2021-11-10 Nr. AB-23564-3-62-3-02324-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-517-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02324-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo laikomas Ligoninės patalpoje, kurioje nebuvo stalo. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, nes negalėjo tinkamai maitintis (turėdavo valgyti atsistojęs, atšalusį maistą), negalėjo rašyti, mokytis, žaisti stalo žaidimų ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Ligoninėje buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, kadangi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintoje Lietuvos Respublikos higienos normoje HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) nenumatytas reikalavimas palatose įrengti stalą. Pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, kamerų tipo patalpose (palatose) kietasis inventorius turi būti apribotas laikantis minimalių įrengimo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi reikalavimų, užtikrinant pacientams galimybę būtiniems daiktams ir maisto produktams susidėti. Į gydomąjį skyrių atvykusiam pacientui skiriama lova, daiktų spintelė, drabužių spinta (jos dalis, kabykla) ir išduodamas patalynės komplektas. Ligoninė, atsižvelgdama į galimybes, stengiasi įrengti stalus, siekdama pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas, pavyzdžiui, kameroje Nr. 114 yra stalas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. L. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Ligoninės dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Normos) 10.2 papunktį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalį, Ligoninės kamerų tipo patalpose turėtų būti įrengiamas stalas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas 12 korpuso kamerose Nr. 103, 321, 307, 310 ir 6 korpuso kameroje Nr. 114. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 114 yra įrengtas stalas, tačiau byloje nėra duomenų apie stalo įrengimą kitose patalpose. Patalpoje, kurioje buvo stalas, pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. rugsėjo, spalio mėn. Taigi, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėją laikant kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista jo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas.

7. Teismas, įvertinęs konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas galėjo naudotis prie lovos esančia spintele, byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neteigė, kad dėl skundžiamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo fizinei ar psichinei sveikatai, nusprendė, jog nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 8. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

9. Pareiškėjas tvirtina, kad kiekvienas baldas turi savo paskirtį. Pareiškėjas spintelę naudojo pagal paskirtį – susidėjo ant jos savo asmeninius daiktus, pavyzdžiui, televizorių, nuotraukų rėmelį. Tam, kad pareiškėjas galėtų pavalgyti, rašyti ir kt. ant spintelės, jam reikėtų nuo spintelės nuimti visus daiktus, o po to juos vėl uždėti apie 10–20 kartų per dieną. Tai sukeltų jam didelių nepatogumų, diskomfortą. Nesant stalo, pareiškėjas turėdavo laukti, kol maistas atšals ir galės būti paimtas į rankas, ir tuomet valgyti stovėdamas. Tai pareiškėjas vertina kaip kankinimą. Be to, pareiškėjas teigia, jog teismas turėtų atsižvelgti į aplinkybę, jog pareiškėjas dėl šios problemos kreipiasi jau ne pirmą kartą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

11. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Teigia, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardijo kriterijų, kuriais vadovaujantis jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., atlyginimo priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl stalo Ligoninės kamerų tipo patalpose neįrengimo yra pagrįsti, tačiau šio pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, jog jo skundas turėjo būti patenkintas visiškai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas apeliaciniame skunde, jis ne pirmą kartą kreipėsi į teismą su pretenzijomis dėl stalo Ligoninės patalpose neįrengimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-71-438/2020 konstatavo, jog nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. pareiškėją laikant Ligoninės kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas, ir nutarė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstyta pozicija atitinka vėlesnę teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1649-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-812-442/2020), analogiškais pateiktiesiems minėtoje nutartyje motyvais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje individualioje administracinėje byloje reikėtų nukrypti nuo suformuotos nuoseklios teismų praktikos.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas Ligoninės kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengtas stalas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

19. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Ligoninės padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (daugiau nei 8 mėn. nesuteiktas stalas, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumų valgydamas, rašydamas ir kt.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas galėjo iš dalies naudotis prie lovos esančia spintele), nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo parinktas neturtinės žalos atlyginimo būdas – teisės pažeidimo pripažinimas – yra nesuderinamas su teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais principais.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė