2020-09-16 Nr. AB-16775-3-62-3-02003-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1330-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02003-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK antrajame ir trečiajame sektoriuje, naudojosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) įtvirtinta teise gauti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir artimaisiais. Pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl jam priklausė teisė 3 valandas pasivaikščioti gryname ore, tačiau ilgalaikių pasimatymų metu tokia galimybė nebuvo suteikta. Pasimatymų kambariai neturėjo pasivaikščiojimo kiemelių, todėl trūko gryno oro ir natūralios šviesos. Ventiliacijos sistemos pasenusios ir neveikė.

3. Trečiojo sektoriaus pasimatymų sektoriuje pasimatymų kambarių bendrajame tualete (antrajame sektoriuje buvo įrengti atskiri tualetai) įrengtas rūkomasis, dėl ko jis su sutuoktine, kai naudodavosi tualetu ar dušu, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo nuomone, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelių nepatogumų, psichologinį sukrėtimą, nepasitikėjimą, baimę, jog dėl prastų sąlygų sutuoktinė atsisakys ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2001 m. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataiso įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Juose yra sumontuoti plastikiniai langai bei mechaninė vėdinimo sistema. Atsakovo atstovas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikti 5 ilgalaikiai paros trukmės pasimatymai su sutuoktine. Pareiškėjui suteiktų ilgalaikių pasimatymų metu pagal priskirtą grupę dienotvarkėje numatytą laiką buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu noro pasivaikščioti nepareiškė. Teisės aktai nenumato pasivaikščiojimo kiemelių ir patalpų rūkantiesiems įrengimo ilgalaikiuose pasimatymuose. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ilgalaikiuose pasimatymuose buvo 5 kartus: 2017 m. vasario 15 d., balandžio 12 d., birželio 17 d., rugpjūčio 12 d. ir gruodžio 23 d.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės pasivaikščioti gryname ore ilgalaikių pasimatymų metu, teismas vadovavosi BVK 103 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, taip pat nustatyti pagrindai, kada pasivaikščiojimas gali būti nesuteikiamas, jo trukmė sutrumpinama arba jis nutraukiamas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas pažymėjo, kad nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis bei nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra dvi iš BVK 6 skirsnyje reglamentuotų specialiųjų nuteistųjų, o pareiškėjui naudojantis viena iš minėtų teisių (pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis) negali būti ribojama jo galimybė realizuoti kitą teisę (pasivaikščioti gryname ore).

9. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. S-26376 nurodė, kad pareiškėjui dienotvarkėje numatytu laiku buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau ilgalaikių pasimatymų metu pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu noro pasivaikščioti nepareiškė. Įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu ilgalaikių pasimatymų metu užtikrinti jo teisę pasivaikščioti, o atsakovo atstovas būtų atsisakęs tai daryti, tokių duomenų nepateikus ir pareiškėjui, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

10. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliacijos pasimatymų kambariuose neįrengimo, natūralios šviesos ir oro trūkumo. Įvertinęs Pravieniškių PN-ak paaiškinimus, kad 2 ir 3 sektorių ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra sumontuoti plastikiniai langai bei mechaninė vėdinimo sistema, teismas darė išvadą, kad šių patalpų įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtoje higienos normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta.

11. Vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 31 punktu, kuriame nustatyti reikalavimai sanitarinių mazgų ir virtuvės įrengimui ilgalaikių pasimatymų kambariuose, teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK galėjo įrengti bendrą sanitarinį mazgą, o ne sanitarinius mazgus pasimatymų kambariuose.

12. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, jog 3 sektoriaus bendrame sanitariniame mazge yra įrengtas rūkomasis ir pareiškėjas bei jo sutuoktinė buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas pažymėjo, kad draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad ir Higienos normos, tiek Tabako kontrolės įstatymo nuostatos draudžia rūkyti bendro naudojimo patalpose, o kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

13. Kadangi Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad teisės aktai nenumato rūkymo patalpų įrengimo ilgalaikių pasimatymų kambariuose, teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas pripažino, kad rūkymo patalpos nėra įrengtos. Tačiau pažymėdamas, kad byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl rūkymo bendrose patalpose būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, atsižvelgęs į tai, kad nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma, teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmetė kaip neįrodytus.

14. Teismas nurodė, kad kiti ginčo šalių argumentai yra pertekliniai, neturi teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl nutarė plačiau dėl jų nepasisakyti.

15. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakako, o įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

16. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir nesant visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir jį atmetė.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 9 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundo esmę, abstrakčiai vertino situaciją ir priėmė neteisingą sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad naudojantis galimybe pareiškėjui pasimatyti su šeimos nariais, negali būti ribojama įgyvendinti teisę pasivaikščioti, tačiau rėmėsi Pravieniškių PN-AK paaiškinimais, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau jis nei žodžiu, nei raštu tokio nori neišreiškė. Šie teiginiai melagingi, nes ilgalaikio pasimatymo metu neįmanoma pateikti prašymo raštu, ilgalaikių pasimatymų patalpose pareigūnai nesilanko, prašymo žodžiu taip pat neįmanoma pateikti. Pareiškėjas prašė pareigūnų leisti pasivaikščioti vidaus ryšio telefonu, kuris yra ilgalaikių pasimatymų bendro naudojimo patalpose, tačiau jam buvo atsakyta, kad jei nori pasivaikščioti, pareiškėjas privalo nutraukti ilgalaikį pasimatymą, artimieji turi išvykti, o tuomet galima vaikščioti lokaliniame sektoriuje. Kad įrodytų savo teiginius, pareiškėjas prašo teismo išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK ilgalaikių pasimatymų patalpų techninį planą, kuriame būtų nurodyti pasivaikščiojimo kiemeliai ir nuotraukas.

19. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad ilgalaikių pasimatymų metu jis ir sutuoktinė buvo priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais, dėl to nuolat jaudinosi dėl savo sveikatos. Pareiškėjas yra nerūkantis. Atsakovo atstovo argumentai, jog teisės aktai nenumato skirtų rūkymui patalpų įrengimo ilgalaikių pasimatymų patalpose, patvirtina, kad tokios paskirties patalpos neįrengtos. Taigi Pravieniškių PN-AK nepaneigė, kad buvo rūkoma ilgalaikių pasimatymų patalpose, nors pareiškėjui nurodžius minėtą aplinkybę, atsakovo atstovui kilo pareiga paneigti minėtus faktus ir įrodyti, kad buvo rūkoma tik tam skirtose patalpose. Dėl nurodytų, teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas priėmė teisingą sprendimą, kad šiuo atveju neegzistuoja visos būtinosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. vykusių ilgalaikių pasimatymų metu, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ilgalaikių pasimatymų patalpose (teisės pasivaikščioti gryname ore nesuteikimo, neveikiančios ventiliacijos, gryno oro ir natūralios šviesos trūkumo, rūkymo bendro naudojimo patalpose), atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

23. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami vertino reikšmingas bylos aplinkybes, Pravieniškių PN-AK neįrodė, kad specialios patalpos rūkymui ilgalaikių pasimatymų bendro naudojimo patalpose įrengtos. Dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti pareiškėjas papildo, kad ilgalaikio pasimatymo metu nėra galimybės pareigūnams teikti rašytinių prašymų, nes pareigūnai šiose patalpose nesilanko, o žodžiu paprašius išvesti pasivaikščioti pareiškėjui buvo nurodyta, kad tokiu atveju jis privalės nutraukti ilgalaikį pasimatymą. Taip pat pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus – Pravieniškių PN-AK ilgalaikių pasimatymų patalpų techninį planą, kuriame būtų nurodyti pasivaikščiojimo kiemeliai ir nuotraukas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su prašymų teikimu (raštu ar žodžiu) Pravieniškių PN-AK pareigūnams per ilgalaikius pasimatymus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad priežiūros pareigūnai ilgalaikių pasimatymų patalpose nesilanko, todėl nėra galimybių jiems pateikti prašymą raštu, o žodžiu reiškiami pareiškėjo prašymai pasivaikščioti gryname ore galėjo būti tenkinami tik tuo atveju, jei pareiškėjas sutiks nutraukti pasimatymą – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

26. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų iš Pravieniškių PN-AK išreikalavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalis nustato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepaaiškina, kodėl dėl šių įrodymų išreikalavimo jis neteikė prašymo pirmosios instancijos teismui. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam buvo ribojama galimybė teikti prašymus, paaiškinimus, prašyti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgusi į tai, pareiškėjo prašymo išreikalauti Pravieniškių PN-AK ilgalaikių pasimatymų patalpų planus ir nuotraukas, teisėjų kolegija netenkina.

27. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš Pravieniškių PN-AK veiksmų, nesudarant galimybės pasivaikščioti 3 valandas gryname ore ilgalaikių pasimatymų metu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu priklausė paprastajai grupei ir turėjo teisę ne mažiau kaip 3 valandas pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 str. 1 d., 73 str. 5 d.). BVK 103 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas (joje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų) nenustato bausmę vykdančiai institucijai pareigos įrengti papildomą pasivaikščiojimui skirtą teritoriją ir prie ilgalaikių pasimatymų patalpų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengtame pasivaikščiojimo kieme.

29. Įvertinusi tai, kad ilgalaikiai pasimatymai su asmenimis vyksta ne nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, o specialiose patalpose, tačiau pareiškėjui buvo žinoma teisės pasivaikščioti įgyvendinimo tvarka jam nustatytos dienotvarkės numatytu laiku, ir byloje nenustačiusi, kad pareiškėjas kiekvienu atveju kreipėsi į pasimatymą kontroliuojantį pareigūną su atitinkamu prašymu, o toks prašymas tenkintas nebuvo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjo teisių nepažeidė ir neatliko teisės aktų reikalavimų neatitinkančių veiksmų.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su higienos sąlygomis ilgalaikių pasimatymų kambariuose, vertinimo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepateikia jokių konkrečių argumentų.

31. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir dėl to, kad 3 lokalinio sektoriaus pasimatymų bendrosiose patalpose buvo rūkoma ir jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Akcentuotina, kad Pravieniškių PN-AK nurodyta aplinkybė, jog 3 lokalinio sektoriaus ilgalaikių pasimatymų bendrosiose patalpose neįrengtos specialios patalpos rūkymui, savaime nepatvirtina, kad atsakovo atstovas nekontroliuoja, kaip nuteistieji pataisos įstaigos patalpose laikosi teisės aktuose įtvirtinto draudimo rūkyti bendro naudojimo patalpose. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas skundėsi pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms dėl tabako gaminių naudojimo tam nepritaikytose patalpose, o į tokius kreipimusis (skundus) nebuvo reaguojama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl rūkymo pripažino deklaratyviais ir neįrodytais.

32. Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

33. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys