2020-10-21 Nr. AB-19565-3-64-3-02058-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2886-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02058-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 50, kurioje buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų ir stovėjo trys dviaukštės lovos. Kameroje šilto vandens nebuvo, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Pareiškėjas teigė, kad nusiprausus šaltu vandeniu jis susirgdavo, o tuomet jam nebūdavo suteikiamas tinkamas gydymas. Kameroje buvo tamsu, gulint pirmojo aukšto lovoje skaityti, rašyti buvo beveik neįmanoma, nes langas nešvarus. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Ploto kameroje tekdavo mažiau, nei tai numato teisės normos.

3. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, todėl jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis negu 3,6 kv. m, be to, nebuvo paskaičiuotas baldų užimamas plotas. Sanitarinio mazgo sienos nebuvo iki lubų, dėl to iš jo sklido nemalonūs kvapai. Kamerai Nr. 50 nebuvo išduotas joks valymo inventorius, todėl nebuvo galimybės sutvarkyti kamerą, išvalyti tualetą ir langus. Pareiškėjo nuomone, vyrai Šiaulių TI diskriminuojami, nes kamerose, kuriose laikomi vyrai, nėra karšto vandens. Šiaulių TI maistas buvo tiekiamas atšalęs, neatitinkantis normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad dėl religinių įsitikinimų yra vegetaras, tačiau negaudavo vegetariško maisto ir dėl to kartais likdavo nevalgęs. Pareiškėjas teigė patyręs fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą, kurią įvertino 1 500 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 50 su dar 2–4 asmenimis, jam tekęs plotas buvo nuo 3,73 kv. m iki 6,22 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra, sanitariniai mazgai atitverti iš visų keturių pusių, nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normose nenumatytas, o jo padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Kamera Nr. 50 aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais, neužfiksuota, nes dėl netinkamų sąlygų kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu: yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, duše bėga karštas vanduo. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, tai suteikia galimybes rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Numatyta teisė turėti elektrinį virdulį, todėl kalintys asmenys gali vandenį pasišildyti. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą pareiškėjas nėra teikęs.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pripažino, kad A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. buvo pažeista.

7. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir 2019 m. Įsakymas) panaikintas Įsakymas Nr. V-124, ir 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. (13 dienų). Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

9. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

10. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį, taikymo, įvertino duomenis apie kamerą, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, ir nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 50 (atėmus sanitarinio mazgo plotą) teko nuo 3,50 kv. m (kai kameroje 5 asmenys) iki 5,83 kv. m (kai kameroje 3 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus, patenkančius į Konvencijos 3 straipsniu draudžiamo elgesio sritį dėl kameros Nr. 50 ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ matyti, kad kameroje Nr. 50 esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina kameros Nr. 50 fotonuotraukos. Teismas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 50 jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis nei numato teisės aktai, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. 60/09-32126 „Dėl A. M.“ nustatė, kad kameroje Nr. 50 nėra buvę 6 asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Papildytame skunde pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, tačiau teismas šį pareiškėjo argumentą vertino kritiškai, nes iš minėtos pažymos matyti, kad kartu su pareiškėju kameroje Nr. 50 buvo ne tik 5, bet ir 4 bei 3 asmenys.

12. Teismas pareiškėjo teiginius dėl blogo natūralaus apšvietimo kameroje atmetė kaip nepagrįstus, nes natūralaus apšvietimo koeficiento Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) nenumato, jo padidinimas Šiaulių TI yra susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys apgyvendinami gyvenamosiose patalpose. Patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo skaityti ir rašyti ne gulėdamas 1-ojo aukšto lovoje, o prie kameroje esančio stalo, prie kurio ne tik yra vietos, bet ir šviesu, tai patvirtina kameros fotonuotraukos, o kameros patalpų priskirti prie maitinimo patalpų, kaip teigia pareiškėjas, nes asmenys jose valgo, nėra pagrindo.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių TI 2018 m. kovo 26 d. Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos plano 2018–2019 m.

14. Teismas kitus pareiškėjo argumentus (kad kamera neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų) vertino kaip deklaratyvius, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas konstatavo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų dėl netinkamo apšvietimo ar HN 134:2015 pažeidimų.

15. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 50 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra iš medžio drožlių plokštės, kurios aukštis 2,31 m, įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymos Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“ matyti, kad kameroje Nr. 50 buvo išardyti seni tualeto vamzdynai ir įrengti nauji. Taip pat išardyta tualeto pakyla ir įrengtas naujas tualetas su nuleidimo bakeliu. Darbai atlikti 2018 m. balandžio 9 – 23 d., t. y. iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas kameroje nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.

16. Teismas nurodė, kad iš NVSC 2019 m. balandžio 12 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA-2342 (patikrinimas atliktas 2019 m. balandžio 4 d.) matyti, jog gyvenamosioms patalpoms valyti Šiaulių TI valymo priemonių (šepečių grindims, šluosčių, šiukšlių semtuvėlių, kibirų, valiklių) turi, nustatyta tvarka valymo priemonės suimtiesiems / nuteistiesiems yra išduodamos aukšto prižiūrėtojui pateikus prašymą žodžiu arba raštu. NVSC 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, kad Šiaulių TI gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, valo patys jose laikomi asmenys. Patalpoms valyti skiriama grindų šepetys, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. Buitinės atliekos šalinamos Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, tai patvirtina 2018 m. kovo 26 d. Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planas 2018–2019 m. Todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė nei kada, nei kokios valymo priemonės ar inventorius jam nebuvo išduotas.

17. Teismas nurodė, kad NVSC 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, jog karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, o teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kiekvieną gyvenamąją patalpą. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai ir tai nesumažina pareiškėjo galimybės rūpintis higiena. Tai, kad kai kuriose Šiaulių TI kamerose yra ir karšto vandens čiaupai, nėra vyrų ar moterų diskriminacija, o atsakovo atstovo rūpestis ir geranoriškumas palengvinti įstaigoje esančių asmenų buitį pagal esančius materialinius resursus. Iš asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl susirgimo nusiprausus šaltu vandeniu nesikreipė.

18. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktorius 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1/01-350 patvirtino Maitinimo skyrimo nuteistiesiems ir nuteistiesiems vegetarams tvarkos aprašą, pagal kurio 3 punktą, atvykusį suimtąjį ar nuteistąjį paskyrus į kamerą, pareigūnas, apklausęs įkalintą asmenį ir išsiaiškinęs, kad šis asmuo vegetaras, informuoja jį, jog pateikus rašytinį prašymą jis bus maitinamas pagal nurodytą valgiaraštį. Pagal Aprašo 7 punktą, jei asmuo jau anksčiau buvo atvykęs į Šiaulių TI ir įstaigai buvo pateikęs prašymą dėl vegetariško maitinimo, tai vėl atvykęs pareiškėjas pakartotinai tokio prašymo teikti nebeturi – Šiaulių TI darbuotojai vadovaujasi asmens bylos įrašu apie vegetarišką maitinimą. Iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 61/04-2575 „Dėl A. M.“ matyti, kad pareiškėjas jokių rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą nėra teikęs, iš asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, jog pareiškėjui nėra skirta jokia dieta. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl negauto vegetariško maisto.

19. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų matyti, jog esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai patiekti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl atšalusio ir neatitinkančio normų reikalavimų maisto atmetė.

20. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingą įprotį. Bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Todėl negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, kuriuos nurodė savo skunde, o su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

21. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

22. Teismas pažymėjo, kad visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Vertinant nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo gana neilgą laiko tarpą (13 dienų), todėl nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, įvertintos pinigine išraiška, atlyginimo.

23. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 24. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, išdėstytas skunde ir laikosi pozicijos, kad sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nes juo naudojantis kameroje tvyro blogas kvapas, o nepermatoma užuolaida neužtikrina privatumo. Kameroje Nr. 50 buvo tamsu. Tai, kad nebuvo skundų ir nebuvo tikrinta, nereiškia, kad pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, kad kamerų valymo inventorius nebuvo išduodamas. Pareiškėjas nurodo, kad jis apsiprausti ir palaikyti asmens higieną turi poreikį kasdien, o į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę. Likusį laiką turėjo galimybę praustis tik šaltu vandeniu. Pareiškėjas tvirtina informavęs Šiaulių TI, kad yra vegetaras, tačiau vegetariškas maitinimas jam nebuvo skirtas. Tiekiamas maistas buvo atšalęs, neskanus, neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas teigia patyręs fizinių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, dėl kurių jam turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui kalinimo laiku užteko kameros ploto. Teismas pripažino pažeidimą dėl sanitarinio mazgo kvapo, tačiau yra galimybė vėdinti kamerą per langą, todėl toks pažeidimas nelaikytinas darančiu ilgalaikį poveikį. Valymo priemonės pareiškėjui buvo išduotos, pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl jų neišdavimo, su skundais dėl to nesikreipė. Nėra įrodymų apie netinkamą apšvietimą. Pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų. Atsakovo nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje kilo ginčas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. M. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 50.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurioje iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Šiaulių TI nepasitvirtino.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, nurodytas skunde, ir iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo manymu, jam turėtų būti priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

33. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

34. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo laikotarpiu nustatyto Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (pažeidimo) ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurioje dėl sanitarinio mazgo įrengimo ypatumų buvo juntamas iš jo sklindantis kvapas.

36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš byloje esančių kameros Nr. 50 nuotraukų matyti, kad tualetas įrengtas kameros kampe, nuo durų pusės atitvertas 2,31 m aukščio medžio drožlių plokšte, įėjimas į jį užtraukiamas nepermatoma užuolaida, tualetą nuo kameros dar skiria ir praustuvas, todėl privatumo pažeidimas pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai nenustatytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-756/2020). Nors pripažintina, kad dėl nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo sklidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų neigiamų pojūčių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo jam priteisti neturtinę žalą pinigais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019 m. balandžio 2 d. patikrinimo aktu Nr. 57VMIP-1126 (b. l. 47–50) nenustatė pažeidimų dėl netinkamos maisto kokybės ar kiekio, o pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesiskundė (b. l. 23).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

40. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas pažeidimas (kameroje Nr. 50 buvo nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinio mazgo) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas trumpai – 13 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė