2020-10-28 Nr. AB-20228-3-61-3-02968-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-679-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lausna“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. AS-85 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei juo patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 18 494,00 Eur iki 2 774,10 Eur.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Bendrovė paaiškino, kad iš jos išieškotina suma yra didelė (18 494 Eur) ir pareiškėjas neturi finansinių lėšų šiai sumai sumokėti, nes jo turtinė padėtis yra sunki. UAB „Lausna“ nurodė, kad jos nuostoliai sudaro 48 293 Eur, pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas 2020 m. rugpjūčio 14 d. buvo lygus 10 406,55 Eur, todėl jis kreipėsi dėl skolos išdėstymo. Be to, Bendrovės einamojoje atsiskaitomoje sąskaitoje 2020 m. rugsėjo 4 d. piniginių lėšų likutis buvo tik 706,97 Eur, o kitose sąskaitose – 2 473,27 Eur. Nurodė, kad šios piniginės lėšos yra naudojamos pareiškėjo veiklos sąnaudoms padengti. Be to, neigiamo poveikio UAB „Lausna“ finansinei padėčiai turėjo koronaviruso plitimo grėsmė, dėl kurios ji negavo jokių su renginių, apgyvendinimo viešbutyje, maitinimo teikimo ir kitomis paslaugomis susijusių pajamų. Bendrovė akcentavo, kad atsakovui pradėjus išieškojimą priverstine tvarka, iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis ir sutriktų jo vykdoma veikla – tikėtina, kad Sprendimo dėl 18 494 Eur sumos išieškojimo priverstinis vykdymas UAB „Lausna“ privestų prie nemokumo. Pareiškėjo nuomone, jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, yra proporcinga ir atitinka viešąjį interesą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, o jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas, nustatęs, kad Bendrovės pateiktas skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsnių keliamus reikalavimus, jį priėmė.

Pacitavęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad Bendrovė prašo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikiną ginčijamo akto (Sprendimo) sustabdymą.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti proporcingas siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismui nurodė aplinkybes, jog jos nepritaikius ir nesustabdžius Sprendimo galiojimo, jos finansinė padėtis labai pasunkėtų, sutriktų visa įmonės veikla. Teismas akcentavo, kad Bendrovė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia argumentu, jog jai bus padaryti neigiami finansiniai (ekonominiai) padariniai. Teismas pažymėjo, kad tokie padariniai gali būti kompensuojami įstatymo nustatyta tvarka ir tokių padarinių padaryta žala negali būti vertinama kaip neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Be to, iš UAB „Lausna“ teiginių akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o tai, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu ir siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami.

Teismas akcentavo, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Bendrovė teigė, kad jos nuostoliai sudaro 48 293 Eur, o pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas 2020 m. rugpjūčio 14 d. buvo lygus 10 406,55 Eur. Ji taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo einamojoje atsiskaitomojoje sąskaitoje 2020 m. rugsėjo 4 d. piniginių lėšų likutis buvo tik 706,97 Eur, o kitose sąskaitose – 2 473,27 Eur. Šias aplinkybes UAB „Lausna“ pagrindė, pateikdama teismui įrodymus: 2020 m. birželio 30 d. balansą, 2020 m. rugpjūčio 14 d. prašymą dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo supaprastinta tvarka, 2020 m. rugsėjo 4 d. sąskaitos išrašą ir banko „Luminor“ sąskaitos išrašą dėl sąskaitos likučio. Vertindamas pateiktus įrodymus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo turto vertė yra daugiau kaip 1,9 mln. Eur, nuosavo kapitalo vertė teigiama (apie 720 000 Eur; 2020 m. birželio 30 d. balansas), o pateikti sąskaitos išrašai patvirtina tik tą dieną sąskaitoje turimą likutį, tačiau jokiu būdu neįrodo galbūt sunkios pareiškėjo finansinės padėties. Teismas sprendė, kad pateikti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo neįrodo, jog UAB „Lausna“ bus padaryta neatitaisoma žala.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti Bendrovės prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas UAB „Lausna“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Bendrovė paaiškina, kad Sprendime jai buvo nustatytas įpareigojimas per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos sumokėti 18 494 Eur sumą, taigi ji turi iš karto sumokėti visą šią sumą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai (2020 m. birželio 30 d. balansas, 2020 m. rugpjūčio 14 d. prašymas dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo supaprastinta tvarka, 2020 m. rugsėjo 4 d. sąskaitos išrašas ir banko „Luminor“ sąskaitos išrašas dėl sąskaitos likučio) patvirtina, kad UAB „Lausna“ nuostoliai yra lygūs 48 293 Eur, pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas 2020 m. rugpjūčio 14 d. buvo lygus 10 406,55 Eur, piniginių lėšų likutis 2020 m. rugsėjo 4 d. buvo 706,97 Eur ir 2 473,27 Eur. Nurodo, kad šias aplinkybes pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Be to, 2020 m. rugsėjo 15 d. buhalterinė pažyma patvirtina, kad Bendrovės grynasis nuostolis per 2020 m. sausio–rugpjūčio mėnesius, lyginant su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 27 procentais – nuo 3 882 Eur iki 5 350 Eur. Pareiškėjas teigia, kad jo turtinė padėtis yra sunki, jis neturi laisvų piniginių lėšų ir dėl to jam jau yra susidaręs valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas.

Bendrovė akcentuoja, kad prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ji išsamiai išdėstė aplinkybes dėl tiesioginio neigiamo COVID-19 poveikio UAB „Lausna“ finansinei padėčiai, nes pareiškėjo vykdoma veikla pateko į oficialių valstybės institucijų taikomų draudimų apimtį ir dėl to jis nuo 2020 m. kovo 16 d., esant karantino režimui, turėjo sustabdyti savo veiklą bei tris mėnesius negavo pajamų. Nurodo, kad 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Pareiškėjas pažymi, kad jo teikiamos paslaugos apima renginių paslaugas (konferencijos, šventės, renginiai įmonėms), apgyvendinimo, maitinimo paslaugas, taip pat įvairių sveikatinimo ir grožio procedūrų paslaugas (toliau – SPA) bei lauko pirties paslaugas viešbutyje „Margis“.

UAB „Lausna“ akcentuoja, kad didžiausią jos piniginių lėšų srautą sudaro klientų atsiskaitymas už renginių paslaugas, tačiau vis labiau didėjant koronaviruso plitimo grėsmei, pareiškėjo klientai iki 2020 m. kovo 13 d. pranešinėjo apie užsakymo sutarčių nutraukimą ir atsisakinėjo užsakytų paslaugų. 2020 m. kovo 12 d. Vyriausybė pasitarime pritarė Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos sprendimui dėl antro lygio civilinės saugos sistemos parengties paskelbimo ir pasiūlymui dėl prevencinių priemonių, susijusių su koronaviruso plitimu, nuo 2020 m. kovo 13 d. 7.00 val. iki 2020 m. kovo 27 d. uždrausti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visus tiek atvirose, tiek uždarose erdvėse organizuojamus sporto, kultūros, laisvalaikio, pramogų bei kitus renginius.

Atsižvelgiant į tai, nuo 2020 m. kovo 13 d. 7.00 val. pareiškėjas nebeturėjo teisės vykdyti jokių renginių uždarose viešbučio erdvėse, todėl jis negavo jokių su renginių paslaugomis susijusių pajamų. 2020 m. kovo 14 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuriame nutarė paskelbti trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir patvirtinti šį karantino režimą: draudžiami visi atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami renginiai bei susibūrimai, draudžiama sveikatinimo paslaugų centrų, sanatorijų, poilsio centrų veikla, išskyrus individualias reabilitacijos paslaugas, kurios susijusios su gydymu, draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams.

Vadovaujantis šiuo nutarimu, UAB „Lausna“ ir toliau neturėjo teisės vykdyti jokių renginių uždarose viešbučio erdvėse, todėl negavo jokių su renginių paslaugomis susijusių pajamų. Be to, pareiškėjas neturėjo teisės teikti SPA ir lauko pirčių paslaugų. Bendrovė taip pat prarado teisę teikti maitinimo paslaugą, todėl turėjo uždaryti restoraną, nebuvo galimas maitinimo teikimas nei viešbučio svečiams, nei kitiems tretiesiems asmenims. Kadangi maitinimo ir SPA bei lauko pirčių paslaugų teikiamas yra tiesiogiai susijęs su apgyvendinimo paslaugos teikimu, pareiškėjui nebegalint teikti maitinimo ir SPA bei lauko pirčių paslaugų, apgyvendinimo paslaugų teikimas viešbutyje „Margis“ buvo nebegalimas ir UAB „Lausna“ klientams tapo nebeaktualus.

Karantino režimas buvo panaikintas tik 2020 m. birželio 17 d. Bendrovė akcentuoja, kad į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino.

UAB „Lausna“ atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo turto vertė yra daugiau kaip 1,9 mln. Eur, o nuosavo kapitalo vertė – apie 720 000 Eur, tačiau jo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad reali Bendrovės finansinė padėtis yra sunki. Pareiškėjas turimam nekilnojamajam turtui išlaikyti yra paėmęs 397 360 Eur kreditą, kuris nėra grąžintas, o nekilnojamasis turtas yra įkeistas finansiniams įsipareigojimams pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti. Bendrovė 2020 m. kovo 30 d. jis pasirašė susitarimą Nr. 300048222-K1/2 dėl 2015 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 300048222-K1 sąlygų pakeitimo, kuriuo pratęsė 397 360 Eur kredito grąžinimo terminą iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neturint finansinių lėšų kreditui grąžinti, bankui buvo pateiktas 2020 m. rugpjūčio 18 d. prašymas dėl termino vienu mėnesiu pratęsimo tam, kad būtų rastas kitas finansuotojas (būtų atliktas refinansavimas) ir 2020 m. rugpjūčio 25 d. buvo pasirašytas susitarimas Nr. 300048222-K1/3 dėl minėtos kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

Bendrovė pažymi, kad teismui atsisakius taikyti nurodytą reikalavimo užtikinimo priemonę, būtų pradėtas priverstinis 18 494 Eur sumos išieškojimas (pavyzdžiui, pareiškėjo sąskaitų areštas, išieškojimas iš turimo kito turto, kuris naudojamas Bendrovės tiesioginei veiklai vykdyti, ar kita) ir iš esmės pablogėtų UAB „Lausna“ finansinė padėtis, sutriktų jos ūkinė finansinė veikla ir Bendrovei būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nurodo, kad realizavus atitinkamą turtą ir įvykdžius 18 494 Eur piniginį reikalavimą, o pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir tenkinus jo reikalavimą pakeisti Sprendimu nustatytą mokesčio dydį, sumažinant jį nuo 18 494 Eur iki 2774,1 Eur, Sprendimo vykdymas jau bus sukėlęs didelę žalą, kurios atitaisymas būtų sudėtingas – UAB „Lausna“ vykdoma veikla ilgalaikėje perspektyvoje bus iš esmės sutrikdyta, o jos atstatymas būtų labai sudėtingas, tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo UAB „Lausna“ atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pacitavęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei aptaręs aktualią teismų praktiką, susijusią su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo nurodyti neigiami finansiniai (ekonominiai) padariniai gali būti kompensuojami įstatymo nustatyta tvarka ir tokių padarinių padaryta žala negali būti vertinama kaip neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Be to, iš Bendrovės teiginių akivaizdu, kad ji iš esmės siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o tai, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu ir siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami.

Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad UAB „Lausna“ turto vertė yra daugiau kaip 1,9 mln. Eur, nuosavo kapitalo vertė teigiama (apie 720 000 Eur), o pateikti sąskaitos išrašai patvirtina tik konkrečios dienos sąskaitoje turimą likutį, tačiau jokiu būdu neįrodo galbūt sunkios pareiškėjo finansinės padėties.

Atsakovas akcentuoja, kad Bendrovė atskirajame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau buvo nurodyti jos 2020 m. rugsėjo 2 d. skunde ir kuriuos pirmosios instancijos pagrįstai atmetė. Departamento nuomone, papildomais atskirajame skunde išdėstytais argumentais apie turimą kreditą, jo grąžinimo termino pratęsimą bei nekilnojamo turto įkeitimą pareiškėjas siekia apsisaugoti nuo būsimo (galimo) nepalankaus teismo sprendimo, o tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią, tokie prašymai negali būti tenkinami.

Atsakovas pažymi, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už gamtos išteklius, tačiau nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas išieško Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinį mokesčių inspekcija) skyriai. Sprendimu patvirtinus mokestinio patikrinimo aktą (apskaičiavus reikiamą mokėti mokestį), Departamentas sprendimą vykdyti siunčia apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, jei dėl atskiro mokesčio, to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčio mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtomis sumomis padengti. Atsakovas pažymi, kad Bendrovei padavus skundą dėl Sprendimo, jis dar 2020 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. (3.8)-AD5-15796 Valstybinę mokesčių inspekciją informavo apie pradėtą teisminį procesą prieš Departamentą, tą padarė ir pareiškėjas, kuris 2020 m. rugsėjo 16 d. savo iniciatyva apie pradėtą procesą taip pat informavo Valstybinę mokesčių inspekciją. Atsakovo nuomone, esant aplinkybei, kad 2020 m. rugsėjo 2 d. yra paduotas skundas dėl mokesčių prievolės teisėtumo, mokestinės prievolės priverstinis išieškojimas yra stabdomas automatiškai, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsniu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies, kurioje buvo atmestas UAB „Lausna“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundžiama 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė UAB „Lausna“ skundą ir išsprendė jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nors Bendrovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio tesimo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį, tačiau iš jos argumentų yra akivaizdu, kad UAB „Lausna“ nesutinka tik su šios nutarties dalimi, kurioje nebuvo patenkintas jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija vertina tik nurodytos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad Bendrovė, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti UAB „Lausna“ prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. AS-85 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ turinys patvirtina, jog juo pareiškėjui už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį buvo pritaikytas didesnio mokesčio tarifas – 18 494 Eur. Sprendime nurodyta, kad ši suma į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos.

Sprendimo turinys taip pat patvirtina, kad jis buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu.

Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 6 punkte yra nustatyta, kad pagal šį įstatymą yra administruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Nors mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimas pasižymi tam tikra specifika, nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei kituose teisės aktuose, tačiau pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nesumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokamas arba išieškomas ir delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamas ginčas iš esmės atitinka mokestinio ginčo požymius. Pareiškėjas yra padavęs skundą dėl valstybės įstaigos, kuri įgaliota tikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam buvo nurodyta sumokėti atitinkamą mokesčio sumą. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenustato kitokios taisyklės nei yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje. Taigi, nagrinėjamu atveju Bendrovei apskundus Sprendimą, iš jos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo negali būti reikalaujama sumokėti nurodytą sumą. Tai reiškia, kad ginčijamo mokesčio priverstinis išieškojimas yra laikinai sustabdytas pagal įstatymą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo galiojimą, nes tai būtų teisiškai beprasmiška.

Aplinkybė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje, pati savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tuo labiau, kad Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos atžvilgiu yra pradėtos priverstinio vykdymo procedūros.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirtų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Bendrovės argumentai, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo, būtų iš esmės sutrikdyta jos ūkinė veikla ir dėl to iš esmės pablogėtų UAB „Lausna“ finansinė padėtis, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrovė nėra pateikusi jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo jos patirtų finansinių nuostolių nebūtų galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Sprendimo galiojimą. Įvertinus teisės aktuose nustatytą ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo, kilus ginčui, stabdymą, ir Bendrovės nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas ne visiškai tinkamai motyvavo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį, tačiau šios nutarties dalis netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra teisinga. Atsižvelgiant į tai, nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo UAB „Lausna“ atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo patenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė