2018-04-26 Nr. AB-8378-3-61-3-07148-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-747-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07148-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A., S. P., A. G., J. P., I. R., S. K., S. J.-Ignatavičienės, K. G., J. S. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., S. P., A. G., J. P., I. R., S. K., S. J.-I., K. G., J. S. ir V. S. patikslintą skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. A., S. P., A. G., J. P., I. R., S. K., S. J.-I., K. G., J. S. ir V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti generalinio prokuroro 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 17.2-19788 bei 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17468 ir priteisti darbo užmokesčio nepriemoką pareiškėjams už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.: A. A. – 5 941,02 Lt, S. P. – 4 172,93 Lt, A. G. – 4 193,4 Lt, J. P. – 5 600,18 Lt, I. R. – 5 902,98 Lt, S. K. – 3 661,67 Lt, S. J.-I. – 2 915,01 Lt, K. G. – 6 180,91 Lt, J. S. – 5 276,48 Lt, V. S. – 7 280,73 Lt (b.l. 50).

2. Pareiškėjai nurodė, jog S. P. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo 2000 m. rugpjūčio 18 d.; A. A. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1998 m. rugsėjo 1 d.; A. G. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 2004 m. birželio 1 d.; J. P. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1998 m. rugpjūčio 12 d.; I. R. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 2000 m. liepos 10 d.; S. K. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 2002 m. rugsėjo 16 d.; S. J.-I. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 2001 m. balandžio 9 d.; K. G. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1995 m. lapkričio 13 d.; J. S. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1998 m. balandžio 15 d.; V. S. yra Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1999 m. sausio 4 d.

3. Nurodė, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas. Pareiškėjų vertinimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, pažeidžiant teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą. Sumažinus pareiginės algos koeficientą, buvo pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientus.

4. Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime į skundą nurodė, jog aktualiu laikotarpiu Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai elgėsi taip, kaip privalėjo elgtis pagal galiojusius aktus, ir prašė atmesti skundą, o teismui nusprendus tenkinti skundą, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

5. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už daugiau nei 3 metus, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjams einant Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro pareigas.

8. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, kurių prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. lapkričio 18 d. Kadangi, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, jie ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems buvo išmokėtas teisingai. Atsižvelgęs į Generalinės prokuratūros atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį ir į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatavo, kad reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d., skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimai dėl šio laikotarpio atmestini.

9. Taip pat atsakovas prašė taikyti DK 301 straipsnį. Teismas pažymėjo, jog ši nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma, nes 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad DK 301 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

10. Teismas pažymėjo, kad prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Darbo apmokėjimo įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams šie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrą kartą. 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.

11. 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) (2015 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XII-1977), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis, inter alia, Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 straipsnio 9 punktas).

12. Teismas vertino, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimas gali būti užtikrintas remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie nustatyti Grąžinimo įstatyme, kadangi šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas ir prokurorams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis).

13. Teismo nuomone, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika.

14. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjams dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus tiek, kiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

III. 15. Pareiškėjai A. A., S. P., A. G., J. P., I. R., S. K., S. J.-I., K. G., J. S. ir V. S. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat apeliantai prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti ar Gražinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų patirti darbo užmokesčio praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažėjimo turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o ne teismo sprendimu.

17. Teigia, jog pasirinko savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, tuo tarpu kreipimosi į teismą metu nebuvo jokio Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl neteisėto darbo užmokesčio prokurorams sumažinimo. Po priimto Grąžinimo įstatymo, buvo priimtas jį įgyvendinantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“, kuris, apeliantų nuomone, yra neteisėtas ir neteisingas.

18. Pažymėjo, jog prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu, todėl atlyginimų mažinimas nesilaikant proporcingumo principo, traktuotinas kaip kėsinimasis į prokuroro ir prokuratūros nepriklausomumą.

19. Apeliantų vertinimu, Gražinimo įstatyme įtvirtinta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė neatitinka Konstitucijos nuostatų, pažeidžia asmenų konstitucines teises į teisingą atlygį, nuosavybės teises, teisinės valstybės principą, todėl net ir atsakovui sutikus išmokėti neišmokėtą darbo užmokestį pagal Grąžinimo įstatymą, tai toks išmokėjimas būtų neteisingas, nes iki 2020 metų būtų išmokėta ne visa neišmokėto darbo užmokesčio dalis, o tik apie 10-20 procentų.

20. Apeliantai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog kai kurių pareiškėjų šiuo metu nesieja darbo santykiai su prokuratūra, todėl atsakovas privalėjo visiškai atsiskaityti su jais atleidimo iš tarnybos dieną, tačiau to nepadarė. Be to, teismas byloje neišsamiai atskleidė šiam ginčui svarbias aplinkybes, sprendimą priėmė neturint duomenų apie prokuratūros sutikimą mokėti kompensaciją tiek šiuo metu dirbantiems, tiek buvusiems pareigūnams, tiek kokio dydžio išmokas ir per kiek laiko prokuratūra planuoja išmokėti.

21. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į Grąžinimo įstatymą, atsakovas pažymi, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. 23. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjams 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai yra praleidę DK įtvirtintą senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš 2010 m. spalio 1 d. – 2010 m. lapkričio 17 d., šioje dalyje pareiškėjų reikalavimus atmetė. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjams dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai) Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus tiek, kiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

26. Pareiškėjai nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei apeliaciniame skunde argumentavo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

28. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-491-520/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

29. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime įvertino tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytus prokurorų pareiginės algos koeficientus ir konstatavo, jog įvykdžius Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, buvo ne tik pakeista prokuratūros sandara ir įsteigtos naujos prokurorų pareigybės, bet ir, atsižvelgiant į šią pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio 2 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyti nauji prokurorų pareiginės algos koeficientai, o ginčijamame Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) – dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.), kuriame įtvirtinti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas.

31. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

32. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. Taigi Grąžinimo įstatymas apima ir pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojamų 2010–2013 metais patirtų praradimų kompensavimą.

33. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, susijusius su tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytais prokurorų pareiginės algos koeficientais, į Grąžinimo įstatyme įtvirtiną teisinį reglamentavimą, kuris apima ir 2010–2013 metais prokurorų patirtų praradimų kompensavimą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos. Apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes ginčo laikotarpiu apeliantams darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Taigi, pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjų argumentai, jog remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, iki 2020 metų pareiškėjams bus išmokėta tik 10-20 procentų neišmokėto darbo mokesčio dalis, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

35. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

36. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

38. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas apeliantų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

40. Akcentuotina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai apie tai, jog Grąžinimo įstatyme nustatyta vienoda formulė, taikoma tiek teisėjams, tiek prokurorams, tiek kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

41. Pažymėtina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1540-552/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės šiai nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

43. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. A., S. P., A. G., J. P., I. R., S. K., S. J.-I., K. G., J. S. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė