2017-10-04 Nr. AB-17790-3-61-3-03186-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1023-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03186-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4, 29, 36, 55), prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. įskaitytinai, ir panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 10-S-12214.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. dirbo karjeros valstybės tarnautoja Vilniaus AVPK. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimus, pareiškėjos pareiginė alga buvo sumažinta. Šių pakeitimų galiojimas buvo tris kartus pratęstas. Pareiškėjai apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomi teisės aktai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja 2013 m. liepos 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK prašydama išmokėti susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus, tačiau Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 10-S-12214 pareiškėjos prašymo netenkino.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b. l. 13–16, 32–34, 39) jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugpjūtį, t. y. po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, kuriuo teisės aktai, kuriais remiantis pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovas iki minėto nutarimo neturėjo teisės nevykdyti tuo metu galiojusių teisės aktų, todėl savo veiksmais pareiškėjos teisių nepažeidė. Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Be to, nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 74–77) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje išaiškinta, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių ji delsė kreiptis į teismą – ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėja teismo prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 30 d., todėl yra praleidusi terminą kreiptis į teismą iki 2010 m. liepos 30 d. ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

7. Apibendrindamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį inter alia (be kita ko) atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

9. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuris taikomas ir pareiškėjos atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, sprendė, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus AVPK, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016. Nukrypti nuo tokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, kaip išvestinis atmetamas ir reikalavimas panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 10-S-12214, kuriuo Vilniaus AVPK atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką.

III. 11. Pareiškėja J. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–87), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus AVPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d.

12. Nurodo, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra mažinama, nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nėra nustatęs jokių koeficientų, kurie galėtų būti taikomi, apskaičiuojant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Be to, neišmokėta darbo užmokesčio dalis pagal Grąžinimo įstatymą gražinama per 5 metus. Pasak pareiškėjos, Grąžinimo įstatymas įsigaliojo 2015 m. liepos 1 d. ir retroaktyviai negalioja, juo nustatytas teisinis reguliavimas negali būti taikomas asmenims, kurie kreipėsi į teismą iki jo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos materialioji reikalavimo teisė nėra išnykusi, kadangi atsakovas geruoju jos reikalavimo neįvykdė, o teismui atmetus skundą ir sprendimui įsiteisėjus iš pareiškėjos būtų atimta teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. D. (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2011 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

15. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2009–2011 metais ėjo 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas Vilniaus AVPK, jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 28). Pareiškėja skunde, prašydama priteisti 2009–2011 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus AVPK ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde bei atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėja yra praleidusi senaties terminą iki 2010 m. liepos 30 d. kreiptis į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o kita pareiškėjos praradimų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo dalis turi būti kompensuota pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, taip pat naikinti dėl to priimtą Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 10-S-12214, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

16. Pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus AVPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja iš esmės grindžia argumentais, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o atsakovas nagrinėjamu atveju nėra įvykdęs pareiškėjos reikalavimo, todėl teismui atmetus pareiškėjos skundą iš jos atimama teisė į teisminę gynybą.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėja prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų, susijusių su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atžvilgiu pritaikė senaties terminą, taip pat dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 10-S-12214, neteisėtumu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta. Atsakovas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo neskundė, o tai atitinkamai reiškia, kad apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal pareiškėjos apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. liepos 30 d., priteisimo ir Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 10-S-12214 panaikinimo, šioje byloje plačiau neanalizuos, ji paliekama nepakeista.

18. Kaip jau minėta, pareiškėja šioje byloje savo reikalavimą darbo užmokesčio nepriemoką priteisti teismo sprendimu grindė tuo, kad jos reikalavimas dėl minėtos nepriemokos priteisimo vis dar nėra įvykdytas, o Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį per 5 metus jai bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka (jos dalis) turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

19. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas, tačiau pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, o būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, todėl pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma turi būti sumokama iš karto, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų, taip pat 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

21. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį..

22. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, o 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, esą pareiškėjos skundo netenkinimo atveju iš jos bus atimta teisė į teisminę gynybą, atmestini kaip nepagrįsti. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą besikreipiančiam asmeniui savaime neužtikrina jam palankaus sprendimo.

23. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. (Išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr. 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017).

24. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su Grąžinimo įstatyme nustatytu reguliavimu – grąžintinų sumų dydžiu ir terminu, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nepagrįstai rėmėsi anksčiau nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja be teisėto pagrindo tvirtina, kad jos atžvilgiu turėtų būti daroma išimtis, teismo sprendimu priteisiant visą ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

25. Kaip jau minėta, pareiškėja reikalavimą priteisti jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką apeliaciniame skunde grindžia aplinkybe, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Pažymėtina, jog šioje nutartyje (žr., nutarties 20 p.) jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jai yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais remiamasi ir nustatant atitinkamus koeficientus (0,98 ir 0,955) Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

26. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatyti nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentai (2 ir 4,5), todėl pareiškėjai apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti šiame įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo teisingumu. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

27. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė