2018-05-02 Nr. AB-8769-3-61-3-03476-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3792-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03476-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja F. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (15/4-10)10K-36804 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir pridedamus dokumentus bei svarstyti prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi jos šeimos nariams Y. E., N. E. ir N. E. šeimos susijungimo pagrindu.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) politinę ir teisinę padėtį, leisti pateikti dokumentus ir nagrinėti pateiktą prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindais pareiškėjos sūnums Y. ir N. bei dukrai N. ir vertinti pateiktą prašymą kaip pirmąjį kreipimąsi išduoti leidimus laikinai gyventi. Tačiau atsakovas skundžiamu raštu atsakė, kad neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo. Pareiškėja pažymėjo, kad jai yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje.

Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju yra aktuali 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva). Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos nacionalinėje teisėje Direktyvos 11 straipsnio 2 dalies nuostata nėra perkelta, tačiau tenkinamos visos sąlygos tiesiogiai taikyti minėtas Direktyvos nuostatas, todėl atsakovo atsisakymas, kuris grindžiamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, prieštarauja Direktyvos 11 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja pažymėjo, kad ypatinga pabėgėlių, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies, padėtis reiškia, jog dažnai pabėgėliams ar jų šeimos nariams neįmanoma ar pavojinga pateikti oficialius dokumentus ar susisiekti su savo kilmės šalies diplomatinėmis ar konsulinėmis institucijomis.

Valstybės narės tokiais atvejais yra įpareigojamos atsižvelgti į kitus šeimos santykių buvimo įrodymus. Jei prašytojas susiduria su objektyviomis praktinėmis kliūtimis laikytis trijų mėnesių termino, valstybė narė turėtų jam leisti pateikti nebaigtą pildyti prašymą, kuris būtų užbaigtas, kai tik būtų gauti dokumentai ar rasti šeimos nariai. Pareiškėja savo prašyme nurodė, kad dėl (duomenys neskelbtini) autoritarinės sistemos, ypatingai griežtų migracijos įstatymų objektyviai neįmanoma gauti kelionės dokumento, kadangi vien dėl išreikšto noro išvykti iš šalies asmeniui gali kilti pavojus patirti persekiojimą.

Pareiškėja taip pat paaiškino, kad jos vaikai šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), neturėdami kelionės dokumentų. Kelionės dokumento gavimas (duomenys neskelbtini) yra itin ilgas ir sunkus procesas. (duomenys neskelbtini) taiko itin griežtą izoliacinę migracijos politiką, todėl, pavyzdžiui, vien norint išvykti iš šalies reikia įsigyti vizą, o išvykus mokėti vadinamą diasporos mokestį. Daug žmogaus teisių organizacijų ir institucijų, atsakingų už kilmės valstybės informacijos duomenų rinkimą, pripažįsta, kad teisėtai ir saugiai palikti (duomenys neskelbtini) yra itin sunku, jeigu apskritai įmanoma.

Taigi pareiškėjos vaikams išvykti su kelionės dokumentu iš (duomenys neskelbtini) nėra jokių galimybių. Be to, tam, kad (duomenys neskelbtini) pasinaudotų savo itin apribotomis migracijos teisėmis, laisvu judėjimu, jis turi atlikti privalomą karinę tarnybą. Vien naudojimasis laisvu judėjimu, išreikštas noras išvykti gali sukelti pavojų laisvei ir saugumui. Tai, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja tokia praktika ir galioja žmogaus teises varžantys migracijos įstatymai, patvirtinta Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaitos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

4. Atsakovo teigimu, skundžiamas raštas neužkerta kelio pareiškėjai susijungti su savo šeimos nariais, tačiau pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja buvo informuota, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Atsakovas pabrėžė, kad Aprašas nustato tiek subjektą, kuriam turi būti pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (konsulinė įstaiga arba migracijos tarnyba), tiek prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi formą (Aprašo 1–2 priedas). Nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei Apraše, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta išimčių, kurios leistų užsieniečiui pateikti kitokios, nei nustatyta, formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašymą pateikti kitai, nei nustatyta, institucijai.

Šiuo atveju pareiškėja prašė Migracijos departamento jos laisvos formos surašytą prašymą vertinti kaip pirmąjį jos šeimos narių prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio jai suteikimo, tačiau teisės aktai ne tik nenustato kitokios prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos (pateikimo vieta, forma, terminai ir kt.), bet ir nesuteikia Migracijos departamentui įgaliojimų laisvos formos prašymą vertinti kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokį laisvos formos prašymą nagrinėti bei priimti dėl jo sprendimą išduoti / neišduoti leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų bandžiusi laikytis teisės aktų reikalavimų ir teikti migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą, užpildytus jos šeimos narių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja, gavusi ginčijamą raštą, kuriame paaiškinta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, šia tvarka bandė pasinaudoti.

Atsakovo nuomone, ginčijamas raštas nesukelia ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, nes Migracijos departamentas nebuvo atsisakęs atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jam nėra suteikti įgaliojimai priimti užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu F. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. 2017 m. gegužės 30 d. pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. 2017 m. rugpjūčio 24 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymas, kuriame pareiškėja nurodė, jog nori susijungti su šiuo metu (duomenys neskelbtini) gyvenančiais sūnumis Y. ir N. bei dukra N., tačiau dėl (duomenys neskelbtini) teisinės sistemos, pažeidžiančios žmogaus teises, jie neturi ir negali gauti kelionės dokumento bei pažymos apie teistumą. Pareiškėja prašė Migracijos departamento šį jos prašymą vertinti kaip pirmąjį pareiškėjos sūnų Y. E., N. E. bei dukros N. E. prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio pareiškėjai suteikimo. Be to, pareiškėja prašė leisti pateikti turimų dokumentų kopijas ir nagrinėti jos ir jos šeimos narių prašymą išduoti leidimus gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu nurodė, kad neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo išduoti jos šeimos nariams leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindais. Atsakovas rašte pažymėjo, kad leidimai laikinai gyventi užsieniečiams išduodami vadovaujantis Įstatymo bei Aprašo nuostatomis bei išaiškino, kad (duomenys neskelbtini) piliečių šeimos narių prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jų pridedami dokumentai turi būti pateikti Aprašo nustatyta tvarka bei detalizavo Apraše ir Įstatyme įtvirtintą tokių prašymų pateikimo tvarką.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto, šio straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio, Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. spalio 17 d.) 6, 61, 62 punktų nuostatomis. Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiams vaikams, turėjo užpildyti Aprašo 1 arba 2 priede įtvirtintą prašymą ir pateikti jį apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padaliniui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra jos deklaruota gyvenamoji vieta. Kaip matyti iš pareiškėjos teikto prašymo, pastarasis neatitiko Apraše įtvirtintos formos reikalavimo, be to, buvo pateiktas netinkamam subjektui, todėl atsakovas skundžiamu raštu pagrįstai nurodė negalintis tenkinti pareiškėjos prašymo bei išsamiai informavo apie tokio prašymo pateikimo tvarką. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad atsakovas užkirto kelią pareiškėjai susijungti su šeimos nariais. Pažymėta, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės, susijusios su sunkumais gauti atitinkamus dokumentus, Migracijos departamento nebuvo nagrinėjamos ir skundžiamu raštu dėl jų nebuvo pasisakyta. Tai, kad atsakovas atsisakė pareiškėjos pateiktą dokumentą vertinti kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nereiškia, kad leidimo išdavimo klausimas buvo išnagrinėtas iš esmės. Prašymas išduoti leidimą privalo būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, tačiau to pareiškėja nėra padariusi.

8. Dėl pareiškėjos atstovės argumentų, jog jos prašymas turėjo būti persiųstas įgaliotam subjektui, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovui buvo pateiktas laisvos formos raštas (prašymas), neatitinkantis Aprašo reikalavimų, todėl atsakovas, išaiškindamas tokių prašymų pateikimo tvarką ir nepersiųsdamas Aprašo nuostatų neatitinkančio pareiškėjos prašymo įgaliotam subjektui, gero viešo administravimo pricipo nepažeidė.

9. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Raštu pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo, todėl nebuvo pagrindo panaikinti Raštą ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą bei svarstyti prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjos šeimos nariams šeimos susijungimo pagrindu.

III. 10. Pareiškėja F. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (15/4-10)-10K-36804 ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjos dokumentus bei išnagrinėti iš naujo prašymą išduoti jos nepilnamečiams vaikams Y. E., N. E., N. E. leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

11. Pareiškėjos teigimu, iš Aprašo 44, 44.10, 67 punktų matyti, kad migracijos tarnybų funkcija – pagal teisės aktuose įtvirtintą dokumentų sąrašą sutikrinti pateikiamus dokumentus ir nustačius, kad pateikiami ne visi dokumentai, juos grąžinti pateikusiam asmeniui. Migracijos departamento valstybės tarnautojai yra įgalioti vertinti pateikiamo prašymo turinį ir dokumentus bei priežastis, dėl kurių asmuo neturi galimybių pateikti visų dokumentų. Būtent dėl tokių priežasčių, pareiškėja pirmiausiai ir kreipėsi į Migracijos departamentą.

12. Pareiškėja pažymi, jog atsakovas skundžiamame rašte nenurodė, kad pareiškėja nesilaikė prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos, nedarydamas nuorodos į Aprašo 6 punktą. Migracijos departamentas tik atsiliepime teismui ir teismo posėdžio metu iškėlė prašymo formos ir pateikimo tvarkos tariamus trūkumus.

13. Pareiškėjos teigimu, jei ji būtų teikusi prašymą migracijos tarnybai, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, toks prašymas net nebūtų priimtas, o iš karto būtų grąžintas ir žodžiu būtų paaiškintos grąžinimo priežastys (dokumentų trūkumas), kadangi migracijos tarnybai nėra suteikta įgaliojimų persiųsti Migracijos departamentui prašymą asmeniui nepateikus visų reikiamų dokumentų. Dėl to vienintelė galimybė pareiškėjai, įvertinant visas individualias aplinkybes, buvo pateikti prašymą dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo tiesiai Migracijos departamentui, kuris iš esmės įvertintų situaciją ir nurodytų migracijos skyriui priimti prašymą su turimais dokumentais.

14. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas nepažeidė gero viešo administravimo principo, nepagrįsta, kadangi buvo neatsižvelgta į Viešojo administravimo įstatyme nustatytus proporcingumo, efektyvumo, subsidiarumo, vieno langelio ir išsamumo principus. Pareiškėja kreipėsi tiesiogiai į Migracijos departamentą, kadangi būtent ši institucija viešojo administravimo sistemos lygiu yra efektyviausia.

15. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą remdamasis tik formos ir procedūrinių reikalavimų nesilaikymu, nepasisakė dėl ginčo esmės, t. y. pabėgėlės galimybės susijungti su savo nepilnamečiais vaikais neturint teisės aktuose numatytų ir reikalaujamų dokumentų.

16. Pareiškėja atkreipia dėmesį į nevienodą Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką: kitose dviejų (duomenys neskelbtini), besikreipiančių dėl šeimos susijungimo tapačiomis aplinkybėmis, bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė išsamią argumentaciją, kodėl pareiškėjų prašymai turėjo būti nagrinėjami, o pareiškėjų skundai tenkinti iš dalies (2018 m. sausio 25 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. eI-622-331/2018 ir Nr. eI-621-331/2018).

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas pažymi, kad Migracijos valdyba ir kitos migracijos tarnybos nėra pavaldžios Migracijos departamentui, tai yra policijos struktūriniai padaliniai, taigi Migracijos departamentas neturi įgaliojimų teikti migracijos tarnyboms privalomojo pobūdžio nurodymus. Atsakovo teigimu, ginčijamas raštas nesukelia ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, Migracijos departamentas nebuvo atsisakęs atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nebuvo priėmęs sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjos vaikams leidimus laikinai gyventi. Atsakovas mano, kad pareiškėjos reikalavimų įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus, kurių jis nėra įgaliotas atlikti, tenkinimas prieštarautų teisingumo, teisinės valstybės, įstatymų viršenybės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (15/4-10)10K-36804 dalies, susijusios su pareiškėjos F. M. Migracijos departamentui pateiktu 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymu išduoti leidimus laikinai gyventi jos sūnums Y. E. ir N. E. bei dukrai N. E. šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumas.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymą dėl šeimos susijungimo (Migracijos departamente gautas 2017 m. rugpjūčio 24 d.), jame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, buvo perkelta į Lietuvos Respubliką iš Italijos, jai buvo suteiktas pabėgėlio statusas, ir šiuo prašymu ji siekė susijungti su jos šeimos nariais – (duomenys neskelbtini) gyvenančiais sūnumis Y. ir N. bei dukra N.. Dėl šio pareiškėjos prašymo buvo priimtas šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. (15/4-10)10K-36804.

21. Visų pirma pažymėtina, kad priešingai, nei teigia atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas, priėmęs Raštą, nagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl leidimo išdavimo. Iš Rašto turinio matyti, kad pareiškėjai buvo pateiktas atsakymas į jos 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymą ir nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti pareiškėjos šeimos nariams leidimų laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Atsižvelgiant į Rašte vartojamą tokio pobūdžio formuluotę, darytina išvada, kad Raštu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti jos šeimos nariams leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

22. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, toks Migracijos departamento Raštas negali būti laikomas nesukeliančiu pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi jame yra aiškiai suformuluotas administracinis sprendimas, priimtas dėl pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. šis prašymas netenkintas, o ne vien atsakyta į pareiškėjos prašyme iškeltus klausimus, kaip teigia atsakovas.

23. Pažymėtina, jog Rašte yra nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti pareiškėjos šeimos nariams leidimų laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, bei visiškai nėra nurodoma, kad kitokiu būdu yra išspręstas pareiškėjos prašymas (pvz., atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą, pan.).

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnis nustato pašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką. Šio straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: 1) jeigu jame nėra asmens vardo ir pavardės ar pavadinimo, adreso arba kitų duomenų ryšiui palaikyti ir nėra galimybės kitaip identifikuoti prašymą ar skundą pateikusį asmenį; 2) jeigu prašymas ar skundas, teikiamas raštu tiesiogiai ar atsiųstas paštu, arba prašymo ar skundo skaitmeninė kopija, atsiųsta faksu ar elektroniniu paštu, nepasirašyti ir nėra galimybės kitaip patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; 3) jeigu jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; 4) jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; 5) jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Tačiau Rašte tokie pagrindai nėra nurodyti.

25. Taip pat akcentuotina, kad Rašte nėra nurodyta, jog pareiškėjos prašymą atsisakoma priimti dėl formos ir turinio trūkumų, taip pat pareiškėjai nėra sudaryta galimybė patikslinti prašymą, t. y. jį pateikti atsakovo reikalaujama forma. Tai reiškia, kad prašymas buvo priimtas ir vertinamas.

26. Leidimai laikinai gyventi užsieniečiams išduodami vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi (2 punktas). Pagal Įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, arba vienas iš pilnamečių šeimos narių. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą lietuvių ar anglų (Aprašo 1 priedas) arba lietuvių ar rusų kalbomis (Aprašo 2 priedas) pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje (toliau – konsulinė įstaiga), o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padaliniui (toliau – migracijos tarnyba), kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, išskyrus Aprašo 61 ir 62 punktuose nurodytus atvejus. Aprašo 61 punkte nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, Aprašo 6 punkte nurodytą prašymą išduoti leidimą pateikia Migracijos departamentui, jeigu: jis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nustatytu pagrindu (61.1. p.); jis yra Aprašo 61.1 ar 71.1 papunktyje nurodyto užsieniečio šeimos narys (61.2. p.). Aprašo 62 punkte nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, Aprašo 6 punkte nurodytą prašymą išduoti leidimą pateikia Migracijos departamentui arba migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, jeigu jis yra užsieniečio, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nustatytu pagrindu, šeimos narys.

27. Aprašo 108 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti leidimą laikinai gyventi: prašymo išduoti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.1 p.); pakeisti leidimą laikinai gyventi: prašymo pakeisti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.2 p.); neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi: pasirašo sprendimą neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi ir nurodo sprendimo priėmimo datą (108.3 p.).

28. Taigi prašymai išduoti leidimą yra pateikiami tiek konsulinėms įstaigoms, tiek migracijos tarnybai, tiek ir Migracijos departamentui. Migracijos departamentas gali nagrinėti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir vertinti juose nurodytas aplinkybes. Iš Aprašo 108 punkto matyti, kad galutinį sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priima būtent Migracijos departamentas.

29. Be to, pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėja prašymą turėjo teikti migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą, turėjo persiųsti pareiškėjos prašymą, laikydamasis minėtos nuostatos.

30. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinta, jog viešojo administravimo subjektai, nagrinėdami asmenų prašymus, privalo vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ principais.

31. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai bei iš užsieniečio nebūtų reikalaujama nurodyti tikslų prašomo gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje teisinį pagrindą. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

33. Vienas iš aukščiau paminėtų principų – asmenų prašymų nagrinėjimas taikant „vieno langelio“ principą – reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas ar skundas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą ar skundą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusį asmenį (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 8 p.).

34. Todėl įvertinus Įstatymo ir Aprašo nuostatas, vadovaujantis gero administravimo principu, Migracijos departamentas turėjo pareigą nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl šeimos susijungimo iš esmės, vertinti pateiktus dokumentus, taip pat dokumentus, esančius pareiškėjos pabėgėlio byloje, prašyti paaiškinimų iš pareiškėjos, reikalauti dokumentų iš kitų institucijų bei priimti dėl jo sprendimą.

35. Nors Migracijos departamentas tiek atsiliepime į skundą, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, jog pareiškėja nustatyta tvarka nepateikė nustatytos formos prašymo leidimui išduoti (Aprašo 6 p., 1–2 priedas), pažymėtina, kad Rašte visiškai nėra nurodyti Aprašo 6 punkto ir / ar 1–2 priedo reikalavimai ir tai, kad pareiškėja tam, jog jos prašymas būtų nagrinėjamas iš esmės, jį turi pateikti tokia forma, kuri yra nustatyta Aprašo 1–2 priede. Rašte iš esmės akcentuojamos Aprašo nuostatos, nustatančios, kokius dokumentus apskritai turi pateikti asmuo, prašantis išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra priimtas dėl pareiškėjos ir dar dviejų asmenų (H. F. ir A. G. H.) prašymų ir nėra nurodomos jokios konkrečios aplinkybės, susijusios išimtinai su pareiškėjos prašymu).

36. Iš Migracijos departamento Rašto turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjos prašymas netenkintas ir leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti dėl to, jog kartu su pareiškėjos prašymu nebuvo pateikti šie Aprašo 40, 41 punktų nustatyta tvarka patvirtinti ir išversti dokumentai: galiojantis kelionės dokumentas (Aprašo 17.1 p.), šeiminius ryšius su atvykstančiu nepilnamečiu užsieniečiu patvirtinantys dokumentai (Aprašo 17.5 p.), teistumo pažyma (Aprašo 17.9 p.). Taigi skundžiamame sprendime atsisakymą išduoti leidimą Migracijos departamentas pagrindė vien dokumentinių įrodymų trūkumu, kadangi, kaip atsiliepime nurodė pats Migracijos departamentas, jis pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą iš esmės neginčija. Pažymėtina, kad apie prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos nesilaikymą, darant nuorodą į Aprašo 6 punkto reikalavimus, Departamentas paaiškino ne Rašte, bet teikdamas atsikirtimus į pareiškėjos skundą.

37. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja prašyme yra nurodžiusi konkrečias aplinkybes, dėl kurių ji negali pateikti minėtų dokumentų, tačiau šių aplinkybių atsakovas, priėmęs pareiškėjos prašymą ir pradėjęs administracinę procedūrą, nenagrinėjo.

38. Pastebėtina ir tai, kad viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens prašymą pirmiausiai sprendžia, ar šis prašymas gali būti nagrinėjamas institucijoje, teigiamai išsprendęs minėtą klausimą, jis yra nagrinėjamas iš esmės ir priimamas administracinis sprendimas dėl asmens teisių ir pareigų nustatymo. Minėta, kad jeigu institucija nustato, kad yra nekompetentinga nagrinėti tam tikrą klausimą, prašymas persiunčiamas kompetentingai institucijai, išvada dėl kompetencijos nebuvimo nesudaro pagrindo atmesti asmens prašymą. Jeigu institucija nustato pateikto prašymo formos ir turinio trūkumus, tai paprastai nesudaro pagrindo atmesti asmens prašymą, tačiau nustato institucijos pareigą pasiūlyti ištaisyti prašymo turinio ar formos trūkumus. Institucija išsprendusi minėtus klausimus – dėl kompetencijos, dėl paduoto dokumento priėmimo esant jo turinio ar formos trūkumų, nagrinėja klausimą iš esmės ir priima administracinį sprendimą. Taigi iš viešojo administravimo subjekto sprendimo ar rašto turinio turėtų būti aišku, ar konkrečiu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl prašymo ar skundo priėmimo, ar prašymas buvo nagrinėjamas iš esmės, dėl ko nagrinėjamu atveju kilo abejonių, todėl sprendimas taip pat negali būti pripažįstamas teisėtu, kai iš jo turinio negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kas buvo padaryta tokiu administraciniu sprendimu.

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. (15/4-10)-10K-36804 dalyje dėl pareiškėjos prašymo yra neteisėtas, kadangi yra nesuderinamas su teisės aktais, pažeidžia pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą, neatitinka teismų praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3686-520/2018), todėl jo dalis, susijusi su pareiškėjos prašymo išsprendimu, yra naikintina ir Migracijos departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymą išduoti jos sūnums Y. E. ir N. E. bei dukrai N. E. leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš naujo.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.) bei priima naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos F. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos F. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (15/4-10)-10K-36804 dalį dėl pareiškėjos F. M. prašymo ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos F. M. 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi jos sūnums Y. E. ir N. E. bei dukrai N. E. šeimos susijungimo pagrindu nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan