Legislator Case Law & Legislation
63f5a97d-2865-4fe2-9747-7aa3b65fe5ec AI generated

63f5a97d-2865-4fe2-9747-7aa3b65fe5ec · Panevėžio apygardos teismas

Case Number 63f5a97d-2865-4fe2-9747-7aa3b65fe5ec
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Pirmosios instancijos teismo                                            Civilinė byla Nr. e2A-741-227/2016Teisėja Malvyra Bučienė                                          Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00322-2015-9  Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.3.1.21; 3.4.4.2 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS  N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 8 d.Panevėžys                          Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,kolegijos teisėjų:

Legislator headnote

AI generated

63f5a97d-2865-4fe2-9747-7aa3b65fe5ec · Panevėžio apygardos teismas: Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiÅ«rėjimo akte nurodyta, jog sprendžiant iÅ¡ pamatų dydžio bei konfigÅ«racijos, tai turėtų bÅ«ti gyvenamojo namo arba Å«kinio pastato pamatai, tai patvirtina, kad tuo laikotarpiu vieÅ¡ojo administravimo subjektai laikė, jog pareiÅ¡kėjo sklype yra statinių liekanų. Å ios komisijos nariai, taip pat liudytojai T. E., T. Å ., N. V. ir A. B., apklausti liudytojais minėtoje civilinėje byloje, patvirtino, kad matė iÅ¡likusius buvusių pastatų pamatus, tačiau Å¡ių aplinkybių teismas neįvertino.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pirmosios instancijos teismo                                            Civilinė byla Nr. e2A-741-227/2016Teisėja Malvyra Bučienė                                          Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00322-2015-9  Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.3.1.21; 3.4.4.2 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS  N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 8 d.Panevėžys                          Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,kolegijos teisėjų:

Zinos MickevičiÅ«tės, Laimutės Sankauskaitės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V. R. apeliacinį skundÄ dėl RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-30-126/2016 pagal pareiÅ¡kėjo V. R. pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims J. M., A. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Gražutės regioninio parko direkcijai dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, ir n u s t a t ė :

                                           I.Ginčo esmė PareiÅ¡kėjas V. R. pareiÅ¡kimu prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad pareiÅ¡kėjo motinos R. G. gyvenamasis namas, lauko virtuvė, daržinė, rÅ«sys - ledynas, kalkių duobė buvo sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiÅ¡kėjo tėvas C. R., miręs (duomenys neskelbtini), ir seneliai nuo tėvo pusės gyveno (duomenys neskelbtini) kaime nuo 1904 metų.

PareiÅ¡kėjo mama G. R., mirusi (duomenys neskelbtini), 2005-05-16 testamentu visÄ savo kilnojamÄ jį ir nekilnojamÄ jį turtÄ paliko pareiÅ¡kėjui. Turimuose Utenos apskrities archyvo duomenyse nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1983-1985 metų Å«kinėje knygoje, asmeninėje sÄ skaitoje Nr.225, rasti įraÅ¡ai apie Å¡eimos galvos R. G., N, g. (duomenys neskelbtini) m., Å«kinį kiemÄ . Asmeninės sÄ skaitos lapo grafoje „Ūkiui priklausantieji pastatai“ įraÅ¡yti: gyvenamasis namas, pastatytas 1929 metais, daržinė, pastatyta 1930 metais, lauko virtuvė, pastatyta 1953 metais.

Pažymoje Å«kinio kiemo vieta nenurodyta, tačiau pareiÅ¡kėjas žino, kad Å«kinio kiemo pastatai buvo jam ir sutuoktinei priklausančiame sklype. Teigė, kad apie 1973-1974 metus tėvas buvo jį nuvežęs parodyti tos vietos prie ežero, kurioje kadaise gyveno, tačiau tuo metu namo jau nebuvo, pareiÅ¡kėjas matė namo pamatus, didelę duobę – ledo rÅ«sį, kalkių duobę. Namas kadaise buvo parduotas B., nes apie 1930 metus susirgo jo senelis, B. namÄ persikėlė į kitÄ vietÄ . Apie 1980-1981 metus motina norėjo namÄ atstatyti, tačiau nepavyko.

Ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimÄ , atsivežė statybines medžiagas, tačiau iki sklypo nenuvažiavo, todėl apsistojo pas kaimynus apleistoje sodyboje, jÄ nuomojo, o paskui jai namÄ padovanojo. Jų Å¡eima dėl žemės grÄ Å¾inimo niekada nesikreipė. J. M. įsigijus miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklypÄ , jame buvo rasta iÅ¡likusių sodybos pamatų liekanų, J. M. pastatė statinius, tačiau kitoje civilinėje byloje statytis statinius teisę suteikiantys dokumentai pripažinti negaliojančiais, ir J.

M. įpareigota nugriauti neteisėtai pastatytus statinius, jos pareiÅ¡kimas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo netenkintas. PareiÅ¡kėjas nustačius juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ galėtų atstatyti savo tėvų sodybÄ (Å¡iuo atveju –siekti įteisinti jau pastatytus statinius, kurių statyba pripažinta savavaliÅ¡ka) pagal Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo (toliau tekste – MiÅ¡kų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ .                                II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo V. R. pareiÅ¡kimo netenkino, priteisė iÅ¡ pareiÅ¡kėjo 18,34 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei.Nustatė, kad praÅ¡omÄ nustatyti faktÄ pareiÅ¡kėjas sieja su teisės atstatyti sodybos statinius, įgijimu pagal MiÅ¡kų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ , kuris numato, kad teisę atstatyti neiÅ¡likusiÄ sodybÄ miÅ¡ko žemėje, turi tik Å¡ios sodybos buvę savininkai ir ar jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymÄ .

Pažymėjo, kad Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažyma (I t., b. l. 35-39) apie Zarasų rajono (duomenys neskelbtini) kaimo 1965-1985 metų gyventojus ir jų Å«kinius kiemus pareiÅ¡kėjo nurodomų aplinkybių dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nepatvirtina, prieÅ¡ingai, patvirtina pareiÅ¡kėjo teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, jog apie 1980-1981 metus jo motina atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimÄ ir apsigyveno kitiems asmenims priklausančioje sodyboje, kuri vėliau jai padovanota ir apie G.

R. Å«kinį kiemÄ informacija atsiranda tik 1980-1982 metų Å«kinių knygų įraÅ¡uose. Ä®vertino asmeninių sÄ skaitų Nr. 141, 255, fondo 1976-1979 metų įraÅ¡us, nekilnojamo turto registro duomenis, iÅ¡ jų nustatė, kad G. R., atvykusi 1981-10-22, gyveno name, kuris jai padovanotas 1984-04-05 T. M., kuriam pastatai atiteko po T. V., mirties (duomenys neskelbtini), o pareiÅ¡kėjas (duomenys neskelbtini) turi savo vardu registruotÄ gyvenamÄ namÄ , Å«kinius pastatus (tvartus, pirtį, lauko virtuvę, kiemo statinius), kuriuos paveldėjo iÅ¡ motinos ir kurie yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog būtent šie pastatai yra minimi Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažymoje kaip priklausę G. R. ir jokių netiesioginių rašytinių įrodymų, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo G. R. priklausęs gyvenamas namas su ūkiniais pastatais, byloje nėra. Įvertinęs liudytojų B. L., I. B. parodymus sprendė, kad jie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinti negali, nes liudytojai gyvenamo namo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), niekada nematė, atsižvelgė į liudytojo I.

B. nurodytas aplinkybes, kad C. R. priklausiusį namÄ jo tėvas nusigriovimui nupirko apie 1932 metus, kai pareiÅ¡kėjo mamai buvo tik 7 metai, pareiÅ¡kėjo tėvai susituokė tik 1948 metais (I t., b. l. 30). Pažymėjo, kad neaiÅ¡ku, kokiu bÅ«du G. R. aptariame žemės sklype galėjo priklausyti gyvenamas namas, parduotas dar 1932 metais. Ä®vertino, kad Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 esančiame 2009-11-25 ekspertizės akte Nr. 1843, kuris betarpiÅ¡kai susijęs su Å¡ioje byloje nustatomomis aplinkybėmis, nurodyta, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1930 metų – 2003 metų laikotarpyje pastatai neidentifikuoti.

Konstatavo, kad byloje esančių įrodymų pastatų valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti nepakanka.                                     III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ motyvai Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas (toliau – Teismas) netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nagrinėjamoje byloje, prijungtoje Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 yra pakankamai duomenų juridinę reikÅ¡mę turinčiam faktui nustatyti.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiūrėjimo akte nurodyta, jog sprendžiant iš pamatų dydžio bei konfigūracijos, tai turėtų būti gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatai, tai patvirtina, kad tuo laikotarpiu viešojo administravimo subjektai laikė, jog pareiškėjo sklype yra statinių liekanų. Šios komisijos nariai, taip pat liudytojai T. E., T. Š., N. V. ir A. B., apklausti liudytojais minėtoje civilinėje byloje, patvirtino, kad matė išlikusius buvusių pastatų pamatus, tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino.

Atstačius Å«kio pastatÄ , kiemo rÅ«sį, malkinę, kanalizacijos Å¡ulinį ir lieptÄ , statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, kas patvirtina, jog komisija įvertino, jog statiniai yra atkurti, o ne pastatyti naujai. Nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtino, kad ginčo sklype buvo pareiÅ¡kėjo tėvams priklausę statiniai. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo I. B. parodymų, kurie patvirtina, jog pareiÅ¡kėjo Å¡eima turėjo statinių ginčo žemės sklype.

PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, jog jo tėvas buvo vyresnis už mamÄ , dar iki santuokos buvo įgijęs nuosavybę Brusavankos kaime, kuri po jo mirties atiteko pareiÅ¡kėjo mamai.Nors ekspertizės akte aptartuose žemėlapiuose pastatai ginčo žemės sklype neidentifikuoti, žemėlapiai nepaneigia, kad ten buvo pastatų griuvėsiai, kurie pagal liudytojų parodymus buvo apkerpėję ir apaugę augmenija. Ekspertizę atlikusi ekspertė ieÅ¡kojo žemėlapiuose identifikuotų pastatų, o ne griuvėsių bei iÅ¡likusių pamatų, kÄ ji patvirtino Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015, teismo posėdyje.

Sudarant pirmuosius žemėlapius pastatų liekanos, apaugusios augmenija, galėjo bÅ«ti nematomos, todėl jos ir nėra identifikuotos, be to, netoli pastatų liekanų buvo kiti statiniai, kurie galėjo bÅ«ti vertinami kaip reikÅ¡mingesni. Žemėlapių tikslumu abejotina ir dėl to, kad iÅ¡ archyvo duomenų matyti, jog kaime buvo daugiau pastatų nei pavaizduota žemėlapyje. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Zarasų rajono savivaldybės administracija praÅ¡o skundo netenkinti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistu.

Nurodo, kad sutinka su teismo iÅ¡vadomis dėl įrodymų vertinimo. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Gražutės regiono parko direkcija praÅ¡o skundo netenkinti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistu. Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė, kad ginčo žemės sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje, yra buvusi sodyba, t.y. buvęs gyvenamosios paskirties pastatas. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos praÅ¡o skundo netenkinti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistu.

Nurodo, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-01-28 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 pasisakyta dėl sodybos buvimo tuo metu J. M., o dabar apeliantui priklausančiame žemės sklype, pripažinta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jame yra buvusi sodyba ar tokios sodybos statinių pamatai. Skunde nurodomi Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiÅ«ros aktas, 2003-05-22 projektavimo sÄ lygų sÄ vadas Nr. 34, Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003-05-30 posėdžio protokolas Nr. 39, statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005-01-27 ir 2009-03-30 aktai pripažinti negaliojančiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16-731/2011, todėl nepatvirtina ginčo sklype buvus sodybÄ .

Zarasų rajono apylinkės teismas 2015-01-28 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 nustatė, kad šioje byloje apklaustiems (ir apeliaciniame skunde nurodomiems) liudytojams nežinoma, kam galėjo priklausyti jų matyti, galimai sodybos pastatų pamatai, jų parodymai abstraktūs, prieštaringi, grindžiami prielaidomis, teismas jais nesivadovavo.Atlikus ekspertizes pastatai ginčo sklype nebuvo identifikuoti, nors analizuojami to pačio laikmečio ir vietovės kartografiniai žemėlapiai, leido gretimuose žemės sklypuose identifikuoti pastatus, nutolusius nuo ginčo žemės sklypo virš 100 metrų atstumu, o teismo posėdžio metu ekspertė patvirtino, kad sugriuvę pastatai žemėlapiuose turėjo būti žymimi štrichine linija, o šiuo atveju nebuvo rasta nei sodybos, nei sodybvietės, nei atskirų kokių nors statinių liekanų.Įvertinus, kad žemės sklypas buvo kelis kartus perleidžiamas kitų asmenų, G.

R. sudarant testamentÄ jis nuosavybės teise nepriklausė, lieka neaiÅ¡ku, ar ji kada nors nuosavybės teise valdė šį sklypÄ , todėl pareiÅ¡kėjas neatitinka MiÅ¡kų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimų, kad galėtų atkurti sodybÄ . IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas, RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 str.).

Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.PareiÅ¡kėjas praÅ¡omÄ nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba, siejo su turtinių teisių, nustatytų MiÅ¡kų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, atsiradimu. Minėtas punktas numato, kad teisę atstatyti neiÅ¡likusiÄ sodybÄ miÅ¡ko žemėje, turi tik Å¡ios sodybos buvę savininkai ir ar jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymÄ .

Pareiškėjas teigė, kad jo motinai G. R. priklausę pastatai – gyvenamas namas, lauko virtuvė, daržinė, rūsys – ledynas, kalkių duobė buvo žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Turmanto seniūnijoje, Zarasų rajone. Nesutinka su teismo išvada, kad byloje šis faktas nėra įrodytas.Byloje nustatyta, kad 2,2389 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Smalvo kraštovaizdžio draustinyje (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l., 11-13, 103-104).

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, iÅ¡skyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Sodybos buvimo faktas gali bÅ«ti patvirtinamas, kas suteiktų teisę statyti statinius draustinio teritorijose, Å¡iais atvejais: kai yra iÅ¡likę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose ir teismui nustačius juridinę reikÅ¡mę turintį sodybos buvimo faktÄ (kai nėra iÅ¡likę archyvinių, grafinių sodybos buvimo dokumentų).

Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje:

1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas;

2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba;

3) sodybos buvimo juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra iÅ¡likę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Taigi sodybos buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas valstybiniuose parkuose, gali bÅ«ti patvirtintas vienu iÅ¡ nurodytų trijų bÅ«dų. Turinčio juridinę reikÅ¡mę fakto nustatymas yra vienas iÅ¡ bÅ«dų valstybinio parko teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 straipsnio 1 dalyje bei 445 straipsnyje nustatytos sÄ lygos.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl įrodinėjimÄ reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo bei netinkamo įrodymų vertinimo.

Nors apeliantas teigia, kad yra pakankamai duomenų apie buvusiÄ Å¾emės sklype sodybÄ , jos liekanas, tačiau Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiÅ«ros aktas kuriame nurodoma, jog žemės sklype yra iÅ¡likę buvusių pastatų pamatai iÅ¡ tarpusavyje vietomis suriÅ¡tų dalinai aptaÅ¡ytų akmenų bei rÅ«sio liekanos, kas turėtų bÅ«ti arba gyvenamojo namo arba Å«kinio pastato pamatai, Vilniaus apygardos teismas 2011-09-28 nutartimi pripažintas negaliojančiu (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l. 14, 44-53).

Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005-01-27 ir 2009-03-30 aktai yra pripažinti negaliojančiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16-731/2011 (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l. 35-43). Todėl Å¡ie skunde nurodomi dokumentai negali bÅ«ti pripažįstami tinkamais raÅ¡ytiniais įrodymais ir jais negali bÅ«ti vadovaujamasi sprendžiant dėl sodybos buvimo fakto. Pats apeliantas nurodo, kad 2003-05-22 projektavimo sÄ lygų sÄ vadas Nr. 34, Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003-05-30 posėdžio protokolas Nr. 39 yra panaikinti teismine tvarka, todėl negalima sutikti, kad jie gali bÅ«ti vertinami kaip netiesiogiai patvirtinantys, jog administravimo subjektai laikė, jog sklype yra statinių liekanų ir leido Å¡iuos statinius atstatyti.

IÅ¡ apelianto argumentų matyti, kad jis nesutinka su Zarasų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2015-01-28 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 pagal J. M. pareiÅ¡kimÄ dėl sodybos buvimo vietos juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, Å¡io teismo padarytomis iÅ¡vadomis, nepagrįstai praÅ¡o pakartotinai vertinti Å¡ioje byloje pasisakiusių liudytojų parodymus, ekspertizės iÅ¡vadas, nors dėl to jau yra pasisakęs Å¡iÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas, taip pat Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, kuria apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistu.

Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimtame sprendime buvo įvertinti liudytojų T. E., T. Å ., N. V., A. B., P. K., A. D., A. Ž. parodymai apie tai, kad jie matė sklype iÅ¡likusių pamatų fragmentus Visų apklaustų liudytojų parodymus teismas pripažino labai abstrakčiais, iÅ¡ dalies prieÅ¡taringais. Pažymėjo, kad nei vienas iÅ¡ liudytojų negalėjo nurodyti, kam galėjo priklausyti jų matytų pamatų liekanos, savo suvokimÄ apie galimai buvusių pastatų paskirtį, grindė nepagrįstomis prielaidomis, nes nei vienas iÅ¡ jų nėra matęs kokių nors pastatų žemės sklype, o apie galimai buvusius pastatus ir jų paskirtį ginčo žemės sklype, liudytojai sprendė iÅ¡ pavienių akmenų ir galimai pamatų fragmentų.

Minėtoje byloje teismas šių liudytojų parodymus laikė nepatikimais, jais nesivadovavo spręsdamas dėl sodybos buvimo vietos nustatymo. Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, taip pat pažymėjo, kad nei vienas iš teisme dalyvavusių liudytojų negalėjo nurodyti konkrečios galimų statinių griuvėsių paskirties, t. y. liudytojai nenurodė sklype buvus gyvenamajam namui.Apeliantas pateikia analogiškus argumentus dėl ekspertizės išvadų kaip ir J.

M. apeliaciniame skunde dėl Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimto 2015-01-28 sprendimo. Pastebėtina, kad Zarasų rajono apylinkės teismas minėtoje byloje įvertino atliktos ekspertizės aktÄ Nr. 1843, ekspertės. J. S. – V. paaiÅ¡kinimus, jos pateiktÄ papildomai atlikto tyrimo medžiagÄ bei sprendė, kad ekspertės atliktų tyrimų metu, nebuvo nustatyta, kad žemės sklype yra buvusi sodyba ar kokie kiti statiniai. Teismas įvertino, jog atlikdama tyrimÄ ekspertė naudojosi topografine medžiaga, kuri buvo fiksuojama nuo 1903 m., tyrimo metu, buvo vertinamas ir analizuojamas, daugiau nei per Å¡imtÄ metų atliktų (duomenys neskelbtini) kaimo topografinių vietovės pokyčių fiksavimas ir nei viename iÅ¡ tyrime naudotų (duomenys neskelbtini) kaimo žemėlapių, nuo 1903 m. iki Å¡iol miÅ¡ko žemės sklype, nėra buvusi sodyba.

Teismas sprendė, kad atliktos espertizės išvada, papildomo tyrimo medžiaga, ekspertės paaiškinimai sutampa, yra nuoseklūs ir išsamūs, pagrįsti kartografine ir istorine medžiaga, todėl neturėjo pagrindo šiomis išvadomis nesivadovauti.Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, taip pat pažymėjo, kad žemės sklype, remiantis kartografine medžiaga, neužfiksuoti jokie statiniai, nebuvo prašoma byloje skirti ekspertizės, atitinkamai suformuluojant ekspertizės užduotį – identifikuoti žemės sklype esančius buvusių pastatų griuvėsius, ekspertė doc. dr. J.

S. V., atlikdama tiek 2009-11-25 ekspertizę, tiek vykdydama papildomus tyrimus, vadovavosi archyvuose iÅ¡likusiais žemėlapiais, kurių seniausias datuojamas 1942 m. ir sudarytas vadovaujantis 1903 m. duomenimis, kurie papildyti 1930 metais. Pažymėjo, kad nors pagal Utenos apskrities archyvo 2014-10-31 pažymÄ apie Zarasų r., (duomenys neskelbtini) k. 1961-1985 m. gyventojus ir jų Å«kinius kiemus, kurioje nurodyta, kad archyvinė medžiaga rodo (duomenys neskelbtini) kaime buvus iki 6-7 pastatų, kai tuo tarpu ekspertize ir papildomu tyrimu buvo identifikuoti du pastatai, abejoti žemėlapių patikimumu nėra pagrindo, nes buvo vertinama situacija ne visame (duomenys neskelbtini) kaime, bet tik ginčo žemės sklype.

Apeliacinės instancijos teismas, neturėjo pagrindo nesutikti su ekspertizei ir papildomam tyrimui naudotų žemėlapių patikimumu, nes įvertinus apeliantės žemės sklypo padėtį (sklypas ribojasi su Smalvo ežero pakrante), 1953 m. sudarant žemėlapį, pasak ekspertės, fotonuotraukos deÅ¡ifravimÄ atlikdavo asmenys, tikrinę bei kontÅ«rus žymėję vietoje, todėl sprendė esant tikėtina, jog buvusių pastatų liekanas bÅ«tų pastebėję ir užfiksavę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Zarasų rajono apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimtu sprendimu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios Å¡ioje byloje, tačiau jos yra reikÅ¡mingos, dėl jų vertinimo jau yra pasisakęs bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas, taip pat apeliacinė instancijos teismas, ir juos vertinti kitaip nei pasisakė bylÄ nagrinėję teismai nėra pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus ir nepagrįstai sprendė, jog liudytojų parodymai prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinti negali. Apeliantas neneigia, kad liudytojai, apklausti šioje byloje, gyvenamo namo žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), niekada nematė. Teismas vertino ir liudytojo I. B. parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, tačiau išreiškė abejonę dėl to, kaip G.

R. aptariame žemės sklype galėjo priklausyti gyvenamas namas, kurį C. R. (vėliau jos vyras) pardavė dar 1932 metais, jiems dar nesant santuokoje, kai tuo metu jai buvo vos 7 metai. Pastebėtina, kad Å¡ie liudytojo parodymai paneigia apelianto nurodomÄ aplinkybę, kad jo mamai nuosavybės teise galėjo priklausyti gyvenamasis namas, buvęs ant pareiÅ¡kėjo tėvui priklausančio žemės sklypo, kuris nukeltas kitur jai dar nesant santuokoje. Skunde apeliantas nurodo, kad nuosavybė (duomenys neskelbtini) kaime jo mamai atiteko po tėvo mirties, todėl akivaizdu, kad namo nukėlimo metu jai namas nuosavybės teise nepriklausė.

Be to, apeliantas neneigia teismo iÅ¡vados, kad Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažymoje, minimi priklausę G. R. pastatai yra žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu jokių kitų netiesioginių raÅ¡ytinių įrodymų, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo G. R. priklausęs gyvenamas namas su Å«kiniais pastatais, byloje apskritai nėra. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo iÅ¡vada, kad byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti pastatų valdymo nuosavybės teise faktÄ .Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :            RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistu.             Teisėjai                                                                                  Margarita Dzelzienė                                                                                        Zina MickevičiÅ«tė                                                                                               Laimutė Sankauskaitė                                                                                                      Â