2017-06-13 Nr. AB-12162-3-61-3-05069-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-756-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05069-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. (G. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. spalio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktus. Pažymėjo, kad buvo perkeliamas į skirtingas kameras daugiau nei 9 kartus, dėl to jam buvo sukelti itin dideli nepatogumai. Kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, atskirtas vos 1,35 m aukščio sienele, juo naudojantis nebuvo užtikrinama asmens privatumo apsauga. Papildomai nurodė, kad buvo suteikiama teisė tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Paaiškino, kad kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, dėl drėgmės puvo čiužiniai, rūdijo lovos. Nebuvo užtikrinamas pakankamas natūralus apšvietimas, šilumos kiekis. Kamerose buvo tarakonų. Nurodė, kad maistas buvo neskanus, jo energinė vertė per maža pagal pareiškėjo kūno sudėjimą. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 11 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu į skundą (b. l. 14–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo palaikyti švarą kamerose, tam jiems buvo išduodamas reikalingas inventorius, taip pat sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Paaiškino, visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Pažymėjo, kad laikomiems asmenims buvo suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 80–85) pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies.

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 42 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Teismas taip pat atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V–124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V–124 1.3.1 punktą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsniu, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Teismas konstatavo, kad tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, neužtikrinant privatumo, teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V–176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.).

Teismas konstatavo, kad pagal HN 76:2010 11 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Teismas vadovavosi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, ir mano, kad jo teisės pažeidžiamos, nes jis buvo vedamas praustis tik vieną kartą į savaitę. Šių taisyklių 19.4 punktas numato, kad turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Teismas pabrėžė, kad minėtos taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio.

Teismas nustatė, kad ginčo dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų su tekančiu vandeniu nėra, todėl konstatavo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, HN 76:2010 68 punkto aspektu, pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo.

Teismas nurodė, kad HN 76:2010 26 punktas nustato, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju 18-22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju 35–65 proc. HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimo aktų nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, panašiu į pareiškėjo laikymą metu buvo tikrinamas HN 76:2010 reikalavimų laikymasis. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 24–7666 teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, todėl vėdinimo būdas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 22 punktu, kuris nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; 23 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma, nustatė, kad kamerose yra langai, kurie užtikrino natūralų apšvietimą per langus.

Teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Teismas atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintu Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662–2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1966/2008 ir kt.).

Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A–3997–602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A–848–520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų), todėl teismas įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 300 Eur sumos priteisimas.

III. Pareiškėjas G. V. apeliaciniu skundu (b. l. 90–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pareiškėjas pažymi, kad kalint Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, buvo pažeistos pareiškėjo, kaip kalinamojo asmens teisės, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas G. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 34 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai, t. y. vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo neužtikrinamas privatumas, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų veiksmų, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K 34 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi teismas pripažino pareiškėjo nurodytą pažeidimą dėl perpildytų kamerų. Tačiau pažymėtina, kad teismas išnagrinėjo ir pareiškėjo argumentus, jog kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, pasisakė, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 3 d. pažymos, matyti, jog nebuvo nustatyti teisės aktų reikalavimų neatitikimai dėl vėdinimo, oro temperatūros kameroje, oro drėgmės (b. l. 27–30, 37–46, 61–62). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu Higienos normos reikalavimams, iš esmės nenurodo.

Pareiškėjas skunde iš esmės rėmėsi faktu, jog Lukiškių TI-K gyvenamosios sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto ir Higienos normos numatytų sąlygų dėl sanitarinio mazgo patalpos, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara (HN 76:2010 14.5 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2009/2013).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl tarakonų kamerose, akcentavo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 63–66), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai patvirtino, jog Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių konkrečių argumentų, kurie pagrįstų priešingą poziciją, nepateikia, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo tam nepritarti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, neilgą pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju adekvati neturtinės žalos atlyginimo suma – 300 Eur.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. V. (G. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius