2025-02-26 Nr. AB-3366-3-61-3-06752-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-246-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06752-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. ir H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. ir H. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. K. ir H. M. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) mero (toliau – ir Meras) 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. A256-620/23(3.3.15.4E-AD24) „Dėl atsisakymo nustatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus sprendimu žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Vilniaus mieste, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – Kita, nustatyti naudojimosi būdą – Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Taip pat pareiškėjai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie bendra daline nuosavybės teise valdo Žemės sklypą, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – Kita. Žemės sklype jie planuoja statyti vienbutį gyvenamąjį namą ir dėl to R. K. 2021 m. sausio 7 d. buvo išduoti specialieji architektūros reikalavimai. Parengus vienbučio gyvenamojo namo statybos projektą, buvo kreiptasi į Savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo, bet Savivaldybė atsisakė išduoti statybos leidimą, kadangi nėra nustatytas Žemės sklypo naudojimo būdas. Dėl Žemės sklypo naudojimo būdo (Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija) pareiškėjai kreipėsi į Administracijos direktorių, tačiau Meras ginčijamu Sprendimu atsisakė tenkinti jų prašymą.

3. Pareiškėjai prašymą dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo pateikė 2023 m. kovo 27 d., tačiau prašymas buvo išnagrinėtas ne Administracijos direktoriaus, o Mero, t. y. ne pagal prašymo pateikimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakciją, o pagal Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2023 m. balandžio 1 d. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2022 m. birželio 30 d. buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 18, 20, 24 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1275, kurio 5 straipsnyje nustatyta, kad: 1. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. balandžio 1 d.; 2. Šio įstatymo nuostatos pradedamos taikyti, kai naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmąjį posėdį; 3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėtos teritorijų planavimo procedūros baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusius teisės aktus. Taigi nepaisant to, kad nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2023 m. balandžio 1 d., šio įstatymo nuostatos pradedamos taikyti, kai naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmąjį posėdį. Naujai išrinkta Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) į pirmą posėdį susirinko tik 2023 m. balandžio 21 d., todėl sprendžiant klausimus dėl Vilniaus miesto teritorijos planavimo Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 1 d., galėjo būti pradėta taikyti tik nuo 2023 m. balandžio 21 d. ir tik toms teritorijų planavimo procedūroms, kurios buvo pradėtos po 2023 m. balandžio 1 d. Pareiškėjai Administracijos direktoriui 2023 m. kovo 27 d. pateikdami prašymą dėl jiems priklausančio Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, pradėjo (iniciavo) teritorijos planavimo procedūrą, todėl jų inicijuota žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo procedūra turėjo būti baigta pagal iki 2023 m. balandžio 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją. Taigi jų prašymą privalėjo išnagrinėti ir sprendimą priimti ne Meras, o Administracijos direktorius. Atsižvelgus į tai, kad darytina išvada, kad prašymą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė netinkamas subjektas, todėl Sprendimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas.

4. Nepaisant to, kad Savivaldybė pripažino ir nekėlė ginčo, kad pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas atitinka visus teisės aktuose nustatytus kriterijus, kuriems esant jo naudojimo būdas turi būti nustatomas mero sprendimu, Sprendime buvo nepagrįstai vertinama, ar mero sprendimu nustačius žemės sklypo naudojimo būdą, bus galima išduoti statybos leidimą, t. y. Savivaldybės vertinimu, net nustačius žemės sklypo naudojimo būdą, jiems negalėtų būti išduodamas statybos leidimas, todėl Sprendimu negali būti nustatomas ir žemės sklypo naudojimo būdas. Pareiškėjų teigimu, jie neprašė išduoti statybą leidžiančio dokumento, o prašė nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą. Tai reiškia, kad Savivaldybė, nagrinėdama prašymą, privalėjo spręsti klausimą dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, o ne hipotetiškai spręsti ir nagrinėti klausimą, ar nustačius Žemės sklypo naudojimo būdą, jiems būtų galima išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog statybą leidžiantys dokumentai yra išduodamai Administracijos pagal visiškai kitokią tvarką, kurią reglamentuoja kitos teisės normos, todėl Meras, priimdamas Sprendimą, neturėjo teisėto pagrindo vertinti ir spręsti, ar nustačius Žemės sklypo naudojimo būdą, bus galima išduoti statybą leidžiantį dokumentą ar ne, nes jie tokio prašymo nepateikė. Be to, priešingai nei nurodyta Sprendime, jiems statybos leidimas gali būti išduotas ir nerengiant teritorijų planavimo dokumento, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) 8 tekstinis reglamentas nėra taikomas, nes jie naujo statinio projektavimo darbus pradėjo iki šio Bendrojo plano ir jo reglamentų įsigaliojimo.

5. Pareiškėjų teigimu, Sprendimo argumentai, kad jų prašymas negali būti tenkinamas, nes pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklypui pagrindinio brėžinio reglamentų 7 lentelėje yra nustatytas 8 tekstinis reglamentas, kuriame nurodyta, kad statybos leidimai naujų gyvenamųjų pastatų statybai teritorijoje gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, yra nepagrįsti, kadangi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ar kitose teisės normose nenumatyta, jog savivaldybės meras ar savivaldybės administracijos direktorius galėtų atisakyti nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą, remdamasis tuo, kad vienoje ar kitoje vystomoje teritorijoje esantiems žemės sklypams, statybą leidžiantys dokumentai gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą.

6. Sprendime išdėstyti argumentai, jog pareiškėjams negalėtų būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas ir tuo atveju, jeigu jiems priklausančiam Žemės sklypui būtų nustatytas naudojimo būdas, kadangi statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, yra neapgrįsti ir todėl, kad Administracija 2021 m. sausio 7 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus, t. y. specialieji architektūros reikalavimai dėl naujos statybos Žemės sklype buvo išduoti iki Bendrojo plano įsigaliojimo.

7. Šiuo metu galiojančio Bendrojo plano 2020 m. vasario 4 d. Aiškinamojo rašto 3 punkte įtvirtinta, jog kai iki Bendrojo plano įsigaliojimo nerengiant detaliojo teritorijų planavimo dokumento parengti statinių projektiniai pasiūlymai suderinti su atsakingu Administracijos padaliniu (kultūros vertybių teritorijose – ir su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos), statinių projektai gali būti baigiami rengti, vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais. Bendrojo plano 2.4 punkte taip pat įtvirtinta Aiškinamojo rašto 3 punktui tapati sąlyga. Tuo atveju, jeigu asmeniui iki naujojo Bendrojo plano įsigaliojimo yra išduoti Administracijos Specialieji architektūros reikalavimai, statinių projektai yra baigiami rengti, vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais. Tai reiškia, jog pareiškėjams naujojo Bendrojo plano reglamentai, įskaitant ir 8 tekstinį reglamentą, nėra taikomi, todėl statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas ir nerengiant teritorijų planavimo dokumento. Akivaizdu, jog Mero sprendimas nenustatyti pareiškėjams priklausančio Žemės sklypo naudojimo būdo yra neteisėtas, prieštaraujantis Teritorijų planavimo įstatymui, Bendrojo plano Aiškinamajam raštui, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo, keitimo tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtintam Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašui (toliau – ir Aprašas).

8. Kadangi Žemės sklypui nėra nustatytas naudojimosi būdas, kuris būtinas planuojamai statybai vykdyti, tačiau Žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į Savivaldybės mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, vadovaujantis Aprašo 2 ir 10 punktais ir Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jiems priklausančio Žemės sklypo naudojimosi būdas gali ir turi būti nustatomas Administracijos direktoriaus sprendimu.

9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad skundžiamame Sprendime, sprendžiant dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, papildomai būtina įvertinti ir atsižvelgti, ar kitų teisės aktų nuostatose ir (ar) savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniuose nėra nustatytų ribojimų, dėl kurių pareiškėjų prašymas dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo negali būti tenkinamas.

11. Atsakovo teigimu, kompleksiškai vertinant Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 17 ir 20 straipsnių nuostatas, žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdas gali būti nustatomi mero sprendimu, jeigu to reikia planuojamai statybai ar numatomai vykdyti veiklai, ir jeigu tokia statyba galima pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir pagal jį neturi būti rengiamas detalusis planas. Tačiau tuo atveju, jeigu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą turi būti rengiamas detalusis planas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas negali būti nustatomi mero sprendimu. Pagal galiojantį Bendrąjį planą ginčo Žemės sklypas patenka į vidutinio užstatymo intensyvumo zoną, todėl šiam žemės sklypui pagrindinio brėžinio reglamentų 7 lentelėje yra nustatytas 8 tekstinis reglamentas, kuriame nurodyta, kad statybos leidimai naujų gyvenamųjų pastatų statybai teritorijoje gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą (toliau – ir TPD). Atsižvelgus į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei aplinkybę, kad vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais gyvenamųjų pastatų statyba ginčo Žemės sklype neparengus TPD nebūtų galima, skundžiamame Sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad Žemės sklypo naudojimo būdas negali būti nustatomas mero sprendimu, o turėtų būti nustatomas rengiant TPD (detalųjį planą). Nagrinėjant pareiškėjų prašymą dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo nebuvo sprendžiami jokie statybos leidimo išdavimo klausimai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų 2023 m. kovo 27 d. prašyme buvo atskleistas konkretus teritorijos vystymo tikslas bei šiam tikslui pasiekti pareiškėjai jau yra atlikę veiksmus (gavę Specialiuosius architektūros reikalavimus), pareiškėjų prašymas dėl žemės naudojimo būdo nustatymo negalėjo būti sprendžiamas atsietai nuo faktinės situacijos konteksto. Todėl buvo atsižvelgiama į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei Bendrojo plano sprendinius.

12. Sistemiškai vadovaujantis aktualių teisės aktų nuostatomis ir Bendrojo plano sprendiniais, ginčo Žemės sklypui patenkant į teritoriją, kurios plėtrai pagal Bendrojo plano sprendinius yra privaloma rengti detalųjį planą, o būtent detaliajame plane turėtų būti nustatyti ir ginčo Žemės sklypo naudojimo reglamentai, įskaitant žemės naudojimo būdą, apibrėžiantį Žemės sklype leidžiamą veiklą.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčija aplinkybės, jog Žemės sklypas patenka į Bendrojo plano teritoriją, kurioje siekiant vykdyti statybas reikalingas viso kvartalo teritorijų planavimo dokumento parengimas, tačiau nurodo, kad pareiškėjai R. K. Administracija išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus 2021 m. sausio 7 d. (iki Bendrojo plano įsigaliojimo), taigi naujojo Bendrojo plano reglamentai, įskaitant ir 8 tekstinį reglamentą, pareiškėjų teigimu, šiuo atveju netaikytini. Šiuo atveju pareiškėjai 2023 m. kovo 27 d. prašyme prašė ir Savivaldybė skundžiamame Sprendime sprendė ne dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, o tik dėl to, ar egzistuoja teisinis pagrindas nustatyti pareiškėjų prašomą Žemės sklypo naudojimo būdą, bei kaip nurodyta sprendime, buvo įvertinta, kad teisinio pagrindo jį nustatyti šiuo atveju nėra, o Žemės sklypo naudojimo būdas turėtų būti nustatomas rengiant detalųjį planą. Kadangi ir pareiškėjų prašymas gautas, ir Sprendimas priimtas jau galiojant Bendrajam planui, atsakovo vertinimu, neturėtų kilti abejonių, kad šiuo metu priimant sprendimą dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo pagrįstai buvo vadovaujamasi būtent šiuo metu galiojančio Bendrojo plano sprendiniais ir reikalavimais.

14. Atsakovo vertinimu, nei įstatymai, nei Aprašas niekaip nesieja žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo su Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo faktu ar data, taigi aplinkybė dėl Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo šiuo atveju buvo vertinama tik kaip patvirtinanti pareiškėjų prašyme išdėstytus ketinimus dėl Žemės sklypo vystymo, tačiau nesuponuoja, kad ir Žemės sklypo naudojimo būdas nustatytinas kitokia tvarka, nei yra reglamentuojama skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusiose teisės aktų nuostatose.

15. Skundžiamas Sprendimas priimtas pagrįstai, kadangi pareiškėjai aiškiai deklaruoja siekį vystyti teritoriją (statyti gyvenamąjį namą), o Bendrojo plano sprendiniuose imperatyviai yra nurodyta sąlyga rengti detalųjį planą, detaliojo plano sprendiniuose, be kita ko, nustatytinas ir pareiškėjų pageidaujamas Žemės sklypo naudojimo būdas, taigi nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą skundžiamu Sprendimu atsisakyta pagrįstai.

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai iki 2023 m. balandžio 1 d. nebuvo iniciavę teritorijų planavimo dokumento (detaliojo plano) rengimo procedūros, taigi skundžiamas Sprendimas visiškai pagrįstai buvo priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusia įstatymo redakcija, o įstatyme nustatyta išimtis dėl ankstesnės redakcijos nuostatų taikymo šiuo konkrečiu atveju nebuvo aktuali, kadangi pareiškėjai nebuvo iniciavę teritorijų planavimo procedūros, o prašė nustatyti žemės naudojimo būdą.

17. Nors pareiškėjai remiasi Aprašo 2 punktu, tačiau Aprašo 10 punkte, į kurį nukreipia Aprašo 2 punktas, daroma nuoroda į žemės naudojimo būdo nustatymo pagrindus, nustatytus, be kita ko, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kuriame sprendimo priėmimo teisė šiuo metu yra numatyta būtent merui. Būtent merui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės naudojimo būdo nustatymo. Atsižvelgiant į tai, būtent merui priklauso pareiga ir atsakomybė įvertinti galiojančių teisės aktų nuostatas, priimti sprendimus, be kita ko, dėl žemės naudojimo būdo nustatymo bei užtikrinti, kad priimami sprendimai atitiktų faktinę situaciją, bendrojo plano sprendinius ir galiojančių teisės aktų reikalavimus.

18. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypų naudojimo būdo nustatymas yra administracinė procedūra, kurią atlikti bei sprendimus šioje administracinėje procedūroje priimti teisės aktais yra priskirta savivaldybės kompetencijai, atsakovo nuomone, pareiškėjų skundo reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nepriklauso administracinio teismo kompetencijai.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjų R. K. ir H. M. skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 0,0629 ha ploto Žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita. Pareiškėjai 2023 m. kovo 27 d. pateikė Savivaldybei prašymą nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Pareiškėjai su bendraturčiu priklausančiame Žemės sklype planuoja statyti vienbutį gyvenamąjį namą ir dėl šio tikslo įgyvendinimo pareiškėjai 2021 m. sausio 7 d. buvo išduoti specialieji architektūriniai reikalavimai. Parengus vienbučio gyvenamojo namo statybos projektą, buvo kreiptasi į Savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo, tačiau Savivaldybė atsisakė išduoti statybos leidimą, kadangi nėra nustatytas Žemės sklypo naudojimo būdas. Kadangi Žemės sklypui nėra nustatytas naudojimosi būdas, kuris būtinas planuojamai statybai vykdyti, tačiau Žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į Vilniaus miesto savivaldybės mažo nustatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, vadovaujantis Aprašo 2 ir 10 punktais, bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Žemės sklypo naudojimosi būdas gali ir turi būti nustatomas Administracijos direktoriaus sprendimu. Savivaldybė ginčijame Sprendime nurodė, kad, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdas mero sprendimu keičiami tik tuo atveju, jeigu to reikia planuojamai statybai ar numatomai vykdyti veiklai, ir jeigu tokia statyba galima pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir pagal jį neturi būti rengiamas detalusis planas, t. y. tuo atveju, jeigu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą turi būti rengiamas detalusis planas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas negali būti keičiami mero sprendimu. Žemės sklypo naudojimo būdas negali būti nustatomas mero sprendimu, o jų prašyme nurodytas tikslas gali būti pasiektas rengiant detalųjį planą.

21. Teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taip pat Aprašo 10 punktu, nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėjo pageidaujama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) formaliai atitinka bendrojo plano sprendinius, nėra pakankamas pagrindas juos pakeisti. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar kitose Teritorijų planavimo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatose ir (ar) Bendrojo plano sprendiniuose nėra nustatytų ribojimų, dėl kurių toks sprendimas negali būti priimtas. Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdas gali būti nustatomi mero sprendimu, jeigu to reikia planuojamai statybai ar numatomai vykdyti veiklai, ir jeigu tokia statyba galima pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir pagal jį neturi būti rengiamas detalusis planas. Tačiau tuo atveju, jeigu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą turi būti rengiamas detalusis planas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas negali būti nustatomi mero sprendimu.

22. Pagal Bendrąjį planą ir jo sprendinius Žemės sklypas patenka į vidutinio užstatymo intensyvumo zoną (funkcinės zonos numeris – NAU-8-5). Šiam žemės sklypui pagrindinio brėžinio reglamentų 7 lentelėje yra nustatytas 8 tekstinis reglamentas, kuriame nurodyta, kad statybos leidimai naujų gyvenamųjų pastatų statybai teritorijoje gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą. Kompleksinio TPD teritorijos dydį nustato atsakingas Administracijos padalinys.

23. Teismas, atsižvelgęs į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei aplinkybę, kad vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais gyvenamųjų pastatų statyba pareiškėjams priklausančiame Žemės sklype neparengus TPD nebūtų galima, sprendė, kad atsakovas Sprendime pagrįstai išaiškino, kad Žemės sklypo naudojimo būdas negali būti nustatomas mero sprendimu, o pareiškėjų prašyme nurodytas tikslas (Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymas, kuriame vėliau planuojama statyba) gali būti pasiektas rengiant detalųjį planą.

24. Teismo įsitikinimu, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjams priklausančio Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, ginčijamą aktą pagrįstai priėmė Meras. Naujai išrinkta Taryba į pirmą posėdį susirinko 2023 m. balandžio 21 d., taigi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2023 m. gegužės 12 d.) Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata jau buvo įsigaliojusi ir taikytina priimant sprendimą dėl pareiškėjų prašymo. Skundžiamą Sprendimą pagrįstai ir laikantis teisės aktų reikalavimų pasirašė būtent Meras, kuris sprendimo priėmimo metu (2023 m. gegužės 12 d.) galiojusiomis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 str. 2 d., Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.) buvo tinkamu subjektu šiam sprendimui priimti.

25. 2022 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-1275 nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIV-1275 įsigaliojimo dienos (2023 m. balandžio 1 d.) pradėtos teritorijų planavimo procedūros baigiamos pagal iki įstatymo XIV-1275 įsigaliojimo dienos galiojusius teisės aktus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai iki 2023 m. balandžio 1 d. nebuvo iniciavę teritorijų planavimo dokumento (detaliojo plano) rengimo procedūros, taigi skundžiamas Sprendimas pagrįstai buvo priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, o įstatyme numatyta išimtis dėl ankstesnės redakcijos nuostatų taikymo šiuo konkrečiu atveju nebuvo aktuali, kadangi pareiškėjai nebuvo iniciavę teritorijų planavimo procedūros, o prašė nustatyti žemės naudojimo būdą.

26. Teismas pažymėjo, jog Aprašo 10 punkte, į kurį nukreipia Aprašo 2 punktas, daroma nuoroda į žemės naudojimo būdo nustatymo pagrindus, numatytus Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kuriame sprendimo priėmimo teisė šiuo metu yra numatyta būtent savivaldybės merui.

27. Nagrinėjant pareiškėjų prašymą nebuvo sprendžiami statybos leidimo išdavimo klausimai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų 2023 m. kovo 27 d. prašyme buvo atskleistas konkretus teritorijos vystymo tikslas (statybos darbai) bei šiam tikslui pasiekti pareiškėjai jau yra atlikę veiksmus (gavę Specialiuosius architektūros reikalavimus), pareiškėjų prašymas dėl žemės naudojimo būdo nustatymo negalėjo būti sprendžiamas atsietai nuo faktinės situacijos konteksto. Ginčijamo Sprendimo turinys leidžia teigti, kad atsakovas sprendė ne dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, o tik dėl to, ar egzistuoja teisinis pagrindas nustatyti pareiškėjų prašomą Žemės sklypo naudojimo būdą. Teismo įsitikinimu, įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjų prašymas gautas ir skundžiamas Sprendimas priimtas jau galiojant Bendrajam planui, jis pagrįstai buvo priimtas vadovaujantis būtent šiuo metu galiojančio Bendrojo plano sprendiniais ir reikalavimais. Atsakovas atsižvelgė į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei Bendrojo plano sprendinius, ir žemės naudojimo būdo nustatymo galimybių kontekste pagrįstai pasisakė dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo galimybės.

28. Teismo vertinimu, nei įstatymai, nei Aprašas niekaip nesieja žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo su Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo faktu ar data, taigi aplinkybė dėl Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo šiuo atveju buvo vertinama tik kaip patvirtinanti pareiškėjų prašyme išdėstytus ketinimus dėl Žemės sklypo vystymo, tačiau nesuponuoja, kad ir Žemės sklypo naudojimo būdas nustatytinas kitokia tvarka, nei yra reglamentuojama skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusiose teisės aktų nuostatose.

29. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad Savivaldybė teisėtai ir pagrįstai atsisakė nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą, ginčijamas Sprendimas atitinka keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Nusprendęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 30. Pareiškėjai R. K. ir H. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, teismo sprendimu nėra atsakyta į esminius pareiškėjų skundo klausimus, taip pat buvo netinkamai pritaikyti teisės aktai reglamentuojantys žemės sklypo naudojimo būdo nustatymą. Pareiškėjų teigimu, teismas nepasisakė dėl esminių pareiškėjų skundo argumentų, neištyrė ir neįvertino į bylą pateiktų įrodymų patvirtinančių, kad tuo atveju, jeigu asmeniui iki naujojo Bendrojo plano įsigaliojimo yra išduoti Administracijos Specialieji architektūros reikalavimai, statinių projektai yra baigiami rengti, vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog pareiškėjams naujojo Bendrojo plano reglamentai, įskaitant ir 8 tekstinį reglamentą, nėra taikomi, todėl jiems statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas vienam sklypui, o ne visam kvartalui ir nerengiant teritorijų planavimo dokumento. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad kvartalas, kuriame yra Žemės sklypas, iš esmės didžiąja dalimi jau yra išvystytas, t. y. aplinkui jau yra pristatyta daug gyvenamųjų namų, todėl kvartalo detaliojo plano rengimas būtų komplikuotas, nelogiškas ir nepagrįstai apsunkintų pareiškėjų nuosavybės teisės įgyvendinimą bei pažeistų jų, kaip žemės sklypo savininkų, teisėtus lūkesčius.

32. Pareiškėjų nuomone, teismas iš esmės pritarė atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams ir ginčijamame Sprendime nurodytiems teiginiams, visiškai nevertino ir nepasisakė, kodėl skundo argumentai yra atmetami, kodėl pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai yra nevertinami.

33. Pareiškėjai pažymi, kad tiek Savivaldybė, tiek teismas pripažįsta ir nekelia ginčo, jog Žemės sklypas atitinka visus teisės aktuose nustatytus kriterijus, kuriems esant naudojimo būdas turi būti nustatomas mero sprendimu. Pareiškėjai neprašė išduoti statybą leidžiančio dokumento, jie prašė nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą, kuris nebuvo nustatytas. Tai reiškia, kad Savivaldybė, nagrinėdama pareiškėjų prašymą, o vėliau skundą nagrinėjęs teismas privalėjo spręsti klausimą dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, o ne hipotetiškai spręsti ir nagrinėti klausimą, ar nustačius žemės sklypo naudojimo būdą, pareiškėjams būtų galima išduoti statybą leidžiantį dokumentą ar ne. Statybą leidžiantys dokumentai yra išduodamai Administracijos pagal visiškai kitokią tvarką, todėl nei Savivaldybės meras, nei teismas neturėjo teisėto pagrindo vertinti ir spręsti, ar nustačius Žemės sklypo naudojimo būdą, pareiškėjams bus galima išduoti statybą leidžiantį dokumentą ar ne, nes pareiškėjai tokio prašymo nebuvo pateikę. Taigi buvo peržengtos pareiškėjų skundo ribos.

34. Pareiškėjams statybą leidžiantis gali būti išduotas ir nerengiant teritorijų planavimo dokumento, kadangi pareiškėjams Bendrojo plano 8 tekstinis reglamentas nėra taikomas, nes jie naujo statinio projektavimo darbus pradėjo iki naujojo Bendrojo plano ir jo reglamentų įsigaliojimo, o pareiškėjams išduotuose specialiuose architektūriniuose reikalavimuose nebuvo nurodyta, kad jiems taikomas 8 tekstinis reglamentas. Šią pareiškėjų poziciją byloje pagrindžia ir Teritorijų planavimo 20 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas, o taip pat Statybos įstatymo nuostatos.

35. Pareiškėjai R. K. Administracija 2021 m. sauso 7 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus iki Bendrojo plano įsigaliojimo. Specialieji architektūros reikalavimai galioja 5 m., o statinio projektavimas baigiamas pagal teisės aktus, kurie galiojo išduodant specialieji architektūros reikalavimus. Šiuo atveju pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir jo reglamentus, galiojusius specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo metu.

36. Specialieji architektūros reikalavimai išduodami tik po projektinių pasiūlymų suderinimo, todėl atsižvelgiant į tai, kad R. K. Administracija 2021 m. sausio 7 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus, vadovaujantis šiuo metu galiojančio Bendrojo plano 2020 m. vasario 4 d. Aiškinamojo rašto 3 punktą ir Bendrojo plano 2.4 punktą, pareiškėjai turi teisę baigti rengti projektą (projekto rengimo užbaigimui reikia nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą), vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais. Tuo atveju, jeigu asmeniui iki naujojo Bendrojo plano įsigaliojimo yra išduoti Administracijos Specialieji architektūros reikalavimai, statinių projektai yra baigiami rengti, vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog pareiškėjai R. K. naujojo Bendrojo plano reglamentai, įskaitant ir 8 tekstinį reglamentą, nėra taikomi, todėl jai statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas ir nerengiant teritorijų planavimo dokumento. Kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsisakymas nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

37. Pareiškėjų nuomone, nepagrįstas teismo argumentas, kad jų prašymas negali būti tenkinamas, nes Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ar kitose teisės normose nenumatyta, kad savivaldybės meras ar savivaldybės administracijos direktorius galėtų atsisakyti nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą, remdamasis tuo, kad vienoje ar kitoje vystomoje teritorijoje esantiems žemės sklypams, statybą leidžiantys dokumentai gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą.

38. Kadangi pareiškėjams priklausančiam Žemės sklypui nėra nustatytas naudojimosi būdas, kuris būtinas planuojamai statybai vykdyti, tačiau Žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į Vilniaus miesto savivaldybės mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, vadovaujantis Aprašo 2 ir 10 punktais, bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Žemės sklypo naudojimosi būdas gali ir turi būti nustatomas mero sprendimu.

39. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas nurodo, kad, nagrinėjant pareiškėjų prašymą nebuvo sprendžiamas statybos leidimo išdavimo klausimas, taigi atitinkamai nebuvo sprendžiama ir tai, kokius reikalavimus (kurios redakcijos teisės aktų nuostatas) turėtų atitikti pareiškėjų rengiamas statybos projektas. Šiuo atveju buvo sprendžiama tik dėl to, ar egzistuoja teisinis pagrindas nustatyti pareiškėjų prašomą Žemės sklypo naudojimo būdą.

41. Savivaldybės įsitikinimu, teisės aktų reikalavimai privalo būti taikomi visiems vienodai ir aplinkybė, kad tam tikrų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimas pareiškėjams atrodo sudėtingas, nesuteikia jiems pagrindo reikalauti, kad tam tikros teisės aktų nuostatos nebūtų pareiškėjams taikomos. Teismui priėmus sprendimą atsakovo naudai ir pareiškėjų argumentus įvertinus bei juos atmetus kaip nepagrįstus, tai nesudaro pagrindo laikyti, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir(ar) nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių.

42. Šioje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl pareiškėjų teisės rengti (baigti) statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (ir kokių teisės aktų pagrindu tą daryti), o dėl pareiškėjų prašymo nustatyti Žemės sklypo naudojimo būdą, dėl kurio pareiškėjai kreipėsi į Savivaldybę 2023 m. kovo 27 d. ir toks prašymas privalėjo būti sprendžiamas pagal jo nagrinėjimo metu galiojusius teisės aktus. Nei įstatymai, nei Aprašas niekaip nesieja žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo su Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo faktu ar data. Taip pat jokie teisės aktai nesuteikė Savivaldybei teisės daryti išimčių pareiškėjams tuo pagrindu, kad jie dar 2021 m. sausio 7 d. buvo gavę specialiuosius architektūros reikalavimus, tačiau iki šiol neužbaigė statybos projekto, o į Savivaldybę pareiškėjai kreipėsi jau įsigaliojus naujam Bendrajam planui.

43. Sprendžiant dėl žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo aktuali tik aplinkybė, kad pareiškėjai siekia vystyti statybas Žemės sklype (kas sudaro pagrindą taikyti Bendrojo plano reikalavimą dėl detaliojo plano rengimo), tačiau nėra aktualios aplinkybės nei dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų išdavimo, nei dėl statybos projekto rengimo ir (ar) teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą įgyvendinimo.

44. Pagal pareiškėjų 2023 m. kovo 27 d. prašymo gavimo metu jau galiojusį Bendrąjį planą pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas patenka į vidutinio užstatymo intensyvumo zoną (funkcinės zonos numeris – NAU-8-5). Pagal Bendrojo plano sprendinius šiam Žemės sklypui pagrindinio brėžinio reglamentų 7 lentelėje yra nustatytas 8 tekstinis reglamentas, kuriame nurodyta, kad statybos leidimai naujų gyvenamųjų pastatų statybai teritorijoje gali būti išduodami tik visam kvartalui parengus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą.

45. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų 2023 m. kovo 27 d. prašyme buvo atskleistas konkretus teritorijos vystymo tikslas – vykdyti statybas, sprendžiant pareiškėjų prašymą pagrįstai buvo atsižvelgiama į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei Bendrojo plano sprendinius. Sistemiškai vadovaujantis aktualių teisės aktų nuostatomis ir Bendrojo plano sprendiniais, ginčo Žemės sklypui patenkant į teritoriją, kurios plėtrai pagal Bendrojo plano sprendinius yra privaloma rengti detalųjį planą, teismas visiškai teisingai sutiko su atsakovo pozicija, kad būtent detaliajame plane turėtų būti nustatyti ir ginčo Žemės sklypo naudojimo reglamentai, įskaitant žemės naudojimo būdą, apibrėžiantį Žemės sklype leidžiamą veiklą.

46. Nepaisant to, kad Apraše Savivaldybės sprendimo priėmimo metu dar buvo nurodomas Savivaldybės administracijos direktorius kaip subjektas, priimantis sprendimą dėl žemės naudojimo būdo nustatymo, tačiau Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte jau numatyta, jog kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) pakeisti ar nustatyti, jeigu jis nenustatytas, žemės sklypo naudojimo būdą, jie keičiami ar nustatomi žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka mero sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, įvertinus gautus visuomenės pasiūlymus ir atsižvelgus į gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį, viešąsias erdves ir jų poreikį, vykdomą ar suplanuotą vykdyti veiklą, esamą ar suplanuotą (suprojektuotą) inžinerinę ir (ar) socialinę infrastruktūrą.

47. Be to, 2022 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-1275 nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIV-1275 įsigaliojimo dienos (2023 m. balandžio 1 d.) pradėtos teritorijų planavimo procedūros baigiamos pagal iki įstatymo XIV-1275 įsigaliojimo dienos galiojusius teisės aktus. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai iki 2023 m. balandžio 1 d. naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo nebuvo iniciavę teritorijų planavimo procedūros, todėl skundžiamas Sprendimas pagrįstai buvo priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, t. y. sprendimą pagrįstai pasirašė Meras.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. A256-620/23(3.3.15.4E-AD24) „Dėl atsisakymo nustatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdą“, kuriuo netenkintas pareiškėjų 2023 m. kovo 27 d. prašymas pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administracijos sprendimu Žemės sklypui nustatyti naudojimosi būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija.

49. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2023 m. gegužės 12 d.) Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata jau buvo įsigaliojusi ir taikytina priimant sprendimą dėl pareiškėjų prašymo, todėl skundžiamas Sprendimas pagrįstai priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, o įstatyme numatyta išimtis dėl ankstesnės redakcijos nuostatų taikymo šiuo konkrečiu atveju neaktuali, nes pareiškėjai nebuvo iniciavę teritorijų planavimo procedūros. Atsižvelgiant į tai, kad prašyme buvo atskleistas konkretus teritorijos vystymo tikslas (statybos darbai) bei šiam tikslui pasiekti pareiškėjai jau yra atlikę veiksmus (gavę Specialiuosius architektūros reikalavimus), prašymas negalėjo būti sprendžiamas atsietai nuo esamos faktinės situacijos.

50. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamu sprendimu teismas nepasisakė dėl esminių pareiškėjų skundo argumentų, neištyrė ir neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, be to, teismas, pritardamas atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams bei ginčijamame Sprendime nurodytiems teiginiams, visiškai nevertino ir nepasisakė, kodėl skundo argumentai yra atmetami ir kodėl pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai yra nevertinami.

51. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

52. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

54. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

55. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, o taip pat tinkamai motyvuotu, kadangi skundžiamu sprendimu pirmos instancijos teismas iš esmės visiškai nepasisakė dėl esminių pareiškėjų skundo argumentų, neištyrė ir neįvertino pareiškėjų į bylą pateiktų įrodymų. Pažymėtina, jog pareiškėjai teigė, kad tuo atveju, jeigu asmeniui iki naujojo Vilniaus Bendrojo plano įsigaliojimo yra išduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Specialieji architektūros reikalavimai, statinių projektai yra baigiami rengti vadovaujantis iki Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiais reglamentais, tačiau ši aplinkybė nebuvo tiriama ir vertinama. Pareiškėjai taip pat akcentavo savo nuosavybės teisės apsunkintą įgyvendinimą bei jų, kaip žemės sklypo savininkų, teisėtų lūkesčių pažeidimą, nurodydami, kad gyvenamoji teritorija, kurioje yra pareiškėjų sklypas, iš esmės didžiąja dalimi jau yra išvystyta, todėl jos detaliojo plano rengimas būtų ir komplikuotas, ir nelogiškas, tačiau dėl šios aplinkybės taip pat nepasisakyta. Skundas, be kita ko, buvo motyvuojamas, kad ginčijamą Sprendimą priėmė neįgaliotas subjektas, vadovaudamasis Sprendimo priėmimo, o ne prašymo pateikimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, tačiau šie argumentai taip pat liko neaptarti.

56. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pareiškėjų pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo, t. y. neišnagrinėjo kilusio ginčo iš esmės. Pažymėtina, kad vien tik ginčijame Mero Sprendime nustatytų aplinkybių išdėstymas ir pritarimas atsakovo atsiliepime išdėstytų aplinkybių vertinimui, savarankiškai neatlikus bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo bei jų teisinio įvertinimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, nes bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina apskųsto Sprendimo teisėtumo, nesuformuluoja savarankiškų motyvų dėl pagrindinių skundo argumentų, pagrįstų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų vertinimu ir ginčui aktualių teisės normų ir teismų praktikos taikymu ir aiškinimu nėra bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jį panaikinti.

57. Teismo sprendimą panaikinus dėl vieno iš sprendimo negaliojimo pagrindų, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

58. Vertinant pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimą patenkinti jų skundą, pažymėtina, kad šiuo atveju vien tik apeliacinės instancijos teismui įvertinus pareiškėjų argumentus, kurių, kaip nustatyta, tinkamai neįvertino ir jų iš esmės neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, reikštų, kad bus pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, neužtikrinus galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą. Todėl aptartas apeliacinio skundo reikalavimas netenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

59. Apibendrinusi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjų atstovas už apeliacinį skundą sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, nors turėjo mokėti 11,25 Eur, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis jam grąžinama (ABTĮ 35 str. 2 ir 3 d., 38 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. K. ir H. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti pareiškėjo atstovui B. B. permokėtą žyminį mokestį – 11,75 Eur (vienuolika eurų 75 ct).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė