2021-01-13 Nr. AB-941-3-64-3-00004-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-161-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00004-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. L. ir V. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. ir V. L. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. L. ir V. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 1165 „Dėl permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimu buvo nustatyta 101,01 Eur išmokos vaikui permoka. Kartu su skundžiamu sprendimu atsiųstame Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus rašte Nr. (28.4.11) SSP-4550 nurodyta, kad sprendimas dėl išmokos vaikui permokos priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų sūnus R. L. nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. dirbo ir gavo didesnes, negu valstybės remiamas, pajamas. Dėl šios priežasties, kaip nurodoma, „pasikeitė Jūsų bendrai gyvenančių asmenų (šeimos) sudėtis“, „nuo 2018-06-11 iki 2018-08-17 Jūsų šeimos sudėtyje buvo du vaikai ir papildoma išmoka jūsų šeimai nepriklausė“.

3. 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pakeitimams Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje paskelbta, kad nuo šiol universali 30 Eur išmoka vaikui bus mokama visiems vaikams (nuo gimimo iki 18 metų ir vyresniems, jei mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai), nevertinant šeimos gaunamų pajamų. Pareiškėjai nurodė, jog skaitydami Įstatymą suprato, kad jame kalbama ne apie šeimų, o „bendrai gyvenančių asmenų“ auginamų vaikų išmokas. „Bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme. Atsižvelgdami į įstatymų normas, pareiškėjai manė, kad vaikus auginančių šeimų pajamos išties nevertinamos, tačiau tam tikrais atvejais dirbantis vaikas tiesiog nelaikomas šeimos nariu. Būtent ši aplinkybė ir lėmė atsakovo išvados apie pareiškėjų šeimos sudėties laikiną sumažėjimą atsiradimą. Pareiškėjų vertinimu, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoka yra diskriminacinė dirbančių pilnamečių vaikų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje, atžvilgiu. Gaunamų pajamų dydis, kaip priskyrimo „bendrai gyvenančiam asmeniui“ kriterijus, taikomas tik pilnamečiams, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programa arba studijuoja aukštojoje mokykloje. Pagal pateiktą apibrėžimą pareiškėjų sūnus R. būtų laikomas „bendrai gyvenančiu“ (nepriklausomai nuo jo gautų pajamų dydžio), jeigu jis darbo praėjusią vasarą metu būtų buvęs nepilnametis arba būtų užbaigęs bendrojo ugdymo programą.

4. Pareiškėjai teigė, kad įstatymo norma, pagal kurią dirbantys ir besimokantys pilnamečiai laikomi „bendrai gyvenančiais asmenimis“ tik su sąlyga, kad jų pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, yra diskriminacinė ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą, kadangi nėra jokios objektyvios priežasties, dėl kurios būtent dirbantiems ir besimokantiems pilnamečiams kaip buvimo „bendrai gyvenančiu asmeniu“ kriterijus nustatytas jų gaunamų pajamų dydis. Pareiškėjai darė išvadą, jog Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąlyga prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Tuo pačiu nurodė, kad jų pilnametis, pagal bendrojo ugdymo programą besimokantis sūnus, nepaisant jo nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. gautų pajamų, nurodytu laikotarpiu buvo bendrai su pareiškėjais gyvenantis asmuo.

5. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 20 d. J. L., vadovaudamasi Įstatymu, siekdama gauti išmoką vaikui (universalią) ir papildomą išmoką vaikui (kai bendrai gyvenantys asmenys augina ir (ar) globoja 3 ar daugiau vaikų), elektroniniu būdu užpildė bei pateikė atsakovui prašymą gauti išmoką nuo 2018 m. balandžio 6 d. Pareiškėja prašyme nurodė savo šeimos, t. y. bendrai gyvenančių asmenų, duomenis. Pareiškėjos prašymas dėl išmokų skyrimo buvo tenkintas, išmokos buvo paskirtos iki 2018 m. rugsėjo 1 d. 2018 m. spalio 15 d. buvo gautas pakartotinis pareiškėjos prašymas Nr. 15094 toliau mokėti tokias pačias išmokas: išmoką vaikui (universalią) ir papildomą išmoką vaikui, prašymas užpildytas elektroniniu būdu, jame nurodyta, kad duomenys nuo praeito 2018 m. balandžio 20 d. prašymo nėra pasikeitę, išmoką prašyta skirti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. 2018 m. spalio 17 d. atsakovo struktūrinio padalinio Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus specialistui nagrinėjant pareiškėjos pateiktą prašymą, nustatyta, kad pareiškėjos sūnus R. L. nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. dirbo ir gavo pajamas, duomenys iš mokinių registro duomenų bazės rodė, kad jis mokosi bendrojo lavinimo mokykloje.

7. Atsakovas parengė 2018 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. (28.4.11) SSP-4550 „Dėl išmokos vaikui“, nurodė, kokiais įstatymais vadovaujantis skiriamos išmokos vaikui bei paaiškino, iš ko susidarė permoka, nurodant, į kokią sąskaitą gali būti gražinta susidariusi permoka. Prie aukščiau paminėto rašto kaip priedas buvo pridėtas Skundžiamas sprendimas.

8. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas yra sisteminis dokumentas, kuris sugeneruotas dirbant Elektroninėje socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (toliau – ir SPIS), sistemoje „Parama”, taigi šiuo atveju sprendimo dėl permokos nustatymo forma yra sistemoje, specialistas nagrinėjantis prašymą tik įrašo reikalingus duomenis. Minėta „Paramos” programa įdiegta visoje Lietuvoje, su ja dirba visos savivaldybės, programuotojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rekomendacijomis, įdiegė sprendimo dėl permokos nustatymo formą, kurioje įrašoma informacija (kokiam asmeniui nustatyta permoka, jo gyvenamoji vieta, permokos pavadinimas, permokos laikotarpis, permokos suma), jokie šios formos keitimai negalimi. Šis veiksmas darbinėje sistemoje privalomas, kadangi ja naudojasi visos šalies savivaldybės, kad būtų matoma esama asmens išmokos istorija.

9. Pareiškėja, kaip išmokos gavėja, turėjo pareigą Įstatymo 20 straipsnio tvarka pranešti Administracijai apie šio Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (bendrai gyvenantys asmenys neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos). Kaip matyti, atsakovas nebuvo informuotas apie bendrai gyvenančių asmenų (šeimos) sudėties pasikeitimo egzistavimą iki tol, kol gavo naują pareiškėjos prašymą ir patikrino pateiktus duomenis, t. y. iki 2018 metų spalio 17 d. Pareiškėja 2018 m. spalio 26 d. elektroniniu laišku papildomai buvo informuota dėl galimo išmokos vaikui permokėjimo. Pažymą apie prašomą darbo užmokestį pareiškėja pateikė 2018 m. lapkričio 12 d., iš jos matyti, kad sūnus gavo didesnes darbo užmokesčio pajamas už valstybės remiamas pajamas (VRP – 122,00 Eur), todėl vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pasikeitė bendrai gyvenančių asmenų (šeimos) sudėtis. Įstatyme nurodyta, kad bendrai gyvenančių asmenų sąvoka apibrėžta Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme. Nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjų šeimos sudėtyje buvo du vaikai ir papildoma išmoka šeimai nepriklausė, todėl susidarė 101,01 Eur permoka.

10. Pareiškėjai susidariusią permoką galėjo gražinti pervesdami į nurodytą atsakovo sąskaitą, to nepadarius, įstatymo nustatyta tvarka Administracijos direktoriui priėmus įsakymą, susidariusi permoka išskaičiuojama iš paskirtos išmokos, bet ne daugiau kaip 20 proc. Minėtas direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. A-2069 „Dėl išmokos vaikui permokos“ nustatė permoką ir nurodė išskaičiuoti po 20 procentų iš mokėtinų išmokų vaikui kiekvieną mėnesį, iki bus išskaičiuota nustatyta permoka.

II. 11. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų J. L. ir V. L. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1165 pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjos J. L. 2018 m. balandžio 20 d. prašymą gauti išmoką pareiškėjai buvo paskirta išmoka vaikui iki 2018 m. rugsėjo 1 d. 2018 m. spalio 15 d. pareiškėja pateikė pakartotinį prašymą toliau mokėti tokias pačias išmokas: išmoką vaikui (universalią) ir papildomą išmoką vaikui. Prašyme nurodė, kad duomenys nuo praeito 2018 m. balandžio 20 d. prašymo nėra pasikeitę, išmoką prašė skirti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. 2018 m. spalio 17 d. atsakovo struktūrinio padalinio Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus specialistui nagrinėjant pareiškėjos pateiktą prašymą, nustatyta, kad pareiškėjos sūnus R. L. nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. dirbo ir gavo pajamas, o duomenys iš mokinių registro duomenų bazės rodė, kad jis mokosi bendrojo lavinimo mokykloje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos sūnus gavo didesnes darbo užmokesčio pajamas už valstybės remiamas pajamas, atsakovas skundžiamu Sprendimu nustatė 101,01 Eur permoką.

14. Teismas rėmėsi Išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad nurodytoje Įstatymo normoje aiškiai yra įtvirtina, jog bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi vyresni nei 18 metų vaikai, jeigu jų per mėnesį gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjų sūnus yra vyresnis nei 18 metų bei kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. dirbo bei gavo didesnes nei 1 valstybės remiamų pajamų dydžio pajamas, nėra.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Valstybė dalyvauja išlaikant vaikus teikdama socialinę paramą pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą, Įstatymą ir kitus teisės aktus. Valstybė visiems vaikams iki 18 metų garantuoja vienodas išmokas, tačiau taip pat nustato ir papildomas sąlygas asmenims, kurie jau sulaukę 18 metų, t. y. pilnamečiams.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs gautus duomenis apie pareiškėjos sūnaus darbą bei gautas pajamas, vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad savivaldybės administracija nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos, pagrįstai nustatė išmokos pareiškėjai permoką.

17. Kaip jau buvo minėta, valstybė, įsipareigodama globoti ir remti šeimas, tuo pačiu turi teisę nustatyti papildomas sąlygas skiriant paramą jau pilnamečiams asmenims.

18. Byloje nustatyta, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjai J. L. buvo nustatyta 101,01 Eur išmokos vaikui permoka. Jokių kitų nurodymų, patvarkymų, įpareigojimų ar pan. šiuo sprendimu nebuvo nustatyta. 2018 m. gruodžio 13 d. buvo priimtas Administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-2069, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nustatyta J. L. išmokėtos išmokos vaikui 101,01 Eur permoka. Nurodyta Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriui išskaičiuoti po 20 procentų J. L. mokėtinos išmokos vaikui sumos kiekvieną mėnesį, iki bus išskaičiuota šio įsakymo 1 punkte numatyta išmokos vaikui permoka. Teismas pažymėjo, kad būtent šiame įsakyme buvo konkrečiai nurodyta, kokiais teisės aktais remiantis jis priimtas, dėl kokių aplinkybių bei už kokį laikotarpį nurodyta permoka, bei priimtas sprendimas ją išskaičiuoti.

19. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei prieš tai paminėtą Sprendimą ir įsakymą, sprendė, jog šioje byloje ginčijamas Sprendimas yra tarpinis dokumentas procese, o pareiškėjai Administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. A-2069 neginčija. Šiuo atveju teismas laikė, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, o tai yra pagrindas skundą atmesti.

20. Pareiškėjai taip pat teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalies norma ta apimtimi, kuria nustatyta jog į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai (teisinės valstybės principui) ir 29 straipsniui (asmenų lygybės, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principui).

21. Teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekilo abejonių dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normos galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas.

III. 22. Pareiškėjai J. L. ir V. L. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

23. Pareiškėjai pažymi, kad teismas neteisingai nurodė, jog jie neginčijo Administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. A-2069. Duomenys apie šio įsakymo apskundimą buvo pateikti su atsakovo atsiliepimu. Pareiškėjai nesutinka ir su teismo išvada, jog skundžiamas Sprendimas yra tarpinis dokumentas. Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Be to, jis yra klaidinantis, nes jame nurodyta apskundimo tvarka, tačiau teismas išaiškino, kad jis negali būti skundžiamas kaip nesukeliantis pareiškėjams pasekmių. Tačiau Sprendimas iš tiesų sukelia pasekmes, nes jame konstatuota permoka ir nurodyta prievolė permoką grąžinti. Administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A-2069 tik nustatyta permokos išieškojimo tvarka.

24. Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjų vertinimu, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalies norma, pilnamečių moksleivių ir studentų priskyrimą į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį (kas yra tiesiogiai susiję su šeimos teise gauti tam tikro dydžio išmokas) susiedama su jų gaunamų pajamų dydžiu, šiai asmenų grupei nustato diskriminacines sąlygas, lyginant su kitais panašaus amžiaus ir socialinės padėties asmenimis. Moksleiviui pasiekus 18 metų amžių, jo socialinė padėtis objektyviai nepakinta. Tačiau dėl esamo teisinio reguliavimo 18 metų amžiaus nesukakę moksleiviai (lyginant juos su 19-mečiais moksleiviais) patenka į privilegijuotą padėtį – jie laikomi bendrai gyvenančiais asmenims nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų dydžio, tuo tarpu daugiau kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydį siekiančias pajamas gaunantys pilnamečiai – bendrai gyvenančiais asmenimis nelaikomi. Taigi šiuo atveju pilnamečiai moksleiviai yra diskriminuojami išskirtinai vien dėl jų amžiaus, nors tokiam diferencijavimui nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bylą nagrinėjęs teismas savo sprendime nepateikė jokių argumentų, paaiškinančių dirbančių pilnamečių moksleivių padėties ypatingumą, lemiantį jų atžvilgiu taikomą diferencijuotą teisinį reguliavimą.

25. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas pažymi, kad apeliantai klaidina teismą, teigdami, jog prie skundžiamo Sprendimo buvo pridėtas 2018 m. lapkričio 29 d. raštas, nes šis raštas buvo parengtas atsakant į pateiktą pareiškėjos prašymą. Skundžiamame Sprendime buvo nustatyta permokos suma, tačiau nenumatyta jokio prievolė šią permoką grąžinti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiam ginčui aktualia teismų praktika, kad administracinė procedūra yra baigiama priimant galutinį sprendimą, o tarpiniai sprendimai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tik Administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A-2069 nustatyta išmokos vaikui permoka, nurodant išskaičiuoti po 20 procentų J. L. mokėtinos išmokos vaikui sumos kiekvieną mėnesį. Būtent dėl šio įsakymo pareiškėjai atsirado teisinės pasekmės. Teismo sprendime teisingai akcentuota, kad valstybė, įsipareigodama globoti ir remti šeimas, tuo pačiu turi teisę nustatyti papildomas sąlygas skirdama paramą pilnamečiams asmenims. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1165 „Dėl permokos nustatymo“, kuriuo nustatyta 101,01 Eur išmokos vaikui permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų J. L. ir V. L. skundą atmetė.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 359–378; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-776-502/2020).

30. Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, Administracinė jurisprudencija Nr. 30, 2015).

31. Kaip matyti iš pareiškėjų skundžiamo Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1165 „Dėl permokos nustatymo“ turinio, juo nustatyta, kad susidarė 101,01 Eur išmokos vaikui permoka. Taigi šiame sprendime atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad pareiškėjams neturint teisės į išmoką vaikui, susidarė atitinkamo dydžio išmokos vaikui permoka. Šiame sprendime nesuformuluoti viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai. Nurodyti argumentai lemia, jog Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 1165 „Dėl permokos nustatymo“ negali būti savarankišku (vieninteliu) ginčo administraciniame teisme dalyku.

32. Konstatavus nurodytas aplinkybes, tai būtų pagrindas administracinę bylą dėl Sprendimo panaikinimo nutraukti (ABTĮ 103 str. 1 p.), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra tikslinga, prieš tai nepasiūlius pareiškėjams patikslinti reikalavimą. Byloje pateiktas ir per teismo posėdį aptartas Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. (28.4.11) SSP-4550 „Dėl išmokos vaikui“, kuriame paaiškinta, dėl ko susidarė permoka, nurodyta, kad susidariusi permoka gali būti pervesta į nurodytą banko sąskaitą arba Administracijos direktoriaus įsakymu bus išskaičiuojama iš šiuo metu mokamų išmokų vaikams. Šis sprendimas sukelia teisines pasekmes pareiškėjams.

33. Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją, tai, kad pareiškėjai buvo suklaidinti atsakovo sprendimuose nurodytos apskundimo tvarkos, kad teismas neišaiškino pareiškėjams dėl galimybės tikslinti skundo reikalavimą taip, jog jis būtų nagrinėtinas teisme, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir konstatavus, jog Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 1165 „Dėl permokos nustatymo“ negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, yra tikslinga bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėtų suteikti galimybę pareiškėjams patikslinti skundo reikalavimą.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020).

35. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. L. ir V. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė