2020-12-02 Nr. AB-22801-3-61-3-03681-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3613-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03681-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1989 m. diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų. Visą šį laikotarpį nebuvo užtikrinamas jo privatumas, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto. Administracija vengė priimti jo skundus. Nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Nespėdavo nusiprausti per 15 min. Be to, kameroje buvo tik šaltas vanduo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti ir pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Į kameras buvo tiekiamas šaltas vanduo. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių TK nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (su pertraukomis), kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas, nustatydamas pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą ir šio termino atnaujinimą, nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. spalio 23 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 1989 m. iki 2016 m. spalio 22 d. ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

7. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas bei vertindamas skundo reikalavimo pagrįstumą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d., vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista: nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2017 m. balandžio 28 d., nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki liepos 6 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 835 paras. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas. Pareiškėjo jaučiamų nepatogumų intensyvumas objektyviai būtų buvęs didesnis, jeigu kartu su juo kameroje būtų laikomi kiti asmenys. Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, jog pareiškėjas nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1989 m., tačiau į teismą dėl neužtikrinto privatumo kreipėsi tik nagrinėjamoje byloje. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Teismas akcentavo, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo itin intensyvūs.

9. Teismas, ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste įvertinęs bylos medžiagą, atmetė skundo argumentus dėl šalto vandens, pareiškėjo skundų neregistravimo, naudojimosi dušu.

10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuoto privatumo pažeidimo egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, atsižvelgdamas į konstatuoto pažeidimo mastą bei intensyvumą, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad į teismą nuo pažeidimų pradžios pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo, sprendė, kad 850 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydis yra adekvatus nustatytam teisės pažeidimui.

III. 11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

13. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis formuojama teismų praktika, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir intensyvumą, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo draudžiamam elgesiui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

14. Pareiškėjas H. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturi pareigos pagrįsti patirtą neturtinę žalą. Vertina, kad atsakovo atstovo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio yra nepagrįsti. Teismo nustatytas pažeidimas EŽTT praktikoje vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, ką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas H. S. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: atsakovo prašymu daliai pareiškėjo reikalavimo taikęs ieškinio senatį ir konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d. 835 paras Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjui 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo teisei apginti pakankama satisfakcija yra jo teisių pažeidimo pripažinimas.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas pažeidimas negali būti traktuojamas kaip draudžiamas veiksmas Konvencijos kontekste. Akcentuotina, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07).

21. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Šiuo aspektu EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.).

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, yra vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė duomenų neturtinei žalai pagrįsti.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjo pažeistai teisei į privatumą apginti teisės pažeidimo pripažinimas yra tinkama satisfakcija, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (835 paros), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas), intensyvumą (pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas) ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra per didelis. Atsakovo atstovas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad dėl nustatyto pažeidimo nėra pagrindo priteisti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą arba kad yra pagrindas jį mažinti.

28. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė