2025-06-04 Nr. AB-10158-3-61-3-02103-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-649-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02103-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 25S85981 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad negali būti grąžintas į kilmės valstybę, nes jam ten gresia patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus (baudžiamąjį politizuotą persekiojimą bei įkalinimą nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis), o, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas akcentavo, kad, teismui priėmus teigiamą sprendimą – panaikinus Sprendimą, jį jau grąžinus į (duomenys neskelbtini), ne tik būtų pažeistas negrąžinimo principas, bet ir tokio teismo sprendimo priėmimas iš esmės taptų beprasmis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes įteikus ginčijamą Sprendimą, jis tą pačią dieną buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų, kuri vėliau su teikimu kreipėsi į Utenos apylinkės teismą dėl jo sulaikymo iki 2025 m. liepos 11 d., siekiant užtikrinti jo išsiuntimo sprendimo vykdymą. Todėl mano, jog nesustabdžius Sprendimo galiojimo / vykdymo, jis VSAT bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Galiausiai nurodo, kad jo skundo reikalavimas yra pagrįstas ir atitinka prima facie reikalavimo pagrįstumą. Kadangi, pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 konstatavo, kad jo atžvilgiu atsakovas, priimdamas sprendimą dėl jo išsiuntimo, neatliko jokio individualaus vertinimo. Atsakovui, po jo priimto sprendimo dėl išsiuntimo panaikinimo, priėmus naują sprendimą jį išsiųsti (skundžiamas Sprendimas) pakartotinai nebuvo įvertintos jo nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios, kad jam, grąžinus į (duomenys neskelbtini), kyla grėsmė patirti persekiojimo veiksmus, tokiu būdu ne tik neužtrintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas įsiteisėjusio sprendimo vykdytinumo principas, tačiau imperatyvus reikalavimas laikytis negrąžinimo principo vykdant grąžinimo (išsiuntimo) procedūras, kuris perkeltas į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnį.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (70 str.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios neatitaisomos žalos, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra deklaratyvūs.

Teismas akcentavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107548, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), pareiškėjas minėto atsakovo sprendimo neapskundė, tad jis yra galiojantis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo baimės grįžti į kilmės šalį jau buvo atsakovo išanalizuotos ir realios grėsmės jam būti persekiojamam nebuvo nustatyta.

Teismas pažymėjo, kad, nesant šiuo metu patvirtinančių įrodymų apie realų pareiškėjo persekiojimą, nėra pagrindo pripažinti, kad jam gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Šios pareiškėjo aplinkybės šiuo metu vertinamos kaip prielaidos dėl galimos jam neatitaisomos žalos atsiradimo. O prielaidomis grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, minėta, negali būti patenkinamas.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais VSAT veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo dėl Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo atlikta sprendimo dėl prieglobsčio teisminė kontrolė. pirmosios instancijos teismo nutartyje pateikta pozicija, kad „pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo baimės grįžti į kilmės šalį jau buvo atsakovo išanalizuotos ir realios grėsmės jam būti persekiojamam nebuvo nustatyta“, nes atsakovas jau priėmė neigiamą sprendimą jo prieglobsčio byloje, laikytina nepagrįsta bei prieštaraujančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 pateiktiems išaiškinimams.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, ar pareiškėjas prima facie tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą, ar pareiškėjo reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 jau konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas, priimdamas sprendimą dėl jo išsiuntimo, neatliko jokio individualaus vertinimo, paprasčiausiai formaliai nurodė, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis įrodinėja, jog negali būti grąžintas į kilmės valstybę, nes jam ten gresia patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus (baudžiamąjį politizuotą persekiojimą bei įkalinimą nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis), o atsakovas, priimdamas Sprendimą, pakartotinai netinkamai įvertino faktines aplinkybes.

Pareiškėjas pabrėžia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y., negalima be abejonių teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad, jei sprendimas dėl išsiuntimo būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis galėtų patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo apskundimas nesustabdo Sprendimo vykdymo, asmeniui nėra nustatytas savanoriškas terminas išvykti, Sprendime VSAT pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, todėl laikytina akivaizdu, kad nesustabdžius šio Sprendimo galiojimo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies dar iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl Sprendimo pagrįstumo.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą/vykdymą, tokiu būdu būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai atskirajame skunde remiasi aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino jo apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025, nes Sprendimu Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus trūkumus pašalino.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia ginčyti Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S107548, kuriuo pareiškėjui nuspręsta nesutiekti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde konkrečiai nenurodo kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą jis patirs netenkinus jo prašymo, nors šios sąlygos buvimas yra būtinas reikalavimas.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra neaktuali šiuo atveju, nes nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodomų bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t. y. ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikiną sustabdymą. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes jis yra persekiojamas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo išsiuntimo procedūra iš esmės yra pradėta ir vykdoma (kreiptasi į kilmės valstybę dėl pareiškėjo kelionės dokumento išdavimo). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, įvertinus Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatyta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė Lietuvos valstybei išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki 2025 m. birželio 9 d.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pažymi, kad pareiškėjas siejo jam galinčią kilti žalą su aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojus gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms ir laisvėms ir dėl to gali kilti neatitaisoma žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą dar nėra įvertintos teismo, konstatuoja, kad, neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankių teismo sprendimų vykdymas. Šioje byloje yra pateikti duomenys, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, daro išvadą, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama, klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdant Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 25S85981 galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius