2019-11-20 Nr. AB-21873-3-61-3-01255-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2181-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01255-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų tęstinumo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Neturtinę žalą jis patyrė dėl diskriminacijos, kurią jautė bausmę atlikdamas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. Vilniaus PN nesiėmė jokių veiksmų, siekiant užkardyti esančią subkultūrą. Vilniaus PN gyvenamosios patalpos yra skirstomos pagal kastas, t. y. I korpuse 201–204 sekcijose gyvena tik „nuskriaustųjų“ kastai priklausantys nuteistieji, o kitose sekcijose gyvena „šustrekai“. Kiekvieną dieną eidamas į Vilniaus PN valgyklą pareiškėjas patirdavo nepatogumus, pažeminimą, nes Vilniaus PN „šustrekams“ būdavo sudaromos išskirtinės sąlygos, jiems maistas patiekiamas per atskirą langelį, taip pat jie turėjo atskirus indus, stalus. Dėl Vilniaus PN egzistuojančios nelygybės pareiškėjas patyrė pažeminimą, kurį prašė atlyginti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir daliai reikalavimų taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime nurodė:

3.1. Galimas nuteistųjų suskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Pareiškėjas jokiais įrodymais neįrodė, kad Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų skirstymą į „kastas“, todėl neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, teismas nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. kovo 31 d. atsakovo atstovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pareiškėjo skundo pagrįstumą vertino už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d.

6. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pagrindiniai argumentai, kuriais jis grindžia skundą, yra tai, jog jis Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo kalinamas diskriminuojančiomis sąlygomis, nes, kaip jis pats teigia, priklauso „nuskriaustųjų“ kastai.

7. Įvertinęs į bylą pateiktų duomenų visumą, teismas pažymėjo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėjui diskriminuojančias sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais. Pareiškėjas nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, valgymas iš kitų indų, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu, gyvenimas jam priskirtuose būriuose. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.).

8. Nagrinėjamu atveju nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo patirtos žalos, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi Vilniaus PN pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjas pažeidimų metu negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų taikymą ir galimybę gauti už tai kompensaciją. Šiuo nagrinėjamu atveju senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne pagal nacionalinius teisės aktus, o turėtų būti taikomos Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius apie patirtą pažeminimą Vilniaus PN per pusryčius, pietus ir vakarienę, kai valgykloje turėjo valgyti iš pažymėtų indų ir eiti pasiimti maistą prie „nuskriaustųjų“ langelio. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas atsisakydavo būti paskirtas į tam tikrus būrius, nes tiesiog ten negalėdavo eiti pagal subkultūrą. Pareiškėjas negalėjo teikti skundų, nes būtų paskirtas į būrius, kuriuose su juo būtų susidorota.

10. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektinių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, suformuotą teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.

16. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties terminu, teigia, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjas pažeidimų metu negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimą, dėl ko šiuo atveju senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne pagal nacionalinius teisės aktus, o turėtų būti taikomos Konvencijos nuostatos ir EŽTT praktika.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. EŽTT yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2578-662/2018).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Vilniaus PN pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. balandžio 10 d. (skundo teismui išsiuntimo data), praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. kovo 31 d., atlyginimo.

21. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis nežinojo apie EŽTT priimtus sprendimus, kuriuose išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymas, nesudaro pagrindo vertinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą, nėra teisiškai išprusęs ir nebuvo susipažinęs su EŽTT išaiškinimais, ne tik kad nepatvirtina fakto, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (dėl minėtų priežasčių), tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, kad pareiškėjui tik vėliau iš kitų šaltinių (EŽTT sprendimų) tapo žinoma, kad tokios kalinimo sąlygos galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog pats pareiškėjas tik tuomet pradėjo jausti neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį. Taigi šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jo argumentai dėl patirto pažeminimo ir diskriminacijos Vilniaus PN administracijai nesiimant jokių veiksmų siekiant užkardyti esančią subkultūrą, yra abstraktūs ir nedetalizuoti.

25. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN yra laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis, kadangi priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuo kastos priklausė jo gyvenamoji patalpa, stalas valgykloje, maitinimo langelis, prie kurio galima pasiimti maistą, indai, kuriuose maistas buvo patiekiamas. Tačiau pabrėžtina, jog individualių, būtent su pareiškėju susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytos aplinkybės kilo būtent dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai, pareiškėjas nenurodė nei skunde, nei apeliaciniame skunde.

28. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti. Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėją diskriminuojančias sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pozicija dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai Vilniaus PN, kas lėmė maitinimo valgykloje ypatumus ir atsisakymą gyventi jam paskirtuose būriuose, yra deklaratyvūs teiginiai, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., valgymas iš pažymėto indo, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu, gyvenimas jam priskirtuose būriuose. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Nenustačius bent vienos iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo patirtos žalos, nėra viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė