2025-06-04 Nr. AB-9804-3-61-3-04456-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1412-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04456-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181353, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti atsakovą jo (pareiškėjo) prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2024 m. liepos 16 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui paprašius patikslinti aplinkybes dėl pareiškėjo faktinio nebuvimo Lietuvoje 2021–2023 metais, jis nurodė, kad studijų tikslais jis iš Lietuvos per Frankfurtą (Vokietija) 2021 m. rugpjūčio 15 d. išskrido į Pietų Korėją (Korėjos Respubliką) studijuoti, o atgal į Lietuvą sugrįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d. Pareiškėjas teigė, kad išvykęs iš Lietuvos, jis visą laiką studijavo Mykolo Romerio universitete. Pareiškėjas patikslino, kad būdamas Pietų Korėjoje ir teikdamas minėtą paaiškinimą atsakovui, suklydo dėl grįžimo į Lietuvą datos, nes iš Pietų Korėjos jis grįžo į Lietuvą per Amsterdamą 2023 m. liepos 3 d., o 2023 m. rugpjūčio 6 d. grįžo į Lietuvą iš Švedijos, kur jis buvo išvykęs trumpoms atostogoms su šeima, neteisinga data nurodyta ir Sprendime, nors atsakovui buvo pateiktas pareiškėjo pasas, kuriame yra grįžimo į Europos Sąjungą (toliau – ir ES) antspaudas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priėmė kitokio pobūdžio sprendimą, nei pareiškėjas prašė, perkvalifikavo jo prašymą, nes pareiškėjas prašė pakeisti leidimą nuolat gyventi, todėl ir turėjo būti priimtas sprendimas pakeisti ar atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, bet prašymas nebuvo išnagrinėtas, o buvo priimtas visai kitos rūšies sprendimas – panaikinti pareiškėjo turimą leidimą nuolat gyventi, ir tai sudaro savarankišką Sprendimo panaikinimo pagrindą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nurodomas formalus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, jog pareiškėjas nebuvo Lietuvoje ilgiau nei 12 mėnesių, tačiau pareiškėjo situacija yra individuali bei unikali ir jam neturėtų būti taikoma ši nuostata. Pareiškėjas nurodė, kad jis studijavo Mykolo Romerio universitete, esančiame Lietuvoje, pagal programą, pagal kurią buvo numatytas bendradarbiavimas su Pietų Korėjos universitetu bei laikinas studijavimas jame, išvykus iš Lietuvos, todėl pareiškėjas negalėjo nevykti į Pietų Korėją, nes kitaip jis nebūtų baigęs mokslų, o faktinis buvimas Pietų Korėjoje pareiškėjui buvo privalomas ir neišvengiamas pagal studijų programą.

5. Pareiškėjas teigė, kad jo buvimas Pietų Korėjoje užtruko dėl mokslų programos, o tuo metu buvusi Covid-19 pandemija bei taikyti apribojimai užkirto kelią jam ne studijų metu atvykti į Lietuvą ir tokiu būdu nutraukti nepertraukiamo nebuvimo Lietuvoje terminą. Pareiškėjas nurodė, kad tiek jis, tiek jo šeimos nariai sunkiai sirgo (duomenys neskelbtini), dėl to buvo nutarta nerizikuoti ir neskristi į Lietuvą. Pareiškėjas tvirtino, kad išlaikė nuolatinius ir stiprius ryšius su Lietuva kaip nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe, jis Lietuvoje yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat kaip ir jo šeimos nariai. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neįvertino specialiosios teisės normos, reglamentuojančios gyvenamosios vietos išsaugojimą studijų metu, kurią tinkamai aiškinant ir taikant pareiškėjas nelaikomas išvykusiu iš Lietuvos atsakovo nurodomu laiku (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 str. 4 p.). Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neatliko individualaus duomenų, susijusių su jo (pareiškėjo) gyvenimu Lietuvoje vertinimo, nes jis nuo 2013 metų nuolat gyvena Lietuvoje, jo šeima įsikūrusi Lietuvoje, pareiškėjas moka lietuvių kalbą, jis nesieja savęs su kilmės valstybe (Rusija), nepalaiko karo ir agresijos. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neproporcingas, atsakovas nesuteikė galimybės jam (pareiškėjui) teikti paaiškinimus, papildomus duomenis.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu bei paaiškinimą dėl išvykų iš Lietuvos Respublikos, kuriame nurodė, kad jis iš Lietuvos per Frankfurtą (Vokietija) 2021 m. rugpjūčio 15 d. išskrido į Pietų Korėją studijuoti, o atgal į Lietuvą sugrįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d., o išvykęs iš Lietuvos, jis visą laiką studijavo. Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) ir pareiškėjo paso duomenis pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 6 d., pase yra taip pat yra Pietų Korėjos imigracijos tarnybos atvykimo 2024 m. vasario 28 d. įklija, kuri patvirtina pareiškėjo atvykimą ir, jog jis turi studento vizą D–22 iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą paaiškinimą ir visus turimus duomenis, sprendė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 15 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Pietų Korėją, atgal į Lietuvą jis sugrįžo tik 2023 m. rugpjūčio 6 d., t. y. ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, nes gyveno Pietų Korėjoje. Atsakovas nurodė, kad dėl šių priežasčių priėmė Sprendimą ir panaikino pareiškėjui išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

8. Atsakovas paaiškino, kad taip pat 2024 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S185800 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 90 punktu, nustatančiu, jog pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti.

II. 9. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) 2024 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. 2406-LNGK-0246. Teismas nurodė, kad iš Mykolo Romerio universiteto pateiktos pažymos matyti, jog pareiškėjas yra šio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto informatikos ir skaitmeninio turinio programos bakalauro 4 kurso studentas, studijų trukmė nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d., jo baigiamojo darbo gynimas buvo atidėtas ir jį pareiškėjas gynėsi 2024 m. birželio mėnesį, 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad yra priimtas į Mykolo Romerio universiteto kibernetinio saugumo valdymo saugumo magistro studijas, o atsakovas 2024 m rugpjūčio 2 d. priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

11. Teismas, aptaręs Įstatymo, Tvarkos aprašo, pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjas, turėjęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. rugsėjo 19 d., atsakovas nustatė, jog pareiškėjas gimė Rusijoje, jo gyvenamoji deklaruota vieta yra Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. rugsėjo 3 d., pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjui išduotas nuo 2019 m., jo motina ir tėvas taip pat Rusijos Federacijos piliečiai, kurie turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjas baigęs Lietuvoje vidurinio ugdymo programą, nuo 2019 m. spalio 21 d. dirba Lietuvoje, o atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas Pietų Korėjoje gyveno ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikino leidimą nuolat gyventi.

12. Teismas pareiškėjo poziciją ir jo paaiškinimus vertino kaip prieštaringas ir keliančias abejonių jų patikimumu, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo vertinimus.

13. Teismas sprendė, kad byloje esantys pareiškėjo atsakovui teikti paaiškinimai patvirtina, jog jo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista, pareiškėjas neginčija, kad laiku gavo visus dokumentus ir buvo informuotas apie atsakovo vykdomos procedūros stadijas, be to, pareiškėjas realizavo savo teisę į teisminę gynybą.

14. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėją ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir dėl to byloje nėra ginčo, tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyviųjų Įstatymo normų.

15. Teismas vertino, kad atsakovas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto imperatyvaus leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, o termino priimti Sprendimą praleidimas nagrinėjamu atveju laikytinas formaliu pažeidimu, neturėjusiu tiesioginės įtakos Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

16. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus, Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismas vertino, kad Sprendimu nėra pažeidžiami proporcingumo principas, valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyra, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

17. Teismas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog atsakovas nagrinėja naują pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo netenkintinas, nes pareiškėjas nepagrindžia savo prašymo ir nenurodo pateikiamų aplinkybių svarbos ir prioriteto šios bylos kontekste. Teismas pažymėjo, kad nėra įgaliotas atlikti veiksmus ar priimti sprendimus už pačią instituciją.

III. 18. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė formalų sprendimą, neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl esminių skundo argumentų, atmetė prašymą dėl liudytojų, kurios galėjo teismui duoti bylai svarbius paaiškinimus, apklausos ir tokiu būdu apribojo pareiškėjo galimybes pagrįsti savo poziciją bei suvaržė jo procesines teises. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendime nepateiktas jokių pateiktų įrodymų vertinimas, nepasisakyta dėl nei vieno skundo argumento, tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu teismas aiškinosi, kodėl pareiškėjas neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau nevertino gautų paaiškinimų, kad iki Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto priėmimo to padaryti nėra galimybės ir teisinio pagrindo, tai patvirtino ir atsakovo atstovė.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino bei neatsižvelgė į pateiktas jo nebuvimo Lietuvoje priežastis, dėl jų nepasisakė, nors pareiškėjas akcentavo, kad jo situacija yra individuali ir unikali, jam neturėtų būti taikoma ši nuostata bei vien tik formaliu pagrindu naikinamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes dėl jo faktinio nebuvimo dėl studijų Mykolo Romerio universitete, jog pagal numatytą studijų programą jis privalėjo dalį studijų praleisti Dongseo universitete Pietų Korėjos Respublikoje, kur jis buvo gavęs studento vizą, suteikiančią teisę tik studijuoti.

21. Pareiškėjas pažymi, kad nuvykęs į Pietų Korėją dėl mokslų, ilgą laiką negalėjo grįžti į Lietuvą dėl prasidėjusios Covid-19 pandemijos bei sienų uždarymo, skrydžių atšaukimo, Covid-19 pandemija bei taikyti apribojimai užkirto kelią pareiškėjui ne studijų metu (per atostogas) atvykti į Lietuvą ir tokiu būdu nutraukti nepertraukiamo nebuvimo Lietuvoje terminą. Pareiškėjas teigia, kad dar iki vykimo į Pietų Korėją persirgo (duomenys neskelbtini), sunkiai sveiko, jautriai reagavo į skiepus, jo šeimos nariai taip pat sunkiai sirgo (duomenys neskelbtini), todėl atsinaujinus skrydžiams, atsižvelgdamas į didelį galimų kontaktų skaičių negalėjo rizikuoti, be to, po skrydžių pandemijos metu reikėjo izoliuotis, o Pietų Korėjoje asmenų izoliacija vyko ne namuose, o atitinkamose įstaigose su nustatytu režimu, prilyginamu areštinei, išvykstant būtų reikėję grąžinti vizą, o grįžtant ją vėl gauti, todėl šių aplinkybių visuma sutrukdė pareiškėjui vykti į Lietuvą mokslų Pietų Korėjoje metu. Pareiškėjas tvirtina, kad kai išsilaikė egzaminus, nuslūgus pandemijai (Pietų Korėjoje ji baigėsi tik 2023 m. birželio pradžioje), jis grįžo į Lietuvą 2023 m. liepos 3 d.

22. Pareiškėjas pažymi, kad viso faktinio nebuvimo Lietuvoje laiku jis išlaikė savo nuolatinius bei stiprius ryšius su Lietuva kaip savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe: Lietuvoje buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta kartu su šeimos nariais, jis nebuvo deklaravęs savo išvykimo iš Lietuvos, Lietuvoje buvo ir išliko jo visų interesų centras, jis nuo 2019 metų dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, gauna darbo užmokestį, moka mokesčius valstybei, o būdamas Pietų Korėjoje dirbo nuotoliniu būdu, buvo komandiruotas į Pietų Korėją direktoriaus įsakymu, jam buvo mokamas atlyginimas, jis faktiškai vykdė darbo funkcijas puse etato. Pareiškėjo vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad, negalėdamas dėl objektyvių priežasčių išvykti iš Pietų Korėjos per pandemiją, jis tuo pačiu išsaugojo nuolatinius glaudžius ryšiu su Lietuvos valstybe kaip jos nuolatinis gyventojas nuo 2013 metų, tačiau šių aplinkybių visumos teismas nevertino.

23. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė ir nevertino jo argumentų dėl sisteminio teisės normų taikymo ir kaip specialiosios teisės normos – Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, nuostatos taikymo, pagal kurią pakeitusiais gyvenamąją vietą nelaikomi nuolatinės studijų formos studentai mokymosi Europos Sąjungos valstybėse narėse ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėse narėse laikotarpiu. Pareiškėjas teigia kad dėl to, jog jis studijavo Mykolo Romerio universitete, t. y. ES valstybės universitete, jis nebuvo laikomas pakeitusiu gyvenamąją vietą, todėl tiek faktiškai, tiek vadovaujantis šia specialiąja įstatymo norma, pareiškėjas nebuvo pakeitęs savo gyvenamosios vietos, ji buvo ir išliko Lietuvoje visą laiką.

24. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 54 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad užsieniečio komandiruočių trukmė neįskaičiuojama į šioje dalyje nustatytą ilgiausią leidžiamą buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laiką, jeigu užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta lieka Lietuvos Respublikoje, o šiuo atveju pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ir liko Lietuvoje, po studijų jis grįžo į , kur nuolat gyvena.

25. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl netaikytina pareiškėjo nurodyta teismų praktika dėl Covid-19 pandemijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; 2023 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023; 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024). Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog leidimas nuolat gyventi Lietuvoje negali būti naikinamas kaip ilgamečiam Lietuvos gyventojui vien formaliai, o turi būti atsižvelgta į individualias su asmeniu susijusias aplinkybes, į priežastis, dėl kurių asmuo negalėjo grįžti į Lietuvą, todėl pareiškėjui nepagrįstai panaikintas leidimas nuolat gyventi, neatsižvelgus į jo individualią situaciją bei buvusią Covid-19 pandemiją.

26. Pareiškėjas teigia, kad turėjo būti įvertinti jo socialiniai ryšiai su Lietuva, nors teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas teigia, kad Lietuva yra vienintelė valstybė, su kuria jis turi stiprų, ilgalaikį ir nuolatinį ryšį nuo 2013 metų iki šiol, deklaravo savo išvykimą iš Rusijos į Lietuvą, tokiu būdu nutraukė ryšius su Rusija, į Lietuvą persikėlė su savo tėvais bei seserimi, su jais anksčiau taip pat nuolat lankėsi Lietuvoje. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje įgijo vidurinį išsilavinimą, buvo aktyvus mokinys, nuo 2019 metų dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, o Rusijoje paskutinį kartą buvo 2017 metais, moka lietuvių kalbą, nuo 2020 metų studijuoja Mykolo Romerio universitete, įstojo į magistro studijas ir toliau planavo tęsti studijas Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad išgyvenęs Lietuvoje daugiau negu 10 metų, išsilaikė lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminą, 2023 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas, jo tėvas ir motina pateikė atsakovui prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos procedūros tvarka, t. y. visa šeima siekia tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, atsisakyti turimos Rusijos Federacijos pilietybės. Pareiškėjo teigimu, nebuvo įvertinta su juo susijusių aplinkybių visuma, siekiant priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir proporcingą sprendimą, nebuvo vertinami jo ryšiai su Lietuva, todėl pažeisti VAĮ 5 ir 10 straipsniai, išsamumo principas.

27. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, prieš priimdamas sprendimą, jam, kaip turinčiam nuolatinio gyventojo statusą, nesuteikė galimybės duoti išsamių paaiškinimų bei pateikti papildomų duomenų, kitų įrodymų, patvirtinančių jo stiprų ryšį su Lietuvos valstybe, paaiškinti ir nurodyti visas reikšmingas aplinkybes, jis nebuvo išklausytas, buvo pažeistas gero viešo administravimo principas. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas pagal Įstatymą nesustabdomas, nepaisant dėl jo teikiamo skundo, todėl jau kitą dieną po sprendimo priėmimo pareiškėjo padėtis yra neteisėta ir jam neišvykus į kilmės valstybę, su kuria jis neturi jokio ryšio, jam gresia deportacija. Pareiškėjo vertinimu, nors atsakovo Sprendimas formaliai teisėtas, bet nėra teisingas, todėl naikintinas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje (2021 m. rugpjūčio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, o į Lietuvą sugrįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d.), o ši aplinkybė sudaro Įstatyme nustatytą pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas teigia, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. liepos 3 d., tačiau nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų, be to, jis pats atsakovui teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad į Lietuvą grįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d., todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai prieštaringi, be to, ši aplinkybė nepaneigia, kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatyme nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (žr., pvz., 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-289-520/2021; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2551-629/2023; 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1255-629/2024).

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas sutinka ir neginčija esminės aplinkybės, kad jis ginčijamu laikotarpiu negyveno Lietuvos Respublikoje, o tai, kad jis studijavo Mykolo Romerio universitete ir pagal studijų programą turėjo išvykti į Pietų Korėją, nėra prilyginama gyvenimui Lietuvoje, nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nepakanka, pareiškėjo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti nuolatinis, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokios specialiosios normos, kuri reglamentuoja gyvenamosios vietos išsaugojimą studijų metu, o Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nėra aktualus ir nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialiojo Įstatymo.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai cituoja Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį (tikėtina, kad 54 str.), ši norma apie komandiruočių trukmės neįskaičiavimą turi būti vertinama ir skaitoma sistemingai su likusia 53 straipsnio 10 dalimi ir kitomis Įstatymo 53 straipsnio nuostatomis ir pareiškėjo atveju netaikytina. Atsakovas pareiškėjo teiginius apie jo negalėjimą atvykti į Lietuvos Respubliką dėl Covid-19 vertina kaip deklaratyvius, nes draudimas atvykti į Lietuvą nebuvo taikomas užsieniečiams, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, be to, pats pareiškėjas nurodė, kad jis buvo persirgęs bei turėjo pasidaręs 4 skiepus, o kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos ir nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas neatitinka imperatyviosios Įstatymo nuostatos (54 str. 1 d. 3 p.).

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2021 metais, t. y. jau esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, o apribojimai, susiję su Covid-19 pandemija, 2021 metais buvo ne tokie griežti kaip 2020 metais, tačiau pareiškėjas į Lietuvos Respubliką sugrįžo tik 2023 m. rugpjūčio 6 d. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės.

33. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti paaiškinimus ir ja pasinaudojo, buvo atsižvelgta į jo paaiškinimus ir jie įvertinti Sprendime, o pareiškėjas nedetalizuoja kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs, taip pat nenurodo kokie įrodymai, kurių jis negalėjo pateikti, galėtų lemti kitokio pobūdžio sprendimą jo situacijoje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo deportacijos ir Įstatymo 139 straipsnio taikymo atmestini, nes pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 4 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. rugsėjo 27 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir tą pačią dieną buvo įteiktas, todėl jis jau turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir joje yra teisėtai. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181353 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2024 m. rugsėjo 19 d., ir įpareigoti atsakovą jo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto imperatyvaus leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindo buvimą (pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į Pietų Korėją išvyko 2021 m. rugpjūčio 15 d., o į Lietuvą sugrįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d., t. y. pareiškėjas gyveno ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės), turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, o Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bei neatsižvelgė į pateiktas jo (pareiškėjo) nebuvimo Lietuvoje priežastis, dėl jų nepasisakė, nors pareiškėjo situacija yra individuali ir unikali, nes jis studijavo Mykolo Romerio universitete ir pagal numatytą studijų programą privalėjo dalį studijų praleisti Dongseo universitete Pietų Korėjos Respublikoje, todėl jam neturėtų būti vien tik formaliu pagrindu naikinamas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjas teigia, kad jis ilgą laiką negalėjo grįžti į Lietuvą dėl prasidėjusios Covid-19 pandemijos bei taikytų griežtų ribojimų Pietų Korėjoje, o pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino jo argumentų dėl Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto taikymo, pagal kurį pakeitusiais gyvenamąją vietą nelaikomi nuolatinės studijų formos studentai mokymosi Europos Sąjungos valstybėse narėse ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėse narėse laikotarpiu. Pareiškėjas tvirtina, kad jo deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, jis dirbo Lietuvos įmonėje, studijų laikotarpiu buvo komandiruotas į Pietų Korėją. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis yra ilgametis nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, jo ryšiai su kilmės valstybe (Rusija) nutrūkę, jis ir jo šeima yra integravęsi į Lietuvos Respubliką, su ja jis sieja savo ateitį. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo sprendimą palikti nepakeistą.

37. Nagrinėjant apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatyta, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi išduotas 2019 m. rugsėjo 19 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą) ir galiojo iki 2024 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjas 2024 m. liepos 16 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas), kartu su prašymu pareiškėjas pateikė paaiškinimą dėl išvykų iš Lietuvos Respublikos, kuriame nurodė, kad jis iš Lietuvos per Frankfurtą (Vokietija) 2021 m. rugpjūčio 15 d. išskrido į Pietų Korėją studijuoti, atgal į Lietuvą sugrįžo 2023 m. rugpjūčio 6 d., o išvykęs iš Lietuvos, jis visą laiką studijavo. Atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, o 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutraukė prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą Tvarkos aprašo 90 punkto pagrindu (pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti).

38. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčui reikšmingos nuostatos (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Įstatymas nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kaip nurodo ir pareiškėjas, reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, kaip reikšminga aplinkybė pripažįstama ir Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1390-624/2025 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo užsieniečio skundas dėl atsakovo sprendimo panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas, nes atsakovas neįvertino reikšmingų aplinkybių, kad užsienietis Įstatymo nuostatas pažeidė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių – suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo Baltarusijoje (užsienietis buvo Baltarusijos valdžią kritikavęs asmuo), taip pat turėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva.

40. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata priimta, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Šiuo aspektu aktualios Direktyvos 4 konstatuojamosios dalies nuostatos, nurodančios, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Europos Bendrijos steigimo sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Direktyvos 6 konstatuojamoji dalis nustato, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu. Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendime byloje C-432/20 yra nurodęs, jog kalbant apie Direktyva siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas. Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą 12 mėnesių iš eilės laikotarpį. Iš Direktyvos 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo ES teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo ES teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Tvarkos apraše nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip ypatingas jo nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės priežastis nurodo tai, kad jis studijavo Mykolo Romerio universitete ir pagal studijų programą dalį studijų reikėjo mokytis Dongseo universitete Pietų Korėjoje, o grįžti per mokslo laikotarpį negalėjo dėl Covid-19 pandemijos ribojimų, dėl rizikos susirgti Covid-19.

44. Mykolo Romerio universiteto 2024 m. liepos 23 d. pažyma Nr. 17-1048 patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. studijavo Mykolo Romerio universitete jungtinę Informatikos ir skaitmeninio turinio bakalauro studijų programą anglų kalba, vykdomą kartu su Dongseo universitetu (Korėjos Respublika). Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas įvykdė studijų programą, 2024 m. rugsėjį numatomas kvalifikacinės komisijos posėdis dėl informatikos mokslų bakalauro laipsnio suteikimo ir bakalauro diplomo išdavimo. Iš Mykolo Romerio universiteto 2024 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 17-1059 matyti, kad pareiškėjas 3 kurso 5 ir 6 semestrų, 4 kurso 7 ir 8 semestrų dalykus išklausė Dongseo universitete (Korėjos Respublika). Pareiškėjas pateikė priėmimo pažymėjimą į Dongseo universitetą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas buvo priimtas į 24 mėnesių trukmės kursą skaitmeninio turinio specialybę, kursas prasideda 2021 m. rugsėjo 1 d. ir studentas (pareiškėjas) turėtų baigti studijas ne vėliau kaip 2023 m. rugpjūčio 31 d., taip pat akademinį pranešimą apie 2022 m. pavasario semestro baigiamuosius egzaminus, kuriame nurodyta, kad birželio 15–21 d. galutinis egzamino laikotarpis, o birželio 27–28 d. pažymių taisymo laikotarpis. Atsakovas šioje byloje neginčija aplinkybių, susijusių su pareiškėjo mokslu Dongseo universitete, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jam buvo būtina vykti studijuoti į šį universitetą nurodomu laikotarpiu.

45. Spaudas pareiškėjo pase patvirtina, kad pareiškėjas lėktuvu atvyko į Amsterdamą 2023 m. liepos 3 d., o į Klaipėdą (Lietuvą) atvyko laivu 2023 m. rugpjūčio 6 d., t. y. pareiškėjas į ES teritoriją atvyko 2023 m. liepos 3 d.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių ne ES valstybėje narėje praleido dėl svarbių priežasčių – studijų aukštojoje mokykloje. Šiuo aspektu svarbi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė, nustatanti, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: „užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės“. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas už ES ribų buvo išvykęs būtent studijuoti, kaip studentas, įstojęs į Mykolo Romerio universitetą ir studijavęs pagal šio (Lietuvos Respublikos) universiteto jungtinę Informatikos ir skaitmeninio turinio bakalauro studijų programą anglų kalba, vykdomą kartu su Dongseo universitetu (Korėjos Respublika), o ne išvyko gyventi už ES teritorijos ribų plačiąja prasme. Akcentuotina, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas nenutraukė ryšio su Mykolo Romerio universitetu, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo išvykimas studijuoti nenutraukė jo ryšio su Lietuvos Respublika ir šis ryšys išliko tvirtas.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024 išaiškinta, kad ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams. Atsižvelgiant ir į Direktyvos tikslus, reikšmingas su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes: kad pareiškėjas jau nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, visą laiką Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, jam leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2019 m. rugsėjo 19 d., jis Lietuvoje įgijo vidurinį išsilavinimą, po to įstojo į Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstaigą (Mykolo Romerio universitetą) studijuoti, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę (yra išlaikęs valstybinės lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, padavęs prašymą dėl pilietybės), jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva stiprūs, jis yra priimtas į Mykolo Romerio universitetą magistrantūroms studijoms, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs teise, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendimas panaikinti jam (pareiškėjui) išduotą leidimą nuolat gyventi šiuo atveju nėra proporcingas. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi tik formaliu faktu, kad pareiškėjas buvo išvykęs už ES ribų ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, tačiau nevertino aptartų reikšmingų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė savo individualią situaciją.

48. Vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).

49. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

50. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino reikšmingų pareiškėjo individualią situaciją pagrindžiančių aplinkybių ir priėmė neproporcingą Sprendimą, kuris naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.

51. Kaip jau minėta, pareiškėjas pateikė atsakovui 2024 m. birželio 26 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Atsakovas 2024 m. rugpjūčio 2 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą bei 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 24S185800 nutraukė pareiškėjo pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą vadovaudamasis Tvarkos aprašo 90 punktu.

52. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Tvarkos aprašo 90 punkto pagrindu siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje negaliojimu Įstatymo 56 straipsnio 1 punkto pagrindu (t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui), o su vieno iš Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytų atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimu minėtuose Tvarkos aprašo punktuose nurodytais pagrindais.

53. Pagal Įstatymo 55 straipsnio 1 dalį užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia atsakovui. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia atsakovas (Įstatymo 55 str. 2 d.). Kadangi atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi spręsdamas jo (pareiškėjo) prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, pažymėtina, kad VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tuo atveju, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015; kt.). Kadangi pareiškėjo pateikto 2024 m. birželio 26 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas buvo nutrauktas priėmus šioje byloje skundžiamą atsakovo Sprendimą, o šis Sprendimas yra panaikinamas, todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2025 m. sausio 7 d. sumokėjo 800 Eur už advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Duomenų apie patirtas išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nepateikė.

56. Nagrinėjant šį procesinį prašymą, pirmiausia pažymėtina, kad vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas patenkinti, todėl jam priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

57. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovės (advokatės) suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme (advokatė parengė apeliacinį skundą), ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7 ir 8.10 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokatės teisines paslaugas (800 Eur).

59. Pareiškėjas taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą ir 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Pareiškėjo patirtos išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį taip pat priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 35 str., 40 str. 1 d.). Bendra priteistina pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų suma yra 833,75 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181353 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. G. (A. G.) prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui A. G. (A. G.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 833,75 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė