statiniai neva laikytini nelegalia statyba, todėl neva negali bÅ«ti įgyjami pagal įgyjamÄ jÄ senatį, padarymų.

Teismo pagrindinis ieÅ¡kinio atmetimo argumentas buvo tai, kad apeliantė neįrodė, kad Å«kio pastatas nėra valstybės nuosavybė. Taigi asmuo (apeliantė) atvirai, nepertraukiamai, sÄ Å¾iningai valdęs, naudojęs Å«kio pastatÄ , vienintelis galėjęs daryti jam poveikį yra neįrodęs kad tai ne valstybei priklausantis pastatas. Pažymėtina, kad pastatas nėra sugriuvęs, apleistas. PrieÅ¡ingai prižiÅ«rimas, nuotraukose matoma uždėta spyna, kas reiÅ¡kia, jog apeliantė visada buvo įsitikinusi, jog yra Å¡io pastato savininkė ir niekas neturi daugiau teisių nei ji.

17. Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kėjos B. E. Ž. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

18. Suinteresuotas asmuo sutinka su teismo sprendime nurodyta pozicija, kad įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali bÅ«ti taikomos, tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybÄ ar statinio rekonstrukcijÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. TokiÄ pozicijÄ nurodo ir kasacinis teismas.

19. PareiÅ¡kėja, kreipdamasi į teismÄ , neįrodė dviejų aplinkybių:

1) kad jos nurodytas pastatas - Å«kio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas statybÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka;

2) pastatas - ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo valstybės nuosavybė.

20. AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ nurodė, kad bendrovė neturi jokių archyvinių įrašų, dokumentų ar informacijos apie pareiÅ¡kime nurodytÄ Å«kio pastatÄ . Taip pat informuoja, kad nerado ir minėtų apeliantės nurodytų dokumentų, susijusių su ginčo patalpų statyba. Todėl negali patvirtinti to fakto, kad 1970-1972 metais tuometinis geležinkelių infrastruktÅ«ros valdytojas buvo nustatyta tvarka pastatęs Å¡ias Å«kines patalpas ir suteikęs jas naudotis savo darbuotojams.

21. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės Å«kio ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundÄ nepateikė. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

22. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas) 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, ginčo pobÅ«dis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

24. PareiÅ¡kėja prie skundo pateikė papildomus raÅ¡ytinius įrodymus, patvirtinančius, kad kiti asmenys įgijo nuosavybės teises į panaÅ¡ius statinius pirkimo-pardavimo bÅ«du. Teismas Å¡ių dokumentų nepriima. PareiÅ¡kėjos pateikti Nekilnojamo turto iÅ¡raÅ¡ai apie tai, kad kaimyninių garažų savininkai yra įteisinę pastatus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiÅ¡kėja įgijo nuosavybės teises į ginčo pastatÄ pagal įgyjamÄ jÄ senatį. Be to, iÅ¡ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad pareiÅ¡kėjos nurodyti asmenys nuosavybę įgijo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, be to, Å«kinis pastatas (kuris yra Å¡alia ginčo pastato) yra kito buto priklausinys.

CPK įtvirtina ribotos apeliacijos modelį, pagal kurį ginčijamo teismo procesinio sprendimo teisėtumas tikrinamas pagal byloje esančius, ir tik iÅ¡imtinais atvejais – pagal naujai pateiktus, įrodymus (CPK 314 straipsnis). Sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme svarbios ne tik CPK 314 straipsnyje įtvirtintos specialiosios naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės, bet ir bendrosios įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančios nuostatos, tarp jų įrodymų sÄ sajumo taisyklė (CPK 180 straipsnis).

Ä®rodymų sÄ sajumas reiÅ¡kia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikÅ¡mingos konkrečioje civilinėje byloje.

25. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos sprendimo, kuriuo pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas pripažinti, kad ji įgyjamosios senaties bÅ«du įgijo nuosavybės teises į Å«kinį pastatÄ (garaÅ¾Ä ), teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad statinys, į kurį pareiÅ¡kėja siekia įgyti nuosavybės teises, yra pagalbinis pastatas - Å«kinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas statiniui nėra suformuotas ir įregistruotas. Statinys nėra įregistruotas vieÅ¡ame registre. PareiÅ¡kėjos teigimu, jos sutuoktiniui 1972 m. (duomenys neskelbtini) leido naudotis nenaudojamu pastatu ir jį kartu su sutuoktiniu juo naudojosi nuo 1972 m spalio 9 d.. Sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) m. PareiÅ¡kėja praÅ¡o įgyjamosios senaties pagrindu nekilnojamojo turto įgijimÄ pripažinti jai, o ne jos sutuoktiniui, kurio įpėdine ji yra. Turtas nuosavybėn 1972 metais perduotas nebuvo, leista tik juo naudotis. PareiÅ¡kėja aiÅ¡kiai neįvardija kada ji ar jos sutuoktinis tapo daikto savininku.

27. Pagal teisinį reguliavimÄ fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdęs nekilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų arba kilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip trejus metus, kai per visÄ valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktÄ , bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tÄ daiktÄ (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

28. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamÄ ja senatimi nuosavybėn gali bÅ«ti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

29. Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra Å¡ių sÄ lygų visuma:

1. PareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas vieÅ¡ame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ . Tai reiÅ¡kia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktÄ , tiek visÄ Ä¯gyjamosios senaties laikÄ ir net įgydamas daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, turi bÅ«ti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktÄ , nežinoti apie kliÅ«tis, trukdančias įgyti jam tÄ daiktÄ nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių bÅ«tų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4.

VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartÄ , slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktÄ sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5.

VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sÄ lyga reiÅ¡kia, kad asmuo valdo daiktÄ kaip savÄ nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ (asmuo turi bÅ«ti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (duomenys neskelbtini) m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/(duomenys neskelbtini)).

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į įgyjamosios senaties instituto taikymui aktualų teisinį reglamentavimÄ , iÅ¡nagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ , atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentus, byloje surinktų įrodymų visumÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes bylai iÅ¡spręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai sprendė, kad pagrindo tenkinti pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo pareiÅ¡kėjai, nėra.

31. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas statytas 1958 m. (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla). PareiÅ¡kėjos sutuoktinis 1972 m. kreipėsi į tuometinį darbdavį (duomenys neskelbtini), praÅ¡ydamas leisti nenaudojamÄ tvartÄ sandėliukÄ prie (duomenys neskelbtini) naujai įrengti asmeninių automobilių saugojimui (garažui). Taigi apeliantas prašė tuometinio darbdavio leidimo naudoti pastatÄ savo poreikiams.

32. PareiÅ¡kėja nepateikė jokių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui patvirtinančių, jog Å«kio pastatas buvo pastatytas ar rekonstruotas teisėtai, pareiÅ¡kėja neįrodė, jog Å«kio pastatas, į kurį pareiÅ¡kėja praÅ¡o pripažinti jai nuosavybės teises, 1972 metais buvo rekonstruotas laikantis nustatytos tvarkos, turint statybos ar rekonstrukcijos leidimÄ , jis tik pritaikytas automobilio saugojimui,  todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra visų bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai), nes nėra duomenų, kad statiniu buvo leista disponuoti: perstatyti, elgtis kaip su savu.

33. Sprendžiant klausimÄ dėl turto priklausymo, bÅ«tina aiÅ¡kintis turto kilmę, iÅ¡ kokių finansavimo Å¡altinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas vieÅ¡osios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi bÅ«ti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgÄ laikÄ neįgyvendina, t. y. jais nesirÅ«pina, jų neprižiÅ«ri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

34. Kaip minėta ankščiau, ginčo pastatas nėra teisiÅ¡kai įregistruotas, jis nėra įtrauktas į valstybės ar savivaldybės turto apskaitÄ , todėl svarbu byloje nustatyti turto kilmę, iÅ¡ kokių Å¡altinių jis buvo sukurtas. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas priklausė (duomenys neskelbtini), kurių teisių peremėjas yra - AB „Lietuvos geležinkeliai“. AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurių valdytoju paskirta LR Susisiekimo ministerija.

CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡Ä jÄ nuosavybę pertvarkyti į privačiÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011). 1972 m. buvo praÅ¡oma leisti turtÄ tik naudoti. Duomenų, kad Å¡is valstybinį turtÄ buvo bandyta privatizuoti ar perduotas kitu pagrindu pareiÅ¡kėjos sutuoktiniui nuosavybės teisėmis, nėra.

Tai, kad pareiÅ¡kėja su sutuoktiniu ilgÄ laikÄ naudojosi ginčo statiniu, pareiÅ¡kėja nuosavybės teisės į ginčo statinį neįgijo, nes Å¡iai dienai įrodymų, kad ginčo statinys nepriklauso valstybei, pareiÅ¡kėja nepateikė. Ä®gyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama nuosavybės teisė į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus ar jų dalį (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

35. PareiÅ¡kėja teismui duomenų, kad ji, įsigydama butÄ , įsigijo ar bandė įsigyti kaip buto priklausinį - Å«kinį pastatÄ , nepateikė. Ji net neįrodinėjo, kad pastatÄ , į kurį reiÅ¡kia teises, naudoja kaip gyvenamojo namo ar buto priklausinį. Butų su priklausiniais privatizavimo procesas lengvatinėmis sÄ lygomis pasibaigęs, tačiau nepasinaudojimas Å¡ia teise nereiÅ¡kia, kad nuosavybės teises galima pripažinti reiÅ¡kiamu pagrindu.

36. Atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sprendimo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai neužkerta kelio šį statinį pareiÅ¡kėjai įgyti nuosavybės teisėmis kitu bÅ«du, pvz. sudarant pirkimo-pardavimo sutartį įstatymų nustatyta tvarka. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u t a r ė: Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2019 m. spalio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Ramunė Čeknienė Laimantas MisiÅ«nas Laimutė Sankauskaitė