2016-04-05 Nr. AB-7383-3-61-3-00782-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2751-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00782-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2,

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3, 50) prašydamas: 1) panaikinti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro (toliau – ir Vilniaus miesto SPC) 2013 m. sausio 10 d. raštą Nr. 8-20-(7.4) (toliau – ir Raštas Nr. 8-20-(7.4)); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) (toliau – ir Raštas Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4)); 4) pradėti norminę bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (ar jo dalies) ir šį Aprašą (ar jo dalį) panaikinti.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra nedarbingas, kartu su sutuoktine prižiūri pilnametę dukrą, kuriai nustatyta visiška negalia nuo gimimo (10 proc. darbingumas). Pareiškėjo sutuoktinė dėl dukters negalios ir nuolatinės priežiūros bei globos poreikio negali įsidarbinti visu etatu. Pareiškėjo šeima neturi nuosavybės teise priklausančio būsto, nuo 2005 m. įrašyta į eilę Vilniaus miesto savivaldybėje socialiniam būstui gauti, dėl to yra priversta nuomotis būstą, tačiau už šildymo bei tiekiamo vandens paslaugas kompensacija nėra taikoma, kadangi buto savininkas nėra įstatymų įpareigotas registruoti būsto nuomos sutartį.

Nedirbantis neįgalus pareiškėjas gauna 360 Lt šalpos pensiją, sutuoktinė – 200 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas (0,25 etato), neįgaliai dukrai mokama 765 Lt tikslinė slaugos kompensacija bei 720 Lt šalpos pensija. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl sunkios materialinės padėties ir gyvenamojo būsto neturėjimo skirti vienkartinę socialinę pašalpą. Šis prašymas nebuvo patenkintas Rašte Nr. 8-20-(7.4) motyvuojant tuo, kad pareiškėjo šeimos pajamos viršija valstybės remiamas.

Priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo šeimai atsitikusias nelaimes, susijusias su sveikatos sutrikimais. Vadovaujantis Aprašu vienkartinė pašalpa iki 2 bazinių socialinių išmokų (260 Lt) dydžio gali būti skiriama siekiant padėti šeimai, atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, padariusios žalą šeimos turtui, sveikatai ir jei šeima yra išnaudojusi visus kitus galimus pajamų šaltinius bei artimųjų ir bendruomenės paramą, jeigu vieno šeimos nario vidutinės vieno mėnesio pajamos neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, t. y. 525 Lt.

Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. posėdžio protokole Nr. 54-43 konstatuota, kad kreipimosi metu pareiškėjo šeimos pajamos vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt ir viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui nustatytą ribą, todėl Komisija priėmė sprendimą neskirti vienkartinės pašalpos. Apskaičiuojant šeimos pajamas buvo įskaičiuota pareiškėjo dukros slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt). Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tačiau Raštu Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) buvo informuotas, kad skundas netenkintinas.

Aprašo 4 punkte šeimos sąvoka apibrėžiama kaip sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, taip pat susituokę asmenys. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo (įstaigų dieniniuose skyriuose (mokiniai ar studentai), taip pat asmenys laikotarpiu nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 d.

Pareiškėjo neįgaliai dukrai yra 19 metų. Ji mokosi Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“, gyvena kartu su tėvais, todėl buvo įtraukta į pareiškėjo šeimos sudėtį. Pagal Aprašo 20 punktą, į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Pagal Aprašo 21 punktą, į šeimos pajamas neįskaitomos tik vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos).

Apraše įtvirtinta, kad į bendras šeimos pajamas įskaičiuojamos tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos, kurios yra mokamos pilnamečiam veiksniam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjo dukrai). Šios išmokos yra skirtos neįgaliajam būtiniems, specifiniams poreikiams tenkinti, o ne pragyvenimo, ir tuo labiau ne kartu gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta, kad šeima turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo, o pajamos yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį, ir kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys atitinka bent vieną iš įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų.

Vilniaus miesto savivaldybė, viršydama įgaliojimus, ir vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, neteisėtai nustatė, kad pareiškėjo dukrai iš valstybės biudžeto mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, lygiomis dalimis priklauso trims asmenims (jai pačiai ir jos tėvams). Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo nuomone, Aprašas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui ir Piniginės socialinės paramos įstatymui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 57–60) nurodė, kad remiantis Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi vienkartinė pašalpa gali būti išmokama savivaldybės nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, įgyvendindama savo diskrecijos teisę skirti vienkartinę pašalpą priėmė Aprašą. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis pareiškėjo šeimai vienkartinė pašalpa 2012 m. gruodžio 19 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimu nebuvo skirta, nes jo šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt). Pareiškėjo kreipimosi dėl vienkartinės pašalpos metu jo šeimos vidutinės pajamos tenkančios vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt (pareiškėjo šalpos pensija 360 Lt/mėn.; E. B. darbo užmokestis – 200,20 Lt/mėn.; S. B. šalpos pensija neįgaliesiems – 720 Lt/mėn. ir 765 Lt/mėn. slaugos išlaidų tikslinė kompensacija). Aprašo 20 ir 21 punktuose aiškiai nustatyta, kokios išmokos neįskaitomos į šeimos pajamas, Apraše nenustatyta, kad į šeimos pajamas nebūtų įskaitomos tikslinės išmokos. Piniginės socialinės paramos (socialinės pašalpos ir kt.) ir pareiškėjo reikalaujamos vienkartinės pašalpos rūšių parama skiriasi savo pobūdžiu, skyrimo tvarka, pajamų, į kurias atsižvelgiant priimami sprendimai dėl piniginės paramos skyrimo, apskaičiavimu, paramos dydžiu bei finansavimo būdu. Vienkartinės pašalpos skyrimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, įtvirtinta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte. Savivaldybė, vykdydama savo funkcijas, gali skirti vienkartinę pašalpą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, t.y. vadovaudamasi Aprašu. Atsakovo nuomone, Aprašas neprieštarauja aukštesnės galios teisės norminiams aktams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 127–132) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui vienkartinę socialinę pašalpą.

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydamas skirti vienkartinę socialinę pašalpą (b. l. 65). Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija 2012 m. gruodžio 19 d. posėdyje nutarė (b. l. 107) neskirti vienkartinės pašalpos, nes A. B., įtraukto į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste, vieno šeimos nario gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos yra 681,73 Lt (šalpos pensija neįgaliesiems, slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, darbo užmokestis) ir viršija vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžių ribą, t. y. 525 Lt. Vilniaus miesto SPC 2013 m. sausio 10 d. raštu Nr. 8-20-(7.4) informavo pareiškėją apie Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimą neskirti vienkartinės pašalpos (b. l. 109). Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas 2013 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (b. l. 110), kuri 2013 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą Nr.A63-152-(42279)(3.2.1-EM4). Šiame sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Aprašo 20 punktu, į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos, vadovaujantis Aprašo 21 punktu, į šeimos pajamas neįskaitomos vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir. išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Kreipimosi metu pareiškėjo šeimos pajamos (pareiškėjo šalpos pensija neįgaliesiems (360 Lt/mėn.), E. B. darbo užmokestis (200,20 Lt/mėn.), S. B. šalpos pensija neįgaliesiems (720 Lt/mėn.) ir slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt/mėn.)) skaičiuojant pagal Apraše numatytas sąlygas vienkartinei pašalpai skirti, vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt ir viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui nustatytą ribą – 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį, t. y. 525 Lt, todėl vienkartinė pašalpa pareiškėjui negalėjo būti skirta (b. l. 11).

Remdamasis Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, teismas nustatė, kad įstatymų leidėjas leido savivaldybėms nusistatyti tvarką dėl socialinės paramos skyrimo iš savivaldybės biudžeto lėšų ir kitais nei Piniginės socialinės pašalpos įstatyme numatytais atvejais. Tarp tokių atvejų patenka pareiškėjo prašyta vienkartinė pašalpa.

Teismas išanalizavo Aprašo 3, 6, 20, 21, 22 punktų nuostatas. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad vienkartinės pašalpos skiriamos siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, padariusios žalą šeimos (vieno gyvenančio asmens) turtui, sveikatai arba dėl asmens sveikatos sutrikimų, jeigu šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) nepakanka valstybės teikiamos socialinės paramos ir ji yra išnaudojusi visus kitus galimus pajamų šaltinius bei artimųjų ir bendruomenės paramą.

Vienkartinės pašalpos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) išgyventi sunkioje materialinėje situacijoje. Pagal Aprašo 6 punktą vienkartinė pašalpa iki 2 BSI (Vyriausybės patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis) dydžių gali būti skiriama, siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 VRP dydžio, nagrinėjamu atveju - 525 Lt. Aprašo 20 punkte nustatyta, kad į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos.

Aprašo 21 punkte nurodytos pajamos, kurios neįskaitomos į šeimos pajamas, t.y. vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Aprašo 22 punkte numatyta, kad į pajamas įskaitomos kartu su pareiškėju viename būste gyvenančio (-ių) ir bendrą ūkį vedančio (-ių) asmens (-ų) pajamos.

Pareiškėjui kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu skirti vienkartinę socialinę pašalpą buvo nustatyta, kad pareiškėjo šeimą sudaro trys asmenys: pareiškėjas, jo sutuoktinė ir dukra, o pareiškėjo šeimos vidutinės pajamas vienam šeimos nariui – 681,73 Lt. Į šią sumą įskaičiuota pareiškėjo šalpos pensija, jo sutuoktinės darbo užmokestis, dukros šalpos pensija neįgaliesiems ir slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Ši suma (681,73 Lt) viršija pašalpos skyrimui nustatytą ribą - 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt), todėl vienkartinė pašalpa pareiškėjo šeimai nebuvo skirta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka, jog apskaičiuojant šeimos pajamas buvo įskaičiuota pareiškėjo dukros slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt), nes ji yra skirta ne visos šeimos poreikiams tenkinti, o neįgaliajam (pareiškėjo dukrai) būtiniems, specifiniams poreikiams užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pritarė pareiškėjo nuomonei, kad slaugos išlaidų tikslinė kompensacija savo esme galėtų būti priskirta išmokoms, neįskaitomoms į šeimos pajamas. Tačiau teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas savivaldybėms suteikė diskrecijos teisę nustatyti vienkartinių pašalpų skyrimo tvarką. Atsižvelgdama į tai Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino Aprašą pagal kurį slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (kaip ir kitos tikslinės išmokos) yra įskaičiuojama į šeimos faktiškai gaunamas pajamas ir tai negali būti laikoma prieštaravimu Konstitucijos 23 straipsniui bei Piniginės socialinės paramos įstatymui, kuris leidžia savivaldybėms nustatyti kokios išmokos (ne)įskaitomos į šeimos pajamas. Aprašo 20 ir 21 punktuose aiškiai nustatyta, kokios išmokos (ne)įskaitomos į šeimos pajamas. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos protokolinis sprendimas bei kiti skundžiami raštai yra teisėti ir pagrįsti, priimti remiantis galiojančiomis Aprašo nuostatomis, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Dėl pareiškėjo prašymo pradėti norminę bylą dėl Aprašo ar jo dalies teisėtumo ištyrimo teismas nurodė, kad šis prašymas yra abstraktaus pobūdžio ir nėra grindžiamas teisiniais motyvais. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsniu norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A63-303/2012). Įvertinęs bylos duomenų visumą bei pareiškėjo argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareikšta abejonė dėl Aprašo galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams ir argumentai dėl siekio išsiaiškinti, ar Apraše nustatyta tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Teismas pažymėjo, kad jam nekyla abejonių dėl Aprašo teisėtumo.

III. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 138–139) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Konstitucijos 23 straipsnis gina asmenų nuosavybės teises. Apelianto neįgaliai dukrai paskirta ir mokama neįgalumo pensija (720 Lt per mėnesį), taip pat nustatytas specialusis nuolatinis slaugos poreikis iki gyvos galvos ir mokama slaugos tikslinė kompensacija - 765 Lt per mėnesį. Šios lėšos yra apelianto dukters asmeninė nuosavybė, todėl negali būti priskiriama prie bendrų šeimos pajamų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija minėtas apelianto neįgalios dukters pajamas nepagrįstai dalina į 3 dalis ir nepagrįstai teigia, kad kiekvienam šeimos asmeniui tenka 681,73 Lt per mėnesi ir tai viršija 1,5 VRP (525 Lt) asmeniui. Apeliantas akcentuoja, kad jis gauna 360 Lt per mėnesį neįgalumo pašalpą, o jo sutuoktinė 200,20 Lt per mėnesį mėn. su darbo santykiais susijusių pajamų. Apelianto nuomone, būtent į šias pajamas turėjo būti atsižvelgta sprendžiant dėl vienkartinės pašalpos paskyrimo. Bendro ūkio vedimas nereiškia, jog neįgalus asmuo iš savo pajamų turi išlaikyti savo tėvus, o jie turi naudotis neįgalaus asmens pajamomis savo reikmėms. Lietuvos respublikos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos įstatymas (toliau – ir Kompensacijos įstatymas) nustato, jog tikslinė slaugos kompensacija yra skirta neįgaliojo specifiniams poreikiams tenkinti. Šis teisinis reguliavimas įpareigoja tėvus (globėjus) tikslinės slaugos kompensacijas naudoti neįgaliųjų specifiniams poreikiams tenkinti ir jos negali būti priskaičiuojamos prie tėvų pajamų. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės priimtų veiklos ir priimtų sprendimų teisėtumo principas. Apelianto nuomone, atsakovo patvirtinto Aprašo 20,21,22 punktai yra neteisėti (prieštarauja Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 11 dalies 3 punktui, Kompensacijos įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 1, 8, 14 ir 17 straipsniams bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 5, 19, 22 ir 23 straipsniams). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą į tai neatsižvelgdamas, priėmė neteisėtą, pareiškėjo pažeistų teisių neapginantį sprendimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144–148), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoti argumentai, kuriuos atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas akcentuoja, kad remiantis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi vienkartinė pašalpa gali būti išmokama savivaldybės nustatyta tvarka. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo paskirta vadovaujantis Aprašu, kurio nuostatos neprieštarauja jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Aprašo 20 punkte nustatyta, kad į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Pareiškėjo šeimai vienkartinė pašalpa Komisijos sprendimu nebuvo skirta, nes jo šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui (681,73 Lt) viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (1,5 remiamų pajamų). Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės priimtų veiklos ir priimtų sprendimų teisėtumo principas priimant Aprašą nepažeistas. Pareiškėjo teiginiai, esą Aprašas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui yra nepagrįsti, nes minėtas Konstitucijos straipsnis gina asmenų nuosavybės teises, o Aprašas nustato vienkartinių pašalpų iš Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo sąlygas, dydžius, skyrimo ir mokėjimo tvarką.

Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Remiantis šia įstatymo nuostata, apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 10 000 Lt neturtinę žalą, nes pareiškėjas šio reikalavimo nekėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą pagal jo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (bylai aktuali 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija).

Piniginės socialinės paramos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Aptariamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų socialinė parama gali būti skiriama ir kitais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita). Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio (bylai aktuali 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1327 redakcija) 2 dalies 38 punktu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas sprendimų dėl papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas.

Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja piniginės socialinės paramos finansavimo šaltinius. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad piniginė socialinė parama, išskyrus nurodytą šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje, finansuojama iš valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams (Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 str. 1 d.), o socialinė parama šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje nurodytais atvejais finansuojamas iš savivaldybių biudžeto lėšų.

Pareiškėjui paduodant 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintas Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, kuris, be kita ko, nustatė prašymų dėl vienkartinės pašalpos skyrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Pagal šio Aprašo 12 punktą pareiškėjas prašymą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo pateikia pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą į Socialinės paramos centro Socialinio darbo skyrių seniūnijoje, o jeigu asmuo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje – į Socialinės paramos centrą. Aprašo 13 punktas nustatė, kad sprendimus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo priima Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, įvertinusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus bei atsižvelgusi į SPC socialinio darbuotojom surašiusio buities tyrimo aktą, rekomendaciją. Aprašas nustato, kad Komisijos sprendimai įforminami protokolais, kuriuos pasirašo Komisijos pirmininkas ir sekretorius (Aptašo 26 punktas). Jei vienkartinė pašalpa neskiriama, raštu nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka (Aprašo 31 punktas).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą 2012 m. gruodžio 19 d. posėdyje apsvarstė Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, kuri 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinio nutarimo Nr.54-43 2 punktu nutarė neskirti vienkartinės pašalpos A. B., įtrauktam į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste, kadangi vieno šeimos nario gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos yra 681,73 Lt (šalpos pensija neįgaliesiems, slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, darbo užmokestis) ir viršija vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžių ribą (525 Lt.). Vilniaus miesto SPC 2013 m. sausio 10 d. raštu Nr. 8-20-(7.4) informavo pareiškėją apie Komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinį sprendimą, nurodydama, kad Komisija apsvarstė prašymą vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, ir nustatė, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama, nes pareiškėjo šeimos pajamos viršija vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt). Pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. skundą išnagrinėjusi Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr.A63-152-(42279)(3.2.1-EM4), atsižvelgdama į Aprašo 4,20,21 punktus, sutiko su Komisijos pozicija, kad pareiškėjui pagal jo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą vienkartinė pašalpa negalėjo būti skirta, nes jo šeimos pajamos viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt).

Pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymas skirti vienkartinę pašalpą buvo išspręstas taikant tuo metu galiojusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20 punktą, kuris nustatė, kad į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos, taip pat šio Aprašo 21 punktą, kuris numatė, kad į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas neįskaitomos vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintu norminiu teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas lėmė tai, kad sprendžiant pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą neskirti jam vienkartinės pašalpos, į pareiškėjo šeimos, kuri susideda iš neįgalaus pareiškėjo, jo sutuoktinės ir jų neįgalios dukters, vieno šeimos nario pajamas buvo įskaičiuota neįgaliojo (pareiškėjo neįgalios dukters) slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt). Įskaičiavus šią tikslinę kompensaciją, vieno šeimos nario gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos (681,73 Lt) viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą ribą – 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegijai kilus abejonių, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20,21,22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2014 m. birželio 30 d. nutartimi buvo inicijuota minėtų norminio teisės akto nuostatų atitikties įstatymams ištyrimo procedūra (ABTĮ 112 str.1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1544-552/2015 (teisminio proceso Nr.3-61-3-03376-2014-9) atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20,21,22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir laikė juos panaikintais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje, be kita ko, pabrėžė, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Konstitucijos ir įstatymų jai (savivaldybei) suteiktos kompetencijos. Savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, o savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punktu, yra priskirta nustatyti papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarką, tačiau, tokia teisė turi būti įgyvendinama įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose bei neturi pažeisti kitų teisės aktų nuostatų.

Pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokamos tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, t. y. šios kompensacijos turi tikslinę paskirtį – yra skirtos įstatymu apibrėžtos neįgaliųjų grupės slaugai ir priežiūrai namuose. Tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 str. 3 d., Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 11-14 str.).

Taigi slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją gaunantis asmuo įsipareigoja ją naudoti pagal įstatyme nurodytą jos tikslinę paskirtį ir tokia kompensacija negali būti naudojama bendrai gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta esminė nuostata, kad į asmens (šeimos) pajamas neturėtų būti įskaičiuojamos išmokos, kurios turi aiškią tikslinę paskirtį, visiškai nesusietą su asmens minimalių poreikių tenkinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos paskirtį, priėjo prie išvadų, kad Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtis neįtraukti šios tikslinės išmokos į šeimos pajamas, nuo kurių dydžio priklauso piniginės socialinės paramos skyrimas, yra esminė nuostata, kurią paneigiantis savivaldybės priimtas poįstatyminis teisinis reguliavimas negali būti laikomas teisėtu ir neprieštaraujančiu aukštesnės galios teisiniam reglamentavimui.

Ginčijamos Aprašo 20, 21, 22 punktų nuostatos numato, jog į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas įskaitomos visų šeimos narių (vieno gyvenančio asmens) faktiškai gautos pajamos, išskyrus vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos. Taigi, atsižvelgus į ginčijamus Aprašo punktus, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos įskaitomos į šeimos pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti. Kadangi į šių tikslinių kompensacijų paskirtį neįeina kasdienių poreikių tenkinimo išlaidos, darytina išvada, jog apskaičiuojant faktines pajamas vienkartinei pašalpai skirti, įtraukiant slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas, yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas bendrai gyvenančių asmenų, tarp kurių yra neįgalus asmuo, kuriam mokama slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, atžvilgiu, nes bendrai gyvenančių asmenų, tarp kurių nėra neįgalių asmenų, faktiškai gaunamos pajamas, kurios naudojamos bendriems asmenų poreikiams tenkinti, formaliai bus mažesnės nei asmenų, tarp kurių yra neįgalus asmuo (nors faktiškai pastarųjų asmenų pajamos, skirtos bendriems asmenų poreikiams tenkinti, yra mažesnės).

Atsižvelgiant į tai, kad minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad Aprašo normos, kurios buvo taikytos atsakovui sprendžiant pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą, pripažintos prieštaravusiomis Piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, laikant šias Aprašo normas panaikintomis, pareiškėjo skundžiami sprendimai, kurie jam sukelia teisines pasekmes, negali būti pripažinti teisėtais, nes jie priimti į pareiškėjo šeimos pajamas įskaičiavus neįgaliojo asmens (pareiškėjo neįgalios dukters) slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013 m. sausio 10 d. raštas Nr. 8-20-(7.4) yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjui buvo pranešta apie Vilniaus miesto savivaldybės vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinį sprendimą. Šis raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankiškas ginčo administracinėje byloje dalykas. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013 m. sausio 10 d. raštą Nr. 8-20-(7.4) nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo reikalavimai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinį sprendimą Nr.54-43, priimtą išnagrinėjus 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4), tenkintini ir šie administraciniai aktai naikintini, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina pareiškėjo A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į šią įstatymo normą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo, pareikštų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka procese, nes tokie reikalavimai nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Tai nevaržo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes turėdamas pagrindą kelti ginčą administraciniame teisme dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pareiškėjas gali tai padaryti paduodamas skundą teismui bendra Administracinių bylų teisenos įstatymo 22,23,24 straipsniuose nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinio sprendimo Nr.54-43 dalį dėl A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymo išnagrinėjimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279) (3.2.1-EM4) panaikinti. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo A. B. 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

Bylos dalį dėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013 m. sausio 10 d. rašto Nr. 8-20-(7.4) panaikinimo nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys