P-520-40-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-873/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00025-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 34; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovėms advokatėms Vilijai Vaitkutei Pavan ir Joanai Baublytei,

atsakovo atstovams Ramūnui Kazlauskui ir Daliai Karmazinienei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB Nord banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė DNB Nord bankas (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 2–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-375.

Pareiškėjas nurodė, kad tarp jo ir klientės, trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Klientė) 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurią Klientė įsigijo pareiškėjo išleistos obligacijų emisijos obligacijų vienetus. Tą pačią dieną pareiškėjas ir Klientė pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 (toliau – Skolinimo sutartis), pagal kurią Klientei buvo suteiktas tikslinis kreditas paminėtų obligacijų apmokėjimui įvykdyti.

Klientės įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymo užtikrinimui pareiškėjui buvo įkeistos visos įsigyjamos obligacijos, o 2007 m. rugpjūčio 14 d. buvo įkeistas Klientei priklausantis nekilnojamasis turtas. Komisija ginčijamą sprendimą priėmė išnagrinėjusi Klientės skundą, kuriame ji teigia, kad Obligacijų pasirašymo sutartį pasirašė suklaidinta netinkamos informacijos, kurią jai pareiškėjo darbuotojai suteikė siūlomų produktų pristatymuose ir vėlesnių asmeninių konsultacijų metu, bei tai, jog pareiškėjas nesuteikė jai informacijos apie obligacijų įsigijimo technikos ypatumus, kuriuos žinodama ji nebūtų priėmusi sprendimo investuoti į obligacijas.

Išnagrinėjusi Klientės skundą, Komisija sprendime pripažino, kad nėra pagrindo pareiškėjo pristatymo metu pateiktos medžiagos laikyti neišsamia ar klaidinančia, taip pat nėra pagrindo teigti, kad obligacijos, vertinant jas rizikingumo ir sudėtingumo prasme, yra netinkamos Klientės profilį atitinkančiam investuotojui. Tačiau minėtu sprendimu pareiškėjui paskirtas įspėjimas dėl to, kad jis netinkamai atskleidė Klientei informaciją apie rizikas, susijusias su obligacijų įsigijimu skolintomis lėšomis. Pareiškėjas nurodė nesutinkąs su šia Komisijos išvada.

Teigė, kad jo veiksmai Klientės atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau - VPRĮ) ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau - VPĮ) reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju turi būti analizuojami ne 2004 m. balandžio 21 d. Finansinių priemonių rinkų direktyvos 2004/39/EB reikalavimai, kuriuos įgyvendinusio Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau–FPRĮ) nuostatos Klientės sandorių sudarymo metu dar nebuvo įsigaliojusios, o investuotojų apsaugos priemonės, numatytos 2003 m. lapkričio 4 d.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/71/EB, kurią įgyvendino tuo metu galiojęs VPRĮ (ir vėliau jį pakeitęs VPĮ). Pareiškėjo nuomone, byloje esantys dokumentai įrodo, kad jo veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Faktą, kad Klientei buvo išaiškinta apie su obligacijų įsigijimu už pareiškėjo paskolintas lėšas susijusias rizikas, patvirtina dokumentai, su kuriais Klientė susipažino ir tai patvirtino savo parašu. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis tuo metu galiojusio VPĮ 2 straipsnio 35 dalimi, pagrindinė informacijos atskleidimo klientams priemonė yra prospektas – investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus vertybinius popierius.

Būtent prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas būtent neprofesionaliesiems investuotojams, kokia ir buvo Klientė. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė jokių kitų dokumentų (tokių, kaip vėliau įsigaliojusio FPRĮ 22 str. 3 ir 4 d. reikalaujamas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas) ar pareigos su jais supažindinti pareiškėjo klientus. Prospektas, prieš jį paskelbiant, turi būti patvirtintas Komisijos.

Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Nagrinėjamu atveju Komisija, 2007 m. sausio 1 d. patvirtindama pareiškėjo obligacijų programos bazinį prospektą (toliau – Obligacijų prospektas), atliko šio prospekto teisinę ekspertizę ir patvirtino, kad Obligacijų prospekte pateikta informacija yra išsami, nuosekli ir suprantama, atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Papildomas konkrečios vertybinių popierių emisijos sąlygas numato Obligacijų prospekto galutinės sąlygos (toliau – Galutinės sąlygos), kurios yra neatsiejama prospekto dalis.

Pareiškėjas padarė išvadą, kad Obligacijų prospektas, Galutinės sąlygos ir Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, jog investuotojams (tarp jų ir Klientei) buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Klientė savo tinkamą supažindinimą su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis patvirtino savo parašu Obligacijų pasirašymo sutartyje. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad kreditavimo santykiams ir iš jų kylančiai rizikai suprasti nereikia jokių specialių žinių ar patirties – kiekvienam vidutiniam vartotojui yra akivaizdu, kad už suteiktą kreditą yra mokamos palūkanos.

Galiojantys teisės aktai nenumatė jokių specifinių reikalavimų, susijusių su informavimu apie vertybiniams popieriams įsigyti suteikiamą finansavimą, o įprastus reikalavimus, t. y. reikalavimą supažindinti Klientę su sudaromų sutarčių nuostatomis, kurį pareiškėjas tinkamai įvykdė. Iš Obligacijų prospekto ir Skolinimo sutarties turinio akivaizdu, kad galimo nepalankaus scenarijaus atveju obligacijų išpirkimo metu investuotojas gali atgauti tik nominalią vertę, o Skolinimo sutartis nenumato galimybės obligacijų prieaugio nebuvimo atveju nemokėti paskolos palūkanų.

Iš to darytina logiška išvada, kad investuotojas prisiima riziką, jog paskolos palūkanas tokiu atveju turės dengti iš papildomų lėšų. Be to, įkeitimo sandoris yra sudaromas notarine tvarka, o pagal Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 30 straipsnį notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Hipotekos lakšte taip pat yra nurodyta, jog „šis hipotekos lakštas šalių perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių, ir kaip atitinkantis jų valią priimtas ir pasirašytas".

Taigi preziumuotina, kad nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio esmė ir pasekmės Klientei buvo tinkamai išaiškintos ir suprantamos, o Komisijos teiginys, kad pareiškėjas turėjo išaiškinti Klientei galimybę netekti įkeisto nekilnojamojo turto ir to nepadarė, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad Klientės teiginys, jog ji sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį suklaidinta netinkamos informacijos, kurią pareiškėjo darbuotojai suteikė (ar kurios nesuteikė) siūlomų produktų pristatymuose, neatitinka tikrovės. Aptariamame pristatyme Ukmergėje Klientė nedalyvavo, dėl to šio pristatymo metu pareiškėjo darbuotojai jokios informacijos Klientei neteikė ir negalėjo teikti.

Nurodė, kad Klientė pati susisiekė su pareiškėjo darbuotoja ir teiravosi apie galimybę įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis, taigi sprendimą įsigyti specifinį investicinį produktą priėmė pati ir tik po to kreipėsi į pareiškėją. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Komisija neteisingai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, būtent Obligacijų prospektas, Galutinės sąlygos ir Klientės pasirašytų sutarčių su pareiškėju nuostatos yra objektyvus rašytinis tokio supažindinimo įrodymas, kurio pakanka daryti išvadai, kad Klientei buvo atskleista investavimo skolintomis lėšomis esmė ir rizika.

Komisija nepagrįstai ignoravo pareiškėjo darbuotojos R. T. paaiškinimus, kad visos sutarčių sąlygos su Kliente buvo aptartos individualiai, tai patvirtino ir pati Klientė. Pareiškėjas pabrėžė, jog tiek sutarčių su Kliente sudarymo metu galiojusiame VPRĮ, tiek jį pakeitusiame FPRĮ numatyta pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau ši pareiga negali būti išplečiama tiek, kad reikštų pareiškėjo pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta.

Klientės teiginiai, kad su pareiškėju sudaromų sutarčių ji neperskaitė, vertintini kaip rizikos prisiėmimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija nusprendė, jog jis pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus, tačiau tokia pozicija paremta netinkamu FPRĮ normų aiškinimu ir taikymu. Remiantis FPRĮ 99 straipsnio 1 dalimi, FPRĮ nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis su Kliente buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 7 d., t. y. visa apimtimi neįsigaliojus FPRĮ. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas niekaip negalėjo pažeisti FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių, nes šis FPRĮ straipsnis minėtų sutarčių sudarymo metu neturėjo teisinės galios. Komisija savo sprendime nepagrįstai nurodė, jog iš esmės tokios pat pareigos, kokios numatytos FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse, buvo įtvirtintos iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktuose.

Pažymėjo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis detalizuoja to paties straipsnio 4 dalį bei Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), kurios taip pat įsigaliojo tik 2007 m. lapkričio 1 d., 21 - 45 punktus. Visiems šiems naujiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų tiekėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas, todėl ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi.

Teigė, kad vien ta priežastis, jog Komisija netinkamai taiko FPRĮ ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra pakankama panaikinti jos skundžiamą sprendimą.

Atsakovas Komisija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 100–106) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 2K-375.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Klientė buvo supažindinta su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, yra neįrodytas. Pareiškėjas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo veiklą turi organizuoti taip, kad bet kuriuo metu galėtų įrodyti, jog laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal FPRĮ 13 straipsnio 6 dalį, kuri mutatis mutandis taikoma ir bankams (FPRĮ 13 str. 11 d.), būtent pareiškėjui tenka įrodinėjimo našta, jog jam keliamų pareigų buvo laikomasi tinkamai. Nurodė, kad pareiškėjas, savo iniciatyva siūlydamas sudėtingą investavimo techniką jos ypatumų neišmanančiam neprofesionaliajam investuotojui, privalo, veikdamas rūpestingai, apdairiai, sąžiningai ir profesionaliai, atskleisti su tokios investavimo technikos pasirinkimu ir naudojimu susijusias ir dėl to galinčias kilti grėsmes ir rizikas, o pats klientas, savo ruožtu veikdamas apdairiai ir rūpestingai, disponuodamas visa jam prieinama ir aiškiai bei suprantamai pateikta informacija, galėtų ir turėtų įvertinti jam priimtiną rizikos lygį ir priimti jo interesus geriausiai atitinkantį investicinį sprendimą.

Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog hipotekos lakštas laikytinas viena iš Klientės tinkamo informavimo priemonių, atmestinas, kadangi jis sudarytas praėjus 7 dienoms po Obligacijų pasirašymo sutarties pasirašymo ir dėl to tikrai nėra ir negali būti vertinamas kaip priemonė, užtikrinanti tinkamą Klientės informavimą apie su jos pasirinkta investavimo technika susijusias rizikas dar ikisutartinėje stadijoje. Hipotekos lakštą tvirtinantis notaras gali neišmanyti dėl sudėtingos investavimo technikos naudojimo galinčių kilti neigiamų pasekmių vienai sandorio šaliai, taip pat jam apskritai gali būti nežinomi pagrindinės sutarties (t. y.

Obligacijų pasirašymo sutarties), kuria prisiimtų įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui sudaroma papildoma (t. y. nekilnojamojo turto įkeitimo) sutartis, ypatumai. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškino santykių su Kliente atsiradimo ir atitinkamų sutarčių sudarymo metu galiojusias teisės normas. Teigė, kad FPRĮ įsigaliojo iškart po jo paskelbimo „Valstybės žiniose" (t. y. 2007 m. vasario 8 d.), ir tik tos naujos įstatymo nuostatos, kurių nebuvo iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, už kurių pažeidimą buvo įspėtas pareiškėjas, negali būti laikomos naujomis nuostatomis, kurių nebuvo prieš tai galiojusiame VPRĮ. Komisija kategoriškai nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateikta informacija ir Klientės pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad Klientei buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Pačioje Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, su kokia informacija, pateikta Obligacijų prospekte, ir kodėl Klientei būtina susipažinti.

Komisija nekvestionavo nei Obligacijų prospekte, nei Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos teisingumo ar išsamumo, tačiau vien abstrakčios nuorodos pateikimas į Obligacijų prospektą su Kliente pasirašomoje sutartyje, ignoruojant akivaizdų faktą, kad Klientė nesusipažino su savo prisiimamų įsipareigojimų rizikomis ir esme, jokiu būdu nereiškia tinkamos ir išsamios informacijos Klientei suteikimo. Dėl nekilnojamojo turto įkeitimo paskirties ir palūkanų pagal Skolinimo sutartį padengimo, Komisija teigė, kad Klientė turėjo galimybę susipažinti su nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sąlygomis ir pasekmėmis, o to nepadariusi, veikė neatsargiai ir neapdairiai.

Tačiau Komisija laikėsi nuomonės, kad Klientei nebuvo aiškiai ir suprantamai pateikta informacija apie realiai egzistavusią riziką, susijusią su Klientės pasirinkta investavimo technika. Komisija pareiškėjo organizuotų pristatymų medžiagos nelaikė klaidinančia, neaiškia ar neteisinga informacija, tačiau 2007 m. liepos mėnesį pristatymo medžiagoje pateikta informacija taip pat negali būti laikoma paaiškinančia konkrečiai investavimo technikai būdingus rizikos veiksnius. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad informacijos suteikimas klientui reiškia tik pareigą suteikti atitinkamą informaciją, visiškai nesigilinant į tai, ar klientas turi galimybę šią informaciją suprasti.

Komisija taip pat pakartojo savo skundžiamame sprendime pasakytą teiginį, kad Klientės elgesys, kai atitinkamos sutartys buvo sudarytos neįsigilinus į jų turinį ir galimai nesupratus tam tikrų nuostatų esmės, vertinamas kaip neapdairus ir rūpestingas. Dėl šios priežasties tame pačiame sprendime nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, kad Klientės esamus ar galimus nuostolius visa apimtimi sąlygojo pareiškėjo veiksmai. Tačiau Klientės neapdairus ar nerūpestingas elgesys nepašalino pareiškėjo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 15–21) prašė palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2007 m. liepos mėnesio pabaigoje jo duktė R. B. buvo pakviesta į pareiškėjo produkto pristatymą Ukmergės filiale, kurį vedė pareiškėjo darbuotoja R. T. ir kuri paaiškino, kad pareiškėjas siūlo naują ir nerizikingą produktą. Kadangi R. B. neturėjo pakankamai lėšų tokiam produktui įsigyti, pareiškėjas pasiūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą. Duktė neturėjo ir nekilnojamojo turto, todėl grįžusi papasakojo motinai apie naują pareiškėjo produktą. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad turėjo tik vieną gyvenamąjį būstą.

R. T. pasiūlė kuo skubiau atlikti turto vertinimą ir dukteriai su įgaliojimu atvykti pasirašyti sutarties. Dukteriai kitą kartą susitikus su R. T., jau buvo parengti reikalingi sutarties pasirašymui dokumentai, tačiau paaiškėjo, kad įgaliojimas netinkamas. R. T. pasiūlė nedelsti ir ragino kuo skubiau pasirašyti sutartį, nes kitą dieną bus didesnės palūkanos. Todėl buvo pakviestas trečiasis suinteresuotas asmuo, jam atvykus, pasirašymas užtruko labai trumpai, buvo tik paklausta, ar jis neturi kito nekilnojamojo turto. Apie riziką, kilsiančią, jeigu fondas neuždirbtų, nebuvo net užsiminta. 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis.

Pareiškėjas savo iniciatyva kredito sumą padidino beveik 5 kartus, tai rodo jo neprofesionalumą ir kelia abejonių dėl jo skaidrios veiklos. Sutarčių, prieš jas pasirašydamas, tretysis suinteresuotas asmuo net nespėjo perskaityti, nes R. T. patikino, kad tai standartinės pareiškėjo sutartys, ir ragino skubėti, nes laukė kitas klientas. Ji akcentavo, kad blogiausiu atveju obligacijos turi uždirbti 6 procentus prieaugio per metus: 5 procentus atiduos pareiškėjui, o jai dar liks 1 procentas. Tai buvo įvardinta kaip didžiausia rizika.

Tretysis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad iki tol nebuvo sudaręs nė vieno investicinio sandorio. Jau po pirmųjų trijų mėnesių buvo užfiksuotas minusas, todėl buvo kreiptasi į R. T., klausiant, ar nebūtų geriau išpirkti obligacijas, turint nedidelį nuostolį. Buvo pasiūlyta laukti, nurodant, kad tuo metu nuostolis būtų buvęs didesnis nei išperkant obligacijas suėjus išpirkimo terminui po 3 metų. R. T. 2009 m. vasario 10 d. pranešė, kad pakeitė darbą ir visais klausimais pasiūlė kreiptis į T. R. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas neteikė tikslios ir neklaidinančios informacijos, nesiuntė reguliariai ataskaitų, nesudarė sąlygų žinoti tikrąjį emisijos padėtį.

Kreipusis į T. R., jis tik pasakė, kad atėjus obligacijų išpirkimo dienai, jeigu sąskaitoje nebus pakankamai lėšų palūkanoms nurašyti, perduos sutartį pareiškėjo skolų išieškojimo skyriui. Tretysis suinteresuotas asmuo kreipėsi į pareiškėją su pretenzija, vėliau – į Komisiją, nes jis ir jo duktė buvo supažindinti tik su produkto teigiamomis savybėmis, o apie riziką apskritai nebuvo kalbama. Paaiškino, kad pareiškėjas teikė melagingus parodymus dėl faktinių bylos aplinkybių. Teigė, kad jei būtų buvę žinoma, kad yra nors mažiausia tikimybė prarasti butą, jokiu būdu nebūtų nei suteikęs dukteriai įgaliojimo sudaryti tokį sandorį, nei pats būtų pasirašęs sutartis.

Taip pat nurodė, kad R. T. Komisijos pasėdyje pati pasakė, jog ji tikėjosi, kad rinkos kils, todėl apie riziką ir neužsiminė. Pabrėžė, kad reikėtų atsižvelgti į FPRĮ 99 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kokie įstatymai ir jų straipsniai netenka galios, įsigaliojus FPRĮ pilna apimtimi. Tarp šių įstatymų ir straipsnių VPRĮ 24 straipsnio nėra, be to FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalys nenumatė naujų reikalavimų, nes iš esmės tie patys reikalavimai jau buvo numatyti ir VPRĮ 24 straipsnyje. Todėl sandorių sudarymo metu galiojo FPRĮ 22 straipsnio nuostatos.

FPRĮ 98 straipsnis numato, kad finansų maklerio įmonės, iki FPRĮ įsigaliojimo sudariusios sutartis su klientais dėl investicinių paslaugų teikimo, privalo iki 2007 m. gruodžio 31 d, šias sutartis pakeisti taip, kad jos atitiktų šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė negavęs iš pareiškėjo kvietimo pakeisti sutartis. Vadinasi, pats pareiškėjas pripažino, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytos sutartys buvo sudarytos pagal FPRĮ, įsigaliojusio 2007 m. vasario 8 d., reikalavimus. Dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams paaiškino, kad jis neatkleidė visos informacijos, susijusios su investavimo rizika.

Tretysis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo parašai patvirtina rizikų atkleidimą, kadangi jis nebuvo nei profesionalus, nei vidutinis investuotojas, o visiškas naujokas. Nurodė, kad tokio masto sandorio sudarymas buvo pirmas jo gyvenime, todėl pasitikėjo pareiškėjo kompetencija ir sąžiningumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu (T 2, b. l. 92–107) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Šios sutarties 1.13 punkte nurodyta, kad sutartyje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Obligacijų prospekte, o investuotojas patvirtina, kad yra su juo susipažinęs. Tretysis suinteresuotas asmuo neneigė, kad Obligacijų prospektas bei Galutinės sąlygos pasirašant sutartis jam buvo įteikti, tačiau nurodė, kad į juos nesigilino. Obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas iš skolintų lėšų: pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė Skolinimo sutartį, pagal kurią trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suteiktas tikslinis kreditas pasirašytų obligacijų apmokėjimui įvykdyti, o įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (butas) ir visos įsigyjamos obligacijos.

Tretysis suinteresuotas asmuo 2009 m. liepos 27 d. pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė ištirti ir įvertinti pareiškėjo veiksmus, sudarant su juo sandorį dėl obligacijų ir susijusius sandorius dėl tikslinio kredito suteikimo. Skunde nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartį pasirašė suklaidintas netinkamos informacijos, kurią suteikė pareiškėjo darbuotojai. Komisija 2009 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 2K-375, kuriuo nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens apsisprendimą investuoti į pareiškėjo išleidžiamas obligacijas iš esmės nulėmė 2007 m. liepos mėnesį pareiškėjo Ukmergės filiale surengto pristatymo metu pristatytos investavimo galimybės ir šio pristatymo dalyviams išdalinta pristatymo dalomoji medžiaga.

Įtakos apsisprendimui taip pat turėjo informacija apie obligacijoms būdingas rizikas ir obligacijų įsigijimo technikos ypatumus. Įvertinusi 2007 metų liepos mėnesį įvykusio investavimo galimybių pristatymo medžiagą, Komisija nustatė, kad ji laikytina rinkodaros priemone, skirta atkreipti potencialių investuotojų dėmesį, tačiau nėra pagrindo ją laikyti neišsamia ar klaidinančia. Komisija nustatė, kad nėra pagrindo teigti, kad obligacijos yra netinkamos trečiojo suinteresuoto asmens profilį atitinkančiam investuotojui: tai yra sąlyginai saugus produktas, kadangi nors obligacijų vertė per jų galiojimo laikotarpį (3 metus) gali ir stipriai svyruoti priklausomai nuo akcijų indeksų krepšelio vertės, tačiau suėjus išpirkimo terminui, pareiškėjas įsipareigojo jas išpirkti už ne mažesnę nei nominalią obligacijų vertę – t. y. net ir nepalankiausio investuotojui scenarijaus atveju obligacijų išpirkimo metu atgaunama visa nominali obligacijų vertė.

Tačiau pareiškėjas, sudaręs su Kliente Obligacijų pasirašymo sutartį ir Skolinimo sutartį, prieš tai aiškiai ir suprantamai nesuteikęs Klientei visos reikalingos informacijos apie riziką investuojant į obligacijas skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu, įsipareigojimų vykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klientei sąlygomis ir interesais, ir tuo pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Klientė, veikdama apdairiai ir rūpestingai, prieš sudarydama didelės vertės sandorį dėl obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis ir savo įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui įkeisdama nekilnojamąjį turtą, privalėjo susipažinti su Obligacijų pasirašymo sutarties ir Skolinimo sutarties nuostatomis bei jose numatytais pareiškėjo ir Klientės priešpriešinių reikalavimų tenkinimo ypatumais, tačiau to nepadarė ir tokiu neapdairiu ir nerūpestingu savo elgesiu prisidėjo prie galimų neigiamų pasekmių atsiradimo.

Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas visa apimtimi įtakojo Klientės esamus ar būsimus nuostolius, todėl Komisija priėmė sprendimą pareiškėją įspėti dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, jog FRPĮ suformuluoti kokybiškai nauji reikalavimai informacijos suteikimui, todėl, pažeidimui, padarytam 2007 m. rugpjūčio mėnesį, įvertinti turėjo būti taikomas VPRĮ, taigi atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas neteisingai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo veiksmus vertinant pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalį, jis pažeidimo nepadarė, nes įvykdė pareigą suteikti reikalingą informaciją, o trečiojo suinteresuoto asmens nepasitenkinimą sandorio rezultatu sukėlė jo paties elgesys ir prisiimta rizika.

Teismas nurodė, kad didele dalimi trečiojo suinteresuoto asmens elgesį lėmė ne pareiškėjo darbuotojos nekompetencija ar tyčia neatskleisti visos informacijos, bet aplinkybė, kad sandoriu daugiau domėjosi dukra, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuria jis pasitikėjo. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktos versijos apie skubinimą pasirašyti dokumentus, teismas nustatė, kad galimybė įsigilinti į pasirašytas sutartis bei konsultuotis su pareiškėjo darbuotojais buvo ir vėliau, nes įkeitimo sutartis buvo pasirašyta beveik po savaitės. Trečiajam suinteresuotam asmeniui atsisakius įkeisti turtą, sutartys dar galėjo būti anuliuotos.

Teismas pabrėžė, kad atsakovo taikytas FPRĮ leidžia informaciją pateikti standartizuota forma, tai šiuo atveju iš esmės ir buvo padaryta, be to atsakovas pareiškėjo Obligacijų prospektui priekaištų neturėjo, taigi pripažino, kad tokios standartizuotos informacijos pakanka tiek atskleisti sandorio esmę ir pobūdį, tiek aprašyti rizikas. Teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą, nesirėmė apklaustų liudytojų (R. B., R. T.) paaiškinimais, nes jie, įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens poziciją, iš esmės skiriasi dėl skirtingo suinteresuotumo bylos baigtimi.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas priimtas pritaikius teisės normas, kurios dar negaliojo pažeidimo padarymo metu, be to, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, todėl naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1, 3 p.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 113–116) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą 2K-375 palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimo absoliučiu negaliojimo pagrindu laikytina tai, kad teismas pažeidimui, padarytam 2007 m. rugpjūčio mėnesį, įvertinti taikė VPRĮ, t. y. teisės aktą, kuris neteko galios 2007 m. vasario 8 d. (ABTĮ 143 str.). Teigia, kad turėjo būti vadovaujamasi FPRĮ, kuris įsigaliojo po jo pasirašymo ir oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose", t. y. 2007 m. vasario 8 d.

2. Teismas neteisingai vertino, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai yra nauji, t. y. kad jie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ. Nors teismo išvada, kad FPRĮ buvo nustatyti kokybiškai nauji reikalavimai informacijos suteikimui yra teisinga, tačiau šie kokybiškai nauji reikalavimai įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d., tuo tarpu bendro pobūdžio pareiga elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei suteikti klientams visą reikalingą informaciją galiojo tiek iki FPRĮ dalinio įsigaliojimo (galiojant VPRĮ), tiek dalinai įsigaliojus FPRĮ (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), tiek ir FPRĮ įsigaliojus visa apimtimi (nuo 2007 m. lapkričio 1 d.).

3. Teismo išvada, kad susiklosčiusią situaciją lėmė trečiojo suinteresuoto asmens rūpestingumo, atidumo bei atsakingumo stoka bei tai, kad jis neįvykdė pareigos skaityti pasirašomus dokumentus bei juose duotas rekomendacijas, įspėjimus apie rizikas, patarimus neprofesionaliajam investuotojui kreiptis į nepriklausomus finansų tarpininkus ir pan., yra neteisinga. Pareiškėjo padaryto pažeidimo esmė - ne netinkamų finansinių priemonių pardavimas, bet itin rizikingos investavimo strategijos, kurią finansų rinkose naudoja tik rinkos profesionalai, suvokiantys tokios strategijos keliamas rizikas, pasiūlymas trečiajam suinteresuotam asmeniui, tuo pačiu aiškiai ir suprantamai nepaaiškinus tokios investavimo strategijos keliamų pasekmių. Nė vienas dokumentas, esantis byloje, neleidžia daryti išvados, kad informacija trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų buvusi aiškiai ir suprantamai suteikta, tuo tarpu atskirų pasirašytų sutarčių nuostatų tarpusavio aiškinimas ir interpretavimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu rizikos atskleidimu ir paaiškinimu - juo labiau tuomet, kai tai daroma neprofesionalaus kliento, neturinčio jokios investavimo patirties, atžvilgiu. Teismas nepagrįstai sureikšmina informaciją, pateiktą Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose, nes negalima teigti, kad šiuose dokumentuose buvo visa trečiajam suinteresuotam asmeniui reikšminga ir reikalinga informacija.

4. Nors teismo padaryta išvada, kad nė vienas iš byloje esančių dokumentų neleidžia tikėtis garantuoto pelno, yra teisinga, tačiau visa pareiškėjo klientams teikta informacija formavo vien tik teigiamą įspūdį apie siūlomų investicijų perspektyvas, o tokiame pateiktos informacijos kontekste infomacijos apie galimas rizikas nepateikimas negali būti laikomas sąžiningu pareiškėjo veikimu.

5. Nagrinėjamu atveju paskolos suteikimas vertintinas kaip papildoma pareiškėjo paslauga pagrindinės paslaugos - jo išleistų finansinių priemonių platinimo - kontekste, ir tai reiškia, jog papildomai „įsijungia" ir investuotojų apsaugos reikalavimai, įtvirtinti FPRĮ.

Tretysis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 110–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada dėl VPRĮ ir FPRĮ teisės normų netapatumo yra visiškai nepagrįsta, nes FPRĮ, palyginus su VPRĮ, nenumatė kokybiškai naujų reikalavimų esminei pareiškėjo pareigai elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei suteikti klientams visą reikalingą informaciją.

2. Pareiškėjas nesuteikė reikalingos informacijos apie ypač rizikingą investavimo strategiją, susijusią su skolintų lėšų, įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir pritaikant penkiagubą svertą, panaudojimu. Būtent ši informacija jam , kaip neprofesionaliam investuotojui, buvo reikalinga ir esminė priimant sprendimą. Žinodamas visą galinčią kilti riziką, jis jokiu būdu nebūtų sudaręs sandorio su pareiškėju.

3. Kadangi Obligacijų prospektas nebuvo tiesiogiai įteiktas su kitų dokumentų paketu sutarčių pasirašymo dieną, buvo sudaryta prielaida manyti, kad šis dokumentas nėra reikšmingas. Teismo išvada dėl Obligacijų prospekto kaip dokumento, atskleidžiančio visas rizikas, yra visiškai nepagrįsta, nes jame nėra kalbama apie itin rizikingą investavimo strategiją skolintomis lėšomis, kai įkeičiamas nekilnojamasis turtas, o kreditui pritaikomas penkiagubas svertas – tuo tarpu tai šiuo konkrečiu atveju yra svarbiausias rizikos veiksnys.

4. 2007 m. liepos mėnesio pristatymo medžiaga ir keli vėliau įvykę susitikimai suformavo tvirtą nuomonę, kad siūlomas produktas yra visiškai nerizikingas. Sandoris su pareiškėju buvo sudarytas jį suklaidinus tokia pareiškėjo – tuo metu puikią reputaciją turėjusio finansų gido – informacija.

5. Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo pateiktas ne kaip grėsmė, bet kaip formalumas, norint sudaryti investicinį sandorį su pareiškėju garantuotam pelnui iš obligacijų gauti. Rizika buvo suprasta ir priimtina tik su sąlyga, kad metinės palūkanos už suteiktą kreditą bus padengiamos iš obligacijų pelno ir jokios rizikos prarasti įkeičiamą vienintelį nekilnojamąjį turtą nėra.

6. Aplinkybė, kad sandoriu domėjosi jo dukra, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą, yra apkritai nereikšminga. Teisininkas nebūtinai turi išmanyti finansų rinkas ir investicinius produktus.

7. Teismas nurodė, kad iki įkeitimo sutarties, pasirašytos savaite vėliau nei Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartys, dar buvo galima atsisakyti įkeisti turtą ir paminėtas sutartis anuliuoti. Tačiau jam tokia informacija sutarčių pasirašymo metu nebuvo žinoma, taigi nebuvo žinoma ir galimybė anuliuoti sutartis. Per savaitę po sutarčių pasirašymo investicijų rinkos neskleidė jokių blogų naujienų, skatinusių persigalvoti, o tikroji rizika pradėjo aiškėti tik po 3 mėnesių, kai buvo užfiksuotas pirmasis minusas.

8. Visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesirėmė apklaustų liudytojų (R. B. ir R. T.) paaiškinimais, patvirtinančiais itin svarbias faktines bylos aplinkybes. Teismas turėjo įvertinti bent tas faktines aplinkybes, kurios, abiejų liudytojų parodymais, sutampa.

9. Sprendime ir posėdžio protokoluose yra techninio pobūdžio klaidų: tarp sprendimo 13 ir 14 lapų trūksta puslapio, pastraipos ar eilutės, nes perkeliamas sakinys skamba nelogiškai, taip pat nurodoma neteisinga sutarčių pasirašymo data.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 135–143) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Komisija nesutinka su tuo, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai yra nauji, ir teigia, kad juos visiškai atitiko anksčiau galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktai. Tokia Komisijos pozicija yra nepagrįsta, o teismas tinkamai aiškino minėtas FPRĮ ir VPRĮ normas. FPRĮ nuostatomis bendrosios investicinių paslaugų teikėjų pareigos, įtvirtintos iki tol galiojusiame VPRĮ, buvo išplėstos ir detalizuotos, nustatant konkrečius ir griežtus reikalavimus, kurie anksčiau nebuvo nustatyti.

2. Komisijai vertinant jo veiksmus, atliktus 2007 m. rugpjūčio mėnesį, jo pareigų turinys turėjo būti nustatomas pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktus, t. y. jos negalėjo būti aiškinamos plečiamai ir taikant naujus, tuo metu dar negaliojusius standartus, nes FPRĮ 22 straipsnis tuo metu dar nebuvo įsigaliojęs visa apimtimi.

3. Komisija, viena vertus, jau anksčiau pripažinusi, kad pristatymo Ukmergėje metu pateikta informacija buvo tik rinkodaros informacija, kuri nebuvo neišsami ar klaidinanti, taip pat kad Obligacijų prospekte (įskaitant Galutines sąlygas) buvo visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas, ir kad trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo aiški paskolos rizika, kita vertus, pati sau prieštarauja ir nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo paaiškintas obligacijų prieaugio (ar jo nebuvimo) santykis su palūkanomis už imamą kreditą.

4. Atsižvelgiant į tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, trečiojo suinteresuoto asmens supažindinimas su Obligacijų prospektu, Galutinėmis sąlygomis ir sudaromų sutarčių sąlygomis yra tinkamas pareigos pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją įvykdymas, o priešingi Komisijos argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

5. Net ir įtvirtinti griežtesni investuotojų apsaugos reikalavimai nepanaikino investuotojų pareigos skaityti pasirašomus dokumentus ir elementariai domėtis sudaromais sandoriais ir jų pasekmėmis. Investuotojų interesų apsaugos tikslas nereiškia, kad bet kokiu atveju jis turi atsakyti už neprofesionalių investuotojų patirtus finansinius nuostolius.

Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (T 2, b. l. 145–150) prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde bei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Pareiškėjas nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, jog FPRĮ nenumatė kokybiškai naujų reikalavimų, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir dėl to atmestini. Taip pat pabrėžia, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kuris dėl savanaudiško tikslo - siekio atsisakyti nesėkmingos investicijos sandorio - nėra suinteresuotas nustatyti byloje tiesą, apeliacinio skundo argumentai turėtų būti vertinami kritiškai. Nurodo, kad teisiškai nepagrįstas ir atmestinas yra ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentas, kad jis, būdamas neprofesionalus investuotojas, negalėjo žinoti, kad Obligacijų prospektas apskritai yra ir įvertinti jo svarbos. Teigia, kad pagal tuo metu galiojusio VPĮ 2 straipsnio 35 dalį, prospektas yra pagrindinė informacijos atskleidimo klientams priemonė. Būtent prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, koks ir buvo trečiasis suinteresuotas asmuo. Nurodo trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, kad paskolos rizika jam buvo priimtina tik su sąlyga, kad metinės palūkanos už suteiktą kreditą bus padengiamos iš obligacijų pelno, kuris jam neva buvo garantuotas, ir pažymi, jog turėjo būti akivaizdu, kad blogiausio scenarijaus atveju išpirkus obligacijas bus padengta tik suteiktos paskolos suma, tuo tarpu nekilnojamasis turtas buvo įkeistas būtent palūkanų sumokėjimui užtikrinti. Net ir vidutiniam vartotojui turėtų būti aišku, kad jei produktas būtų buvęs visiškai nerizikingas, nekilnojamojo turto įkeitimo apskritai nebūtų reikėję. Tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turto įkeitimą suprato tik kaip formalumą, dar kartą parodo, jog jis elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir neprotingai.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 132) su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės – įspėjimo dėl veiklos pažeidimų – pagrįstumo. Ši poveikio priemonė pritaikyta pareiškėjui skundžiamu atsakovo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu, pagal kurį nurodyti veiklos pažeidimai pasireiškė tuo, kad, prieš sudarant su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis (nurodytos sutartys buvo sudarytos 2007-08-07), pareiškėjas „aiškiai ir suprantamai nesuteikė trečiajam suinteresuotam asmeniui (Klientei) visos reikalingos informacijos apie riziką investuojant į Obligacijas skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu, įsipareigojimų vykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klientei sąlygomis ir interesais“. Šiame atsakovo sprendime nurodyta, kad tuo pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus (T 1, b. l. 15-21).

Kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą išaiškinti, kokie įstatymai turi būti taikomi nagrinėjant atitinkamą administracinį ginčą, nustatyti kokios faktinės bylos aplinkybės turi bylai esminę reikšmę bei įvertinti byloje esančius įrodymus šioms aplinkybėms nustatyti. Todėl skundžiamas atsakovo sprendimas teismo turi būti įvertintas šių reikalavimų kontekste.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad skundžiamame atsakovo sprendime yra nuoroda į FPRĮ, kuris įsigaliojo nuo 2007 m. vasario 8 d., 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų pažeidimą. Todėl yra būtina aptarti šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimą. Tačiau kartu pažymėtina, kad pagal FPRĮ 99 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Taigi tam, kad nustatyti atsakovo sprendime nurodytų FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų įsigaliojimo laiką (ši aplinkybė yra reikšminga bylai, nes bylai yra aktualus ginčo santykių teisinis reguliavimas paminėtų Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutarčių sudarymo dienai) yra būtina pateikti šių ir atitinkamų VPRĮ nuostatų lyginamąją analizę. Pažymėtina, kad tokį būtinumą sąlygoja ir atsakovo užimta pozicija, pagal kurią FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos iš esmės yra tokios pačios, kaip VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktų nuostatos, todėl ginčo santykiams turi būti taikytinos būtent FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalys.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalį, vykdydami veiklą tarpininkai privalo: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 p.); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 p.); klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą (5 p.). Pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis, finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (1 d.); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma (3 d.). Iš nurodytų VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad tai yra bendrojo pobūdžio elgesio su klientu modelio reikalavimai, kurių turinys nėra detalizuotas, nustatant atitinkamos informacijos pateikimo klientui formas ar būdus. Tuo tarpu, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje (darant nuorodą į viso straipsnio nustatytus reikalavimus) ir 3 dalyje (turint omenyje straipsnio 4 dalies nuorodą apie 3 dalyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą) toks detalizavimas formalių reikalavimų nustatymo pavidalu yra pateiktas.

Pažymėtina, kad šios straipsnio nuostatos yra detaliau suformuluotos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (t. y. nuo FPRĮ 99 str. 1 d. nurodytos datos) įsigaliojusių Taisyklių 33 ir 34 punktuose. Nurodyti aptariamų įstatymų nuostatų skirtumai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu šio įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, palyginus su nustatytais VPRĮ 24 straipsnio 3 dalyje, yra nauji. Tai reiškia, kad atsakovas, taikydamas FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. susiformavusiems teisiniams santykiams, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, t. y. netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Darydama tokią aptariamų teisės normų lyginamąją išvadą, kolegija atsižvelgia į analogišką šių teisės normų lyginimo išvadą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011. Tai yra būtina padaryti, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus taip pat pritardama šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutinka su atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama kitais aukščiau nurodytais nagrinėjamai bylai reikšmingais klausimais, kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame atsakovo sprendime pateiktą pareiškėjo (tariamai) padarytų pažeidimų atskleidimą, pažymi, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl informacijos pateikimo trečiajam suinteresuotam asmeniui (Klientei) formos, o ne dėl šios informacijos turinio. Todėl, laikantis nagrinėjamo ginčo ribų, konstatuotina, kad bylai nėra aktualus nurodytos informacijos vertinimas kokybiniais (teisingumo ir pakankamumo) aspektais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas