63983701-e526-4585-83db-9d80a2489df7 · Å iaulių apygardos teismas

                                                          Civilinė byla Nr. e2A-750-440/2016Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01271-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 2.3.1.1; 2.3.2.2;2.3.2.10; (S)                                                                                                      3.2.4.4;3.2.4.11;3.3.1.1;3.3.1.21;                                                                                       ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 10 d.

Å iauliai            Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundÄ dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1664-169/2016 pagal pareiÅ¡kėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiÅ¡kimÄ Â suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas, E. G., Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės Å«kio ministerijos Mažeikių skyriui dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.Teismas iÅ¡nagrinėjęs, n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė PareiÅ¡kėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad ji nuosavybės teise valdo nekilnojamÄ jį turtÄ , t. y. gyvenamÄ jį namÄ , priestatÄ , verandÄ bei pagalbinius Å«kio statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad turtas priklausė (duomenys neskelbtini) kolÅ«kiui, esančiam (duomenys neskelbtini), valstybiniam–žinybiniam fondui, buvo (duomenys neskelbtini) kolÅ«kio balanse.

Å iai dienai (duomenys neskelbtini) kolÅ«kio nebėra, o turtas nėra apskaitytas savivaldybės ar (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijos balanse. Pagal Lietuvos Respublikos žemės Å«kio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnį privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nuo 1988 m. gegužės 17 d. iki Å¡iol name gyvena E. G.. Gyventojai namas buvo suteiktas tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso pagrindu, kai turtÄ , priskirtÄ valstybinėms, tarpkolÅ«kinėms ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, valdydavo, naudodavo ir disponuodavo juo Å¡ios organizacijos, tačiau turto savininkė likdavo valstybė.

Turtas nėra registruotas VÄ® Registrų centre, juo turi teisę disponuoti tik savivaldybė. Nurodo, kad dėl žmogiÅ¡kojo faktoriaus klaidos, savivaldybė žinybinių namų perdavimo–priėmimo akto neturi, todėl negali įsiregistruoti turto savo vardu, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad turto neperėmė. Savivaldybė, neturėdama nuosavybės teisės į minėtÄ turtÄ , negali vykdyti savivaldybės savarankiÅ¡kųjų funkcijų – atlikti socialinio bÅ«sto remonto darbų, iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ , sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamÄ sias lėšas.

Name gyvenantis asmuo nėra sudaręs gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, neturi galimybės pasinaudoti įstatymais jiems teikiamomis socialinėmis garantijomis bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos bÅ«stui įsigyti ar iÅ¡sinuomoti įstatymu, pasinaudoti teise nusipirkti turtÄ . Suinteresuotas asmuo E. G. nurodė, kad neprieÅ¡tarauja pareikÅ¡tam pareiÅ¡kimui ir praÅ¡o jį tenkinti. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašė bylÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra, pažymėjo, jog pareiÅ¡kėjai įregistravus nuosavybės teisę į turtÄ Nekilnojamojo turto registre, pareiÅ¡kėja įgis teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypu ir sudaryti panaudos sutartį, nes valstybinė žemė gali bÅ«ti laikinai neatlygintinai perduota naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms ir kitoms vieÅ¡osioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymÄ .

Suinteresuotas asmuo Valstybinė įmonė Turto bankas atsiliepime nurodė, kad neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kimo patenkinimui, jei bus nustatytos pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui bÅ«tinos sÄ lygos.                           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu praÅ¡ymÄ atmetė. Pažymėjo, kad E. G. buvo pateikusi pareiÅ¡kimÄ dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamosios senaties nuostatas, tačiau tiek Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinė byla Nr. 2-206-636/2013), tiek Å iaulių apygardos teismas (civilinė byla (2A-439-267/2013) netenkino E. G. praÅ¡ymo konstatuodami, kad tuo metu, kai pareiÅ¡kėjai buvo suteiktas gyvenamasis bÅ«stas, galiojusio 1964 m.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK ) nuostatos numatė, kad turtÄ , priskirtÄ valstybinėms, tarpkolÅ«kinėms, valstybinėms kolÅ«kinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė Å¡ios organizacijos. Jos, nevirÅ¡ydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali bÅ«ti įgyti įgyjamÄ ja senatimi.

Teismas pažymėjo, kad tiek minėtoje byloje, tiek konkrečioje nagrinėjamoje byloje buvo keliami to paties nekilnojamojo turto teisinės priklausomybės klausimai, sprendė, kad jau yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei. Teismo vertinimu privatizavimo metu nenupirktu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), turėjo ir turi teisę disponuoti pareiškėja, tačiau turtas priklauso valstybei. Pažymėjo, kad disponavimas turtu yra tik viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos numato, jog savivaldybės valstybės turtÄ , neperduotÄ jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis), tad disponavimo teisės turėjimas bei valstybės turto valdymas patikėjimo teise nesukuria pareiÅ¡kėjai nuosavybės teisės į turtÄ . Teismas sprendė, kad pareiÅ¡kėja neįrodė bÅ«tinųjų CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto juridinio fakto nustatymo sÄ lygų – t. y., kad ji turėjo nuosavybės teisę į turtÄ patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę ar jų negalima atkurti.

                     III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija praÅ¡o panaikinti 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - pareiÅ¡kimÄ tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Teismas neiÅ¡tyrė esminės aplinkybės, kad turtas galėjo bÅ«ti perduotas Savivaldybei 1993 m.

Mažeikių rajono valdybos Potvarkiu Nr. 112 „Dėl žemės Å«kio įmonių turto perdavimo apylinkėms“ , tačiau potvarkio priedelyje skiltyje „(duomenys neskelbtini) apylinkė“, neįmanoma identifikuoti nuosavybės teisę patvirtinančių duomenų. Turtas galėjo bÅ«ti perduotas į Mažeikių miesto (rajono) valdybos balansÄ , tačiau dėl žmogiÅ¡kojo faktoriaus klaidos neįmanoma identifikuoti, tai yra priedėlyje nenurodytas nei indentifikavimo numeris, nei adresas.

Todėl nėra kitos galimybės kaip teismine tvarka pripažinti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad turtas priklauso nuosavybės teise Savivaldybei. Teismo iÅ¡vados prieÅ¡tarauja įstatymams, kadangi Savivaldybė, nebÅ«dama gyvenamųjų patalpų (socialinio bÅ«sto) savininke, negali vykdyti savivaldybės savarankiÅ¡kųjų funkcijų - atlikti socialinio bÅ«sto (savivaldybės bÅ«sto) remonto darbus, iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ (savivaldybės bÅ«sto), sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamÄ sias lėšas.

Be to jei turtas bÅ«tų perduotas valdyti turto bankui, jis perėmęs turtÄ organizuotų jo pardavimÄ aukciono bÅ«du ir tai bÅ«tų neteisinga gyvenančio name asmens atžvilgiu. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo Valstybinė įmonė Turto bankas nurodė, kad jeigu bÅ«tų nustatyta, kad yra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui atsižvelgiant į CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ bÅ«tinos sÄ lygos, neprieÅ¡tarauja, kad Mažeikių r. savivaldybės administracijos apeliacinis skundas bÅ«tų tenkinamas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės Å«kio ministerijos nurodė, kad jeigu bÅ«tų nustatyta, kad yra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui visos bÅ«tinos sÄ lygos, neprieÅ¡tarauja, kad apeliacinis skundas bÅ«tų tenkinamas. Mano, kad apeliantės argumentai yra svarbÅ«s ir kad kito bÅ«do kaip teismine tvarka pripažinti turto priklausomybę Mažeikių rajono savivaldybei nėra.                IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados       Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi iÅ¡tirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų Å¡ioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas nustatyti, kad pareiÅ¡kėja nuosavybės teise valdo nekilnojamuosius daiktus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinį skundÄ bei bylos medžiagÄ Â pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimÄ praÅ¡ymo netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti byloje pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbÅ«s sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundÄ pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų iÅ¡samiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir iÅ¡samiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad nuosavybės teisė į pastatus nėra įregistruota. Byloje pateiktas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), genplanas, namų valdybos techninės apskaitos bylos viršelis, (duomenys neskelbtini)kolūkio pažyma ( be datos) apie tai, kad turtas yra ūkio balanse, 2012-05-11 (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma, kurioje nurodoma, kad pastatuose gyvena ir juos valdo nuo 1988-05-17 E. G.. 1968-12-27 turto priėmimo eksploatacijon akte nurodoma, kad nekilnojamasis turtas, t. y., gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), 1968 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas eksploatacijon iš statytojo J.

S., perduotas į (duomenys neskelbtini) kolÅ«kio balansÄ ir priklausė valstybiniam–žinybiniam fondui. Byloje nustatyta, kad Å¡iuo metu nuosavybės teisės į turtÄ nėra niekam įregistruotos. Nuo 1988 m. gegužės 17 d. iki Å¡iol name gyvena, jį prižiÅ«ri, rÅ«pinasi E. G.. LITEKO duomenimis nustatyta, kad E. G. buvo pareiÅ¡kusi praÅ¡ymÄ teisme dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamosios senaties nuostatas. Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinės bylos Nr. 2-206-636/2013), bei apeliacinės instancijos Å iaulių apygardos teismas (civilinės bylos Nr. 2A-439-267/2013) netenkino E. G. praÅ¡ymo konstatuodami, kad tuo metu, kai pareiÅ¡kėjai buvo suteiktas gyvenamasis bÅ«stas, galiojusio 1964 m.

Civilinio kodekso nuostatos numatė, kad turtÄ , priskirtÄ valstybinėms, tarpkolÅ«kinėms, valstybinėms kolÅ«kinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė Å¡ios organizacijos. Jos, nevirÅ¡ydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali bÅ«ti įgyti įgyjamÄ ja senatimi.

Šiaulių apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad tai, kad šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos viešajame registre valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatai būtų privatizuoti. Bylos nagrinėjimo metu Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjos prašymui neprieštaravo.

Å ioje byloje pareiÅ¡kėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija nurodo, kad tikėtina, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Mažeikių rajono savivaldybei 1993 m. Mažeikių rajono valdybos potvarkiu Nr. 112 „Dėl žemės Å«kio įmonių turto perdavimo apylinkėms“, tačiau iÅ¡ Å¡io potvarkio bei priedo neįmanoma identifikuoti, koks tiksliai turtas buvo perduotas Savivaldybei, todėl pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad minėtÄ turtÄ valdo nuosavybės teise.

PareiÅ¡kėjos vertinimu pirmosios instancijos teismas neiÅ¡tyrė esminės aplinkybės, kad turtas galėjo bÅ«ti perduotas minėtu potvarkiu. Turtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991m. rugpjūčio 16d. nutarimu Nr. 335 galėjo bÅ«ti perduotas į Mažeikių miesto( rajono) valdybos balansÄ . Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (pagal sandorius, paveldėjimu, kitais įstatymo nustatytais pagrindais). Atsižvelgtina ir į galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Be to daikto įgijimas pats savaime nereiÅ¡kia ir nuosavybės teisės į tÄ daiktÄ atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktÄ (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu Å¡io daikto valdytoju. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra vienas iÅ¡ juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingos teisenos tvarka.

Tam, kad bÅ«tų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiÅ¡kėjas turi įrodyti Å¡ias bÅ«tinÄ sias sÄ lygas, kad:

1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį daiktÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktÄ ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais);

2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę;

3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka;

4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kasacinio teismo praktika suformuota pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-27 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010, kurioje pasisakyta, kad „Žemės Å«kio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektÄ sudaro žemės Å«kio įmonių turtas, iÅ¡skyrus grÄ Å¾inamÄ savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ numatytiems asmenims. <...> 1993 m. balandžio 7 d.

įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Pagrįstai pažymėjo, kad disponavimas turtu yra tik viena iÅ¡ sudėtinių nuosavybės teisės dalių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos numato, jog savivaldybės valstybės turtÄ , neperduotÄ jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis), tad disponavimo teisės turėjimas bei valstybės turto valdymas patikėjimo teise nesukuria pareiÅ¡kėjai nuosavybės teisės į turtÄ .

Teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja neįrodė bÅ«tinųjų CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto juridinio fakto nustatymo sÄ lygų, t. y., kad ji turėjo nuosavybės teisę į turtÄ patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę ar jų negalima atkurti, todėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas Å¡iuo atveju negalimas. Be to pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja gali pasiekti pareiÅ¡kime nurodytus tikslus ir nenustačius praÅ¡omo juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto, nes savivaldybės teisės ir pareigos, disponuojant jai patikėtu valstybės turtu, yra reglamentuotos valstybės bei savivaldos teisės aktais.

Apeliacinės instancijos teismui iÅ¡ esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl įrodymų vertinimo. Ä®rodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu teismo posėdyje. Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiÅ¡kiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus oficialiuosius raÅ¡ytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiÅ¡kai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ .

Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Savininko samprata įvairiais aspektais (kaip nuosavybės teisės turėtojo, kaip nuosavybės teisę įgyjančio asmens) gali bÅ«ti atskleista aiÅ¡kinant daugelyje CK straipsnių (jų dalių), taip pat CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.39, 4.47, 4.48 ir kt. straipsniuose įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ .

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiÅ¡kėja nepateikė įrodymų patvirtinančių pareikÅ¡to praÅ¡ymo pagrįstumo, nors ir pateikė patikslintÄ pareiÅ¡kimÄ dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas buvo nurodęs patikslinti dėl reiÅ¡kiamo reikalavimo, patikslinti kokiu konkrečiu pagrindu pareiÅ¡kėja įgijo nuosavybės teises į objektus, įpareigojo pateikti papildomus įrodymus ir kita. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kaip teigia pareiÅ¡kėja, prieÅ¡tarauja įstatymams.

Nors pareiÅ¡kėja teigia, kad Savivaldybė, nebÅ«dama gyvenamųjų patalpų savininke, negali atlikti socialinio bÅ«sto remonto darbus, iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ , sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamÄ sias lėšas. Taip pat teigia, kad jei konkrečiu atveju turtas bÅ«tų perduotas valdyti turto bankui, jis perėmęs turtÄ organizuotų jo pardavimÄ aukciono bÅ«du ir tai bÅ«tų neteisinga gyvenančio name asmens atžvilgiu bei nurodo kitas aplinkybes pažymėtina, kad kaip minėta nuosavybės teisė įgyjama tik įstatymuose nustatytais bÅ«dais ir pagrindais, ir pareiÅ¡kėjos pareiga pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

IÅ¡ esmės pažymėtina, kad ir apeliacinio skundo didžiÄ jÄ dalį argumentų sudaro pareiÅ¡kėjos argumentai dėl pareiÅ¡kėjos teisių įgyvendinimo, turto disponavimo, faktinių aplinkybių dėl asmenų gyvenančių pastatuose teisių ir kita, bet ne faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai galimai patvirtinantys turto valdymo nuosavybės teise faktÄ . Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.

Yra pagrindo iÅ¡vadai, kad pareiÅ¡kėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iÅ¡ esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja neįrodė pareikÅ¡to praÅ¡ymo pagrįstumo.

Ä®vertinęs aplinkybių visumÄ , apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantė Å¡ioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamÄ teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , iÅ¡ esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Bylinėjimosi iÅ¡laidos atmetus pareiÅ¡kėjos apeliacinį skundÄ , apeliantei neatlyginamos ir     nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Å iaulių apygardos teismas        n u t a r i a :         Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .       Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

       Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims. Teisėja                                                                                                        Vilija Valantienė