2021-09-01 Nr. AB-17365-3-61-3-00179-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2451-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00179-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Renavo durpynas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Renavo durpynas“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. AS-112 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) teismui vertinant, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, pakeisti Departamento Sprendimą, t. y. netaikyti pareiškėjui 10 kartų didesnio mokesčio tarifo, arba sumažinti papildomai apskaičiuotą mokestį iki minimumo, kuris neviršytų papildomai priskaičiuoto 2 945,80 Eur mokesčio dydžio (100 proc.) sankcijos už nedeklaruotus iškasenų kiekius. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. 2019 m. spalio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA 80-103 (toliau – ir Patikrinimo aktas) konstatuota, kad Bendrovė pateiktose deklaracijose, deklaruodama išgautą gamtos išteklių (durpių) kiekį, esą nedeklaravo ir nuslėpė 3 400 kub. m išgautų valstybinių gamtos išteklių (durpių), o kadangi markšeiderinio plano laikotarpio paskutinis mokestinis laikotarpis, kai buvo vykdoma valstybinių gamtos išteklių gavyba, buvo 2018 m. IV ketvirtis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 7 straipsnio 4 dalimi, laikoma, kad būtent šiame ketvirtyje pateikti neteisingi deklaracijos duomenys bei nuslėptas išgautų išteklių kiekis. Bendrovė, gavusi geologo išaiškinimą dėl deklaruotino kaip išgauto gamtos išteklių kiekio, nedelsiant ėmėsi veiksmų ir deklaravo 4 000 kub. m kaip išgautų gamtos išteklių (durpių), į kuriuos įtrauktas ir ginčijame Sprendime nurodytas esą nedeklaruotas išgautų gamtos išteklių kiekis – 3 400 kub. m, o apie UAB „Renavo durpynas“ planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2018 m. Bendrovė buvo informuota 2019 m. rugsėjo 26 d. raštu, t. y. patikrinimo pradėjimo dieną pažeidimas, jei pareiškėjo veiksmai yra pripažinti kaip neteisėti, iš esmės buvo pašalintas. Pareiškėjas bendradarbiavo su patikrinimą atliekančiais darbuotojais, teikė visą reikalingą informaciją ir dar pirminėje patikrinimo stadijoje paaiškino, kokiu būdu ir kaip pažeidimą, jei jo veiksmai pripažinti pažeidimu, visiškai pašalino savo iniciatyva, todėl pažeidimu padaryta žala yra formali ir nesudaro pagrindo taikyti itin sunkią net 1 000 proc. dydžio apskaičiuotą mokesčio sumą taikant didesnį tarifą.

1.2. Pareiškėjas turėjo prievolę kiekvieną kalendorinį ketvirtį užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaraciją, ją pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir sumokėti mokestį per MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą. Bendrovė apie susidariusį skirtumą tarp gamtos išteklių telkinio 294 000 kub. m išnaudojimo ir deklaravimo objektyviai sužinojo 2019 m. II ketvirtyje, tad už šį laikotarpį pateikė privalomą deklaraciją, į kurią įtraukė 4 000 kub. m išgautų gamtos išteklių kiekio daugiau, nei per šį laikotarpį išgavo. Susidaręs išgautų gamtos išteklių kiekio skirtumas iš esmės buvo nulemtas būtinybės paruošti telkinį išteklių gavybai, t. y. dalis telkinio paviršiaus dėl jame esančių kelmų ir krūmynų buvo sustumdyta į krūvas telkinio pakraščiuose, todėl šią dalį nebuvo tinkama vertinti kaip gamtos išteklių išgavimą. Bendrovė niekada nesiekė išvengti mokestinės prievolės, duomenys apie gamtos išteklių telkinio išnaudojimą makršeiderinių matavimų nustatytam išgaunamam kiekiui buvo pateikti teikiant deklaraciją už 2019 m. II ketvirtį, t. y. tą laikotarpį, per kurį objektyviai ir manė, kad toks deklaravimas buvo teisingas, tad nebuvo įvertinta tikroji pareiškėjo valia savo iniciatyva deklaruoti išgautus gamtos išteklius ir juos deklaruoti.

1.3. Pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai. Bendrovės padarytų veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti kaip priešingų teisei. Bendrovė deklaracijas už išgautų iškasenų kiekį visuomet teikė tikslias ir laiku, buvo sumokėti mokesčiai. Kaip galbūt neteisingu laiku deklaruotų iškasenų kiekis – 3 400 kub. m – nėra didelis. Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus atstovais, paaiškino būtent 2019 m. II ketvirtyje nustatytą būtinybę deklaruoti papildomai 4 000 kub. m gamtos išteklių kiekį, pateikė teisingą deklaraciją bei sumokėjo paskaičiuotą mokestį dar net nežinodama, kad po 3 mėnesių bus pradėtas planinis Bendrovės patikrinimas. Valstybės biudžetas žalos dėl pareiškėjo veiksmų nepatyrė, nes visi su gamtos išteklių išgavimu susiję privalomi mokesčiai sumokėti. Nagrinėjamu atveju Bendrovei taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors įstatymuose toks diferencijavimas ir neįtvirtintas.

1.4. Atsakovas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, taip pat MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu ir atsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo priskaičiuotas mokestis, bei į pareiškėjo elgesį ir jos bendradarbiavimą su mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo kontrolę vykdančia institucija. Atsakovas, taikydamas sankciją, neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė buvo ne kartą tikrinta, tvarkingai vykdė savo veiklą, niekada iki nagrinėjamo atvejo pažeidimų nepadarė. Nurodytos aplinkybės parodo, kad pažeidimas nebuvo daromas, juolab sąmoningai.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Bendrovė nedeklaravo ir nuslėpė 3 400 kub. m išgautų valstybinių gamtos išteklių (durpių). Įvertinus tai, kad markšeiderinio plano laikotarpio paskutinis mokestinis laikotarpis, kai buvo vykdoma valstybinių gamtos išteklių gavyba, buvo 2018 m. IV ketvirtis, vadovaujantis MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalimi, vertintina, kad būtent šiame ketvirtyje pateikti neteisingi deklaracijos duomenys bei nuslėptas išgautų išteklių kiekis. Teikiant deklaracijose neteisingus duomenis buvo pažeisti MUVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimai.

2.2. Sprendimu nevertinta aplinkybė, ar 2018 m. IV ketvirtyje išgautas, tačiau nedeklaruotas valstybinių gamtos išteklių 3 400 kub. m kiekis yra nedeklaruotas tyčia. Sprendime žodis „tyčia“ net nepaminėtas. Šiuo atveju Sprendime vertinant patikrinimo metu surinktus objektyvius duomenis ir informaciją yra konstatuotas nedeklaruotų išteklių kiekis. Nei esamas MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas, nei suformuota teismų praktika nenumato, kad kontrolę vykdanti institucija taikydama mokestį padidintu tarifu privalėtų įrodyti tyčios faktą. Vertinant teismų suformuotą praktiką, ūkio subjektai privalo mokėti mokesčius atsižvelgdami į MUVGIĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokestinį laikotarpį, o mokesčio sumokėjimas ne tame laikotarpyje, kai faktiškai buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, yra pakankama sąlyga pažeidimo konstatavimui bei MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos taikymui.

2.3. Departamentas ne tik, kad pagrįstai konstatavo MUVGIĮ pažeidimą, bet ir pritaikė šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją. Aplinkybė, kai pareiškėjas nurodo, jog 2018 m. IV ketvirtyje nedeklaruotą išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekį deklaravo ir mokestį už išgautus išteklius sumokėjo 2019 m. II ketvirtyje, gali būti svarbi teismui priimant sprendimą dėl sankcijos dydžio pagrįstumo, t. y. priimant sprendimą dėl sankcijos mažinimo. Departamento patikrinimas apėmė 2014 m. III ketvirčio – 2018 m. IV ketvirčio laikotarpį (markšeideriniai matavimai atlikti 2019 m. balandžio 15 d.) bei neapėmė 2019 m. II ketvirčio. Tad patikrinimo metu nebuvo (ir šiuo metu nėra) jokio pagrindo vertinti, ar 2019 m. II ketvirtyje pareiškėjas yra tinkamai apskaičiavęs ir deklaravęs išgautus valstybinus gamtos išteklius. Departamentas privalo imperatyviai taikyti teisės normas, šiuo atveju – MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, – ir negali atsižvelgti į lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes.

2.4. Atkreiptinas dėmesys, kad Bendrovė patikrinimo metu bei teikiant pastabas pateikė prieštaringus duomenis (tai konstatuota skundžiamame Sprendime) apie faktiškai 2019 m. II ketvirtyje išgautus valstybinius gamtos išteklių kiekius. Bendrovė nėra pateikusi neginčijamų ir pagristų duomenų bei dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad 2018 m. IV ketvirtyje išgautas, tačiau neapskaitytas ir nedeklaruotas išteklių kiekis buvo apskaitytas 2019 m. II ketvirtyje ir už jį sumokėti mokesčiai. Bendrovė žinojo, kad 2018 m. IV ketvirtyje yra nedeklaravusi dalies išgautų valstybinių gamtos išteklių (durpių), dėl to galima konstatuoti, kad pažeidimas yra padarytas tyčia.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Renavo durpynas“ skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimu patvirtintą mokesčio didesniu tarifu 29 458 Eur sumą, ją sumažinant iki 2 945,8 Eur; kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė.

4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad Bendrovė vykdo valstybinių gamtos išteklių (durpių) gavybą Raudonosios durpių telkinyje, telkinio kodas Nr. 930, Sedos sen., Mažeikių r. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2007 m. rugpjūčio 30 d. išdavė Bendrovei leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 30p-07 ir yra sudariusi su pareiškėju išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pareiškėjas taip pat yra parengęs markšeiderinį planą, kuris apima 2014 m. balandžio 25 d. – 2019 m. balandžio 15 d. laikotarpį. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas, atlikęs Bendrovės planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2014–2018 m., 2019 m. spalio 29 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė po už 2018 m. IV ketvirtį iki MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius deklaracijų, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgautų valstybinių gamtos išteklių (durpių) ir tuo pažeidė MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies nuostatas. Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą valstybinių gamtos išteklių (durpių) kiekį per 2018 m. IV ketvirčio mokestinį laikotarpį, iš viso – 29 458 Eur. Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą, nurodydamas per 20 dienų sumokėti sprendimu patvirtintą sumą.

6. Teismas, įvertinęs, kad markšeiderinio plano laikotarpio paskutinis mokestinis laikotarpis, kai buvo vykdoma valstybinių gamtos išteklių gavyba, buvo 2018 m. IV ketvirtis, vadovaudamasis MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalimi, vertino, kad būtent šiame ketvirtyje pateikti neteisingi deklaracijos duomenys ir nedeklaruotas išgautų išteklių kiekis. Kadangi pareiškėjas už šį laikotarpį nedeklaravo išgautų išteklių kiekio ir nesumokėjo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, o tai padarė tik 2019 m. II ketvirtyje, laikytina, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus, ir apskaičiavo mokesčius už 2018 m. IV ketvirtyje nedeklaruotą valstybinių gamtos išteklių (durpių) kiekį.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo kaltės forma yra netyčinė. Bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti išgautus durpių kiekius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Teismas kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat vertino ir tai, jog pareiškėjas nors ir pavėluotai, tačiau sumokėjo mokesčius už 2018 m. IV ketvirtį.

8. Teismas, atsižvelgęs, kad paaiškėjus aplinkybei, jog buvo nepateiktos deklaracijos ir nesumokėti mokesčiai, pareiškėjas deklaracijas pateikė ir mokestį sumokėjo, t. y. siekė ištaisyti pažeidimą, konstatavo, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią MUVGIĮ numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio nustatymo.

9. Teismas, įvertinęs bylos duomenis bei vadovaudamasis nurodytais argumentais, proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, jog pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra neproporcinga pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Teismo vertinimu, pareiškėjo padarytam pažeidimui atlyginti MUVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį padidinti 1 kartą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o ginčijamas Sprendimas keičiamas, t. y. iš viso pareiškėjui Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 29 458 Eur sumos iki 2 945,8 Eur.

III. 10. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Departamento Sprendimu patvirtinto mokesčio už nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių dydį pakeitimo, sumažinant jį nuo 29 458 Eur iki 2 945,8 Eur, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Bendrovės skundą visiškai atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Teismas nepagrįstai konstatavo faktą, kad už 2018 m. IV ketvirtį išgautą ir nedeklaruotą 3 400 kub. m durpių kiekį Bendrovė sumokėjo 2019 m. II ketvirtyje. Pirma, Departamento atliekamas Bendrovės patikrinimas neapėmė 2019 m. II ketvirčio laikotarpio ir jis neturėjo ir nebuvo vertinamas patikrinimo metu bei surašant Sprendimą, o, antra, byloje esanti informacija pagrįstai leidžia abejoti pareiškėjo teiginiais, kad už 2018 m. IV ketvirtyje išgautą ir nedeklaruotą 3 400 kub. m durpių kiekį Bendrovė sumokėjo 2019 m. II ketvirtyje. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių dokumentų ar įrodymų.

10.2. Pareiškėjo skunde cituotas markšeiderinių darbų aiškinamasis raštas: „Nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. II ketvirčio pabaigos įmonė iškasė dar 17 000 kub. m durpių, todėl pildant 2019 m. II ketvirčio 2KN formą durpių gavyba sudaro 21 000 kub. m“. Atkreiptinas dėmesys, kad 2019 m. II ketvirčio mokestinis laikotarpis pasibaigė 2019 m. birželio 30 d. Nepasibaigus mokestiniam laikotarpiui, markšeiderinių matavimų aiškinamojo rašto rengėjui negalėjo būti žinomas per mokestinį laikotarpį išgautų išteklių kiekis (Bendrovė 2019 m. birželio mėn. apskaitos suvestinėje nurodo, kad paskutinę mokestinio laikotarpio dieną išgavo 1 440 kub. m). Tai patvirtina, kad Bendrovė nėra pateikusi neginčijamų ir pagristų duomenų bei dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad 2018 m. IV ketvirtyje išgautas, tačiau neapskaitytas ir nedeklaruotas išteklių kiekis buvo apskaitytas 2019 m. II ketvirtyje ir už jį sumokėti mokesčiai.

10.3. Teismas sprendime nepažymėjo, kad Bendrovė 2019 m. birželio 28 d. aktu užpajamavo ne ankstesnio markšeiderinio laikotarpio nedeklaruotą išteklių kiekį, o faktiškai šiuo laikotarpiu išgautus išteklius, nes aktas parengtas anksčiau nei iš rengėjo buvo gautas markšeiderinis planas ir matavimų darbų ataskaita. Bendrovė yra nurodžiusi, kad markšeiderinis planas gautas tik 2019 m. liepos 19 d., t. y. po Bendrovės 2019 m. birželio 28 d. aktu užpajamuoto išteklių kiekio. Teismas mažindamas sankcijos dydį šią aplinkybę laikė svarbia ir reikšminga, t. y. nurodydamas, kad Bendrovė vėliau, t. y. 2019 m. II ketvirtyje sumokėdama mokesčius už 2018 m. IV ketvirtyje išgautą išteklių kiekį, nepadarė žalos valstybės biudžetui ir atsižvelgdamas į teismų suformuotą praktiką sankcijos dydį sumažino iki 100 proc. mokesčio dydžio sumos. Tačiau priimant teismui sprendimą teismas neatsižvelgė į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes bei esamą teisinį reglamentavimą: i) teisminis ginčas teisme tarp Departamento ir pareiškėjo vyko dėl 2018 m. IV ketvirčio deklaracijos nepateikimo ir 2019 m. II ketvirčio neapima, tad Bendrovė turi teisę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytais terminais (tris metus nuo deklaracijos pateikimo) keisti 2019 m. II ketvirčio deklaraciją; ii) vadovaujantis MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalimi, Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), 13 ir 30 punktais, Bendrovė, ne tik, kad gali (teisės normos nenumato tokių apribojimų), bet ir turi pareigą tikslinti 2019 metų II ketvirčio deklaraciją, joje nurodant faktiškai išgautą išteklių kiekį, kuris yra 3 400 kub. m mažesnis nei dabar nurodytas, bei susigrąžinti sumokėtus mokesčius už šį išteklių kiekį. Atsižvelgiant į tai, Bendrovei sudaromos sąlygos visiškai išvengti teismo skirtos 100 proc. dydžio sankcijos už laiku nesumokėtą mokestį, t. y. Bendrovė vykdydama MUVGIĮ ir Taisyklių reikalavimus bei tikslindama 2019 m. II ketvirčio deklaraciją susigrąžins 2 945,8 Eur.

10.4. Teismas šioje byloje, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo paaiškinimais, nepagrįstai pripažino, kad Bendrovei yra pritaikyta per didelė sankcija ir nepagrįstai vertino pritaikytos sankcijos proporcingumą teisingumo ir protingumo kriterijais. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas imperatyvus. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir įtvirtintas MAĮ 13 straipsnio 6 punkte mokestis yra lygiavertis ir turi tokią pačią bendrą paskirtį kaip ir kiti Lietuvos Respublikos Seimo nustatyti mokesčiai į valstybės biudžetą bei išvardinti MAĮ 13 straipsnyje. Departamentui nėra žinomi minėtų mokesčių pakeitimo, sumažinimo, padidinimo be įstatyminio pagrindimo atvejai ir suformuota teisminė praktika. Tokios praktikos atsiradimas kėsintųsi į valdžių padalijimo principą, konkuruojant su įstatymų leidžiamąja valdžia. Bendrovė per nustatytą laikotarpį deklaracijos už 2018 m. IV ketvirtį neteikė bei valstybės nustatyto mokesčio nemokėjo, todėl akivaizdu, kad valstybė MUVGIĮ tikslui įgyvendinti privalėjo skolintis. Šios skolos aptarnavimas neišvengiamai didina lėšų poreikį. Atsižvelgiant į tai, MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį reikalauja taikyti didesnį mokesčio tarifą, apskaičiuojamą šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies turinys aiškiai reikalauja iš mokesčio mokėtojo sumokėti didesnį mokesčio tarifą, taip kompensuojant laiku nepateikus deklaracijų ir nesumokėjus valstybės nustatyto mokesčio išgautų gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Bendrovė yra pelno siekianti organizacija, naudojanti išgautus gamtinius išteklius (durpes) pardavimui.

10.5. Teismas nepagrįstai nepasirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose. Valstybinius mokesčius nustato tik Lietuvos Respublikos Seimas tik įstatymu ir tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai. MUVGIĮ 6 straipsnio atžvilgiu joks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tesimo nutarimas, kuris konstatuotų įstatymo neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nėra priimtas, įstatymas galioja ir turi būti taikomas visa apimtimi. Pastebėjimai teismo sprendime dėl teisingumo ir proporcingumo kriterijų patvirtina, kad teismas galbūt įžiūrėjo abejones dėl MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau, kaip matyti, – šis teismas galimybe stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepasinaudojo, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijos klausimus išsprendė pats. Teismas tai padarė nepagrįstai, nes teismas neįgaliotas spręsti dėl mokesčių dydžių arba nutarti dėl mokesčių, kurie nustatyti įstatymu, neteisingumo.

10.6. Teismas sumažindamas Departamento priskaičiuotą sumą netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus: teismas neišreikalavo iš pareiškėjo net jo ekonominę finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų, tiesiog deklaratyviai nutarė mažinti įstatymu nustatytą mokestį, tačiau toks sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti peržiūrėtas. Nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidusių teismui be įrodymų ir papildomos medžiagos nutarti nepaisyti įstatymo, o daryti išimtį. Tai nepagrįsta ir neatitinka visapusiško ir išsamaus bylos išnagrinėjimo principo.

10.7. Teismas visiškai nevertino, kad Bendrovės metinė apyvarta 2017–2019 m. kasmet siekė 5 00 001–1 000 000 Eur be pridėtinės vertės mokesčio, kad Bendrovė veikia jau daugiau nei 28 metus ir nėra rinkos naujokas. Taip pat teismas nevertino, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pagal MUVGIĮ Bendrovei priklausantis mokėti 29 458 Eur dydžio mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių, kurie yra valstybės nuosavybė, kiekį, būtų neproporcingas (neadekvatus). Teismas tokių duomenų Bendrovės net neužklausė, o vienašališkai nutarė, kad 29 458 Eur mokestis yra neva per didelis. Teismas neturėjo diskrecijos teisės mažinti mokesčio, kuris atsižvelgiant į Bendrovės padarytą įstatymų nesilaikymo faktą ir Bendrovės veiklos apimtis nėra neproporcingas ir yra paskaičiuotas tinkamai.

10.8. Nustatydamas pareiškėjui skirtinos sankcijos dydį, teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų visumos, daugiau vertino galimos sankcijos kompensacinį aspektą, o tai nėra pagrįsta. MUVGIĮ, kurio tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, nustatyta griežta poveikio priemonė, kuri gali būti mažinama esant aplinkybėms, dėl kurių tokia poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas turėjo bent apsvarstyti klausimą dėl Departamento teisingai apskaičiuoto Bendrovei mokesčio mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis per protingą terminą, jei teismas manytų, kad visos mokesčio sumos sumokėjimas vienu kartu būtų sudėtingas.

11. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu prašo atsakovo Departamento apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Tuo atveju, jei Departamentas neatliko Bendrovės patikrinimo už 2019 m. II ketvirtį, tuomet jo pozicija apie tai, kad pareiškėjas neva nedeklaravo išgautų durpių už šį laikotarpį, įskaitant papildomą 3400 kub. m kiekį durpių, yra niekuo nepagrįsta. Be to, pats atsakovas nurodo, kad vertinant esamą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog Bendrovė ne tik, kad gali (teisės normos nenumato apribojimų), bet ir turi pareigą tikslinti 2019 m. II ketvirčio deklaraciją, joje nurodant faktiškai išgautą išteklių kiekį, kuris yra 3 400 kub. m mažesnis, ir susigrąžinti sumokėtus mokesčius už šį išteklių kiekį. Tokiu būdu atsakovo argumentai apie tai, kad byloje esą nėra jokių dokumentų ar įrodymų apie tai, kad Bendrovė iš esmės deklaravo iškastą 3 400 kub. m durpių kiekį ir sumokėjo privalomus mokesčius už jį, laikytini visiškai nepagrįstais.

11.2. 2019 m. balandžio 15 d. markšeiderinių apmatavimų aiškinamajame rašte nurodytos aplinkybės lėmė Bendrovės sprendimą surašyti 2019 m. birželio 28 d. aktą, kuriuo buvo paaiškintas sprendimas deklaruoti išgautų durpių kiekį per 2019 m. II ketvirtį 4 000 kub. m daugiau, nei jų realiai buvo išgauta: Bendrovė nedelsiant reagavo į geologo pateiktus argumentus 2019 m. balandžio 15 d. markšeiderinių apmatavimų aiškinamajame rašte ir deklaravo kaip išgautą papildomą kiekį durpių 4 000 kub. m daugiau, nei realiai buvo išgavusi, ir taip sumokėjo privalomus mokesčius už valstybinių išteklių išgavimą. Todėl atsakovo argumentai, kad Bendrovė, neva vykdydama MUVGIĮ ir Taisyklių reikalavimus bei tikslindama 2019 m. II ketvirčio deklaraciją, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos susigrąžins 2 945,8 Eur, yra visiškai nepagrįsti.

11.3. Atsakovas painioja mokesčio ir poveikio priemonės (sankcijos) sąvokas. Atsakovas MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą poveikio priemonę (sankciją) tapatina su savarankišku mokesčiu, todėl iš esmės klysta vertindamas ginčijamo teismo spendimo turinį. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

11.4. Teismo vertinimu, Bendrovės kaltės forma yra netyčinė. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti išgautus durpių kiekius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad Bendrovei anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė, kad pareiškėjas deklaracijas pateikė ir mokestį sumokėjo, t. y. siekė ištaisyti pažeidimą, todėl padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią MUVGIĮ numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Teismas sprendė, kad dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Šių teismo argumentų atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepaneigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. AS-112 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui UAB „Renavo durpynas“ patvirtinta apskaičiuota 29 458 Eur suma už 2018 m. IV ketvirtyje išgautą ir nedeklaruotą 3 400 kub. m valstybinių gamtos išteklių (durpių) kiekį, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nors pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. IV ketvirtyje išgavo ir nedeklaravo 3 400 kub. m valstybinių gamtos išteklių (durpių), pritaikyta sankcija pareiškėjui (apskaičiuota 29 458 Eur suma) yra neproporcinga pažeidimo pobūdžiui ir mastui, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjui apskaičiuotas 29 458 Eur mokestis už nedeklaruotą durpių kiekį, sumažinant pareiškėjui apskaičiuotą mokestį iki 2 945,8 Eur. Atsakovas Departamentas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pakeistas Departamento Sprendimas, sumažinant mokestį už neteisėtai išgautus gamtos išteklius nuo 29 458 Eur iki 2 945,8 Eur, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą visiškai atmesti.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

15. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021).

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Teisingumo principas įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

17. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas, teismai, esant pagrindui, turi teisę koreguoti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, nes ji administracinių teismų praktikoje vertinama kaip sankcija už padarytą pažeidimą, dėl ko nėra pagrįsti atsakovo argumentai dėl valdžių padalijimo principo pažeidimo. Tais pačiais motyvais vertintini kaip niekuo nepagrįsti ir atsakovo argumentai, jog teismas, manydamas, jog MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos Bendrovei sumos dydis yra per didelis, turėjo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtos nuostatos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovo argumentas, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo ne sumažinti pareiškėjui apskaičiuotą sumą, bet bent apsvarstyti klausimą dėl apskaičiuoto pareiškėjui mokesčio mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis per protingą terminą, jei vertino, kad visos mokesčio sumos sumokėjimas vienu kartu būtų sudėtingas, irgi neturi jokio teisinio pagrindo, dėl to taip pat yra nepagrįstas.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą, kadangi nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidusių teismui be įrodymų ir papildomos medžiagos nutarti nepaisyti įstatymo, o daryti išimtį ir sumažinti ginčijamu Sprendimu patvirtintą 29 458 Eur sumą, dėl to toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti peržiūrėtas.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo dalį, kurioje nurodyti argumentai dėl Bendrovei ginčijamu Sprendimu patvirtintos sankcijos sumažinimo nuo 29 458 Eur iki 2 945,8 Eur, motyvuojant tokios sankcijos neproporcingumu, pažymi, kad: i) nors teismas nurodė, jog pareiškėjo kaltės forma yra netyčinė, tačiau detalesnių motyvų, kurie pagrįstų tokią išvadą, nenurodė. Byloje iš esmės nėra ginčijama Departamento Sprendime nustatyta aplinkybė, jog Bendrovė turėjo pareigą nustayta tvarka ir terminais deklaruoti 2018 m. IV ketvirtyje išgautą 3 400 kub. m valstybinių gamtos išteklių (durpių) kiekį, tačiau to nepadarė. Teismo spendime nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių Bendrovė padarė minėtą pažeidimą; ii) nors teismas kaip vieną iš argumentų, pagrindžiantį būtinybę mažinti sankciją, nurodė, kad Bendrovė atitinkamai didesnį išgautų išteklių kiekį deklaravo 2019 m. II ketvirtį, tokiu būdu, teismo vertinimu, nors pavėluotai, bet sumokėdama 2018 m. IV ketvirtį nedeklaruotą ir nesumokėtą mokestį, byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, t. y. duomenų, kaip to reikalauja MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis, kad Bendrovė už 2019 m. II ketvirtį būtų pateikusi užpildytą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaraciją teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėjusi mokestį už valstybinius gamtos išteklius; iii) teismas nevertino Bendrovės finansinės situacijos, kuri tokio pobūdžio bylose, vertinant asmeniui skirtos sankcijos proporcigumą, yra reikšmingas aspektas, kadangi atsakovas, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikydamas didesnį mokesčio tarifą, tokių aplinkybių nevertina.

20. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus teismo sprendimo trūkumus, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas (teismo sprendimo dalis, kuria padaryta išvada dėl sankcijos neproporcingumo) neatitinka minėtų ABTĮ nustatytų reikalavimų. Teismas, tinkamai nesilaikęs proceso taisyklių, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai nepagrindęs ginčijamu Departamento Sprendimu taikytos sankcijos nepagrįstumo. Todėl teismas galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad yra pagrindas pripažinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose vertinta apimtimi neteisėtu ir nepagrįstu, šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, iš naujo nagrindėmas byla, turi atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus trūkumus (žr. šios nutarties 19 p.) ir atitinkamai surinkdamas ir įvertindamas papildomus duomenis juos ištaisyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik tokiu atveju bus galima padaryti pagrįstą išvadą dėl Departamento Bendrovei taikytos sankcijos proporcingumo ir teisingumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė