6449b3ba-ec13-4e99-976a-b852da2f507a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I1-2533-596/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00665-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gegužės 13 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V. B. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė: PareiÅ¡kėjas V. B. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas LukiÅ¡kių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir LukiÅ¡kių TI-K) kamerose, kuriose truko vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto ir nebuvo užtikrinimas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu).

PareiÅ¡kėjo vertinimu, minėti pažeidimai yra ne trumpalaikis veiksnys, o tęstinis veiksmas, dėl ko pareiÅ¡kėjas patyrė diskomfortÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinę depresijÄ ir nepilnavertiÅ¡kumo jausmÄ . Pažymi, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, jo saugoma teisė yra absoliuti, todėl termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Atsakovės atstovas atsiliepime su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ , taip pat praÅ¡o pareiÅ¡kėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.22 papunktį, suimtųjų (nuleistųjų) atvykimų ir iÅ¡vykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra trys metai, todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti iÅ¡samesnę informacijÄ apie pareiÅ¡kėjo judėjimÄ , kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių pareiÅ¡kėjo nurodytu ginčo laikotarpiu.

Pažymi, kad pataisos įstaigos administracija nuteistuosius (suimtuosius) į kameras skirsto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Teigia, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai laikantis minėtų įstatymų reikalavimų. Paaiškina, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kameros buvo įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (iÅ¡skyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teigia, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais LukiÅ¡kių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigÅ«nų pareigų atlikimÄ , priežiÅ«ros posto pareigÅ«nas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje.

Eksploatavimo taisyklių 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų.

IÅ¡orinės ir vidinės durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę, iÅ¡orinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. IÅ¡orinių durų užraktas gali bÅ«ti montuojamas į sienÄ . Pažymi, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose bÅ«tų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali bÅ«ti numatyti, kitaip priežiÅ«ros posto pareigÅ«nai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje.

Paaiškina, jog Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.

Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, galiojantys teisės aktai nenumato. Sanitarinis mazgas (tualetas) nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, atsakovės atstovo nuomone, atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiÅ¡kėjas savo skundÄ grindžia abstrakčiais argumentais, reiÅ¡kiami nusiskundimai yra bendro pobÅ«džio, nėra konkretumo. BÅ«tina įrodyti, kad tam tikri pareiÅ¡kėjo skunde minimi įstaigos trÅ«kumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali bÅ«ti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiÅ¡kėjo reikalavimo pagrįstumo klausimÄ , nepakanka nustatyti, kad LukiÅ¡kių TI-K pareigÅ«nai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat bÅ«tina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sÄ lygojo pareiÅ¡kėjo nurodytos žalos atsiradimÄ . Civilinė atsakomybė gali bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, daro iÅ¡vadÄ , kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra bÅ«tinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sÄ lygos. Teismas konstatuoja: Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo priteisti neturtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl tinkamų kalinimo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K neužtikrinimo laikotarpiu nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d., pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė Å¡ias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigÅ«nų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra bÅ«tina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklÄ , buvo pažeistos, kaip bÅ«tent Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalÄ , atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartÄ yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiÅ¡kėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018).

Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobÅ«džio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalÄ ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti iÅ¡vadÄ , kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobÅ«džio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Ä®rodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamÄ poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius iÅ¡gyvenimus), gali bÅ«ti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018). PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti jam neturtinę žalÄ už laikotarpį nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d.

Atsakovės atstovas pareiÅ¡kėjo reikalavimui praÅ¡o taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ ieÅ¡kinio senatį. Pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiÅ¡kiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymÄ si pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimÄ byloje Belgian Linguistic (pareiÅ¡kimo Nr. 1474/62)).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiÅ«ros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi bÅ«ti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Å iame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukÅ¡tųjų susitariančių Å¡alių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymÄ si (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 44362/04)).

Sprendime byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiÅ«ros laisve, padarytų pažeidimų buvimÄ , asmens teisių neužtikrinimÄ . Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimÄ ir taikymÄ tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiÅ¡kimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieÅ¡ ItalijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 64886/01)).

Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali bÅ«ti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymÄ , minimos teisės negalėtų bÅ«ti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei Å¡ių teisių realizavimo bÅ«dų jÄ ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedÅ«rų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Å i sÄ veika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi bÅ«ti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimÄ , tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikÅ¡mingus EŽTT iÅ¡aiÅ¡kinimus. Dėl ieÅ¡kinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismÄ (žr. pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimÄ byloje Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimÄ byloje Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ byloje Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 23805/94)).

Prie tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskirta ir ieÅ¡kinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimÄ byloje Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

PareiÅ¡kėjo ir atsakovės atstovo teigimu, pareiÅ¡kėjas LukiÅ¡kių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d. PareiÅ¡kėjas skundÄ dėl netinkamų laikymo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K teismui pateikė 2020 m. vasario 21 d., jį iÅ¡siųsdamas registruotu paÅ¡tu, todėl praleido terminÄ reikÅ¡ti reikalavimams atlyginti neturtinę žalÄ , patirtÄ laikotarpiu nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

LVAT yra pažymėjęs, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr. pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

PareiÅ¡kėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali bÅ«ti taikoma ieÅ¡kinio senatis. PareiÅ¡kėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismÄ dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios bÅ«tų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiÅ¡kėjas galėjo praleisti senaties terminÄ . Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų patyrė neturtinę žalÄ , kuri pasireiÅ¡kė neigiamais iÅ¡gyvenimais, todėl laikytina, kad jis turėjo ir galėjo suprasti, jog jo teisės gali bÅ«ti pažeidžiamos.

Taip pat, pareiÅ¡kėjas bÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, turėjo realias galimybes ginčo laikotarpiu domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybÄ . Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismÄ anksčiau, todėl pareiÅ¡kėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjui galimai padaryto teisės pažeidimo pobÅ«dį, t. y. gyvenamojo ploto trÅ«kumÄ ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimÄ , yra akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjas visÄ kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog galbÅ«t pažeidžiamos jo teisės į tinkamas kalinimo sÄ lygas, tačiau skundÄ teismui iÅ¡siuntė tik 2020 m. vasario 21 d., t. y. nepagrįstai ilgai delsdamas kreiptis į teismÄ dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ ir taikytinÄ teismų praktikÄ , nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo praÅ¡ymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas, pradedant terminÄ skaičiuoti nuo kreipimosi į teismÄ dienos, t. y. nuo 2020 m. vasario 21 d. (spaudas ant voko), ir tai reiÅ¡kia, kad, taikant senaties terminÄ , pareiÅ¡kėjui neturinė žala galėtų bÅ«ti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 21 d. (trejų metų laikotarpis).

Ä®vertinus tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų bÅ«ti sprendžiamas tik už šį laikotarpį, o pareiÅ¡kėjas, kaip minėta, reikalavimÄ dėl žalos dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų priteisimo pateikė už laikotarpį nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminÄ , pareiÅ¡kėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimÄ . Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas nusprendžia:

PareiÅ¡kėjo V. B. skundÄ atmesti. Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja Jolita Rasiukevičienė