2018-02-28 Nr. AB-4093-3-65-3-00508-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1131-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00508-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Komisariato areštinė) kamerose, atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 24 dienos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato areštinėje buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko oro, nes patalpose esantys langai pilnai neatsidarė, o ventiliacijos angos neužtikrino tinkamo vėdinimo. Pareiškėjas teigė, kad, nors sanitarinė zona atitverta, tačiau neįrengtos durys, dėl ko jis buvo priverstas naudotis sanitariniu mazgu stebint kitiems suimtiesiems, patyrė patyčias. Kai kuriose kamerose priešais tualetą yra įrengti stalai, todėl dėl sklidusių iš tualeto kvapų jis negalėjo valgyti. Pareiškėjas nurodė prašęs Komisariato areštinės pareigūnų jį perkelti į kitą kamerą, kurioje stalas nebūtų įrengtas priešais tualetą, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Dėl tokių neteisėtų Komisariato areštinės pareigūnų veiksmų pareiškėjas nurodė patyręs stresą, išgyvenimus, depresiją, pradėjo vengti bendravimo su kitais asmenimis, jausti baimę mažoms patalpoms ir pan., todėl prašė už visus patirtus išgyvenimus bei diskomfortą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

3. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad skundą palaiko ir prašė bent iš dalies jį tenkinti ir priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. birželio 6 dienos. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Komisariato areštinės kamerose langai darinėjami tik į vieną pusę, kai kuriose kamerose langai iš viso nesidarinėja, kameroje Nr. 7 atsidaro tik vienas langas, be to, kai kuriose kamerose langai išdaužyti, paketai išimti; ventiliatorius kamerose ūžia visą laiką, jis nėra išjungiamas, kameroje Nr. 17 ventiliatorius ūžia ir lauke, trukdo miegoti, todėl pareiškėjas buvo priverstas kamerų ortakio angas užkišti su skuduru, be to, vėdinimo sistema tik ištraukia orą, nevėdina, vėdinimas užtikrinamas tik per langus; kamerose sanitarinis mazgas įrengtas tupimas, kad jį užsidengtų pareiškėjas buvo priverstas vežiotis asmeninę paklode, kurią tiesia ir ant lovos, nes Komisariato areštinės išduodamų lovos skalbinių jis neėmė. Pareiškėjas nurodė, kad nėra įrengtų spintelių higienos priemonėms susidėti, todėl higienos priemones buvo priverstas dėti ant sanitarinio mazgo pertvaros. Per laikotarpį, kuomet etapu atvykdavo į Komisariato areštinę, pareiškėjas nurodė pastebėjęs, kad, išvykus sulaikytiesiems iš kameros, valytojas areštinės netvarko, tačiau patvirtino, kad sąlygos gauti higienos priemones kamerai valyti sulaikytiesiems buvo sudarytos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui būnant Komisariato areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriame vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu pateikęs nebuvo. Atsakovas nurodė, kad Komisariato areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu, 2005 m. atlikus Areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo skunde nurodomų higienos normos pažeidimų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo bendro ploto, nustatyta nebuvo. Areštinėje kamerų langai yra darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Be to, 2005 m. atliekant areštinėje remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas teismui grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu jam pasireiškė neturtinė žala.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. birželio 6 d. buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose iš viso 111 parų, iš jų – 54 paras pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą, o 57 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nors atsakovas nepateikė duomenų apie kameros Nr. 2 plotą, teismas sprendė, kad ši aplinkybė išvados apie pažeidimo trukmę nekeičia, nes pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas. Teismas konstatavo, kad Komisariatas 54 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punktu, pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių nuostatų neliko. Teismas atsižvelgė į Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto tarnybinį pranešimą, Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409 duomenis. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog Komisariato areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti pertvaromis, neneigia ir pats pareiškėjas. Konkrečių reikalavimų teritorinės policijos įstaigos areštinės kameros sanitarinio mazgo įrenginių konstrukcijai, taip pat reikalavimo, kad kamerose būtų įrengti uždari ar kitaip papildomai uždengiami (pareiškėjo nurodytais būdais – atskira patalpa ar durimis) nuo gyvenamosios patalpos sanitariniai mazgai Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nebuvo numatyta, o šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenustato. Teismas darė išvadą, kad sanitarinių mazgų įrengimas Komisariato areštinės kamerose atitiko higienos normų reikalavimus.

9. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl Komisariato areštinės kamerose įrengtų tualetų konstrukcijos būtų negalėjęs pasinaudoti tualetu, ir pažymėjo, kad turkiško tipo tualetų įrengimas kamerų sanitariniame mazge savaime nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti šiuo sanitarinio mazgo įrenginiu. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktu bei Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175, (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 6.14 punktu nustatė, kad 2005 m. atlikus Komisariato areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – ir pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau, atlikdami gamtinius reikalus, jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, jog konkrečiais atvejais kiti kameroje esantys sulaikytieji asmenys turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos gauti Komisariato areštinės išduodamų lovos skalbinių ir pasinaudoti jais ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje pats nurodė, jog Komisariato areštinės išduodamų lovos skalbinių neėmė. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad šiuo metu kamerose Nr. 17 ir 24 nėra kabliukų, teismas vertino kaip nesusijusias su ginčo laikotarpiu. Teismas darė išvadą, kad Komisariato areštinės kamerose sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Komisariato areštinės kamerose negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą.

11. Teismas rėmėsi HN 37:2009 6, 23, 24 punktais, HN 134:2015 16, 17 punktais, nustatė, kad 2005 m. Komisariato areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmajame korpuse, buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pakeisti visi langai, sumontuota moderni vėdinimo sistema, areštinės kamerų langai yra darinėjami, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Išanalizavęs Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatus teismas darė išvadą, jog šios įstaigos specialistai, vykdydami tiek periodinę, tiek operatyviąją ar grįžtamąją kontrolę, ginčo laikotarpiu ne kartą tikrino Komisariato areštinės ar konkrečių jos kamerų atitiktį HN 37:2009, vėliau ir HN 134:2015 reikalavimams, tačiau pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu dėl nesidarinėjančių ar nepakankamai atsidarančių langų, užsikimšusių oro šalinimo sistemos ortakio angų, įrengtų sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, netinkamai veikiančios mechaninės vėdinimo sistemos, nepakankamo oro judėjimo greičio kamerose Nr. 1, 9, 11, 16, 20, 24 ir 25 į Komisariato areštinės administraciją ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrą nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose laikomi asmenys. Teismas pažymėjo, kad ir ne ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patvirtino, jog Komisariato areštinėje mechaninė patalpų vėdinimo sistema veikia nuolat, ji nėra išjungiama, ortakio angas pats užkimšdavo skuduru dėl veikiančios sistemos keliamo triukšmo. Teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytų pažeidimų, susijusių su netvarkingais langais ir nepakankamu vėdinimu kamerose, ginčo laikotarpiu konstatuoti Komisariato neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

12. Teismas rėmėsi Areštinių veiklos taisyklių 81 punktu, HN 37:2009 50, 52 punktais, HN 134:2015 35, 37 punktais, nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose Nr. 14, 18, 20 ir 25, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, valgomasis stalas įrengtas priešais sanitarinį mazgą. Teismas nurodė, kad asmenims, laikomiems Komisariato areštinės kamerose, yra išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti, Komisariato areštinė priemonių turi pakankamai. Teismas sprendė, kad, nors Komisariato areštinės kamerose Nr. 14, 18, 20 ir 25 esančių baldų išdėstymas, kuomet valgomasis stalas įrengiamas priešais sanitarinį mazgą, pareiškėjui galėjo sukelti nemalonius pojūčius, tačiau ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė konkrečių reikalavimų baldų išdėstymui policijos įstaigų areštinės kamerose ir reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti uždaroje patalpoje, uždengti įrengiant duris ar kitokias uždangas. Teismas nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose yra sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu, ir nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos gauti Komisariato areštinės išduodamų lovos skalbinių ir pasinaudoti jais ar savo turimu audeklu, siekiant uždengti sanitarinį mazgą.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 14, 18, 20 ir 25 nesidarinėjo langai, buvo užsikimšusios oro šalinimo sistemos ortakio angos, įrengtos sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, kad tinkamai neveikė mechaninė vėdinimo sistema ar oro judėjimo greitis šiose kamerose buvo nepakankamas. Teismas nustatė, kad Komisariato areštinės administracija vykdė pareigą aprūpinti kamerose laikomus asmenis švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, šių aplinkybių neginčijo ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog, išvykus sulaikytiesiems iš kameros, kameros Komisariato areštinės valytojas netvarko, paneigia byloje surinkti įrodymai. Teismas darė išvadą, kad Komisariato areštinės kamerose Nr. 14, 18, 20 ir 25 laikytam pareiškėjui šios įstaigos administracija sudarė gyvenimo sąlygas, nepažeisdama teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl konstatuoti Komisariato neteisėtus veiksmus aptartu aspektu teismas taip pat neturėjo pagrindo.

14. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 54 paras, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

15. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 54 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 8 paras iš eilės)), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas nenustatė, kad Komisariato areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas sprendė, jog šiuo atveju 380 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 380 Eur žalos priteisimo ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo vos 1 kv. m (ar mažiau) mažesnis nei nustatyta teisės aktuose, todėl toks neatitikimas nepagrįstai vertintas kaip reikšmingas ir galintis sukelti pasekmes. Atsakovas teigia, kad, nors byloje buvo nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, kad toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo sveikatos būklei, fizinei ar psichinei būsenai.

17. Pareiškėjas A. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžia, kad 54 paras Komisariato areštinėje buvo laikomas pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą, todėl patyrė neturtinę žalą, fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo A. L. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. birželio 6 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 54 paras, kitus pareiškėjo argumentus atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 380 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo patirtus išgyvenimus, vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija jo patirtai žalai atlyginti.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 54 paras. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų pažeidimų, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Komisariato areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

23. Taigi šioje byloje ginčas apeliacine tvarka kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Tačiau, vertinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nors įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto atitiko teisės aktų reikalavimus, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimui. Kita vertus, įvertinęs Komisariato areštinės kamerose sudarytą galimybę įrengtų sanitarinių mazgų, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu, apygardos administracinis teismas tokių asmenų laikymo sąlygų Komisariato areštinės kamerose nevertino kaip pažeidžiančių asmens privatumą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgusį į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 111 parų, tinkamai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu.

26. Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).

27. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad, nors pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 54 paras, toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko aštuonias paras iš eilės), gyvenamojo ploto norma buvo pažeista itin nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,17 kv. m iki 4,94 kv. m. Pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra jauno amžiaus, byloje nėra duomenų apie jo turimus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi toks nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes.

28. Kita vertus, nustatant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos būdą ir dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 111 parų, kurias jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat 54 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, ir šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 380 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačiu ir tinkamu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurio mažinti, net ir konstatavus tam tikrų atsakovo apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, nėra pagrindo.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė