2015-11-10 Nr. BB-4584-1-55-1-00254-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-473-303/2015

Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00254-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.4.2;

1.1.10.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Nikolajaus Kuznecovo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

E. L. (E. L.) pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. Ž. atsisakius ieškinio, bylos dalis dėl civilinio ieškinio nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 29 d., apie 8.10 val., (duomenys neskelbtini), R. Ž. sodybos kieme, veikdamas kartu su kitu asmeniu, neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. Ž. ir V. Ž. perduoti turtą – sumokėti jiems 3500 Lt (1013,67 Eur), o R. Ž. atsisakius mokėti pinigus, A. M. apkabino viena ranka R. Ž. kaklą, o kitos rankos kumščiu vieną kartą trenkė jam į krūtinę, atėmė iš V. Ž. kibirą su pienu ir bandė ant jos išpilti, stvėrė jai už krūtinės, A. M. ir kitas asmuo stumdė R. Ž., tempė automobilio link, grasino nuvežti į mišką, panaudoti smurtą prieš nukentėjusiųjų vaikus.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas N. Kuznecovas prašo perkvalifikuoti nuteistojo A. M. veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba bausmės vykdymą atidėti; pritrūkus įrodymų dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai nurodo, kad teismas, netinkamai kvalifikuodamas nuteistojo A. M. veiką kaip turto prievartavimą, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą.

Kasatoriai teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. M. turėjo pagrindą reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo R. Ž., nes J. J. (J.) (A. M. uošvis) kėlė pretenzijas R. Ž. dėl automobilio remonto. Pasak kasatorių, buvo ginčas dėl piniginės skolos ir A. M. apie tai žinojo, taigi, jo supratimu, reikalavimas buvo teisėtas, o tokio reikalavimo realizavimas neteisėtomis priemonėmis atitinka savavaldžiavimo sudėtį, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, o ne turto prievartavimą. Aplinkybė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis žinojo apie skolą J. J., nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Liudytoja A. Ž., kurios parodymus teismas įvertino kaip pakankamus A. M. kaltei pagrįsti, kalbėjosi kieme su A. B. ir šis jai pasakė, kad jos tėvas skolingas kažkam pinigų. Pasak kasatorių, nukentėjusiųjų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo prieštaringi, nenuoseklūs, jų parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme skiriasi. Pavyzdžiui, R. Ž. frazė apie kaip paršus pjaunamus vaikus nebuvo nurodyta pirmoje apklausoje, ji atsirado vėliau, o V. Ž. apie tokį grasinimą apskritai neužsiminė. Abu nukentėjusieji nuo pat pradžių teigė, kad grasinimų neišsigando, jų nevertino rimtai. Be to, teisme nukentėjusieji pareiškė su kaltinamaisiais sutinka taikytis ir jų nubausti nereikalauja.

Pasak kasatorių, liudytojas J. J. patvirtino, kad tarp jo ir R. Ž. buvo skoliniai santykiai, tačiau teigė nieko neprašęs dėl jų aiškintis ar reikalauti grąžinti skolą. Išteisintasis E. L. viso bylos proceso metu parodė, kad J. J. jam minėjo apie R. Ž. skolą ir šį pokalbį girdėjo pas J. J. dėl E. L. automobilio remonto užvažiavę A. M. ir A. B.. Tačiau teismas, nustatęs, kad A. M. yra J. J. žentas, padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis negalėjo savavaldžiauti prieš nukentėjusįjį. Kasatorių manymu, priešingai – žentas uošvio prašymu galėjo reikalauti iš nukentėjusiojo tikros ar tariamos skolos grąžinimo.

Taip pat nepagrįstos teismo išvados ir dėl smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį R. Ž.. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nuteistojo neišsigando ir perduoti pinigus jam neketino. Suprantama, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali, tačiau visi dispozicijoje aprašyti veiksmai turi būti realūs, padaryti siekiant konkretaus nusikalstamo rezultato. Tačiau bylos įrodymų visuma nesuteikia pagrindo daryti tokios išvados – savo veiksmais A. M. sukėlė tik neigiamą, pasibjaurėtiną reakciją prieš jį patį ir nebuvo bauginantys, nekėlė grėsmės nukentėjusiojo turtui ar turtiniams interesams. Tokie nuteistojo veiksmai galėjo būti vertinami kaip psichologinis poveikis, o ne kaip smurtiniai veiksmai. Pasak kasatorių, teismas nurodė, kad A. M. bandė atimti iš V. Ž. kibirą su pienu, norėdamas ją aplieti ar padaryti ką kita. Tačiau neįrodyta, ar tokios mintys, ketinimai apskritai egzistavo – tai tik prielaida, kurią teismai neleistinai traktavo nuteistojo nenaudai.

Be to, teismas nenustatė, jog A. M. veiksmuose yra kaltė (tiesioginė tyčia), t. y. kad jis suvokė savo reikalavimo neteisėtumą ir norėjo taip veikti, kad aktyviais veiksmais siekė neteisėto rezultato.

Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad kiti atvykę kaltinamieji asmenys liepė A. M. liautis ir sėsti į automobilį ir tą jis padarė. Pasak liudytojos ir nukentėjusiųjų, E. L. jų atsiprašė, prašė neskųsti policijai, vėliau atsiprašė ir A. M.. Taigi šis faktas gali būti vertinamas kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo, taip pat ir kaip bandymas pašalinti neigiamus padarinius.

Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 ir 44 straipsnių nuostatų pažeidimus. Teismas atmetė apelianto ir jo gynėjo prašymą ištirti įrodymus teismo posėdyje, t. y. dar kartą apklausti liudytoją J. J., nes pirmosios instancijos teisme šis davė parodymus būdamas neblaivus. Ši BPK klaida yra esminė, lėmusi netinkamą nusikaltimo kvalifikavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Kasatoriai pažymi, kad po 5 dienų, kai buvo atmestas nuteistojo apeliacinis skundas (2015 m. kovo 24 d.), įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią taikyti bausmės vykdymo atidėjimą galima ir asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus. A. M. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, augina kūdikį ir gauna vaiko pašalpą, nes žmona mokosi. Kadangi nuteistasis su šeima gyvena kaime, negali palikti vaiko, dėl to nedirba. Be to, žmona laukiasi antro vaiko. Pasiuntus nuteistąjį atlikti bausmės, be jo žmona vargu ar galės viena auginti du vaikus. Kasatoriai mano, kad laisvės atėmimo bausmė yra perteklinė priemonė nusikaltimo padariniams pašalinti ir nuteistąjį perauklėti, todėl prašo apsvarstyti galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo ir jo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. prievartavus turtą iš nukentėjusiųjų, panaudojant prieš juos fizinį smurtą, ir tokius jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Teismas išvadą dėl A. M. kaltės padarius šią veiką grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų bylos įrodymų visumos pagrindu, kurie buvo įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų. A. M. teiginius, kad jis turto neprievartavo, teismas motyvuotai atmetė, nes šią aplinkybę patvirtino nukentėjusieji, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, akistatų metu su išteisintuoju E. L. ir nuteistuoju A. M., taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad A. M. reikalavo mokėti 3000 Lt (868,86 Eur) už apsaugą, nes R. Ž. neva vertėsi nelegaliu verslu. Nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojos A. Ž. parodymai, iš dalies ir teisme duoti išteisintojo E. L. bei liudytojo J. J. parodymai. J. J. parodė, kad jo žentas A. M. nieko nežinojo apie R. Ž. ir J. J. skolinius santykius, kad pats J. J. nesiuntė A. M. pas R. Ž. atsiimti skolos.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo, nurodydamas, kad nukentėjusiųjų parodymai apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o tai, kad nukentėjusieji skirtingai aiškino kai kurias neesmines aplinkybes, susijusias su konfliktu sodybos kieme (tarp jų ir apie bandymą paimti iš V. Ž. kibirą su pienu), nesuteikia pagrindo abejoti jų parodymais apie pinigų reikalavimą, grasinimus, smurto panaudojimą.

Prokuroro teigimu, visų šių įrodymų turinys teismo buvo išanalizuotas, aptartas, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Teismo nustatytos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą, iš nukentėjusiųjų pinigų reikalavo už tariamą apsaugą („stogą“). Toks nuteistojo reikalavimas buvo neteisėtas, nes jo ir nukentėjusiųjų nesiejo jokie realūs ar tariami turtiniai santykiai, nuteistasis siekė užvaldyti jam nepriklausantį nukentėjusiųjų turtą – 3000 Lt (868,86 Eur) – be teisėto pagrindo. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo reikalavimo neteisėtumą ir norėjo taip veikti. Nors R. Ž. teismo posėdyje nurodė, kad iš pradžių jis galvojo, jog nuteistasis ir kitas asmuo juokauja reikalaudami pinigų, tolesni A. M. veiksmai (nukentėjusiojo R. Ž. stumdymas, apkabinimas už kaklo, smūgis jam į krūtinę ir grasinimai susidoroti su nukentėjusiųjų vaikais) leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo grasinimai buvo realūs.

Pasak prokuroro, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, aplinkybė, kad nuteistasis po įvykio atsiprašė nukentėjusiųjų, nelaikytina savanorišku atsisakymu nuo nusikaltimo padarymo ir bandymu pašalinti neigiamus padarinius. Kadangi turto prievartavimo sudėtis yra formali, veika laikoma baigta nuo neteisėto reikalavimo nukentėjusiajam perduoti turtą pareiškimo momento. Taigi šiuo atveju nuo tada, kai A. M. pareikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų už tariamą apsaugą panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas susidoroti su jų vaikais, todėl nukentėjusiųjų atsiprašymas negali būti traktuojamas nei kaip savanoriškas atsisakymas baigti nusikaltimą, nei kaip neigiamų padarinių pašalinimas. Ši aplinkybė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymą apklausti liudytoją J. J., BPK normų nepažeidė. Bylos duomenimis, liudytojas J. J. pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas dalyvaujant nuteistajam A. M. ir jo gynėjui, kurie neišreiškė abejonių dėl J. J. galimybės duoti parodymus, tokių abejonių nekilo nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojo J. J. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Atsiliepime teigiama, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Nauja šio straipsnio 1 dalies įstatymo redakcija formaliai nedraudžia asmeniui, nuteistam už tyčinį sunkų nusikaltimą laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau abiejų instancijų teismai, įvertinę visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, jog A. M. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytai minimaliai ribai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir kitus nuteistąjį apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų ir skirti nuteistajam nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę. Taigi šis teismas iš esmės pripažino, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus nuteistajam laisvės atėmimo bausmės rūšį ir realiai ją atliekant. Prokuroro manymu, kasacinio skundo argumentai, kuriais remiantis prašoma taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato N. Kuznecovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Kasatoriai nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, mano, kad bylos įrodymai patvirtina savavaldžiavimo sudėtį, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Šis kasatorių argumentas nepagrįstas.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kai darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę ir (ar) fizinę prievartą, ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant ir (ar) panaudojant fizinį smurtą. Pažymėtina, kad būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013, 2K-133-677/2015).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku A. M., atvažiavęs į nukentėjusiojo R. Ž. sodybos kiemą, kartu su kitu asmeniu (baudžiamoji byla nutraukta jam mirus), pareikalavo iš R. Ž. ir V. Ž. 3500 Lt (1013,67 Eur) už jų apsaugą („stogą“). R. Ž. atsisakius mokėti, A. M. viena ranka apkabino jo kaklą, kita sudavė R. Ž. į krūtinę, iš R. Ž. atėmė kibirą su pienu ir bandė jį ant nukentėjusiosios išpilti, stvėrė ją už krūtinės, po to kartu su kitu asmeniu stūmė R. Ž. automobilio link, grasindamas jį išvežti į mišką, taip pat grasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiųjų vaikus. Nustatęs, kad A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusiuosius savo naudai perduoti pinigus, teismas laikė, kad jo veika atitinka turto prievartavimo sudėtį, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nuteistojo veikai taikytas tinkamai. Tokią išvadą šios instancijos teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs nuoseklius nukentėjusiųjų parodymus dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat ir jų parodymus, pagrindžiančius kitus bylos įrodymus (liudytojų A. Ž., J. J., išteisintojo E. L. parodymus). Įrodymų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti skundžiamame šio teismo sprendime.

Taigi teismų nustatytos aplinkybės – A. M. elgesys atvirai verčiant nukentėjusiuosius perduoti turtą (pinigus) neva už nelegalaus verslo apsaugą („stogą“), kartu naudojant ir fizinį smurtą prieš juos, taip pat grasinant ateityje susidoroti su nukentėjusiųjų vaikais – rodo akivaizdų A. M. pareikšto reikalavimo neteisėtumą, kurį nuteistasis suvokė. Įvertinus tokius nuteistojo veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant bei siekiamą rezultatą, nekyla abejonių, kad A. M. veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad A. M. vertė nukentėjusiuosius vykdyti pareikštą neteisėtą turtinį reikalavimą, panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, ir norėjo taip veikti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 181 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad A. M. kitų asmenų, su kuriais atvyko į sodybą, paliepimu nutraukė savo veiksmus ir įsėdo į automobilį, o vėliau nukentėjusiųjų atsiprašė, negali būti laikomos savanorišku atsisakymu nuo nusikaltimo padarymo ir bandymu pašalinti neigiamus padarinius. Pagal BK 23 straipsnio 1 dalį savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas tik rengimosi ar pasikėsinimo stadijose, t. y. iki nusikaltimo pabaigimo. Turto prievartavimo sudėtis yra formali ir veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant ir (ar) panaudojant fizinį smurtą. Taigi A. M. veika pasibaigė tuo momentu, kai jis pareikalavo iš nukentėjusiųjų konkrečios pinigų sumos už tariamą neteisėto verslo apsaugą („stogą“), panaudodamas prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą ir grasindamas susidoroti su jų vaikais. Neigiamų padarinių pašalinimu negali būti laikomas ir nuteistojo atsiprašymas nukentėjusiųjų. Ši aplinkybė neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, ji gali būti reikšminga skiriant kaltininkui bausmę.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad įrodymai, patvirtinantys A. M. kaltę padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, būtų įvertinti pažeidus BPK reikalavimus. Teismai bylos įrodymus įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymą dar kartą apklausti liudytoją J. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, BPK reikalavimų nepažeidė. Tiek nuteistasis savo apeliaciniame skunde, tiek jo gynėjas teismo posėdyje būtinumą apklausti liudytoją J. J. argumentavo tuo, kad šis liudytojas davė parodymus pirmosios instancijos teisme būdamas neblaivus. Pasisakydamas šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti J. J. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, nes nė vienam proceso dalyviui, tarp jų ir kaltinamajam A. M. bei jo gynėjui, nekilo abejonių dėl J. J. galimumo duoti parodymus. Šių teismo argumentų paneigti negalima. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas J. J. buvo apklaustas 2014 m. rugpjūčio 25 d., o nuteistojo gynėjas pradėjo teigti apie jo neblaivumą tik 2014 m. spalio 30 d. baigiamųjų kalbų metu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į visus apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatoriai skunde nurodo, kad po apeliacinės instancijos teismo priimtos 2015 m. kovo 19 d. nutarties įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią galima taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus. Todėl prašo apsvarstyti galimybę taikyti nuteistajam A. M. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymas) iš tiesų leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo.

Pagrindinis kasacinio skundo argumentas, kodėl A. M. turėtų būti taikoma nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), yra susijęs su vertinamąja sąlyga – nuteistojo socialiniais ryšiais. Tačiau vien šis argumentas neleidžia daryti išvados dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo šeiminė padėtis netrukdė jam nusikalsti (nuteistasis buvo tik ką sukūręs šeimą ir susilaukęs dukters). A. M. dėl savanaudiškų paskatų padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 181 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), buvo baustas administracine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad A. M. nusikalstama veika jam nebuvo atsitiktinė. Nuteistasis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nesunkaus (BK 284 straipsnis 1 dalis) ir apysunkio (BK 178 straipsnis 2 dalis) nusikaltimų padarymą, paskiriant jam auklėjamo poveikio priemones. Įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. M. teisinę padėtį lengvinančio instituto taikymas praeityje nepadarė jam pozityvaus poveikio, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nepažeidinėtų įstatymų ir nenusikalstų.

Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. atidėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Nikolajaus Kuznecovo kasacinį skundą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis

Audronė Kartanienė