2023-02-22 Nr. AB-4113-3-61-3-00335-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-685-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00335-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) atkurti R. M. nuosavybės teisę į 1,85 ha žemės pagal 1991 m. rugsėjo 26 d. R. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad V., F., B. ir M. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą. V. M. yra jos tėvas. Taip pat ji yra R. M., pretendavusios atkurti nuosavybės teisę į vyro V. M. žemę, įpėdinė. Vadovaujantis įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemė). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi: G. M., buvusio žemės savininko B. M. dukra; R. M., buvusio žemės savininko V. M. sutuoktinė; J. B., buvusio žemės savininko V. M. dukra; M. M. – buvusio žemės savininko F. M. dukra. Iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus atrankos būdu jai pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodančių dokumentų pasiūlymo svarstymo“ 1999 m. kovo 9 d. protokolą Nr. 10, pareiškėja, kaip V. M. įpėdinė, turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,56 ha Žemės.

3. Pareiškėja teigė, jog nors archyviniuose dokumentuose nėra nurodyta, kokiomis dalimis nuosavybės teise priklauso savininkams Žemė, žemėtvarkos skyrius pats nustatė kokiomis proporcijomis buvusių savininkų įpėdiniams atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir, kad vienas iš buvusių savininkų yra kitos valstybės pilietis, kuris pats ar jo įpėdiniai nepretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą. Žemėtvarkos institucijų sprendimuose atkurti nuosavybės teises nurodomas konkretus įpėdinis ir, kad nuosavybės teisės atkuriamos į buvusią savininkų F., M., B. ir V. M. žemę, neišskiriant savininkų dalių, nors konkretus įpėdinis yra tik vieno iš savininkų įpėdinis, o su likusiais savininkais susijęs penktos eilės įpėdinystės ryšiais. Žemėtvarkos skyrius iki papildomų dokumentų pateikimo termino pabaigos, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d. pretendentų neinformavo dėl kilusių neaiškumų dėl žemės sklypo savininkų nuosavybės teise valdomo sklypo dalių ar pretendentų pareigos pristatyti papildomus dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o priėmė sprendimus, kad prašymus pateikusiems pretendentams atkuriama nuosavybė lygiomis dalimis – į 39,33 ha Žemės pretendavo 3 buvusių savininkų įpėdiniai ir jiems buvo paskaičiuota tenkanti nuosavybės dalis, t. y. po 13,11 ha Žemės. Tokia informacija buvo pažymose dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išvadose dėl žemės, miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Tokia informacija buvo perduota ir Seimo kontrolieriui, 2008 m. tyrusiam skundą. Nors nuosavybės teisių atkūrimo į žemę sprendimai neginčijami, pareiškėjai kyla klausimas, kodėl jai atkūrus nuosavybės teisę į Žemę ir grąžinus žemės sklypus, grąžinant žemę istoriškai savininkams buvusioje vietoje, 2,3 ha žemės įvertinta kaip grąžinama lygiaverte natūra, paskaičiuojant už 5,91 ha lygiaverčiais sklypais 3,71 ha, jei iš jų tik 2,06 ha yra istoriškai ne buvusiame Žemės sklype. Likusi žemė tapati, buvusi savininkams priklausiusi žemė. Žemėtvarkos skyrius raštuose nurodė, kad, priimdami sprendimus, įvertino šių konkrečių savininkų nuosavybės teise valdytą žemę ir kartografinę medžiagą bei „kitą kartografinę“ medžiagą, tačiau nepateikė konkrečių duomenų ir paaiškinimų.

4. Pareiškėja nurodė, jog po 17 metų žemėtvarkos institucijos peržiūri nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir vienam iš visų pretendentų taiko kitokį išlikusio nekilnojamojo turto tenkančios dalies paskaičiavimo būdą – visiems pretendentams paskaičiuota, kad Žemė iki nacionalizacijos priklausė keturiems savininkams, dėl nuosavybės atkūrimo kreipėsi trijų savininkų įpėdiniai ir atkuriama nuosavybės dalis paskaičiuota lygiai trims šeimoms po 13,11 ha (39,33 : 3), o (duomenys neskelbtini) mirusios R. M. atkuriamos nuosavybės dalis sumažinta iki 1/4, t. y. Žemė padalinta buvusiems keturiems savininkams, o, atkuriant nuosavybę, jos šeimai grąžinama tenkanti nuosavybės dalis 9,83 ha (39,33 : 4). Žemėtvarkos skyrius teigė, jog M. M. priklausanti dalis turėtų likti valstybei. Dabartiniu metu toks tenkančios nuosavybės dalies paskaičiavimas pritaikytas tik vienam pretendentui iš šešių ir priklausanti nuosavybės dalis pretendentei nėra grąžinta, argumentuojant, kad iki nacionalizacijos savininkų valdyta Žemė priklausė jiems lygiomis dalimis ir įpėdiniams galėtų būti atkuriama į savininkui priklausančią dalį, t. y. po 9,83 ha buvusio savininko įpėdiniams. Pareiškėjai tokia tenkanti dalis ir paskaičiuota, tačiau likusių savininkų įpėdiniams paskaičiuota ir grąžinta Žemės dalis, skaičiuojant ją tarp trijų buvusių savininkų įpėdinių, t. y. po 13,11 ha. Tokiu atveju yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad įstatymui visi lygūs.

5. Pareiškėja vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir teigė, kad jei ji ar pretendentė R. M. būtų buvusios įstatyme nustatytais terminais informuotos apie dokumentų trūkumą, būtų pasinaudojusios galimybe kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Institucijos privalėjo įvertinti pateiktus dokumentus ir jiems esant ydingiems ar jų trūkstant, apie tai informuoti pareiškėjus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatė, kad žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos piliečių prašymus turi išnagrinėti ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. valstybinėms institucijoms norminiais aktais nustatyta tvarka patvirtinus, kad yra visi reikiami dokumentai nuosavybės teisėms atkurti ir konkrečiai nurodyta, kad jų pagrindu nuosavybės teisės bus atkurtos, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, buvo suprojektuoti sklypai, o Atkūrimo įstatymo nustatytas 6 mėnesių terminas nuosavybės teisėms atkurti buvo pasibaigęs dar 2000 m. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-718-(14.48.2) pripažino netekusiu galios Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 1 d. įsakymo dėl apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo 1 eilutę, kurioje buvo įrašyta R. M., pretenduojanti į kadastrinėje vietovėje suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1025.

6. Pareiškėja nurodė, kad NŽT vadovavosi Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. pažymėjimu Nr. 13421-M, Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu (protokolu Nr. 10), pagal kuriuos F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha Žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha Žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha Žemės. Šio paskaičiavimo pagrindu NŽT darė išvadą, kad pareiškėja ir R. M. gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę atitinkamai po 4,9163 ha žemės, nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 5426 nurodyta, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,56 ha žemės, o 1999 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 5427 – kad R. M. turi teisę į 6,55 ha žemės. Tapataus turinio pažymos buvo parengtos ir kitiems pretendentams į F. M. ir B. M. valdytą turtą. Bendras sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių Žemės savininkų F., B. V. M. valdytą Žemę plotas sudaro 37,48 ha ir žemėtvarkos institucijos darė išvadą, kad nuosavybės teisės į buvusių Žemės savininkų F., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 29,4975 ha ploto Žemę yra baigtas, grąžinant žemę natūra ar perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiems bendro 37,48 ha ploto žemės sklypus ir atkurti nuosavybės teises R. M. į likusį neatkurtą 1,85 ha žemės plotą, pagal Vilniaus apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. rugpjūčio 10 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1777 (toliau – ir Išvada Nr. 1777), nėra teisinio pagrindo, nors kitiems 5 pretendentams toks teisinis pagrindas yra.

7. Pareiškėja teigė, jog žemėtvarkos skyrius nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje priėmė sprendimus, kuriais sumažino žemės, į kurią atkuriama nuosavybė, plotus, nebesprendžiant nuosavybės teisių grąžinimo, po dešimtmečio dalinai pakeitė / ištaisė situaciją dėl nekilnojamojo turto, į kurį gali pretenduoti nuosavybės teisių atkūrimo siekiantys pretendentai. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi (dėl viešojo intereso gynimo), Konstitucinio Teismo jurisprudencija teisinės valstybės, teisėtumo principų aspektu ir nurodė, kad yra pagrindas pripažinti, jog žemėtvarkos institucijos vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nevienodai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas pretendentams į tą pačią Žemę, neįvykdė žemėtvarkos institucijų priimtų sprendimų, kad pakanka dokumentų atkurti nuosavybės teisę.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad, nagrinėjant dokumentus ir atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais turi būti nustatoma, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

Pareiškėja 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. balandžio 16 d. pateikė NŽT skundus dėl buvusių Žemės savininkų F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos Žemės. NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimu Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E) „Dėl patikrinimo“ Vilniaus rajono skyrius 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 48V-966-(14.48.2.) „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją ir pakartotinai išnagrinėjo bei įvertino Vilniaus rajono skyriuje turimus buvusių Žemės savininkų F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus, kiekvieno iš savininkų valdytą žemės plotą bendrojoje nuosavybėje, piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises į paminėtų žemės savininkų turėtą Žemę, giminystės ryšį su žemės savininkais įrodančius dokumentus.

Vilniaus rajono skyriuje surašytas 2019 m. rugsėjo 16 d. protokolas Nr. 48PRT-92-(14.48.6.) „Komisijos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimo Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E.) ir J. B. skundų nagrinėjimo posėdžio protokolas“, kuriame nustatyta, kad, vadovaujantis Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimu Nr. 13421-M, taip pat Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu, pagal kuriuos F., M., B. ir V.

M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha žemės.

10. Atsakovas nurodė, jog pagal Vilniaus rajono skyriuje turimus duomenis, į M. M. valdytą žemės sklypo dalį prašymų nėra pateikta, taip pat nėra duomenų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių žemės bendrasavininkų F., B. ir V. M. valdytą žemę ir tik į jiems tenkantį bendrą 29,4975 ha plotą. Pareiškėja ir R. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę. Įvertinus bendraturčiams tenkančią turto dalį iš bendrai valdyto Žemės ploto, pareiškėjai tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,56 ha, o turėjo būti 4,9163 ha žemės, R. M. tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,55 ha, o turėjo būti 4,9162 ha žemės. Taigi, pareiškėjai nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį atkurtos nepagrįstai į 1,6437 ha, R. M. – į 1,6436 ha. Į F. M. valdytą žemės sklypo dalį pretenduoja atkurti nuosavybės teises viena pretendentė M. M., kuriai tenkanti žemės sklypo dalis yra 9,8325 ha. Jai nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį 9,8325 ha ir atkurtos. Į B. M. valdytą žemės dalį pretendavo atkurti nuosavybės teises trys pretendentai E. M., G. M. ir J. M., kuriems tenkanti žemės sklypo dalis viso yra 9,8325 ha, t. y. yra po 3,2775 ha žemės, atkurtos nuosavybės teisės visiems pretendentams po 4,37 ha. Taigi, E. M., G. M. ir J. M. atkurtos nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį nepagrįstai į po 1,0925 ha.

11. Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių Žemės bendrasavininkų F., B. ir V. M. valdytą Žemę ir tik į jiems tenkantį žemės sklypo 29,4975 ha plotą. Įvertinus visus priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pretendentams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teisės į buvusių Žemės savininkų F., B. ir V. M. valdytą turtą, bendras atkurtas žemės sklypo plotas yra 37,48 ha. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 48SS-25-(14.48.45.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ bei kiti pretendentai:

J. M. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13348-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, J. M. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13350-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, R. T. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13349-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo informuoti, kad per 1 mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos, nepateikus dokumentų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams ar sutikimo administracine tvarka patikslinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vilniaus rajono skyrius patikslins tuomečio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymas bei panaikins R.

M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777, į likusį neatkurtą 1,85 ha žemės plotą. Taip pat pretendentai buvo informuoti, kad, nesutikus patikslinti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka, bus kreiptasi į prokuratūrą, dėl sprendimų panaikinimo teismine tvarka. Kadangi iki nustatyto termino nei pareiškėja, nei kiti pretendentai nepateikė nurodytų papildomų dokumentų, Vilniaus rajono skyrius 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 48SD-3372-(14.48.9.) kreipėsi į prokuratūrą „Dėl viešojo intereso gynimo“. Taip pat Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2022 m. vasario 22 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-239-(14.48.2 E.), kuriuo R.

M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777 pripažino netekusią galios. Atsakovas vertino, kad nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų F., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 29,4975 ha ploto žemę pareiškėjai ir kitiems pretendentams yra pilnai baigtas, todėl atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,85 ha žemės plotą nėra teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos vardu ir kitų pretendentų pažymų patikslinimo ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo sprendžiamas klausimas ir bus priimti sprendimai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą atmetė.

13. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1–4 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 12 punktu ir byloje nustatė šias reikšmingas aplinkybes:

13.1. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą dėl buvusio žemės savininko V. M. žemės grąžinimo natūra pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini). Į šį prašymą kaip įpėdinę įrašė J. B. (R. M. dukra). R. M. mirė (duomenys neskelbtini).

13.2. Pagal Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimą Nr. 1345-M, 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimą Nr. 13421-M, Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymą (protokolas Nr. 10) F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą. Kiekvienas iš bendraturčių valdė po dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha žemės.

13.3. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui J. M., E. M., G. M. 1991 m. rugsėjo 24 d., M. M. 1999 m. liepos 3 d. pateikė prašymus dėl buvusio žemės savininko F., M., B. ir V. M. žemės grąžinimo natūra pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime.

13.4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. liepos 8 d. parengė pažymą Nr. 5426 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagal kurią J. B. (pretenduojanti į V. M. turto dalį) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,56 ha buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. turėtos žemės plotą ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427 pagal kurią R. M. (pretenduojanti į V. M. turto dalį) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,55 ha buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą.

13.5. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius taip pat parengė pažymas ir kitiems pretendentams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į F. M. ir B. M. valdytą turtą. Pažymoje Nr. 5428 nurodyta, kad pretendentė, pretenduojanti į F. M. valdytą turtą, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 13,11 ha buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą. Pažymose Nr. 5423, Nr. 5424 ir Nr. 5425 nurodyta, kad pretendentai, pretenduojantys į B. M. valdytą turtą, turi teisę atkurti nuosavybės teises po 4,37 ha buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą.

13.6. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30981 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. B.“ pareiškėjai iš pažymoje Nr. 5426 nurodyto 6,56 ha žemės sklypo ploto nuosavybės teisės atkūrė į visą 6,56 ha žemės plotą – už 5,91 ha turėtos žemės (vertė – 6 406 Lt) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendro 3,71 ha ploto (vertė – 6 406 Lt) žemės ūkio paskirties sklypą (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) ir suteikė neatlygintinai nuosavybėn 0,65 ha naudojamą namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrityje.

13.7. Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai pilietei R. M.“ R. M. iš pažymoje Nr. 5427 nurodyto 6,55 ha žemės sklypo ploto nuosavybės teises atkūrė į 4,70 ha žemės, grąžinant natūra tris 2,96 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir 1,74 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Dėl likusio atkurti 1,85 ha žemės sklypo ploto, R. M. vardu parengė Išvadą Nr. 1777.

13.8. Pareiškėja 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. balandžio 16 d. pateikė NŽT skundus dėl buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos Žemės.

13.9. NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimu Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E) „Dėl patikrinimo“ Vilniaus rajono skyrius 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 48V-966-(14.48.2.) „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją ir pakartotinai išnagrinėjo ir įvertino Vilniaus rajono skyriuje turimus buvusių žemės savininkų F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus, kiekvieno iš savininkų valdytą žemės plotą bendrojoje nuosavybėje, piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises į paminėtų žemės savininkų turėtą žemę, giminystės ryšį su žemės savininkais įrodančius dokumentus.

13.10. Vilniaus rajono skyriuje surašytas 2019 m. rugsėjo 16 d. protokolas Nr. 48PRT-92-(14.48.6.) „Komisijos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimo Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E.) ir J. B. skundų nagrinėjimo posėdžio protokolas“, kuriame nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimu Nr. 13421-M ir Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu (protokolas Nr. 10), F., M., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha Žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha Žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha Žemės.

13.11. Pagal Vilniaus rajono skyriuje turimus duomenis, į M. M. valdytą žemės sklypo dalį prašymų nėra pateikta, taip pat nėra duomenų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams.

14. Teismas nustatė, kad pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių žemės bendrasavininkų F., B. ir V. M. valdytą žemę ir tik į jiems tenkantį bendrą 29,4975 ha plotą. Pareiškėja ir R. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę. Įvertinęs bendraturčiams tenkančią turto dalį iš bendrai valdyto Žemės ploto, teismas sprendė, kad pareiškėjai tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,56 ha, o turėjo būti 4,9163 ha žemės, R. M. – ne 6,55 ha, o 4,9162 ha žemės. Teismas konstatavo, kad NŽT pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį atkurtos nepagrįstai į 1,6437 ha, R. M. – į 1,6436 ha. F. M. valdytą žemės sklypo dalį pretenduoja atkurti nuosavybės teises viena pretendentė M. M., kuriai tenkanti žemės sklypo dalis yra 9,8325 ha. Jai nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį 9,8325 ha ir atkurtos. Į B. M. valdytą žemės dalį pretendavo atkurti nuosavybės teises trys pretendentai E. M., G. M. ir J. M., kuriems tenkanti žemės sklypo dalis viso yra 9,8325 ha, t. y. yra po 3,2775 ha žemės, atkurtos nuosavybės teisės visiems pretendentams į po 4,37 ha. Teismas nurodė, kad E. M., G. M. ir J. M. nepagrįstai po 1,0925 ha atkurtos nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį.

15. Įvertinęs visus atsakovo priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pretendentams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų F., B. ir V. M. valdytą turtą, teismas nustatė, jog bendras atkurtas žemės sklypo plotas yra 37,48 ha. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 48SS-25-(14.48.45.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ taip pat ir kiti pretendentai: J. M. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13348-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, J. M. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13350-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, R. T. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13349-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo informuoti, kad per 1 mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos, nepateikę dokumentų, jog iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams ar sutikimo administracine tvarka patikslinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vilniaus rajono skyrius patikslins tuomečio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymas bei panaikins R. M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777, į likusį neatkurtą žemės 1,85 ha žemės plotą. Taip pat pretendentai buvo informuoti, kad, nesutikus patikslinti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka, bus kreiptasi į prokuratūrą, dėl sprendimų panaikinimo teismine tvarka. Teismas nustatė, kad iki nustatyto termino nei pareiškėja, nei kiti pretendentai nepateikė nurodytų papildomų dokumentų, todėl Vilniaus rajono skyrius 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 48SD-3372-(14.48.9.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į prokuratūrą. Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2022 m. vasario 22 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-239-(14.48.2 E.), kuriuo R. M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777 pripažino netekusią galios.

16. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų F., B. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 29,4975 ha ploto žemę pareiškėjai yra pilnai baigtas, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į 1,85 ha žemės pagal R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

17. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos ir kitų pretendentų pažymų patikslinimo ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo sprendžiamas klausimas ir bus priimti sprendimai. Teismas atmetė pareiškėjos skundą.

III. 18. Pareiškėja J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą pateikė Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. pažymėjimą Nr. 1345-M, patvirtinantį, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų savininkų 1936–1939 m. (sąrašas be datos) sąraše įrašyti M.: F., M., B. ir V., (duomenys neskelbtini) kaime turėję 39,33 ha žemės. Tų pačių istorinių fondų pagrindu tapatūs pažymėjimai buvo išduoti ir kitiems žemės savininkų įpėdiniams, pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. NŽT į bylą pateikti papildomi 1910 m. archyviniai dokumentai lenkų kalba, be vertimo, be aptarimo kaip šie dokumentai susiję su ginčo situacija ir žemės savininkais, pretendentei nežinomi nuosavybės atkūrimo procese. Istoriškai savininkams priklausęs žemės sklypas kartografuotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ numatė, kad jeigu turimų dokumentų buvusiai žemės nuosavybės teisei įrodyti nepakanka, prašymus-anketas tarnyba persiunčia į Lietuvos valstybinį archyvą. Žemėtvarkos institucijos, net jei ir atliko tokį veiksmą, į administracinę bylą nepateikė jokių duomenų. Archyviniuose dokumentuose, tiesiogiai patvirtinančiuose ginčo žemės priklausomybę – Kvalifikacinės komisijos prie Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde 1936–1939 m. byloje, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų savininkų sąraše (be datos) – nėra nurodytas nekilnojamojo turto įgijimo pagrindas ar bendraturčių dalys bendroje nuosavybėje. Todėl teismo išvada, kad bendraturčiai nuosavybę valdė lygiomis dalimis yra teorinis civilinės teisės normos taikymas bendro pobūdžio žemės savininkų sąrašui. Žemėtvarkos institucijai istoriniai dokumentai apie tuometinius žemės savininkus pateikti tik 1942 m. ir tik B. ir V. (V.) atžvilgiu.

20. Pareiškėja pakartoja bylos faktines aplinkybes, susijusias su 1999 m. liepos 8 d. pažymomis, atkurtomis nuosavybės teisėmis, koreguotomis po Seimo kontrolieriaus 2008 m. gruodžio 13 d. pažymos Nr. 4D-2008/3-1011, teisės aktų nuostatas, susijusias su dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu iki 2003 m. gruodžio 31 d., akcentuoja institucijų pareigą iki teisės aktuose nustatyto termino (30 dienų) pabaigos įvertinti pateiktus dokumentus ir jiems esant ydingiems ar jų trūkstant, apie tai informuoti pareiškėjus ir vertina, kad pareiškėjai ir jos motinai dėl žemėtvarkos institucijų netinkamo veikimo, vykdant įstatymą ir įstatymą įgyvendinančias teisės normas, buvo apribotos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, dėl šios priežasties iš dalies pretendentų po 10 metų prašoma grąžinti turtą, o daliai pretendentų nuosavybės teisės neatkuriamos. Pareiškėja nurodo, kad nei žemėtvarkos skyrius, nei Seimo kontrolierius skundo tyrimo metu nenurodė, kad žemėtvarkos skyrius netinkamai taiko įstatymą ir įstatymą įgyvendinančius teisės aktus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, tačiau R. M. 2009 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30534 atkurtos nuosavybės teisės į 2,96 ha žemės ir 1,74 miško. Pareiškėja pastebi, kad Išvada Nr. 1777 galiojo skundo pateikimo dieną, todėl pareiškėjos reikalavimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

21. Pareiškėja nurodo, kad NŽT 2009 m., priimdama sprendimus pagal 1999 m. pažymas, vykdė 1999 m. sprendimus ir grąžinamos žemės dalis bendra tvarka padalino tarp realių pretendentų, neišskirdama M. M. dalies. Tokių institucijos veiksmų negalima vertinti klaida, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko nuo 1991 m., o kitoks įstatymo vertinimas ir priešingi sprendimai dėl dokumentų nepakankamumo priimti 2019 m., kuomet Vilniaus rajono skyriuje surašytas 2019 m. rugsėjo 16 d. protokolas Nr.48PRT-92-(14.48.6.). Pareiškėja vertina, kad žemėtvarkos institucijos darbuotojų ir institucijos sudarytų komisijų narių raštingumas neturi turėti įtakos piliečių teisėms, kurias numato įstatymas. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsniu ir teigia, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas teisės aktų, priimtų daugiau kaip prieš 22 metus teisėtumas ar pripažinimo negaliojančiu klausimas, senaties terminų klausimas, todėl argumentas, kad pagal 1999 m. pažymas atkurtos nuosavybės teisės bus peržiūrimos, nėra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu. Kita vertus, NŽT, net ir vertinant nuosavybės teisių atkūrimo procesą tęstiniu, negali būti leidžiama daryti klaidas pretendentų sąskaita. Pareiškėja akcentuoja, jog nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams pagrindai ir apimtys nustatytos 1999 m. pažymomis, o sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams priimti 2009 m. ir tai būtų aplinkybė, numatyta įstatyme, kuomet draudžiama peržiūrėti aktus, priimtus prieš 10 metų. Žemėtvarkos institucijų pareiga tinkamai vykdyti įstatymą. Tai, kad žemėtvarkos institucijos 22 metus netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, atsakinga tik institucija, o ne piliečiai, realizavę įstatyme numatytą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

22. Pareiškėja paaiškina, kad 1991 m. prašymų atkurti nuosavybę pateikimo metu visi pretendentai žinojo, kad (duomenys neskelbtini) mirus O. M., palikimas perėjo jo vaikams. Tėvonijoje liko gyventi V. M. šeima, o brolis M. M. išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų iš (duomenys neskelbtini) archyvų dėl M. M. gyvenamosios vietos tiek Vilniaus krašte, tiek Lietuvoje po 1939 m. Žemėtvarkos institucijos niekuomet nepaklausė, kas ir kokiomis dalimis tvarkė žemę, patys nustatė bendraturčių dalis pagal pretendentų giminystės ryšį su savininkais ir tai nebuvo sprendimas, kad savininkams žemė priklausė po 1/4 dalį. Jei žemėtvarkos institucijos būtų įstatymo nustatytais terminais įpareigojusios pretendentus pateikti dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, pretendentai tą būtų padarę. Pareiškėja vertina, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. žemėtvarkos skyriaus reikalavimas pateikti M. M. testamentą į žemę sklypo dalį kelia abejones dviem aspektais: 1) testamentas nesukuria nuosavybės, o tik nurodo testatoriaus valią. Esant bet kokio turinio testamentui, įpėdiniams teks pareiga įrodyti, kad jie palikimą priėmė. M. M. išvykus / pasitraukus į (duomenys neskelbtini) Žemė nuosavybėn kitiems broliams galėjo pereiti nebūtinai testamento pagrindu. Kokių dokumentų pagrindu institucija nustatė, kad reikalingas būtent testamentas ir, kad M. M. miręs; 2) kokiu pagrindu žemėtvarkos skyrius būtų priėmęs M. M. testamentą, kaip papildomą įrodymą dėl nuosavybės patvirtinimo ir, kokiu pagrindu būtų jį vertinęs, kuomet terminas šiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. ir net jei pretendentai kreiptųsi į teismą dėl juridinio fakto nustatyto, iškiltų senaties termino klausimas. Teismų praktika šiuo klausimu nuo 2004 m. konkreti ir aiški bei vienoda tiek fiziniam asmeniui, tiek institucijai.

23. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog institucijos 1991–2009 m. laikotarpiu dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmė sprendimus, kuriais patvirtino pretendentų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procedūra trunka iki šiol, o institucijos skirtingu laikotarpiu skirtingai vertina nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus. Tokiu būdu pretendentams tų pačių dokumentų pagrindu buvo priimti skirtingi sprendimai – vieniems atkurtos nuosavybės teisės, kitiems nurodant, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja vertina, kad nevienodų sąlygų keliems pretendentams taikymas, proceso trukmė negali būti vertinama kaip protinga institucinė procedūra, o valstybinės institucijos akivaizdžiai vilkino sprendimų priėmimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nevykdė įstatymu deleguotų pareigų, nenurodė pareigos pateikti patikslinančius dokumentus, tą padarė tik po 20 metų, todėl institucijos neveikė pagal gero administravimo principą, kad užtikrintų pareiškėjos teisių apsaugą.

24. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, nurodytas atsiliepime į skundą ir nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ištyrus byloje surinktus įrodymus, tinkamai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei pritaikius materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atkurti R. M. nuosavybės teisę į 1,85 ha žemės pagal 1991 m. rugsėjo 26 d. R. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nes konstatavo, jog NŽT pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį atkurtos nepagrįstai į 1,6437 ha, R. M. – į 1,6436 ha. Į F. M. valdytą žemės sklypo dalį pretenduoja atkurti nuosavybės teises viena pretendentė M. M. kuriai tenkanti žemės sklypo dalis yra 9,8325 ha. Jai nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį 9,8325 ha ir atkurtos. Į B. M. valdytą žemės dalį pretendavo atkurti nuosavybės teises trys pretendentai E. M., G. M. ir J. M., kuriems tenkanti žemės sklypo dalis viso yra 9,8325 ha, t. y. yra po 3,2775 ha žemės, atkurtos nuosavybės teisės visiems pretendentams į po 4,37 ha. Taigi, E. M., G. M. ir J. M. atkurtos nuosavybės teisės į priklausančią žemės sklypo dalį nepagrįstai į po 1,0925 ha.

28. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesiniai pažeidimai, t. y. tikrinamas teismo sprendimas yra grindžiamas nevalstybine kalba įformintais dokumentais, kurių vertimai į lietuvių kalbą nepateikti. Taip pat pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas privalėjo vadovautis savo ankstesniais sprendimais, kad pakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises pareiškėjai ir jos motinai, kurios įpėdinė yra pareiškėja, praėjus daugiau nei dešimčiai metų jų pasinaikinti negalėjo, netikėtai nustatytas dokumentų trūkumas yra siurprizinis pareiškėjai ir apribojo jos teises į nuosavybės teisių atkūrimą, atsakovas negali taisyti klaidų pareiškėjos sąskaita, neaišku, kaip atsakovas nustatė lygias brolių M. nuosavybės teisės dalis, byloje nėra jokių duomenų apie M. M. gyvenamąją vietą, išvykimą į (duomenys neskelbtini) ir t. t.

29. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu, sprendimo negaliojimo pagrindas yra, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skunde pareikštą ir 2022 m. sausio 24 d. teismo rezoliucija priimtą nagrinėti reikalavimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime be teisinio pagrindo pasisakė dėl M. M., E. M., G. M. ir J. M. teisių ir pareigų. Akcentuotina, šie asmenys skundo teismui neteikė, be to, jie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.).

32. ABTĮ 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia ABTĮ 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010; 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-412-502/2021).

33. Byloje nustatyta, kad atsakovas į bylą pateikė dokumentus, kurie surašyti užsienio kalba, tarp kurių ir apeliaciniame skunde minimi dokumentai, pavadinti (duomenys neskelbtini). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime bylai reikšmingas aplinkybes grindė ir dokumentais, kurie yra surašyti užsienio kalba, analizavo ir vertino jų turinį. Byloje nėra paminėtų ne lietuvių kalba surašytų bylai reikšmingų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, pirmosios instancijos teismo posėdis buvo rašytinis, vertėjas nedalyvavo, o pareiškėja šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (ABTĮ 146 str. 2 d. 7 p.).

34. Susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesurinko pakankamai įrodymų, kad būtų galima įvertinti pareiškėjos argumentus ir dėl to galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas.

34.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teisių apimties, remiasi Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 30 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai R. M. Nr. 2.5-41-30534. Tačiau į bylą pateiktas tik pirmasis šio sprendimo puslapis, o ne visas sprendimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad visas sprendimas turi būti pateiktas į bylą, juo labiau, kad būtent sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodoma informacija, kiek nuosavybės teisių į mirusiajai R. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį atkurta, kiek dar liko.

34.2. Byloje yra duomenų, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, be kita ko, ir su prašymu panaikinti 2009 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai R. M.“, tačiau byloje nėra duomenų, kad prokuratūra būtų atsakiusi į šį prašymą. Juo labiau byloje nėra duomenų, kad prokuratūra būtų patenkinusi tokį prašymą, kreipusis į teismą, minėtas sprendimas ar jo dalis būtų panaikintas. Šie dokumentai būtini bylai teisingai išnagrinėti.

34.3. Atsakovas į bylą pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2022 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 48VĮ-239-(14.48.2E.) „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugpjūčio 10 d. išvados Nr. 1777 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai“ pripažinimo netekusia galios, tačiau byloje nėra jokių duomenų, ar šis įsakymas įteiktas pareiškėjai, ar jis nėra apskųstas, kokiu pagrindu jis priimtas, jei galioja Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 30 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai R. M. Nr. 2.5-41-30534 (nustatantis, kiek nuosavybės teisių į mirusiajai R. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį atkurta, kiek dar liko).

35. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, būtina surinkti išsamius įrodymus apie priimtus sprendimus dėl pareiškėjos bei visas reikšmingas faktines aplinkybes. Tik jas nustačius galima motyvuotai išspręsti pareiškėjos teismui pateiktą skundo reikalavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis (aplinkybes), kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos (jos dalyko) kontekste įvertinusi nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl paminėtos procesinės teisės normų pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl paminėtus procesinės teisės normų pažeidimus pripažįsta esminiais (ABTĮ 146 str. 1 d.).

37. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 6 d., 80, 86 str.). Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėja, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina išsireikalauti naujus įrodymus (ABTĮ 56 str. 5 d.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus esminius procesinės teisės normų pažeidimus, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo motyvai apeliacine tvarka nevertinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė