2K-470/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-470/2012

Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00529-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Ginto Matulevičiaus kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžių.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės dalis pridėta prie Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės – vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžiu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendis iš dalies pakeistas.

M. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

M. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

M. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 10 d., apie 2.00 val., „duomenys neskelbtini“, bendruomenės namuose vykusios šventės metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu pažeisdamas visuomenės tvarką – nepaisydamas visuotinai priimtų nusistovėjusių normų, bei rimtį – sutrikdydamas pašalinių asmenų laisvalaikį, sudavė ranka smūgį R. G. į veidą, dėl to šis nugriuvo ant žemės, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas veiką, priėjusiam E. G. sudavė ranka smūgį į veidą, dėl to šis nugriuvo ant grindų, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, pastūmė priėjusį E. G. į sieną; iš karto po to, E. G. einant A. Daugėlos g., jį pasivijo, sudavė ranka smūgį ir pastūmė, dėl to šis nugriuvo ant žemės, taip mažiausiai trimis smūgiais ar trauminiais poveikiais padarė E. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus pakeisti, paskirti M. Š. švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę ir, ją subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu, subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kartu paskiriant BK 67 straipsnyje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus.

Kasatorius, neginčydamas veikos kvalifikavimo, nurodo, kad teismai, parinkdami M. Š. bausmės rūšį ir dydį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl paskyrė neproporcingai griežtą bausmę.

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neįvertino visų šios dalies 1–7 punktuose nurodytų aplinkybių ir į jas neatsižvelgė skirdamas bausmės rūšį ir dydį. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl iš penkių sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių paskyrė griežčiausią. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino ir taip pat nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad teismai išsamiai ir nešališkai neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, t. y. neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika nesukėlė sunkių padarinių, kad nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, kurie nesukėlė neigiamų padarinių sveikatai, kad veika padaryta kilus atsitiktiniam buitiniam konfliktui, kad nukentėjusieji taip pat buvo neblaivūs, kad tai turėjo įtakos jų elgesiui iki konflikto ir šio metu, kad M. Š. nukentėjusiesiems smūgius sudavė tik po to, kai nukentėjusysis R. G. pats priėjo ir pareiškė pretenzijas dėl to, kad M. Š. šoka su jo žmona, kad kaltinamasis nenaudojo jokių įrankių ir priemonių, veikos iš anksto neplanavo. Kasatoriaus manymu, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo R. G. elgesys, teismai į tai neatsižvelgė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, švelnina kaltinamojo teisinę padėtį ir turi reikšmės parenkant jam bausmės rūšį ir dydį.

Teismai nenustatė, todėl, skirdami bausmę, neatsižvelgė į M. Š. kaltės formą ir rūšį. Kasatoriaus įsitikinimu, M. Š. veiksmai – smūgių sudavimas tarpusavio konflikto metu – buvo padaryti tiesiogine staiga susiformavusia neapibrėžta tyčia, tačiau, vertinant juos BK 284 straipsnio 1 dalies aspektu, – netiesiogine staiga susiformavusia neapibrėžta tyčia. Teismas privalėjo į tai atsižvelgti kaip į M. Š. teisinę padėtį švelninančią aplinkybę.

Taip pat teismai visiškai neatsižvelgė į M. Š. nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką M. Š. padarė atsitiktinai, neadekvačiai įvertinęs susidariusią situaciją. Jis viso vakarėlio metu elgėsi ramiai, tyčia konfliktų su niekuo neprovokavo. Konfliktas kilo dėl to, kad jis šoko su R. G. žmona jai pačiai sutinkant. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo R. G. veiksmai – priėjimas prie M. Š. ir pretenzijų reiškimas dėl to, kad šis šoka su jo žmona, buvo pagrindinė priežastis konfliktui kilti, nes R. G. elgesys buvo aiškiai provokuojantis. Byloje nustatyta, kad M. Š. nebuvo konflikto iniciatorius, jo veiksmai nebuvo iš anksto tiesiogiai nukreipti į visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymą, juos lėmė atsitiktinis konfliktas. Kasatorius įsitikinęs, kad nuteistojo motyvai ir tikslai buvo tik konflikto sprendimas netinkamomis priemonėmis ir netinkamoje vietoje, jokių išankstinių negatyvių motyvų ir tikslų jis neturėjo.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino ir M. Š. asmenybę, nes atsižvelgė tik į negatyvius ir nepakankamai atsižvelgė į pozityvius jo asmenybės požymius, t. y. į jo elgesį tiek prieš, tiek po nusikaltimo padarymo, jo požiūrį į darbą, šeimą, vaikų priežiūrą ir auklėjimą, moralines savybes, savikritišką savo elgesio vertinimą, nuoširdų gailėjimąsi, siekį pasitaisyti ir kt. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną sunkinančią (nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio) ir vieną lengvinančią M. Š. atsakomybę aplinkybę (visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailisi). Apeliacinės instancijos teismas nustatė dar vieną atsakomybę lengvinančią atsakomybę, t. y. tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Tačiau, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į kitas pozityvias aplinkybes, t. y. į tai, kad nukentėjusiojo R. G. elgesys buvo aiškiai provokuojantis, ir į tai, kad kaltinamasis išlaiko du mažamečius vaikus, kurie sunkiai serga ir kuriems reikalingas nuolatinis gydymas ir priežiūra. Vienas iš jų, Jokūbas, gimė 2011 m. rugpjūčio 9 d. neišnešiotas, dėl to M. Š. patyrė psichologinių išgyvenimų. Neatsižvelgta ir į tai, kad M. Š. dirbo, bausmės vykdymo atidėjimo metu nepadarė jokių kitų teisės pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino santykio tarp vienos sunkinančios ir dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nemotyvavo, kodėl viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė taip neadekvačiai nusveria atsakomybę lengvinančias bei kitas pozityvias aplinkybes.

Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad teismai, tik formaliai motyvuodami M. Š. skiriamos bausmės rūšį ir dydį, pažeidė ne tik BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5, 7 punktų, bet ir BK 41 straipsnio nuostatų reikalavimus, taip pat konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Šie pažeidimai lėmė akivaizdžiai neproporcingos ir neteisingos bausmės skyrimą. Be to, kasatoriaus manymu, net ir paskyrus M. Š. laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertinus skunde nurodytus argumentus, teismams nebuvo jokių kliūčių taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuosprendyje nurodytų aplinkybių visuma nėra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, yra neteisinga ir nepagrįsta, nes padaryta netinkamai įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. dalis jų iš viso nevertinta. Be to, bausmės tikslų ir paskirties įgyvendinimui užtikrinti gali būti taikomos viena ar kelios baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK IX skirsnyje. Laisvės atėmimo bausmė ir jos realus vykdymas yra viena griežčiausių bausmių, tai baudžiamojo įstatymo ultima ratio, ji gali ir turi būti taikoma tik ypatingais išimtiniais atvejais, kai jokiomis kitomis teisinėmis baudžiamosiomis priemonėmis negalima pasiekti bausmės tikslų ir paskirties. Šioje byloje objektyviai nustatytos aplinkybės ir jų tinkamas teisinis vertinimas yra pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistasis M. Š. gali būti perauklėtas ir pataisytas neatskiriant jo nuo visuomenės. Nuteistasis M. Š. reikalingas laisvėje tam, kad išlaikytų šeimą, prižiūrėtų sunkiai sergančius vaikus, senyvus tėvus, taip pat dirbtų žemės ir kitus darbus.

Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nors kasatorius gausiai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, tačiau tai daro vienpusiškai ir bando įteigti, jog tik bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu, leistų teigti, kad teismai priėmė teisingą ir teisėtą nuosprendį. BK 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose bausmės paskirtimi įvardijamas ir siekis sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Šioje byloje M. Š. nuteistas jau trečią kartą per dvejus metus, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nustatyta, kad visi M. Š. teistumai yra už viešosios tvarkos sutrikdymą ir kad visais atvejais nuteistasis naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinę prievartą. Dėl to, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bausmės vykdymo atidėjimas ankstesnėje byloje nebuvo pakankama priemonė sulaikyti M. Š. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir kad bausmės tikslai nebus pasiekti paskyrus jam kitokią bausmę negu realus laisvės atėmimas, teisinga.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad mažamečių vaikų turėjimas nesulaikė M. Š. nuo nusikalstamos veikos padarymo. Nusikalstama veika padaryta nakties metu, nuteistajam apsvaigus nuo alkoholio, tai patvirtina, kad tuo metu nuteistajam jo mažamečiai vaikai nerūpėjo, nors vienas iš sūnų buvo tik mėnesio amžiaus. Be to, atkreiptinas dėmesys į nuteistojo parodymus teisme, kad po įvykio neblaivus važiavo automobiliu (savo neblaivumo jis neginčija) namo, sustojo ir vaikėsi vieną iš nukentėjusiųjų. Taigi, nors byloje ir nėra duomenų, kad M. Š. būtų baustas administracine tvarka, tačiau iš tokių aplinkybių matyti, jog jis nepaiso visuotinai priimtų normų ir įstatymus linkęs pažeidinėti.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra duomenų, jog M. Š. būtų nutraukęs santuoką ir nebūtų kam auginti jo mažamečių vaikų. Ta aplinkybė, kad, pasak kasatoriaus, M. Š. žmona yra išvykusi uždarbiauti į užsienį, nepripažintina BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu bausmės švelninimo pagrindu, nes pareigą prižiūrėti mažamečius vaikus turi abu sutuoktiniai, ir todėl nėra pagrindo teigti, kad M. Š. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti jo mažamečių vaikų.

Prokuroras sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepakankamai išsamiai motyvuota, kodėl M. Š. skiriama būtent laisvės atėmimo bausmė. Tačiau šį trūkumą pašalino apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvuodamas tiek bausmės rūšies parinkimą, tiek ir nurodydamas, kodėl nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Prokuroras šiems motyvams pritaria.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 75 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorius, neginčydamas veikos kvalifikavimo, nurodo, kad teismai, parinkdami M. Š. bausmės rūšį ir dydį, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. tinkamai neįvertino visų šios dalies 1–7 punktuose nurodytų aplinkybių, todėl paskyrė neproporcingai griežtą bausmę. Kasatorius prašo paskirti M. Š. švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę ir, ją subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu, subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 straipsnis).

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija nenustatė, kad, skiriant nuteistajam M. Š. bausmę, būtų netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Nuteistasis M. Š. apeliaciniu skundu prašė sušvelninti bausmę: taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti arba taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, viešoje vietoje fizinis smurtas vartotas trijų asmenų atžvilgiu, anksčiau M. Š. teistas du kartus už analogiškas nusikalstamas veikas (pirmą kartą – laisvės apribojimu, kitą kartą – atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą), abiem atvejais buvo vartotas fizinis smurtas, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, neišnykus ir nepanaikinus teistumo, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti, viena lengvinanti aplinkybė, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tam, kad būtų užtikrinta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis), M. Š. šį kartą skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau kartu sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad kaltininkas savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir, nustatydamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, susijusias su padaryto nusikaltimo pavojingumu, pobūdžiu, nuteistojo asmenybe, taip pat į tai, kad M. Š. turi du mažamečius vaikus, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nukentėjusieji su nuteistuoju susitaikė, prašė jam neskirti griežtos bausmės ir sprendė skirti M. Š. laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas įvertino visas nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Taip pat vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau įpareigoja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis už vidurkį, pakankamai išsamiai motyvuotas.

Kadangi M. Š. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs dalies Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, iš dalies sudėdamas subendrino abiem nuosprendžiais paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Taigi ir galutinė BK 64 straipsnio pagrindu subendrinta bausmė švelnesnė nei buvo paskirta pirmosios instancijos teismo.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išsamiai motyvavo, kodėl nuteistajam negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes M. Š. už analogiškas nusikalstamas veikas nuteistas jau trečią kartą, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taigi ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nebuvo pakankama priemonė bausmės paskirčiai įgyvendinti (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų išsamiai motyvuotas, atitinka Baudžiamojo kodekso reikalavimus. Nuteistasis M. Š. yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus teiginiai, kad teismai nepagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys), paliekami nenagrinėti, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Šis skundo argumentas nebuvo pateiktas apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Ginto Matulevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas

Vladislovas Ranonis