A-662-2730-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662– 2730/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02255-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Vidui Vanagui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. K. skundu (b. l. 1-4) ir patikslintu skundu (b. l. 23-26) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 3R-250(AG-215/03-2011), Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. aktą Nr. (03)2R-838 ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. birželio 15 d. aktą Nr. (12)2R-547.

Nurodė, kad 2011 m. sausio 16 d. pateikė skundą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Šis skundas pagal kompetenciją buvo perduotas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – ir VEI). Skunde teigė, jog 2010 m. spalio-gruodžio mėnesiais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visiškai nesinaudojo šilumos tiekėjo tiekiama šildymo paslauga, tačiau uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ (toliau – ir UAB „Vilniaus energija“) pateiktose sąskaitose buvo prašoma apmokėti už tam tikrą sunaudotą šilumos kiekį. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojas paaiškino, jog sąskaitos buvo teisingos, nes net ir nesinaudojant šilumos tiekėjo paslauga butas buvo šildomas kitų name esančių butų sąskaita. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos butas yra išorinis ir jo nešildo jokie kiti butai. Akcentavo, kad namo administratoriaus pateikti buto šilumos apskaitos prietaiso rodmenys 2010 m. šildymo sezonu buvo nuliniai, todėl UAB „Vilniaus energija“ nurodyti sunaudotas šilumos kiekis ir kaina buvo neprotingai dideli. Paaiškino, kad butas buvo šildomas alternatyviais būdais: elektra, kieto kuro šildymo sistema, todėl buvo užtikrintas tolygus buto šildymas. Pažymėjo, kad VEI, nagrinėdama pareiškėjos skundą, priėmė du skirtingus sprendimus: 2011 m. gegužės 27 d. nusprendė skundą patenkinti iš dalies, o 2011 m. birželio 15 d. – skundą atmesti. Manė, kad atsakovo galutiniame sprendime nurodytas šilumos paskirstymo metodas, kuriuo remiantis buvo apskaičiuotos pareiškėjos šildymo sąskaitos, buvo neteisėtas ir pažeidė vartotojo teises bei interesus. Nurodė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija, atmetusi pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, pareiškėjos argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pabrėžė, kad VEI privalėjo ginti pareiškėjos kaip vartotojos interesus.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 60-62, 100-101) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog taikyti šilumos paskirstymo metodai buvo neteisėti ir pažeidžiantys vartotojo interesus, buvo nepagrįstas, nes tie metodai buvo taikomi įgyvendinant imperatyvias Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Akcentavo, kad vartotojui, nesilaikiusiam patalpų tolygaus šildymo koeficiento, turėjo būti priskirtas papildomas šilumos kiekis bendro naudojimo patalpoms šildyti. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jos naudotų alternatyvaus šildymo būdų teisėtumo įrodymų. Teigė, kad nors pareiškėja ir nesinaudojo šilumos tiekėjo paslaugomis, bet sutartis su juo nebuvo pasibaigusi, todėl pareiškėjai buvo išlikusi pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į skundą (b. l. 54-57, 97-98) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad suvartota šiluma name, tame tarpe ir bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskirstoma vartotojams pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 3, kuris numato, kad yra matuojamas bendras viso namo suvartotas šilumos kiekis ir kiekvieno buto atskirai suvartotas šilumos kiekis. Pažymėjo, kad vartotojai turi teisę pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, tačiau šiuo atveju pastato savininkai šia teise nebuvo pasinaudoję. Pažymėjo, kad Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 numato savininkų, kurie nesilaiko tolygaus buto šildymo sąlygos, pareigą papildomai mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą. Atkreipė dėmesį, kad mokesčiai už suvartotą šilumos energiją skaičiuojami remiantis įvadinio skaitiklio parodymais, todėl suma, kurią turėjo mokėti pareiškėja, buvo pagrįsta ir teisinga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu (b. l.121-125) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja skunde nurodytais motyvais bei byloje esančiais dokumentais nepatvirtino, jog ginčijami sprendimai buvo neteisingi ir neatitinkantys juose paminėtiems teisės aktams. Pažymėjo, jog pareiškėja buvo pasirašiusi Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su Buitiniu šilumos vartotoju, kurioje buvo numatyta, kad mokesčiai už šilumą skaičiuojami ir paskirstomi pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 3. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nustatyta įstatymo tvarka nebuvo oficialiai užfiksavusi patalpų šildymo būdo pasikeitimo, todėl nepaisant jos naudotų alternatyvių šildymo būdų, jai buvo išlikusi atsakomybė vykdyti Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su Buitiniu šilumos vartotoju ir užtikrinti tolygų patalpų apšildymą naudojant bute esančius šildymo įrenginius. Darė išvadą, jog skundžiami sprendimai buvo teisingi ir nenaikintini.

III. Pareiškėja D. K. apeliaciniu skundu (b. l. 131-135) prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį pareiškėjos skundą. Nurodo, kad VEI privalėjo ginti pareiškėjos kaip vartotojos, silpnesniosios šalies teises ir teisėtus interesus ir jos pateiktą skundą nagrinėti ne formaliai, o iš esmės. Atkreipė dėmesį, jog teismas neįsigilino į bylos esmę ir negarantavo silpnesnės šalies vartojimo sutartyje apsaugos. Akcentuoja, kad teismas privalėjo įvertinti visus byloje pateiktus duomenis ir savo iniciatyva išreikalauti reikiamus įrodymus. Teigia, kad jos turėtame šilumos pirkimo-pardavimo sutarties egzemplioriuje atsakovo nurodomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 nebuvo nurodytas ir su pareiškėja nebuvo aptartas, tačiau atsakovas to skundo nagrinėjimo metu nesiaiškino. Mano, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo pareigą įrodyti, jog buvo pažeista tolygaus šildymo sąlyga, nes būtent jie rėmėsi šia aplinkybe, tačiau teismas, nesant jokių rašytinių įrodymų, pripažino ją įrodyta. Aiškina, kad teismas nepagrįstai ribojo pareiškėjos teisę buto šildymui naudoti elektrą ir kieto kuro sistemą. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiksmuose teisės pažeidimų nenustatyta, nors atsakovas, turėdamas teisės aktų nustatytą pareigą išnagrinėti visą skundą, dėl dalies pareiškėjos motyvų iš viso nepasisakė. Nurodo, kad teismas nenagrinėjo fakto, jog atsakovas sprendimą dėl pareiškėjos skundo priėmė tik po daugiau nei 4 mėnesių nuo skundo pateikimo dienos, nors tai turėjo padaryti per 20 darbo dienų. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas buvo priėmęs du skirtingus sprendimus dėl pareiškėjos skundo, kas parodo, jog skundas buvo nagrinėtas nesilaikant veiklos principų.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151-153) prašo atmesti apeliacinį skundą. Teigia, kad atsakovė neįrodė atsakovo raštų neteisėtumo, nors, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pareigą įrodyti ginčijamų sprendimų neteisėtumą turėjo skundo iniciatorius. Pabrėžia, kad nagrinėjant apeliantės skundą, nebuvo pateiktas jos turėtas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorius, dėl to atsakovas rėmėsi savo turėtais duomenimis. Mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skundžiami institucijų atsakymai apeliantei nesukelia jokių teisių ir pareigų ir neužkerta kelio kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, todėl skundžiami atsakovo raštai negali būti laikomi administraciniais aktais.

UAB “Vilniaus energija” atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144-148) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad šilumos energija visame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskirstoma galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, kad šilumos tiekėjas, sudarydamas viešąsias sutartis, turėjo pareigą visiems vartotojams nustatyti vienodas paslaugų kainas ir kitas sąlygas. Mano, kad teisingai taikė pareiškėjai tolygaus šildymo sąlygą. Akcentuoja, kad už bendro naudojimo patalpų šildymą namo gyventojai turėjo mokėti tiek, kiek buvo suvartota šilumos energijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII–1927 redakcija) 86 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, t. y. turi būti išnagrinėti visi byloje pareikšti pareiškėjo reikalavimai. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu.

Pareiškėja patikslintame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui vienu iš reikalavimu prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 3R-250(AG-215/03-2011) bei nurodė, kad komisija jos argumentų dėl teisių pažeidimo nevertino, dėl jų savo sprendime apskritai nepasisakė ir tuo pažeidė jos teises į visapusišką ir objektyvų skundo nagrinėjimą bei teisėtą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi šis reikalavimas buvo priimtas nagrinėti.

Pažymėtina, jog minėtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas iš esmės yra grindžiamas dviem argumentais: 1) D. K. praleido atsakovo 2011-06-15 sprendimo Nr. (12)2R-547 apskundimo terminą ir 2) Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-08-05 raštas Nr. (03)2R-838 nėra individualus administracinis aktas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-06-15 sprendimo Nr. (12)2R-547 „Dėl D. K. prašymo“ bei 2011-08-05 rašto Nr. (03)2R-838 „Dėl D. K. 2011-07-15 prašymo „Dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos pozicijos pagal D. K. 2011-01-16 skundą“. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš pagrindinių skundo reikalavimų ir nepriėmė jokio sprendimo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, nors pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-06-15 sprendimo Nr. (12)2R-547 „Dėl D. K. prašymo“ yra skirtinga. Taigi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjos reikalavimų ir nors pareiškėja prašo išspręsti klausimą iš esmės, teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą būtų pažeistos procesinės šalių teisės, lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka netekimą.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjos skundžiami Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-06-15 Nr. (12)2R-547 (b. l. 14), 2011-08-05 Nr. (03)2R-838 (b. l. 16) raštai (šalių įvardinti sprendimas, raštas, aktai) nėra individualūs administraciniai aktai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme. Pareiškėjos nurodytais skundžiamais aktais atsakyta jai į skunduose (prašymuose; b.l. 70, 73) pateiktus rūpimus klausimus. Skundžiami institucijų atsakymai ar aptariami įvardinti aktai pareiškėjai nesukuria, nagrinėjamu atveju pagal aptariamą ginčo situaciją, teisių ir pareigų, tai yra adekvatūs atsakymai į pateiktus klausimus su teisės aktų pagrindimu.

Kaip matyti iš anksčiau minėto Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-06-15 Nr. rašto (12)2R-547 „Dėl D. K. prašymo“ juo atmestas D. K. prašymas dėl šilumos paskirstymo ir jos teisių pažeidimo. Išnagrinėjus skundą, pastaruoju aktu pareiškėjai pateiktas neigiamas atsakymas. Tai reiškia, jog ginčijamu atsakymu yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (atsisakymas tenkinti skundą).

Kita vertus, visiškai nesuprantama teismo pozicija: sprendimo motyvuojamosios dalies pabaigoje jis nurodo, kad abu anksčiau minėti atsakymai nėra individualūs administraciniai aktai ir pareiškėjai nesukelia jokių pasekmių, tačiau reikalavimą dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-06-15 sprendimo Nr. (12)2R-547 „Dėl D. K. prašymo“ panaikinimo vis dėlto išnagrinėjo iš esmės. Konstatavus, kad minėti atsakymai nėra administraciniai aktai ir nesukelia jokių pasekmių reiškia, kad pareiškėja neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir teisės kreiptis gynybos į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio prasme.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su pirminiu skundu 2011-10-20 buvo pateiktas prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, tačiau nei skundo priėmimo, nei posėdžio metu šio prašymo teismas nesvarstė ir jokio sprendimo dėl jo nepriėmė.

Teismui visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus visų skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė