2017-03-28 Nr. AB-7086-3-61-3-02095-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-194-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinė žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. E. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2007 metų buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad atsakovas neužtikrino jam minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto, nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą leidžiamą maksimalų skaičių, todėl teko laukti eilėje į tualetą ir prausyklą. Tvirtino, jog gyvenamojoje patalpoje trūko oro, buvo blakių ir kitų parazitų. Sanitarinėse patalpose vamzdžiai surūdiję, paveikti grybelio. Nurodė, jog tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus. Atsakovo veiksmus vertina kaip pažeidžiančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatas. Pareiškėjo nuomone, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti, o skunde išdėstyti teiginiai ir argumentai neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2006 m. liepos 14 d. ir bausmę atlieka iki šiol. Per visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.

Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali lankyti koplyčią, užsiimti kita leistina veikla. Patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė sutartį Nr. KN-P-2011/200/71-161 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos.

Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, dėl to jiems yra išduodamos valymo priemonės. Pravieniškių PN-AK direktorius 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 įstaigoje yra patvirtintas patalpų valymo tvarkos aprašas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievole administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, yra sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai.

Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas.

Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Savo drabužius nuteistieji gali skalbti skalbykloje patys. Taip pat įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po karštu dušu pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir savo teisių pažeidimo. Jo skundo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Taip pat prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo I. E. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose pradžios (2006-2007 m.), nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d. (b. l. 29), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 m. balandžio 6 d. pareikšti.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2012 m. balandžio 6 d., todėl atsakovo reikalavimu taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šia apimtimi atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2006 m. liepos 14 d. Ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. kovo 20 d. (10 būrio 4 brigadoje), nuo 2013 m. kovo 21 d.) iki 2015 m. balandžio 7 d. (15 būrio 1 brigadoje). Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. (7 paras) pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 44–45).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos tai – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 10 būrio 4 brigados plotas 48,43 kv. m, įrengtos 24 miegamosios vietos (b. l. 38–43, 46–47), todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudaro 2,02 kv.m. (48,43/24). Pravieniškių PN-AK 15 būrio 1 brigados plotas 32,04 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 38–43, 46–47), todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 2,67 kv. m (32,04/12). Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d.) viso 358 paras (neįskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę), jam nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl netinkamos oro ventiliacijos gyvenamosiose patalpose. Skunde pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje trūko oro, ypač naktį.

Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie oro trūkumą, nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas, vėdinamos per langus, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus dėl patalpų vėdinimo. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. pažyma Nr. 77-1123 (b. l. 104) ir 2015 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. 77-640 (b.l. 46-47) patvirtina, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Objektyvių duomenų apie šio pobūdžio pažeidimus byloje nesurinkta, taigi pareiškėjo argumentai šia apimtimi vertinami kaip nepagrįsti.

Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos 2011 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tarkos aprašą (b. l. 62–63). Siekiant užtikrinti teisės aktais reglamentuotas bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ 2011 m. gruodžio 24 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. yra sudaręs sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 70–73, 46–47). Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis (b. l. 64–69, 74–77, 82, 96). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vykdant Lietuvos higienos normos 76:2010 68 punktą, nuteistiesiems kartą per savaitę leidžiama naudotis karštu dušu. Nuteistieji maudosi pagal iš anksto sudarytą grafiką (b. l. 86, 94). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir pan. Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo argumentus teismas taip pat akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius nuolat rūpintis patalpų švara, kuriems sudaromos sąlygos tai atlikti. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie kenkėjų buvimą nepateikė, nenurodė konkrečių atvejų, nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. 2015 m. gegužės 28 d. Pravieniškių PN-AK pažymoje Nr. 81(2)-248 nurodyta, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su higieninėmis, sanitarinėmis sąlygomis bei patalpų plotų nesikreipė (b. l. 102). Esant nustatytoms aplinkybėms, šio pobūdžio pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.

Byloje nustačius aplinkybę, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos (miegamųjų vietų įrengta daugiau nei leistina atsižvelgiant į minimalaus gyvenamojo ploto normatyvus), pareiškėjo tvirtinimas, jog jam tekdavo laukti eilės prie sanitarinio mazgo ar praustis lieka nepaneigtas. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad teismui nepateikta duomenų, jog tokio pobūdžio pažeidimai būtų sukėlę neigiamas pasekmes, skunde jie nedetalizuoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vandentiekio vamzdžiai surūdiję, paveikti grybelio. Tačiau atsakovo atstovo į bylą pateikti UAB „Kauno vandenys“ geriamojo vandens tyrimų protokolai (b. l. 105–108) patvirtina, kad geriamojo vandens saugos ir kokybės rodikliai neviršijo higienos normoje nustatytų ribų. Duomenų apie tai, kad dėl to būtų atsiradę pareiškėjui sveikatos sutrikimai byloje nėra (b. l. 102).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma, buvo kalinamas 358 paras, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo žymiai pažeista (0,43 – 1,08 kv.m.), kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kurioje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, nesant byloje įrodymų, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto atsiradusių sveikatos sutrikimų jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, gydytojus, teismo vertinimu, pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK negali būti laikomos pareiškėjo kankinimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisve.

Konkrečiu atveju teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas nebuvo žymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma bei į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas I. E. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad yra turkų tautybės, nemoka užsienio kalbų, todėl neturėjo galimybės susipažinti su aktualiais teisės aktais. Pareiškėjas sunkiai kalba ir lietuviškai, todėl dėl objektyvių priežasčių apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne iš karto, o tik praėjus kuriam laikui.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, ar nebūtų pasisakęs dėl kurių nors pareiškėjo argumentų, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė kokias nors procesinės ar materialinės teisės normas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2012 m. balandžio 7 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 7 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 7 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, sprendžiant pareiškėjo argumentų dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, bylai aktualus ir reikšmingas yra jo buvimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 7 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma buvo kalinamas 358 paras. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, tokiu būdu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam gyvenamojoje patalpoje, teko mažiau kaip 3,1 kv. m ploto.

Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų byloje nenustatyta. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, blakių pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus, nepaisant to, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog blakės nėra išnaikintos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose.

Patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus dėl patalpų vėdinimo.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad vandentiekio vamzdžiai surūdiję, paveikti grybelio, į bylą pateikti UAB „Kauno vandenys“ geriamojo vandens tyrimų protokolai patvirtina, kad geriamojo vandens saugos ir kokybės rodikliai neviršijo higienos normoje nustatytų ribų. Duomenų apie tai, kad dėl to būtų atsiradę pareiškėjui sveikatos sutrikimai byloje taip pat nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos minimalaus ploto – nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d., iš viso 358 paras, atsižvelgusi į tai, kad kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų byloje nenustatyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, kad šiuo atveju pakanka tik paties pažeidimo fakto pripažinimo, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos kompensacijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 7 d., t. y. iš viso 358 paras, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas. Taigi pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. užtikrinant minimalų teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, buvo pažeista.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015), bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu (iš viso 358 paras) gyvenamojoje patalpoje teko nuo 2,02 kv. m. iki 2,67 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, tačiau jis visą tą laiką galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, mano, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 700 Eur suma.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: „Priteisti pareiškėjui I. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti”.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė