2022-07-13 Nr. AB-18745-3-61-3-01021-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3135-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01021-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis B. K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 22S3197 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį skundžiamu Sprendimu Departamentas atmetė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies ir pagrindė savo prieglobsčio suteikimo prašymą. Pareiškėjas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių Departamentas turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau išimties pareiškėjo atveju taikyti nėra pagrindo. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkos ar taisyklių pažeidimų, jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Pareiškėjas teigė, kad draudimo atvykti terminas yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį. Pernelyg ilgas draudimas atvykti lemtų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pasikeitus saugumo ar individualiai pareiškėjo padėčiai kilmės valstybėje, jam būtų uždrausta atvykti į Europos Sąjungą ir prašyti prieglobsčio. Prieglobstis pareiškėjui nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašyme teigė, jog (duomenys neskelbtini). Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jam tariamai kilusios grėsmės realumą. Atsižvelgus į tai, ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

9. Atsakovas paaiškino, kad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, taigi jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į asmens individualias savybes ir į tai, kad asmens kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, Departamentas sprendė, kad asmuo neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais. Kadangi pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų užsieniečio teikiamus faktus, pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas Sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu nustatyta, kad mieste, kuriame pareiškėjas gimė ir gyveno prieš išvykdamas į Europą, nevyksta karinis konfliktas. Departamentas rėmėsi patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste (duomenys neskelbtini) duomenys ir kiti oficialūs duomenys). Jokios naujesnės informacijos pareiškėjas skunde nepateikė. Taigi pareiškėjo skundo teiginiai apie beatodairišką smurtą jo kilmės valstybėje yra nepagrįsti.

10. Atsakovas, pasisakydamas dėl ginčijamos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui buvo taikoma Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo savanoriškai leisti grįžti į kilmės valstybę.

11. Atsakovas dėl draudimo atvykti paaiškino, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respublika atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje.

12. Atsakovo įsitikinimu, Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. žodžiu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Asmens pilietybę, tapatybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų asmuo nepateikė, nurodė (duomenys neskelbtini).

15. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nurodė, kad 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą, nurodydama, jog sprendime nepateiktas išsamus pareiškėjo pasakojimo vertinimas, jo patikimumas, įrodomoji reikšmė neaptarta, todėl tyrimas atliktas netinkamai. Departamentas, pakartotinai įvertinęs surinktą medžiagą, naujai surinktus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Departamentas minėtas išvadas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir jo patikimumą. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, atsakovas konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Teismas rėmėsi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

20. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė patirti persekiojimą ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nepagrįstas dokumentais. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojo pasakojimas suponuoja tvirtas abejones, kad prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė dėl (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsta. Be to, atsakovas nustatė, jog kyla rimta abejonė dėl pareiškėjo tapatybės ir atitinkamai bendro jo pasakojimo patikimumo. Pareiškėjas prisistatė kaip B. K. L., nors sutikrinus MIGRIS ir VIS (informacinė sistema vizų modulyje) informacinių sistemų duomenis ir atlikus veido panašumo testą nustatyta, kad tai B. K. L..

21. Teismas sprendė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, pagrįstai konstatavo, jog prieglobsčio prašytojas iš kilmės šalies išvyko ieškodamas naujo, geresnio, patikimesnio pragyvenimo šaltinio. Prieglobsčio prašytojo siekis ir noras patirti geresnį bei sotesnį gyvenimą yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

22. Teismas nurodė, kad mažai tikėtina pareiškėjo nurodyta įvykių versija susijusi su (duomenys neskelbtini). Departamentas, atlikdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, papildomai analizavo pareiškėjo socialinių tinklų (duomenys neskelbtini) anketose pateiktus duomenis, kuriuos įvertinus buvo nustatyta, jog juose pateikta informacija prieštarauja pareiškėjo apklausų metu nurodytai įvykių versijai ir (duomenys neskelbtini).

23. Teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti pagrindas pabėgėlio statusui gauti, nes iš jo negalima padaryti išvados, kad pareiškėjui gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje dėl konvencinių priežasčių. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima vertinti, kad pareiškėjui pabėgėlio statusą yra pagrindas suteikti. Nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje galėjo būti persekiojamas, kankinamas. Pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini).

24. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad ginčijamu Departamento sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu). Departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies pagrindu). Pagrįstai prieglobsčio prašytojo pasakojimas laikytas nenuosekliu, neišsamiu ir nepasižymintis pakankamu detalumu bei patikimumu.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

26. Atsižvelgdamas į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, jog jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, jog, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. (duomenys neskelbtini), todėl galimas persikėlimas šalies viduje.

27. Teismas taip pat nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, jog: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje asmenų grupėje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

28. Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Departamentas Sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Tvarkos 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

29. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jo padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Teismas nurodė, kad Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

31. Nagrinėjamu atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį tris metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi išnagrinėjęs bylos medžiagą nenustatė pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė jo prieglobsčio prašymą. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

35. Pareiškėjas teigia, (duomenys neskelbtini).

36. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas teisingai apibūdino ir vertino (duomenys neskelbtini). Todėl Departamento argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo, kitokių trūkumų ir įrodymų nepakankamumo, nelaikytini pagrindžiančiais prašymo atmetimą, o turėtų būti vertinami atsižvelgiant ir į pareiškėjo amžių, jam taip pat turi būti sudarytos galimybės paaiškinti / paneigti Departamento keliamas abejones.

37. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimas ir kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie jo kilmės šalį, todėl nepagrįstai prašymą atmetė. Be to, atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su jo realia situacija. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą jo kilmės šalyje turėjo būti tinkamai įvertinta. Dėl šių priežasčių atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie pareiškėjo kilmės šalį.

38. Pareiškėjas pažymi, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti nulemtos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikydamas Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62–63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

39. Pareiškėjas apibendrindamas teigia, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus Sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

40. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas papildomai nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškėjas pagrindė savo prieglobsčio prašymą ir nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taip pat, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintas pabėgėlio statuso ir 87 straipsnyje įtvirtintas papildomos apsaugos suteikimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas apie jam kilmės valstybėje kylančias grėsmes nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais. Kadangi pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų užsieniečio teikiamus faktus, pareiškėjo pasakojimas savaime nebuvo pripažįstamas patikimu įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ir Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

42. Atsakovas akcentuoja, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Nagrinėjamu atveju Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas. Departamentas vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Departamento priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

43. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Departamentas tinkamai nenustatė, kokia saugumo padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje ir nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste.

Jokios naujesnės informacijos pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos. Atsakovas nesutinka su pareikėjo teiginiais, kad Departamento Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, kadangi pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas dėl draudimo atvykti pažymi, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės išdėstyti ginčijamame Sprendime. Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis.

Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

45. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

46. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

47. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

48. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

50. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

51. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

53. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

54. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini), dėl to kyla reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurias išsamiai ir objektyviai įvertino tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina kilmės valstybėje pareiškėjui realiai gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atlikęs pareiškėjo situacijos tyrimą, įvertinęs kilmės valstybės informaciją apie padėtį šalyje, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, pareiškėjas nepateikė. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, padarytos pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės šios bylos kontekste nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės.

56. Duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, taip pat faktų, kad apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis, atsakovas tyrimo metu nenustatė. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, taigi pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl jo nurodytų aplinkybių grįžimo į kilmės valstybę atveju yra tik hipotetinė, grindžiama išimtinai pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytus argumentus, dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Kaip nustatė Departamentas, pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini) tenka. Pareiškėjas nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

57. Pažymėtina ir tai, kad Departamentas, atlikdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, papildomai analizavo pareiškėjo socialinių tinklų (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis, kuriuos įvertinus buvo nustatyta, kad juose pateikta informacija prieštarauja pareiškėjo apklausų metu nurodytai įvykių versijai ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo deklaruojama baime dėl jo asmeninio saugumo bei pasakojimo tikrumu.

58. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kad galėtų vertinti, ar pareiškėjui gali kilti reali smurto grėsmė. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta atsakovo argumentus, kad aplinkybė, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, kaip tarptautinės apsaugos poreikio sąlygai, vertinama tik tuo atveju, kai nustatoma, kad prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų taikymo kontekste. Nagrinėjamu atveju Departamentas pagal surinktus duomenis nenustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), galintys kelti grėsmę asmens gyvybei.

59. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus įrodymus, nepagrįsti. Kaip matyti iš apklausos protokolo, Departamento darbuotojas klausė pareiškėjo, ar jis turi kažkokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes, (duomenys neskelbtini). Be to, Departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu buvo panaikinusi Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, dėl netinkamai atlikto tyrimo. Byloje duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės teikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus, nėra. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neteigė, kad nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą, jam nebuvo sudarytos galimybės teikti turimus ar papildomus įrodymus. Taigi aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.

60. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

61. Apeliaciniame skunde argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, o pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta nagrinėjant bylą nesustatyti.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė