2013-06-13 Nr. AB-2746-3-61-3-02315-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1373/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 750 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, nes kameros, kuriose jis buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 27 d iki 2010 m. spalio 1 d., buvo per mažo ploto, be to, jose buvo antisanitarinės sąlygos – šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų, graužikų. Pareiškėjas dėl to turėjo kęsti nepatogumus, kančias, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 7–12) nurodė, kad pagal Higienos normą, galiojusią iki 2010 m. balandžio 11 d., minimalus plotas vienam asmeniui buvo 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d. galioja reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido ne visą nurodomą laikotarpį, už kurį prašo priteisti žalą. Nurodė, kad kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau administracija stengiasi, kad asmenys tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienoje kameroje asmeniui yra skiriama atskira lova, patalynė ir kitas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės valymui. Nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra, profilaktiniai patikrinimai. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–32) nurodė, kad pareiškėjas jokių įrodymų dėl jam padarytos žalos nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, o tam tikri neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės dalis. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija gali būti pažeidimo fakto pripažinimas. Remiantis teismų praktika, žalą tokiose bylose turi įrodyti pats pareiškėjas. Be to, pažymėjo, kad skundą pareiškėjas padavė tik išvykęs iš įkalinimo įstaigos, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo kalinimo nuo 2009 m. gegužės 27 d iki 2010 m. spalio 1 d. metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kameroje. Tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. birželio 17 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. spalio 8 d., nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 20 d., nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. vasario 4 d., nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2010 m. vasario 18 d., nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d.

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiais pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo ir atsižvelgęs į atsakovo reikalavimą bei tai, kad pareiškėjas į teismą teisminės gynybos dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2012 m. rugsėjo 7 d., pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. teismas taikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7d. iki 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. spalio 8 d., nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 20 d., nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. vasario 4 d., nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2010 m. vasario 18 d., nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., t. y. daugiau kaip pusę laiko. Taip pat, teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir neteigia, kad laikymo sąlygos turėjo išskirtinai neigiamą poveikį jo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Jo argumentai dėl kamerų būklės, oro temperatūros ir kitų nepatogumų neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir dabar objektyviai nustatyti buvusią padėtį ginčo laikotarpiu praktiškai negalima, todėl nėra pagrindo konstatuoti tokių sąlygų buvimo. Pažymėjo, kad pateiktos tokių paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi sandėlių, virtuvės, pirties, miegamųjų patalpų deratizacija ir dezinsekcija.

Teismas pripažino, jog dėl pareiškėjo laikymo per mažo ploto kamerose jam buvo padaryta neturtinė žala. Nustatydamas žalos dydį, teismas atsižvelgė į laikymo tokiomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, tai, kad tvarkos palaikymui kamerose sudarytos sąlygos, švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys laikomi asmenys, o administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, žalą įvertino 1 000 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 27 d iki 2010 m. spalio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 27 d iki 2010 m. spalio 1 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. birželio 17 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. spalio 8 d., nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 20 d., nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. vasario 4 d., nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2010 m. vasario 18 d., nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d.) kalėjo Lukiškių TI-K, ir iš esmės visą kalinimo laikotarpį pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m, gyvenamojo ploto kameroje.

Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikė senaties terminą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikymo sąlygos turėjo išskirtinai neigiamą poveikį jo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Jo argumentai dėl kamerų būklės, oro temperatūros ir kitų nepatogumų neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir dabar objektyviai nustatyti buvusią padėtį ginčo laikotarpiu praktiškai negalima, todėl nėra pagrindo konstatuoti tokių sąlygų buvimo. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad pateiktos tokių paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi sandėlių, virtuvės, pirties, miegamųjų patalpų deratizacija ir dezinsekcija. Atsižvelgęs į šiais byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pareiškėjo kalinimo higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose laikotarpį, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei, taigi savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Taip pat pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais – asmens teisių pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui kameroje ir taip pažeidžiant Higienos normos HN76:1999 6.15 punktą, galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d. ir numatantį, kad vienam asmeniui, kalinčiam tardymo izoliatoriaus kameroje, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

Atsakovo argumentas, jog atsakovas negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, o 1 000 Lt suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012, A556-73/2013 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė