2017-04-27 Nr. AB-9653-3-61-3-00109-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1470-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00109-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) negrąžintą darbo užmokesčio sumą, atėmus pagal įstatymą grąžintiną dalį už visą laikotarpį, kuriuo pareiškėjos gavo sumažintą darbo užmokestį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – ir Grąžinimo įstatymas): A. Ž. – 1 246,50 Eur (1 302,80 Eur – 56,30 Eur); N. S. – 1 573,04 Eur (2 592,65 Eur – 991,96 Eur); S. M. – 1 644,77 Eur (2 597,17 Eur – 952,40 Eur); I. B. – 1 324,13 Eur (2 220,31 Eur – 986,18 Eur).

Pareiškėjos paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjos pažymėjo, kad nors valstybė savo įsipareigojimą įvykdė, t. y. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, pareiškėjų teisėti lūkesčiai nepasitvirtino. Pareiškėjos nurodė, kad Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę savo praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pareiškėjų teigimu, nustatytas grąžinimo mechanizmas yra neteisingas, nes grąžintina dalis yra neadekvačiai skirtinga ir didžioji dalis negauto darbo užmokesčio nėra kompensuojama. Nustatytas grąžinimo mechanizmas yra neteisėtas, nes valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo, t. y. valstybė, sumažinusi socialines išmokas, priėmė teisės aktus, pagal kuriuos išmokų gavėjams grąžinama visa neišmokėta suma, o valstybės tarnautojams nustatomas neadekvatus grąžinimo mechanizmas. Be to, valstybė nenuosekliai laikosi savo pačios įtvirtintų principų: 2002–2003 metais valstybės tarnautojams buvo sumažintas darbo užmokestis (pareiginė alga (atlyginimas) buvo skaičiuojamas pagal tam tikrą formulę bei taikomas indeksavimas) ir valstybė priėmė teisės aktus, pagal kuriuos buvo grąžintas visas neišmokėtas darbo užmokestis, tačiau sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimus 2009–2013 metais, valstybė priėmė įstatymą, pagal kurį grąžintina suma siekia tik 3–5 proc. negauto darbo užmokesčio.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, valstybei kyla pareiga atlyginti ne visus patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo, o tik tuos, kurie buvo neproporcingi. Šiuo aspektu Grąžinimo įstatyme yra pažymėta, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės pajamų ir išlaidų subalansavimo. Atsižvelgiant į tai, Grąžinimo įstatyme nustatyta ir grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad: pareiškėja A. Ž. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo 6 kategorijos pareigas, nuo 2009 m. vasario 2 d. jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė, nuo 2012 m. kovo 1 d. buvo perkelta į 7 kategorijos pareigas, suteikiant jai trečią kvalifikacinę klasę; pareiškėja N. S. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo 6 kategorijos pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę, nuo 2013 m. kovo 1 d. perkelta į 7 kategorijos pareigas, suteikiant jai antrą kvalifikacinę klasę; pareiškėja S. M. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo 6 kategorijos pareigas, nuo 2007 m. vasario 1 d. jai suteikta antra kvalifikacinė klasė, nuo 2013 m. kovo 1 d. perkelta į 7 kategorijos pareigas, suteikiant jai antrą kvalifikacinę klasę; pareiškėja I. B. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo 6 kategorijos pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę, nuo 2013 m. kovo 1 d. buvo perkelta į 7 kategorijos pareigas, suteikiant jai antrą kvalifikacinę klasę.

Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VTĮ) 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais). Nustatęs, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacines klases, teismas konstatavo, jog pareiškėjoms dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydžius. Teismas pažymėjo, kad sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjoms tuo pačiu sumažėjo ir priedų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir priemokų dydžiai.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pažymėjo, kad Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Kadangi teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Teismo vertinimu, teismo sprendimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisinga ir tai pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Teismas darė išvadą, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie yra nustatyti Grąžinimo įstatyme, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo taikyti analogiją ir tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams, nurodydamas, jog teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

III. Pareiškėjos A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Grąžinimo įstatyme nustatytas mechanizmas neužtikrina teisingos mažinimo proporcijos. Pirmosios instancijos teismas net nebandė gilintis, kad grąžintinos sumos neatitinka jokių protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų. VTĮ nustatyta, kad valstybės tarnautojai gali būti nuo 1 iki 20 kategorijos, o pareiginių algų koeficientai sumažinti tik tiems valstybės tarnautojams, kurių kategorija buvo 11 arba aukštesnė. Pareiginių algų mažinimas priklausomai nuo kategorijos dydžio jau buvo neproporcingas, t. y. asmenys, kurių kategorija nesiekė 11 ir kuriems nebuvo suteiktos kvalifikacinės klasės, jokių praradimų dėl pareiginės algos mažinimo neturėjo, tačiau asmenys, kuriems buvo suteiktos kvalifikacinės klasės, kurios pagal VTĮ nuostatas suteikiamos už labai gerą tarnybą valstybei, pajuto valstybės „padėką“ už puikią tarnybą mažesniu atlyginimu. Pats pareiginių algų mažinimas, išskiriant asmenis pagal turimas kategorijas bei klases, buvo neproporcingas.

2. Valstybė, bandydama ištaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytus pažeidimus, priėmė Grąžinimo įstatymą, tačiau šiuo teisės aktu dar kartą pažeidė visus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytus konstitucinius principus ir dar kartą neproporcingai nusprendė grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės tarnautojams. Valstybės tarnautojai turėjo teisėtą lūkestį, kad jų atlyginimai bus kompensuoti teisingai ir ta apimtimi, kuria jie juos prarado dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų taikymo, tačiau Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta formulė, kuri nepagrįstai sumažina grąžinamą valstybės tarnautojų atlyginimo dalį ir iškreipia dėl neišmokėto darbo užmokesčio patirtus praradimus. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas grąžinimo mechanizmas yra parengtas taip, kad asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, būtų kompensuota kuo mažesnė prarasta darbo užmokesčio dalis, neatsižvelgiant į konstitucines asmenų teises gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei nuosavybės teisę reikalauti, kad būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis. Pagrindinis tokio mechanizmo neteisingumo argumentas yra matematiniai skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, iš kurių matosi, jog realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga, didžioji dalis praradimų nėra kompensuojama bei neatitinka jokių proporcingumo kriterijų.

3. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad priteisdamas pareiškėjų prašomas sumas, teismas pažeistų konstitucinį socialinės raidos imperatyvą, reiškia, jog nepriklausomai nuo pareiškėjų reikalavimų teisėtumo, teigiamas sprendimas pareiškėjų naudai yra neįmanomas dėl šių reikalavimų priešpriešos viešajam interesui. Tokia nuostata iš esmės pažeidė pareiškėjų konstitucinę teisę į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime įtvirtintomis nuostatomis, kad atlyginimų mažinimas turi būti nediskriminacinis, t. y. atlyginimai turi būti proporcingai mažinami visoms asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institucijose ir kokias pareigas šie asmenys eina, kurios analogiškai taikomos ir grąžintinai neišmokėtai valstybės tarnautojo darbo užmokesčio daliai.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kuriuose suformuota praktika vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Šioje byloje pareiškėjos ginčija kompensavimo mechanizmo teisėtumą, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės pareiškėjų argumentų nevertino.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime teisingą kompensavimą sieja su tuo, kiek patirti nuostoliai buvo neproporcingi, tačiau tai nereiškia, jog patirtas darbo užmokesčio sumažėjimas turi būti kompensuojamas visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota ir padarė pagrįstą išvadą, jog dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, įskaitant konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o aplinkybė, jog nebuvo tenkinti pareiškėjų reikalavimai, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeista jų teisė į teisingą teismą, nes teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Atsakovas pažymi, kad nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. (karjeros valstybės tarnautojoms) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo 6–7 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigas, be to, joms buvo suteiktos kvalifikacinės klasės (I t., b. l. 19, 24–27, 30, 38). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. mokėjo pareiškėjoms mažesnį darbo užmokestį palyginti su iki tol buvusiu jų atlyginimu, nes taikė tuo metu galiojusias VTĮ nuostatas.

Pareiškėjos skunde, prašydamos priteisti joms ginčo laikotarpiu susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus grąžintas pagal Grąžinimo įstatymą, teigė, kad Skyrius ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus grąžintas pagal Grąžinimo įstatymą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad valstybei kyla pareiga atlyginti ne visus patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo, o tik tuos, kurie buvo neproporcingi, o šių praradimų kompensavimas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų, kurie pripažinti neproporcingais, kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, todėl skundą atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisėtas ir neteisingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjoms darbo užmokesčio nepriemokos dalį, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde, prašydamos panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, laikosi pozicijos, kad joms nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjoms dalis darbo užmokesčio nepriemokos turi būti kompensuojama pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa likusi ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes buvo nustatytas neteisėtas ir neteisingas kompensavimo mechanizmas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Pareiškėjos šioje byloje savo reikalavimus priteisti teismo sprendimu dalį darbo užmokesčio nepriemokos grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisėtas ir neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį joms bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjoms teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemokos dalis turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjų argumentų dėl neteisingo kompensavimo mechanizmo nustatymo. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Kadangi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjos, paduodamos skundą, realizavo savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. joms nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą ir nešališką teismą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime įtvirtintomis nuostatomis, jog atlyginimų mažinimas turi būti nediskriminacinis.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde, prašydamos panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, laikosi pozicijos, kad joms turi būti grąžinama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, t. y. kad turi būti kompensuojami visi praradimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad tokie pareiškėjų teiginiai iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi pareiškėjos negalėjo įgyti apeliaciniame skunde akcentuojamo teisėto lūkesčio, kad joms bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

Be to, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų skundą priteisti dalį per krizę neišmokėto darbo užmokesčio atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Kaip jau minėta, pareiškėjos prašo priteisti joms darbo užmokesčio nepriemoką, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjos prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo joms yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Pareiškėjos taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises ir proporcingumo principą.

Pareiškėjų argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai, kad grąžintinos sumos neatitinka jokių protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. Ž., N. S., S. M. ir I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė