2017-11-22 Nr. AB-21778-3-61-3-00835-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2081-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2011 m. buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Etapuojant pareigūnai žemino jo orumą, nuolat tyčiojosi ir demonstravo kovinius ginklus, atlikdami daiktų bei asmens apžiūras tyčiojosi tiek iš asmens, tiek iš jo daiktų, automobiliai būdavo nuolat perpildyti, nebuvo tinkamos ventiliacijos ir šildymo. Dėl tokių etapavimo sąlygų jis patyrė pažeminimą, diskomfortą, psichologinius išgyvenimus, dvasines kančias, stresą, nerimą, baimę ir skausmą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 6–9) ir patikslintame atsiliepime (II t., b. l. 168–172) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl veiksmų iki 2013 m. vasario 24 d. prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

2.1. Paaiškino, kad nuteisti ar suimti asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose konvojuojamiesiems pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros, vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, kiekvienoje transporto priemonėje yra du gesintuvai. Visose transporto priemonėse yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl atitikimo Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

2.2. Teigė, kad, vadovaujantis Taisyklių 109 punktu, konvojumi buvo vežamas tik nustatytas leidžiamas asmenų kiekis.

2.3. Nurodė, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

2.4. Pažymėjo, kad priimdami konvojuojamuosius konvojuoti Tarnybos konvojaus pareigūnai, vadovaudamiesi Taisyklių VIII skirsnio „Konvojuojamųjų parengimas konvojuoti ir jų kratos organizavimas“ nuostatomis, atlieka asmenų kratą, drabužių, daiktų ir maisto produktų apžiūrą, dalyvaujant Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinės pareigūnams. Konvojuojant pareiškėją buvo atliktos visos ir dalinės kratos. Duomenų, kad atliekant jas būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, nėra.

2.5. Paaiškino, kad, vadovaujantis Taisyklių 137 punktu, jokių pažeidimų konvojavimo metu pareigūnai nepadarė, nes pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų konvojavimo metu neteikė nei žodinių, nei rašytinių skundų.

2.6. Atsakovo atstovo manymu, šioje administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo ar kilo kitų neigiamų pasekmių. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai konvojuodami pareiškėją Taisyklių reikalavimų nepažeidė, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Tai leidžia teigti, kad nėra neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusių neigiamų pasekmių.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 189–192) pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjas prašo priteisti jam žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2011 m., atlyginimą, o skundą teismui išsiuntė 2016 m. vasario 25 d. (I t., b. l. 2). Tarnyba prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą ir teigia, kad pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos tuo metu, kai jos, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreiptis į teismą praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, o teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių ieškinio senačiai atnaujinti. Ieškinio senatis taikoma pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. vasario 24 d. Taigi byloje buvo vertinamos konvojavimo sąlygos laikotarpiu tik nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 25 d.

5. Remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 5 d. buvo 43 kartus konvojuotas šiais planinio konvojaus maršrutais: Vilnius–Alytus–Vilnius, Vilnius–Lazdijai–Vilnius, Vilnius–Klaipėda–Vilnius, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas–Vilniaus pataisos namai–Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, Vilnius–Zarasai–Vilnius. Konvojavimo metu buvo naudoti šie specialieji automobiliai: „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW LT 35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Maz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) „Mercedes-Benz Atego 918“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes-Benz Atego 918“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes-Benz Atego 918“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Iveco Eurocargo ML90E18/9“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 74–200; II t., b. l. 1–121).

6. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 3, 74, 109, 221 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 43 kartus, automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei yra sėdimų vietų. Iš minėtų žiniaraščių taip pat matyti, kad prieš konvojavimą tam tikrais maršrutais buvo tikrinamas automobilių tinkamumas konvojuoti ir jų atitiktis teisės aktų reikalavimams.

7. Taip pat, vadovaudamasis Taisyklių 137 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog jos suteikia teisę konvojuojamajam, jei jis turi pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų, o konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Tačiau byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis nustatyta tvarka.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad automobiliuose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir šildymo, neužtikrinamas gryno oro patekimas į automobilius, teismas pažymėjo, kad Tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina, kad konvojavimas vykdomas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

9. Dėl pareiškėjo teiginio apie kovinių ginklų demonstravimą konvojavimo metu teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 3 ir 221 punktus konvojuojamųjų lydėjimas privalo būti ginkluotas. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo grasinama ar demonstruojami ginklai, laikyti neįrodytais, kadangi skundų dėl to jis visų jo 43 konvojavimų metu neteikė.

10. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojuojant nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas T. A. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį ieškinio senaties terminu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti.

11.2. Nei pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nei atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai, kokiomis specialiosiomis transporto priemonėmis pareiškėjas anksčiau (iki 2013 m.) buvo konvojuojamas. Tie automobiliai buvo geležiniai, dėl ko vasarą nuo perpildymo trūko oro ir buvo labai karšta, o žiemą labai šalta, jokio atsarginio išėjimo nebūdavo. Naujose transporto priemonėse sąlygos tokios pat.

11.3. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo argumentus.

11.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., byla Canali prieš Prancūziją).

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 4–5) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliaciniame skunde dar kartą analizuojamos faktinės aplinkybės ir kita bylos medžiaga, tačiau nepateikta naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime.

12.2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimų argumentus, teisės aktais nustatytus konvojavimo reikalavimus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nebuvo nustatyti, todėl nenustačius vienos iš būtinų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo jo naikinti

13. Pareiškėjas T. A. pateikė atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 9–10), kuriuose dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus, kaip ir skunduose pirmosios instancijos bei apeliaciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Tarnybos veiksmų atliktų konvojavimo metu jo atžvilgiu nuo 2011 m. iki 2016 m. vasario 25 d..

15. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui priteisti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2013 m. vasario 24 d. pritaikė senaties terminą. Pareiškėjas nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi Konvencijos nuostatomis, kurios pareiškėjo teigimu nenumato galimybės taikyti senaties termino reikalavimams, kurie susiję su Konvencijos pažeidimais.

16. Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

17. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

18. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

20. Kadangi pareiškėjui buvo arba turėjo būti žinoma apie galimai daromus pažeidimus jo atžvilgiu šių pažeidimų padarymo metu, todėl teismas pagrįstai ir teisingai senaties termino eigą skaičiavo nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos - 2013 m. vasario 25 d.. Svarbių priežasčių dėl kurių būtų praleidęs šį terminą pareiškėjas nenurodo ir neprašo jo atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai, laikotarpiui nuo 2011 m. iki 2013 m. vasario 24 d., pritaikė senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo už šį laikotarpį netenkino.

21. Senaties termino pritaikymas minėtam laikotarpiui savo ruožtu lemia tai, kad nėra teisinio pagrindo tirti bei vertinti pareiškėjo argumentų dėl galimai jam tuo laikotarpiu padarytų pažeidimų. Todėl konstatavus, jog senaties terminas už šį laikotarpį pritaikytas yra teisingai, apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su galimai padarytais pareiškėjo atžvilgiu tuo metu pažeidimais, yra atmetami.

22. Byloje surinkti duomenys apie transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, techninę būklę patvirtina, kad šios transporto priemonės atitiko reikalavimus, kurie keliami žmonių gabenimui tokios rūšies transporto priemonėmis. Atsakovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad gabenant pareiškėją šiomis transporto priemonėmis reikalavimai dėl leidžiamo gabenti maksimalaus asmenų kiekio nebuvo pažeisti.

23. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad atsakovo pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl transporto priemonių, kuriomis jis buvo gabenamas perpildymo, ar jų neatitikimo techniniams, sanitariniams ir higieniniams reikalavimams. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.

24. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų atlikdamas pareiškėjo asmens bei jo daiktų kratą, konvojavimo metu turėdamas ginklus ir kt.

25. Šiuo atveju pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys