2020-07-01 Nr. AB-13128-3-64-3-01477-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-995-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01477-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. sausio 31 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo mažiau nei numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Gyvenamosiose kamerose lubos ir sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, ant pareiškėjo krisdavo kalkės. Ypatingai blogos sąlygos buvo kamerose Nr. 86 ir Nr. 87. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,76 kv. m iki 9,8 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

5. Paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2016 m. sausio 19 d. atliko kameros Nr. 86 patikrinimą (išvados surašytos 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-20). Nustatyta, kad kameroje pelėsio nėra, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas – jokių pažeidimų nefiksuota. Kameros Nr. 87 patikrinimas buvo užfiksuotas 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-312 – kameroje pelėsio nėra. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovas priėjo išvadą, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Šiaulių tardymo izoliatorius akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių tardymo izoliatorius manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas T. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. sausio 31 d. Pažymėjo, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

10. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. birželio 8 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 65 (plotas 22,6 kv. m.), Nr. 59 (plotas 19,78 kv. m.), Nr. 90 (plotas 19,95 kv. m.), Nr. 86 (plotas 17,78 kv. m.), Nr. 48 (plotas 18,81 kv. m.), Nr. 87 (plotas 19,6 kv. m.). Nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2017 m. sausio 31 d. buvo laikomas ūkio aptarnavimo būryje. Iš byloje esančios pažymos nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje. Iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą teismas nustatė, kad kamerose esantys baldai netrukdė pareiškėjui normaliai judėti kameroje.

11. Teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-20 matyti, jog patikrinimo metu 2016 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 86 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kameroje vizualiai matomo pelėsio nebuvo, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-312 (19.4.1.6.12) teismas nustatė, kad patikrinimo metu 2016 m. rugsėjo 16 d. kamerose Nr. 87 ir Nr. 90 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kamerose vizualiai matomo pelėsio nebuvo. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją su skundais nesikreipė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teikė skundą dėl aplinkybių nesusijusių su nagrinėjama byla, t. y. dėl per didelių kainų Šiaulių tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės 5 000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad kamerose nebuvo užtikrintas laisvas grindų plotas (3,6 kv. m), todėl neturėjo galimybės laisvai judėti. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka, kad teismas nenustatė higienos normų pažeidimo, nes Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė tik dviejų kamerų įrodymus. Teigia, kad atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus asmeninė apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

15. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas teigia, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktą medžiagą. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės dėl netinkamų sąlygų kratų atlikimo patalpose nenagrinėjamos.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neužtikrinto pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, pirmiausia pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus).

21. Pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, jose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, ir nustatė, kad visą laiką pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

22. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

23. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog, apskaičiuojant kameros plotą, neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

24. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, jog netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas, be kita ko, nustatė, kad gyvenamosiose kamerose esantys baldai netrukdė pareiškėjui judėti kameroje.

25. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą pažeista nebuvo.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-20 matyti, jog patikrinimo metu 2016 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 86 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Taip pat iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-312 (19.4.1.6.12) matyti, kad patikrinimo metu 2016 m. rugsėjo 16 d. kamerose Nr. 87 ir Nr. 90 higienos normos pažeidimų nustatyta nebuvo. Duomenų, kad pats pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai, kreipęsis dėl to į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

28. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

29. Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), su kuriais pareiškėjas siejo jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

30. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys