2026-01-07 Nr. AB-475-3-61-3-06368-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-403-602/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06368-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Melnasta“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas teismo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 25S234103 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760482836 (toliau – ir atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo momento.

Pareiškėjas, paduodamas skundą, nurodė šias aplinkybes ir argumentus:

1. 2025 m. rugsėjo 5 d. atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760482836.

2. Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Melnasta“ (toliau – ir Bendrovė) tinkuotoju. Pavedamus darbus pareiškėjas atliko tinkamai. Tačiau Bendrovės direktorius nuolatos pabrėždavo pareiškėjui, kad jis ir jo kolega (pareiškėjo gyvenimo draugė) yra itin priklausomi nuo Bendrovės direktoriaus valios, ir bet kuriuo metu Bendrovės direktorius gali pasirūpinti pareiškėjo ir jo kolegos išvarymu iš Lietuvos Respublikos.

3. 2025 m. spalio 20 d. pareiškėjas paskutinį sykį atvyko į darbą. Minėtą dieną, atvykęs į darbo vietą, pareiškėjas sužinojo, kad kiti darbuotojai dar neužbaigė atlikti ankstesnių darbų, ir pareiškėjas negali pradėti dirbti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo darbdavys paleido pareiškėją namo anksčiau nustatyto laiko.

4. 2025 m. spalio 21 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teritorinį padalinį konsultacijai. Atvykęs, pareiškėjas sužinojo, kad 2025 m. spalio 16 d. Bendrovė nutraukė su pareiškėju darbo sutartį pareiškėjo prašymu. Prašymo Bendrovei nutraukti darbo sutartį pareiškėjas niekada neteikė.

5. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760482836.

6. 2025 m. spalio 23 d. pareiškėjas padavė Valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Komisariatas) skundus dėl Bendrovės direktoriaus veiksmų.

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl neteisėtų Bendrovės direktoriaus veiksmų. Pareiškėjas sąžiningai dirbo pagal sudarytą darbo sutartį. Bendrovė nepranešė pareiškėjui apie aplinkybę, kad Bendrovė nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, ir nepagrįstai nutraukė darbo santykius su pareiškėju.

8. Atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu nesąžiningai skubotai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu neįvertino visų aplinkybių, t. y. neįvertino aplinkybių, kad Bendrovė nepagrįstai ir neteisėtai atleido pareiškėją iš darbo ir kad pareiškėjas gali būti grąžintas dirbti Bendrovėje.

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo dirbti jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje, nekeisdamas turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sąlygų. Darbdavių, norinčių samdyti pareiškėją dirbti, yra daug.

10. Atsižvelgiant į pareiškėjo situaciją, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo momento, ir suteikti pareiškėjui galimybę sulaukti administracinės bylos nagrinėjimo baigties Lietuvos Respublikoje.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir taikė pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo momento.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra atsakovo sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumas ir teisėtumas. Tai apsprendžia taikomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, tačiau, siekiant išvengti minėto pobūdžio sprendimų priėmimo administracinės bylos nagrinėjimo metu, yra tikslinga sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo momento.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo momento.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė teismui atskirąjį skundą, prašydamas teismo pakeisti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį, t. y. atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, nurodo šias aplinkybes ir argumentus:

1. Vertindamas administracinės bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrindė atliktų išvadų. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir prieštarauja nuosekliai formuojamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

2. Asmuo, prašydamas teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus pagrindžiančius aplinkybę, jog minėtų priemonių taikymas yra būtinas. Pareiškėjas, paduodamas skundą, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, sudarančių pagrindą nagrinėjamoje administracinėje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

3. Nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė jokių argumentų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo pateikto skundo reikalavimas yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, leidžiančių spręsti, kad atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatose įtvirtintu pagrindu, t. y. dėl to, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju. Minėtų aplinkybių pareiškėjas neginčija – pareiškėjas tik nurodo, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju dėl Bendrovės kaltės. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis kreipėsi į Inspekciją ir Komisariatą dėl Bendrovės direktoriaus veiksmų, nei darbo ginčas, nei ikiteisminis tyrimas dėl Bendrovės direktoriaus veiksmų nėra administracinės teisės dalykas ir nesudaro pagrindo vertinti, kad Bendrovės ir pareiškėjo sudaryta darbo sutartis yra galiojanti. Be to, atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimo priėmimo metu vadovavosi oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, todėl nėra pagrindo vertinti, kad atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimas gali būti neteisėtas. Teismui nenustačius minėtos būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti pritaikytos.

4. Nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė jokių argumentų, leidžiančių spręsti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas tik prašė suteikti galimybę sulaukti administracinės bylos nagrinėjimo pabaigos Lietuvos Respublikoje ir sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo momento. Nepatogumai, kuriuos pareiškėjas gali patirti, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, negali būti vertinami kaip neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, susijusių su skundžiamu atsakovo sprendimu, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo aplinkybės, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Net atsakovui priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjas turėtų galimybę skųsti minėtą atsakovo sprendimą kitoje administracinėje byloje ir tada prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Minėtos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tikėtini atsakovo veiksmai ateityje savaime nesudaro pagrindo nagrinėjamoje administracinėje byloje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, atsakovui priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjas galės ginčyti minėtą sprendimą teisme. Teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad egzistuoja sąlygos bei pagrindai, sudarantys prielaidas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

5. Šioje administracinio proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės būtų ginamos nepagrįstai prevenciškai ir neproporcingai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties dalies, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas, paduodamas skundą, prašė panaikinti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo momento.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas pažymėjo, kad, siekiant išvengti sprendimų išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos priėmimo administracinės bylos nagrinėjimo metu, nagrinėjamu atveju yra tikslinga taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, teisės aktų nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso dalyvio prašymu teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto skundo reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi minėtas būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prielaidomis apie ateityje galbūt galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-556-815/2025; kt.).

Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne sykį akcentavęs, kad teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai asmuo nurodo argumentus, kurie prima facie (iš pirmo žvilgsnio) gali būti laikomi pagrįstais ir leidžiančiais pagrįstai abejoti skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-61-602/2024; kt.).

Įvertinusi administracinės bylos įrodymus, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir proceso šalių argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, įvardijo, jog atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Pareiškėjas teigė, kad 2025 m. spalio 16 d. Bendrovė neteisėtai nutraukė su pareiškėju darbo sutartį. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, Bendrovei neteisėtai nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atsakovas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu nepagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, nesutikdamas su Bendrovės sprendimu atleisti pareiškėją iš darbo, jis kreipėsi į Inspekciją ir Komisariatą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė reikšmingas faktines aplinkybes ir argumentus, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) leidžiančius abejoti atsakovo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, nurodo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių argumentų, leidžiančių spręsti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, prašė atsižvelgti į jo teisinę padėtį ir leisti jam sulaukti Lietuvos Respublikoje tiek darbo bylos nagrinėjimo Valstybinės darbo Inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo ginčų komisijoje, tiek administracinės bylos nagrinėjimo teisme pabaigos.

Pareiškėjas pateikė teismui tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytą taikos sutartį, patvirtintą Valstybinės darbo Inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimu. Minėtos taikos sutarties 2 punktas nustatė, kad Šalių darbo santykiai tęsiasi nepertraukiamai nuo 2025 m. spalio 17 d. iki 2025 m. gruodžio 4 d. įskaitytinai, o Ieškovo (pareiškėjo) atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį buvo bendradarbiavimo pareigoms netinkamo vykdymo pasekmė. Minėtos taikos sutarties 4 punktas nurodo, kad Ieškovas (pareiškėjas) įsipareigoja atvykti į darbą bei vykdyti darbo funkciją nuo 2025 m. gruodžio 5 d.

Atsižvelgdama į pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje reikšmę pareiškėjo teisinei padėčiai Lietuvos Respublikoje, tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytos taikos sutarties nuostatas, t. y. aplinkybes, kad taikos sutarties šalys sutarė pripažinti Bendrovės sprendimą atleisti pareiškėją iš darbo negaliojančiu ir kad pareiškėjas įsipareigoja toliau vykdyti darbo funkcijas, ir administracinės bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas gali patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Nagrinėjamu atveju, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas neteks teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje ir negalės tinkamai vykdyti tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytos taikos sutarties sąlygų. Atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neproporcingai ir neadekvačiai apsunkintų pareiškėjo teisinę padėtį.

Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrindė atliktų išvadų, ir kad minėta nutartis nėra motyvuota.

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka teismo sprendimo motyvacijai keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nurodė aktualų teisinį reguliavimą ir pakankamus motyvus, pagrindžiančius poreikį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju atsakovo nuomonė, kad teismas neišdėstė išsamių motyvų, pagrindžiančių sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu.

Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ir adekvati siekiamiems tikslams bei nepažeidžia proporcingumo principo ir viešojo intereso.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tikslingai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą ir atmeta atsakovo atskirąjį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan