2019-01-03 Nr. AB-137-3-61-3-00698-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2458-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00698-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei J. T.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Paaiškino, kad yra uždarosios akcinės bendrovės „TTI Group“ (toliau – ir UAB „TTI Group“, bendrovė), kuri registruota 2009 m. vasario 10 d. ir nuo 2012 m. vykdo įstatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, darbuotoja ir akcininkė. Nurodė, kad minėtoje bendrovėje visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavas kapitalas yra ne mažesnis kaip 28 000 Eur, iš kurių pusę šių lėšų investavo pareiškėja, o likusiąją dalį pareiškėjos sesuo K. T.. Akcentavo, kad UAB „TTI Group“ palaiko ūkinius-komercinius santykius ne tik su jos tėvų valdomomis UAB „FGT“ ir UAB „Komerciniai projektai“, bet ir su kitais verslo partneriais. Pažymėjo, kad UAB „TTI Group“ laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2018 m. sausio mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėjo 14 686 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 38 867 Eur įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

3. Pareiškėja paaiškino, kad per leidimo gyventi galiojimo laikotarpį nepadarė jokių teisės pažeidimų, gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. turi glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, o pasekmės nepakeitus leidimo laikinai gyventi jai, jos tėvams ir artimiesiems būtų sunkios ir skaudžios. Pažymėjo, kad kai kurie netikslumai apklausoje Migracijos departamente atsirado dėl jos jauno amžiaus, nepatyrimo versle ir kalbos barjero bendraujant su atsakovo darbuotojais. Pabrėžė, kad apklausos metu jautė stresą, o atsakovo darbuotojai pernelyg griežtai, netinkamai ir formaliai įvertino jos veiklą bendrovėje.

4. Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi yra pagrįstas tik abejonėmis ir prielaidomis.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. spalio 13 d. pareiškėja tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pažymėjo, kad 2018 m. vasario 12 d., vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja, pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra UAB „TTI Group“ akcininke ir darbuotoja (rinkodaros specialistė). Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė UAB „TTI Group“ verslo planą, kuriame nurodyta, kad bendrovė užsiima rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugų teikimu medicinos įrangos tiekėjams, taip pat plėtojantiems UAB „TCH“ baldų produkcijos eksportą iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis (Prancūziją).

8. Atsakovas nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta aplinkybė, jog pareiškėja pateikė dokumentus, pagal kuriuos UAB „TTI Group“ pajamas gavo iš esmės tik iš įmonių, valdomų pareiškėjos tėvų, jokių kitų įplaukų iš veiklos bendrovė negavo. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė kėlė abejonių dėl bendrovės realiai vykdomos veiklos ir kartu sudarė pagrindą įtarti, jog piniginiais pervedimais iš pareiškėjos tėvų valdomų įmonių buvo siekiama imituoti bendrovės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą. Pažymėjo, kad realią faktinę bendrovės veiklą patvirtinančių dokumentų pareiškėja nepateikė, taip pat nepateikė gautų sąskaitų-faktūrų registro. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, jog nėra jokios reklamos ar informacijos apie bendrovės veiklą internete, įvertinus bendrovės veiklos pobūdį (rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugos), taip pat kėlė abejones dėl realios veiklos vykdymo.

9. Atsakovas akcentavo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą įvertino ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė bendrovės įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, lėšų, iš kurių vykdoma bendrovės veikla, šaltinio, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo bendrovės akcijų. Pareiškėja taip pat tiksliai nenurodė, nuo kada tapo bendrovės akcininke, nesugebėjo paaiškinti, kokią konkrečią veiklą vykdo bendrovė ir koks yra bendrovės verslo planas. Atsakovas vertino, kad pareiškėja yra prisiėmusi pasyvaus akcininko vaidmenį, nėra įsitraukusi į bendrovės veiklą, jos valdymą, todėl jai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, jog ji galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti bendrovę.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateikto apklausos lapo matyti, jog pareiškėja nenurodė Migracijos departamentui UAB „TTI Group“ įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, nenurodė, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo UAB „TTI Group“ akcijas. Pareiškėja tiksliai nežinojo, kiek yra investavusi į UAB „TTI Group“ veiklą, netiksliai nurodė laikotarpį, kada tapo bendrovės akcininke, nepateikė duomenų apie bendrovės faktiškai vykdomą veiklą. Pareiškėja nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „TTI Group“ darbuotojus, t. y. tiksliai nenurodė, kuris UAB „TTI Group“ darbuotojas yra atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų UAB „TTI Group“ banko sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. matyti, jog visos UAB „TTI Group“ pajamos, išskyrus „If P&C Insurance AS“ filialo 260,63 Eur pervedimą, yra gautos tik iš pareiškėjos tėvo (UAB „FGT“) ir motinos (UAB „Komerciniai projektai“) valdomų įmonių.

13. Įvertinęs pareiškėjos apklausos metu pateiktus atsakymus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikta informacija apie bendrovės vykdomą veiklą yra abstrakti, neinformatyvi ir bendro pobūdžio, kas sudarė pagrindą išvadai, jog pareiškėja nėra aktyviai įsitraukusi į UAB „TTI Group“ vykdomą veiklą, o jos žinios apie bendrovę yra ribotos. Teismas vertino, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos buvimo Lietuvoje tikslas, o atliekama veikla UAB „TTI Group“ siekiama imituoti įsitraukimą į bendrovės veiklą.

14. Vertindamas UAB „TTI Group“ vykdomos veiklos realumą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktą 2018 m. sausio 18 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-2827, iš kurio matyti, kad UAB „TTI Group“ patalpose buvęs asmuo D. J. nurodė, jog bendrovėje dirba virš dviejų metų, darbui skiria 8 valandas per mėnesį, jam mokamas minimalus darbo užmokestis, kokią veiklą bendrovė vykdo detaliai nepaaiškino. Patikrinimo metu A. J. nurodė, kad UAB „TTI Group“ dirba apie vienerius metus, pareiškėjos funkcijų bendrovėje įvardyti negalėjo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „TTI Group“ veiklos realiai nevykdo, bendrovė galimai įsteigta tik tam, jog trečiųjų šalių pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatė, jog pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, UAB „TTI Group“ pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Teismas vertino, kad pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punkto nuostatas ir atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nacionalinė viza išduota, vadovaujantis 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 66.102 papunkčiu kaip užsienietei, pateikusai prašymą išduoti leidimą gyventi. Kadangi pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai atsisakyta, o kito buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo pareiškėja pagrįsti negalėjo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjai išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. 18. Pareiškėja J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas bylą išnagrinėjo formaliai, perrašydamas atsakovo argumentus ir nepagrįsdamas savo padarytų išvadų. Pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

20. Pareiškėjos nuomone, teismas, vertindamas atsakovo pateiktą apklausos lapą, nepagrįstai sprendė, kad jis patvirtina aplinkybes dėl jos pateiktų tikrovę neatitinkančių duomenų. Pažymi, kad esant nežymiems atsakymų netikslumams apklausos lape, atsakovas turėjo vadovautis su prašymu pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyti tikslūs duomenys, tačiau atsakovas šiuos netikslumas nepagrįstai įvertino kaip pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, kad ji apklausos lape galimai atskirais atvejais pateikė nepakankamai išsamius ar lakoniškus atsakymus, neturi teisinės reikšmės sprendžiant atsisakymo pakeisti leidimą gyventi Įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybes, jog pareiškėja yra jauno amžiaus (21 m.), nepatyrusi versle ir apklausos metu turėjo sunkumų bendraujant su atsakovo darbuotoja, patyrė stresą, jaudinosi. Mano, kad neteisinga ir nesąžininga pagal tuos pačius standartus vertinti patyrusius verslininkus (pavyzdžiui, pareiškėjos tėvus) ir pačią pareiškėją, kuri tik pradeda užsiimti verslu ir į verslo veiklą įsitraukė vos sulaukusi pilnametystės.

22. Pareiškėjos nuomone, atsakovui pavaldaus specialisto 2018 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo išvados, jog UAB „TTI Group“ veiklos nevykdo, turėjo būti įvertintos kritiškai, kadangi byloje nėra duomenų, kad toks specialistas yra kompetentingas vertinti įmonės veiklą. Atkreipia dėmesį, kad įprastai atsakovas prašo pateikti išvadas panašiais klausimais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar kitų kompetentingų valstybės institucijų. Pažymi, kad atsakovo specialistas neanalizavo bendrovės ūkinės veiklos dokumentų, patikrinimą atliko apsiribodamas pokalbiais su pavieniais darbuotojais, kurie pagal savo atliekamų funkcijų pobūdį neturi išsamios informacijos apie bendrovės veiklą.

23. Pareiškėja akcentavo, kad ir atsakovo ginčijamame sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Pažymi, kad tokia išvada pagrįsta prielaidomis ir abstrakčiais svarstymais, nenurodant konkrečių pagrindų ir motyvų. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Gairės), kuriomis skundžiamame sprendime vadovavosi teismas, nėra norminis teisės aktas, jose nenustatyti nelegalios migracijos požymiai ir nereglamentuojami atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai.

24. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „TTI Group“ ir pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Akcentuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nevertino pareiškėjos individualios situacijos, šeiminių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Paaiškina, kad jos tėvai P. T. ir N. T. Lietuvoje sėkmingai vykdo verslą daugelį metų, o nuo 2014 m. į verslo veiklą įtraukė ir savo jauniausiąją dukrą – pareiškėją. Verslu Lietuvos Respublikoje užsiima ir pareiškėjos sesuo K. T.. Iš viso Lietuvoje veikia trys pareiškėjos šeimos įmonės. Nurodo, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 17 d. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjos tėvui J. T., o tą pačią dieną – pareiškėjos motinai N. T.. Pabrėžia, kad priėmus ginčijamą sprendimą nutraukiami / apsunkinami pareiškėjos šeimyniniai ryšiai, taip pat nutraukiama teisėtai sudaryta darbo sutartis su UAB „TTI Group“, taip įsikišant į šalių darbo santykius.

25. Pareiškėjos teigimu, pripažinus atsakovo Sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą gyventi neteisėtu, turėtų būti pripažinta neteisėta ir atsakovo ginčijamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjai panaikinta nacionalinė daugkartinė viza.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei J. T.“ teisėtumo bei pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi apklausos lape pateikta informacija ir vertino, jog pareiškėja pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis. Pažymi, kad teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog apklausos metu ji jaudinosi, patyrė stresą, todėl galėjo pateikti netikslius atsakymus į atsakovo specialistės užduotus klausimus.

29. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas vien jos apklausos lape pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos apklausos metu pateiktus atsakymus į užduotus klausimus vertino nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl ir savo išvadas padarė, įvertinęs bylos faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų ir pareiškėjos paaiškinimų visumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

31. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo specialisto 2018 m. sausio 18 d. tarnybinis pranešimas turėjo būti įvertintas kritiškai, kadangi byloje nėra duomenų, jog toks specialistas yra kompetentingas vertinti įmonės veiklą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš 2018 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog UAB „TTI Group“ darbuotojai D. J. ir A. J. buvo apklausti apie įmonės veiklos pobūdį, jų užimamas pareigas ir atliekamas funkcijas, tačiau ne apie įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir veiklos rezultatus. Tarnybinio pranešimo pabaigose specialistas pateikė savo nuomonę, ar tikslinga toliau atlikti patikrinimo veiksmus, prie tarnybinio pranešimo pridėjo rašytinius įrodymus (sutarčių su UAB „FGT“ kopijas), gautus iš UAB „Apskaitos partneriai“ (II t., b. l. 155–165). Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas tarnybinis pranešimas vertintinas kaip vienas iš įrodymų apie UAB „TTI Group“ veiklą, įmonėje dirbančių darbuotojų atliekamas funkcijas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai jau rėmėsi savo išvadoms pagrįsti.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentas, jog apklausos metu ji jaudinosi, patyrė stresą, todėl galėjo pateikti netikslius atsakymus į atsakovo specialistės užduotus klausimus, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo Kontrolės skyriaus patarėjos, apklaususios pareiškėją, pastabos po 2017 m. spalio 13 d. apklausos lapo matyti, jog pareiškėja elgėsi drąsiai, raštu pildydama pateiktus klausimus, o uždavus klausimus žodžiu – išraudo, galvodama kaip tinkamai atsakyti (II t., b. l. 131–136). Minėta, kad pareiškėjos apklausos lapas nėra vienintelis įrodymus, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, todėl argumentai, susiję su jaudinimusi apklausos metu ir dėl to galimai pateiktų netikslių atsakymų, nepaneigia byloje surinktų objektyvių duomenų apie bendrovės veiklą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek subjektyvias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek objektyvius duomenis.

33. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą dėl stiprių socialinių ryšių, nes Lietuvoje verslą vykdo pareiškėjos tėvai ir sesuo, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik formalus atitikimas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytoms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatyme įtvirtintų reikalavimų visumą. Be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė tuo, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, nustatančias, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

34. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

35. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais.

37. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktai nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); kai jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

38. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonė atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., ar duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, atitinka tikrovę, bei ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), byloje surinkti įrodymai vertintini vadovaujantis ABTĮ 56 ir 57 straipsniuose nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodyti argumentai ir paaiškinimai, susiję su jos realios ir teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, pateiktas įmonės verslo planas 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui, 2016 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „FGT“ sudaryta rinkodaros paslaugų teikimo sutartis, įmonės banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., įmonės pardavimo operacijų registro duomenys, sutartis, sudaryta su UAB „Komerciniai projektai“, paaiškinimas dėl darbuotojų darbo vietų adresų, darbo funkcijų ir pareigų 2017 m., neįrodo, jog pareiškėja realiai užsiima teisėta veikla bendrovėje, siekia gyventi bei vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

40. Teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šią išvadą leidžia daryti nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja plačiau nepaaiškino, kokią konkrečią veiklą vykdo bendrovė, nenurodė UAB „TTI Group“ įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, nepaaiškino, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo UAB „TTI Group“ akcijas, pareiškėja tiksliai nežinojo, kiek yra investavusi į UAB „TTI Group“ veiklą, nurodė, jog UAB „TTI Group“ akcininke tapo 2006 m., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja akcininke tapo tik 2014 m., pareiškėja taip pat tiksliai nenurodė, kuris UAB „TTI Group“ darbuotojas yra atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą.

41. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindo, pažymėtina, kad remiantis Gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertintina, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Akcentuotina, kad Gairių nuostatos teismams yra rekomendacinio pobūdžio. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas savo išvadas grindė Įstatyme įtvirtintais pagrindais, todėl nepagrįstas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės padarė vadovaudamasis Gairių nuostatomis.

42. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjos paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje buvo teisėtas pagrindas konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, o atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

43. Minėta, kad pareiškėjai leidimas lakinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl nustačius, jog UAB „TTI Group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

44. Pripažinus, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja neatitinka Vizų aprašo 66.102 papunktyje nustatyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindo ir Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo), todėl jai pagrįstai taikytos Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų nuostatos.

45. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisės aktų, reglamentuojančių leidimo laikinai gyventi išdavimą, normas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimto ginčijamo sprendimo turinį, neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundu argumentu, jog atsakovas pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi ginčijamas sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi ir sprendimas panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą) yra motyvuotas.

47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindais pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

48. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė