634dfd1f-e90c-40a6-8286-428bf4353222 · Lietuvos apeliacinis teismas

               Baudžiamoji byla Nr. 1A-80-396/2015               Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00179-2012-1               Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 8 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų: Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui A.

U., gynėjams advokatams A. G., V. J., nukentėjusiajam A. S., nuteistajam D. M., iÅ¡teisintajam D. T.,           vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės G. V. ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:         - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimu vieneriems metams;         - pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimu vieneriems metams.         Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, ir D.

M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.D. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 233 straipsnio 3 dalyje (du epizodai), iÅ¡teisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.IÅ¡ nuteistojo D. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 95,56 Lt už A. S. gydymÄ .D.

T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, iÅ¡teisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.            Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to bendro naudojimo virtuvėje, iÅ¡ asmeninių paskatų muÅ¡damas ir kitaip smurtaudamas, t. y. tyčia sugriebęs rankomis A.

S. už drabužių, jį stumdė, sudavė smÅ«gius kumščiu į kaktÄ bei krÅ«tinę, tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiam A. S. fizinį skausmÄ .Taip pat D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 20 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to bendro naudojimo virtuvėje, iÅ¡ asmeninių paskatų tyčia spyrė nukentėjusiajam A. S. į veidÄ , tokiu bÅ«du nežymiai sutrikdė nukentėjusiam sveikatÄ .D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. vasario 12 d. apie 14 val. 20 min. bendrabučio tipo name, pirmo aukÅ¡to laiptinėje, prie buto Nr. 101, esančio (duomenys neskelbtini), neradęs namuose A.

S., žodžiu nurodė V. S., jog ji perduotų savo sÅ«nui A. S., kad Å¡is atsiimtų policijoje paraÅ¡ytÄ 2012 m. vasario 11 d. pareiÅ¡kimÄ dėl panaudoto fizinio smurto, nes prieÅ¡ingu atveju su A. S. bus susidorota, t. y. per V. S. panaudojęs psichinį smurtÄ prieÅ¡ A. S., siekė paveikti nukentėjusįjį, jog Å¡is ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Taip pat D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 19 val. 00 min., bendrabučio tipo name, pirmo aukÅ¡to laiptinėje, prie buto Nr. 101, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su L.

V., Å¡aukė ant nukentėjusiojo A. S. dėl policijai paraÅ¡yto pareiÅ¡kimo ir L. V. kumščiu sudavus vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ , dėl to jis atsitrenkė į sienÄ , bei sudavus ne mažiau du smÅ«gius nukentėjusiajam į kairį Å¡onÄ , taip padarė nukentėjusiajam veido sumuÅ¡imÄ , muÅ¡tines žaizdas deÅ¡inio momens srityje, poodines kraujosruvas deÅ¡inės akies abiejuose vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , ir tokiais bendrais veiksmais siekė paveikti nukentėjusįjį A.

S., kad Å¡is ikiteisminio tyrimo metu duotu melagingus parodymus.Be to, D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 20 val. 00 min., vieÅ¡oje vietoje, bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to bendro naudojimo virtuvėje, matant medicinos darbuotojams, kurie teikė medicininę pagalbÄ sėdinčiam A. S., tyčia vienÄ kartÄ spyrė koja A. S. į veidÄ , tokiu bÅ«du A. S. sukėlė fizinį skausmÄ , įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .D.

M. ir D. T. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su L. V., 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to bendro naudojimo virtuvėje, neturėdami teisėto pagrindo, žodžiu pareikalavo iÅ¡ A. S. 150 Lt kaip tariamos skolos. A. S. nesutikus duoti Å¡ių pinigų, panaudojo fizinį smurtÄ , t. y. D. M. sugriebė rankomis A. S. už drabužių, jį stumdė ir sudavė vienÄ smÅ«gį kumščiu A. S. į kaktÄ ir vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinę, po to L.

V. sudavė ne mažiau kaip du smÅ«gius kumščiais A. S. į deÅ¡inę rankÄ , o D. T. – ne mažiau vienÄ smÅ«gį kumščiu A. S. į veidÄ . Tokiu bÅ«du jie sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmÄ ir reikalavo iki 2012 m. vasario 12 d. perduoti jiems 100 Lt.L. V. buvo kaltinamas padaręs BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi baudžiamoji byla dėl jo iÅ¡skirta į atskirÄ bylÄ (4 t., 40-41 b. l.).

Kauno apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė G. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, iÅ¡teisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį:D. T. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, paskiriant vienerių metų deÅ¡imties mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose.

Ä® paskirtÄ bausmę įskaityti laikino sulaikymo laikÄ nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d.Taip pat apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. fizinio skausmo sukėlimo A. S.), pakeisti ir Å¡iÄ nuteistojo D. M. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį, paskiriant ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, Å¡iÄ bausmę subendrinti apėmimo bÅ«du su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir D.

M. paskirti subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ ketveriems metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtÄ bausmę subendrinti dalinio sudėjimo bÅ«du su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, ir D. M. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ penkeriems metams, jÄ atliekant pataisos namuose.Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neiÅ¡tyrė, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikÅ¡mingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A.

S. duoti parodymai yra prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s, o kaltinamųjų D. M., D. T. ir L. V. (dėl kurio byla iÅ¡skirta) parodymais neabejojo, nors Å¡ių asmenų parodymai viso proceso metu keitėsi. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir liudytojų duotų parodymų.Prokurorė tvirtina, kad įvertinus ir sugretinus nukentėjusiojo parodymus, akivaizdu, jog parodymų esmė ir juose esančios aplinkybės yra tos pačios, o nedidelis jų neatitikimas yra sÄ lygotas objektyvių aplinkybių, t. y. stresinė situacija įvykio metu, praėjęs didelis laiko tarpas ir pan.

Todėl, apeliantės nuomone, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais bei jais nesivadovauti.Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. M., D. T. ir L. V. (dėl kurio byla iÅ¡skirta) nuosekliai tvirtino, jog jokios skolos iÅ¡ nukentėjusiojo nereikalavo ir su nukentėjusiuoju įvykio metu apie tai nekalbėjo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. T. teigė, kad įvykio metu apie skolÄ buvo kalbama, o L. V. parodė, jog girdėjo pokalbį apie skolÄ , kuris vyko telefonu, o vėliau tvirtino, kad nukentėjusysis niekada jiems skolingas nebuvo.Tuo tarpu nukentėjusysis A.

S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad kaltinamieji, naudodami prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , iÅ¡ jo reikalavo pinigų grÄ Å¾inti skolÄ jam nežinomam asmeniui (tyrimo metu nustatytas D. T.), su kuriuo turėjo kalbėti telefonu. Taip pat parodė, kad skolingas nebuvo ir suprato, jog Å¡ie asmenys jį (nukentėjusįjį) nori apgauti, reikalaudami tariamos skolos.Apeliantė pažymi, kad pokalbį apie reikalaujamÄ skolÄ iÅ¡ nukentėjusiojo girdėjo ir liudytoja V.

Z., kuri Å¡ias aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino. Be to, kad įvykio metu buvo kalbėta telefonu, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu gautos D. T. telefono skambučių iÅ¡klotinės bei pats iÅ¡teisintasis D. T. teisiamojo posėdžio metu. PraÅ¡oma atsižvelgti ir į liudytojo D. T. parodymus, kurie buvo nenuoseklÅ«s, tačiau pirmosios instancijos teismas jais nesuabejojo ir besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi.Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis A. S. nebuvo skolingas, o D.

M. ir D. T. Å¡ia tariama skola siekė iÅ¡ nukentėjusiojo iÅ¡reikalauti pinigų, tikintis tokį reikalavimÄ paversti teisėtu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad duomenų, kurie patvirtintų, jog D. T. prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo, byloje nėra. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, jog D. T. kartu su kitais asmenimis, t. y. D. M. ir L. V., prieÅ¡ jį naudojo fizinį smurtÄ .

Be to, liudytojais apklausti policijos pareigÅ«nai R. T. ir R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykus į įvykio vietÄ nukentėjusysis A. S. jiems nurodė, kad jį sumušė trys vyrai, iÅ¡ kurių vienas buvo D. T.. Visi trys nurodyti asmenys buvo pristatyti į policijos komisariatÄ . Be to, prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. T. nenaudojo fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį, neįvertino tos aplinkybės, jog D. T. pareikÅ¡ti kaltinimai dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos buvo inkriminuoti bendrininkų grupe.

Tokiu atveju už nusikalstamÄ veikÄ atsako ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris kartu su kitais bendrininkais bent iÅ¡ dalies realizavo nusikalstamos veikos požymius, t. y. buvo bendravykdytojas. Remiantis bylos medžiaga, matyti, kad D. T. neabejotinai atliko dalį nusikalstamų veiksmų, t. y. atvirai vertė kitÄ asmenį perduoti turtÄ , todėl jo veiksmai turi bÅ«ti vertinami kaip bendrininko padarant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 181 straipsnio 2 dalyje.Taip pat apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas D.

T. veiksmus, neįžvelgė BK 294 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, nes skolos grÄ Å¾inimo reikalavimas nepadarė didelės žalos nukentėjusiojo A. S. teisėms ir teisėtiems reikalavimams. Pasak prokurorės, Å¡iuo atveju didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta, kadangi iÅ¡ nukentėjusiojo buvo ne tik reikalaujama skola, kurios jis nepripažįsta, grÄ Å¾inimo, bet toks reikalavimas pateiktas panaudojant fizinį smurtÄ , dėl ko nukentėjusysis prarado saugumo jausmÄ , nes kaltinamieji žinojo, kur jis (A.

S.) gyvena. Dėl to nukentėjusysis buvo priverstas naktį praleisti ne namuose, o vėliau net išsikelti iš savo gyvenamosios vietos.           Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. d. nuosprendį pakeisti ir taikyti jam BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.          Nuteistasis nurodo, kad savo kaltę pripažino, todėl paskirta bausmė turi būti sumažinta, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas.          Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesutinka, jog bausmės pradžia jam būtų skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės turi bÅ«ti subendrintos, pridedant prie ankstesnio nuosprendžio paskirtos bausmės, kuri Å¡iuo metu jau yra vykdoma.           Prokuroras praÅ¡o Kauno apygardos prokuratÅ«ros apeliacinį skundÄ tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistasis D. M. ir jo gynėja praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokurorės – atmesti. IÅ¡teisintasis D. T. ir jo gynėjas praÅ¡o prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusysis A.

S. dėl apeliacinių skundų paliko spręsti teismo nuožiūra.Kauno apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis dėl D. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos) keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalis dėl D. T. iÅ¡teisinimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinama ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Å ioje byloje neskundžiamas įrodymų vertinimas dėl D.

M. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos), taip pat teismo sprendimas D. M. iÅ¡teisinti pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, todėl Å¡ios nuosprendžio dalys neperžiÅ«rimos.IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla į Kauno apygardos teismÄ perduota D. M. ir D. T. kaltinant 2012 m. vasario 11 d. padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , t. y. kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su L. V., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtÄ , savo naudai atvirai reikalavo iÅ¡ A.

S. perduoti jiems turtÄ (3 t., 68-81 b. l.). Kauno apygardos teismas priimdamas skundžiamÄ 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, nustatė, kad 2012 m. vasario 11 d. D. M. prieÅ¡ nukentėjusįjį A. S. tikrai vartojo smurtÄ , tačiau įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog neteisėtas reikalavimas perduoti turtÄ , byloje neįrodytas. Todėl D. M. nusikalstama veika iÅ¡ BK 181 straipsnio 2 dalies buvo perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat Kauno apygardos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog D.

T. įvykio metu naudojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. S.. Todėl apygardos teismas D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliacinis teismas įvertinęs byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtus įrodymus, taip pat įrodymus, gautus atlikus įrodymų tyrimÄ bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad Kauno apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu D.

M. nusikalstamus veiksmus iÅ¡ BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, taip pat nepagrįstai iÅ¡teisino D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, todėl iÅ¡ esmės pažeidė BPK normas ir priėmė iÅ¡ dalies nepagrįstÄ nuosprendį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo A. S., liudytojų D. G., V. Z., D. T., nuteistojo D. M., iÅ¡teisintojo D. T., L. V., dėl kurio baudžiamoji byla iÅ¡skirta, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, o raÅ¡ytinę bylos medžiagÄ vertino atsietai nuo bylos aplinkybių.

Pažymėtina, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmetami, t. y. įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Todėl teismo baigiamasis aktas gali bÅ«ti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai kito asmens vertimas perduoti turtÄ , suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobÅ«džio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokiÄ psichinę prievartÄ (BK 181 straipsnio 1 dalis).

BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartaudamas turtÄ panaudojo fizinį smurtÄ , atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtÄ arba kitokiu bÅ«du padarė jam didelės turtinės žalos. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas ir jis nėra susijęs su reikalaujančio asmens ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu, jam tokiÄ teisę suteikia. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitÄ asmenį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinę pretenzijÄ , panaudodamas psichinę prievartÄ (grasindamas), ir nori taip veikti.

Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiÅ¡kiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ kaip turto prievartavimÄ pagal BK 181 straipsnį, neturi reikÅ¡mės, ar kaltininko nukentėjusiajam iÅ¡sakytas neteisėtas reikalavimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Tai, kad D. M., D. T. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla iÅ¡skirta į atskirÄ bylÄ , veikdami kartu, iÅ¡ nukentėjusiojo A.

S. prievartavo turtÄ , panaudodami fizinį smurtÄ , patvirtina nukentėjusiojo A. S., liudytojų V. Z., D. G., R. T., R. K., V. S., D. T., I. D. parodymai ir raÅ¡ytinė bylos medžiaga – parodymo atpažinti iÅ¡ nuotraukų protokolas, telefoninių pokalbių iÅ¡klotinės ir kt.Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo A. S. parodymais ir besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais.

Vertinant A. S. parodymus matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu teigė, jog D. M. ir D. T. skolingas nebuvo, tačiau jie reikalo perduoti turtÄ , t. y. 100 Lt arba 150 Lt.IÅ¡ byloje esančių nukentėjusiojo 2012 m. vasario 11 d. pareiÅ¡kimo (1 t., 19 b. l.) ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjų tarnybinių praneÅ¡imų (1 t., 18, 21 b. l.) matyti, kad 2012 m. vasario 11 d. nukentėjusiajam iÅ¡ matymo pažįstami trys vaikinai (iÅ¡ kurių vienas – D. M.) reikalavo pinigų, panaudojant fizinį smurtÄ .

A. S. 2012 m. vasario 12 d. apklausos metu parodė, kad jį sumušė D. M. kartu su dar dviem jaunuoliais, nes nedavė jiems pinigų. Dėl kokių priežasčių iÅ¡ jo buvo reikalaujami pinigai, jis nesuprato (1 t., 127-128 b. l.). 2012 m. kovo 6 d. papildomai apklaustas A. S. parodė, kad įvykio dienÄ D. M. liepė jam ateiti į bendrai naudojamÄ virtuvę. Kai jis nuėjo, virtuvėje pamatė L. V. ir D. T.. D. T. jam pasakė, kad yra skolingas 150 Lt savo antros eilės pusbroliui ir padavė mobilaus ryÅ¡io telefonÄ pakalbėti (pagal bylos duomenis nustatyta, kad pokalbis vyko su D.

T.). Pokalbio metu jis nesuprato apie kokiÄ skolÄ buvo kalbama, todėl D. M. supykęs stÅ«mė jį (nukentėjusįjį) į virtuvės kampÄ bei sudavė smÅ«gį kumščiu į kaktÄ . Jis (A. S.) užsidengė galvÄ rankomis ir susirietė, jautė kumščiais suduodamus smÅ«gius į galvÄ bei Å¡onus. Parodė, kad smÅ«gius sudavė visi virtuvėje buvę asmenys. Juos iÅ¡skyrė tik į virtuvę atėjusi kaimynė D. G., tačiau D. M. iÅ¡eidamas iÅ¡ virtuvės liepė iki kitos dienos atneÅ¡ti 100 Lt (1 t., 131-132 b. l.).

Pažymėtina, kad A. S. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nurodė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes bei patikslino, jog smÅ«gius jam sudavė visi virtuvėje buvę vaikinai, t. y. D. M., D. T. ir L. V. (1 t., 135-138 b. l.). Pirmosios instancijos teisme A. S. taip pat patvirtino, kad jį mušė visi trys vaikinai, t. y. D. M., D. T. ir L. V.. Be to, D. M. ir D. T. įvykio metu pasakė, jog jis (nukentėjusysis) yra skolingas pusbroliui 150 Lt (3 t., 136 b. l.). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo A.

S. parodymai netikslÅ«s, t. y. kad pirmiausia nurodė, jog įvykio metu į butÄ Ä¯siveržė trys vyriÅ¡kiai, vėliau teigė, kad į butÄ atėjo tik vienas D. M., kuris parodė jam ateiti į pirmajame aukÅ¡te esančiÄ bendrai naudojamÄ virtuvę, taip pat nukentėjusysis tvirtino, jog D. M. pasikvietė jį į koridorių, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ios aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo A. S. parodymus vertinti kaip prieÅ¡taringus ar nepatikimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklÅ«s viso proceso metu, taip pat ir apklausus nukentėjusįjį apeliacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad nukentėjusiojo A. S. parodymus patvirtina ir byloje esantys liudytojų R. K. bei R. T. parodymai (1 t., 146-147, 148-149 b. l.; 3 t., 136-137 b. l.). Liudytojai apklausų metu patvirtino, kad atvykus į įvykio vietÄ , nukentėjusysis A. S. nurodė, jog jį mušė trys vaikinai ir neteisėtai reikalavo sumokėti 100 Lt. Liudytoja V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. vasario 11 d. pas A. S. į butÄ atėjo vyriÅ¡kis ir pasikvietė į virtuvę. SÅ«nus iÅ¡ virtuvės grįžo susinervinęs, kraujuota kakta.

Taip pat nukentėjusysis A. S. jai pasakojo, kad virtuvėje D. M. reikalavo grÄ Å¾inti kažkokiÄ skolÄ už kitÄ Å¾mogų ir sumušė, tačiau jį apgynė kaimynė D. G. (1 t., 160-161 b. l.). Nors teisiamojo posėdžio metu, liudytoja V. S. nesugebėjo duoti parodymų, nesuprato užduodamų klausimų prasmės bei nurodė nieko neprisimenanti, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrėjas Ž. Z. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. S. parodymus davė laisva valia, jų esmę suprato, pati juos perskaitė ir protokole pasirašė (4 t., 6-7 b. l.).

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Å¡ios liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes juos patvirtina kita bylos medžiaga.Remiantis liudytojos D. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad įvykio dienÄ ji atėjo į bendrai naudojamÄ virtuvę ir pamatė Å¡alia lango stovintį A. S., prieÅ¡ jį stovėjo D. M., o Å¡alia – jaunas nepažįstamas vaikinas (D. T.). Vaikinai ginčijosi. Taip pat matė, kaip D. M. stumdė A. S.. Netrukus prasidėjo grumtynės. Girdėjo, kad buvo suduoti smÅ«giai, tačiau jų nematė.

Pamačiusi, kad D. M. yra įsikibęs A. S. „į atlapus“, atsistojo tarp vaikinų ir liepė D. M. liautis (1 t., 170-171 b. l.). Kartu su D. G. buvusi liudytoja V. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iÅ¡ esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Patvirtino, kad matė, kaip D. M. stumdė A. S. bei sudavė po vienÄ smÅ«gį į veidÄ ir į krÅ«tinę. Taip pat girdėjo, kaip D. M. nukentėjusiajam sakė, kad jis (A. S.) yra „prisidirbęs“ bei skolingas didelę pinigų sumÄ (1 t., 164-165 b. l.).

Be to, liudytoja V. Z. savo parodymus patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., 168-169 b. l.; 4 t., 6 b. l.). Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teisme liudytoja D. G. neigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad tyrėjas pats surašė parodymus, kurių ji neskaitė, o tik pasirašė protokolÄ , tačiau tokie liudytojos paaiÅ¡kinimai yra deklaratyvaus pobÅ«džio ir prieÅ¡tarauja bylos aplinkybėms (3 t., 183-184 b. l.). Be to, liudytojos D.

G. parodymus pirmos instancijos teisme, paneigia liudytojo Ž. Z. parodymai, iš kurių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai nebuvo koreguojami. Be to, iš liudytojos D. G. apklausos protokolo matyti, kad parodymus ji perskaitė bei parašu patvirtino, jog surašyti teisingai (1 t., 170-171 b. l.).Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesiremti liudytojos D. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie iš esmės atitinka nukentėjusiojo bei liudytojos V.

Z. parodymus. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusiojo A. S. nurodytas įvykio aplinkybes dėl vykusio pokalbio su D. T. telefonu, kuris priklausė D. T., patvirtina rašytinė bylos medžiaga, t. y. telefoninių pokalbių išklotinė (1 t., 73 b. l.), telefonų SIM kortelių apžiūros protokolai (1 t., 35-40, 44-45, 93-97 b. l.), iš kurių matyti, jog įvykio metu, D. T. ir D. T. kalbėjo mobilaus ryšio telefonu.Tuo tarpu D. M. ir D. T. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu tiek D.

M., tiek D. T. neigė, kad iÅ¡ A. S. reikalavo pinigų arba kalbėjo apie skolas ir tvirtino, jog konfliktas kilo tik dėl to, kad nukentėjusysis priÅ¡lapino laiptinėje (2 t., 17-18, 39-41, 173-174, 177-178 b. l.; 3 t., 9-10, 14-15 b. l.). D. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat neigė ir tai, kad jis įvykio metu kalbėjo telefonu bei perdavė telefonÄ nukentėjusiajam. Tačiau teisiamojo posėdžio metu savo parodymus iÅ¡ dalies pakeitė ir parodė, kad jis su nukentėjusiuoju kalbėjo apie D. T. skolÄ .

Taip pat patvirtino, kad A. S. kalbėjosi telefonu ir D. T. (4 t., 7-8 b. l). Pirmosios instancijos teisme D. M. ir D. T. parodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog A. S. priÅ¡lapino laiptinėje (4 t., 7-10 b. l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. ir D. T. administracinio teisės pažeidimo byloje, net neužsiminė apie tai, jog konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusysis Å¡lapinosi laiptinėje (1 t., 105, 108 b. l.). Tuo tarpu, D. T. nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 24 d. teisiamajame posėdyje, t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu jis viskÄ neigė, nes buvo pasakyta, jog gresia griežta bausmė arba tai, jog prieÅ¡ jį buvo vartojamas psichinis ir fizinis smurtas, yra nelogiÅ¡ki ir neįtikinami.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui, tačiau jokių pastabų dėl apklausos protokolo nebuvo pareikšta (2 t., 173-174, 177-178 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, D. M. ir D. T. parodymai apie tai, kad A. S. prisišlapino laiptinėje, neatitinka bylos aplinkybių. Nors liudytoja R. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad matė kaip A. S. šlapinosi laiptinėje (1 t., 176-177 b. l.; 3 t., 186 b. l.), tačiau liudytoja I.

D., kuri buvo kartu, Å¡ias aplinkybes paneigė (1 t., 178-179 b. l., 3 t., 152 b. l.). Be to, nukentėjusysis A. S. taip pat Å¡ias aplinkybes paneigė.Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis liudytojų D. G., V. Z., iÅ¡teisintojo D. T., asmens, dėl kurio byla iÅ¡skirta į atskirÄ bylÄ (L. V.) parodymais, D. T. virtuvėje nebuvo, kai prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas.Tačiau remiantis liudytojos D. G. parodymais matyti, kad einant link virtuvės, koridoriuje ji matė L.

V., o virtuvėje buvo nukentėjusysis A. S., D. M. ir jaunas vaikinas, kurio nepažinojo (t. y. D. T.). Iš nukentėjusiojo A. S. ir liudytojos V. Z. parodymų matyti, kad D. T. buvo virtuvėje (1 t., 132, 142-144 b. l.). Be to, D. T. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad virtuvėje buvo, tačiau A. S. nemušė ir pinigų nereikalavo, tik D. M. nukentėjusįjį buvo prispaudęs kampe (4 t., 7-8 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptartais įrodymais visiškai įrodyta, kad D. M. sudavė A.

S. kumščiu į veidÄ ir krÅ«tinę, o D. T. – kumščiu nukentėjusiajam į veidÄ , ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmÄ . Pažymėtina, kad nors byloje nėra teismo medicinos specialisto iÅ¡vados dėl nukentėjusiajam A. S. padarytų sužalojimų pobÅ«džio, tačiau tai neturi jokios reikÅ¡mės įrodymų vertinimui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui.              Ta aplinkybė, kad įvykio metu buvo kalbama apie nukentėjusiojo A. S. skolÄ D.

T., nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog D. M. ir D. T. reikalavimas perduoti turtÄ buvo teisėtas. IÅ¡ liudytojo D. T. parodymų matyti, kad jis nors ir buvo sakęs D. T. apie A. S. skolÄ , tačiau neprašė pagalbos, siekiant jÄ iÅ¡reikalauti (1 t., 182-183 b. l.; 3 t., 153 b. l.; 4 t., 159-161 b. l.). Apeliacinis teismas pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams ir pažymi, kad D. M. ir D. T. tik prisidengė tariama skola D. T., ir tokiu bÅ«du siekė iÅ¡ nukentėjusiojo neteisėtai iÅ¡reikalauti pinigus.

Be to, iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad D. M. ir D. T. reikalaudami perduoti jiems turtÄ , nukentėjusiajam nurodė ir kitÄ pinigų reikalavimo pagrindÄ , t. y. kad nukentėjusiojo A. S. tėvas, kuris seniai yra miręs, buvo jiems skolingas. Tačiau nukentėjusysis A. S. tokių skolų egzistavimÄ paneigė. Apeliacinio teismo nuomone, Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tiek nukentėjusiojo skola D. T., tiek nukentėjusiojo mirusio tėvo neegzistuojančios skolos buvo tik dingstis D. M. ir D.

T. reikalauti pinigų iÅ¡ nukentėjusiojo, tikintis, jog tai palengvins jų (pinigų) iÅ¡reikalavimÄ . Akivaizdu, kad D. M. ir D. T. reikalavimas perduoti jiems pinigus buvo neteisėtas, jie suvokė, kad neturi jokios pagrįstos teisės reikalauti iÅ¡ kito asmens perduoti jiems turtÄ . D. M. ir D. T. turtÄ iÅ¡ A. S. neteisėtai reikalavo veikdami tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).Pažymėtina, kad prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam A.

S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad D. M. ir D. T. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytÄ sudėtį, aptarinėti Å¡io požymio buvimÄ ar nebuvimÄ nėra pagrindo.            Apeliacinis teismas konstatuoja, kad D. M., D. T., kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla iÅ¡skirta į atskirÄ , veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame Putinų g. 38, Alytuje, pirmo aukÅ¡to bendro naudojimo virtuvėje, neturėdami teisėto pagrindo, žodžiu pareikalavo iÅ¡ A.

S. 150 Lt kaip tariamos skolos. A. S. nesutikus duoti Å¡ių pinigų, panaudojo prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , t. y. D. M. sugriebė rankomis A. S. už drabužių, jį stumdė ir sudavė vienÄ smÅ«gį kumščiu A. S. į kaktÄ ir vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinę, po to D. T. – ne mažiau kaip vienÄ smÅ«gį kumščiu A. S. į veidÄ , taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmÄ ir reikalavo iki 2012 m. vasario 12 d. perduoti jiems 100 Lt.          Šiais veiksmais D.

M. ir D. T. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 181 straipsnio 2 dalyje. Dėl bausmių skyrimo Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningÄ bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .

Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę. Konstatavus, kad D. M. ir D. T. padarė BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , teisėjų kolegija jiems skiria bausmes, numatytas minėto straipsnio sankcijoje.

Byloje nustatyta, kad D. M. nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai vertintina kaip D. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo tarpu D. M. ir D. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde prokurorė nepraÅ¡o D. M. ir D. T. pripažinti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdami bendrininkų grupe. Kadangi nėra skundo sunkinančiais pagrindais, Å¡i aplinkybė nesvarstoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. M. praeityje teistas už tyčinių nusikaltimų padarymÄ (2 t., 49-56 b. l.), baustas administracine tvarka (4 t., 119-129 b. l.), taip pat į atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , ir konstatuoja, jog D. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui.           Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o jam taikyti BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, nes savo kaltę pripažino.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti šį nuteistojo praÅ¡ymÄ nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad BK 641 straipsnio nuostatos reglamentuoja bausmės skyrimÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintÄ Ä¯rodymų tyrimÄ . Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintÄ Ä¯rodymų tyrimÄ , taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.

Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla iÅ¡nagrinėta vadovaujantis BPK numatytomis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl BK 64¹ straipsnio 1 dalis netaikytina. Be to, atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad jis savo kaltės nepripažino.Taip pat D. M. apeliaciniame skunde nesutinka, kad bausmės pradžia jam bÅ«tų skaičiuojama nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2013 m. gruodžio 17 d. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Kauno apygardos teismas bausmės pradžios klausimÄ iÅ¡sprendė teisingai.

Iš bylos duomenų matyti, kad D. M. buvo sulaikytas 2012 m. kovo 12 d. Kardomoji priemonė – suėmimas, jam buvo taikoma iki 2012 m. balandžio 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pradėta vykdyti 2012 m. balandžio 6 d. Be to, ši bausmė buvo vykdoma ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu (4 t., 15, 91 b. l.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog bausmės atlikimo pradžia D.

M. skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o į paskirtos bausmės atlikimÄ Ä¯skaitė pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendį atliktos bausmės laikÄ nuo 2012 m. kovo 12 d. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. T. praeityje neteistas (2 t., 186 b. l.), baustas administracine tvarka (2 t., 188-190 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (2 t., 200 b. l.), taip pat į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , ir konstatuoja, jog D.

T. skirtina BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, arčiau sankcijos minimumo. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d., numato galimybę asmeniui, nuteistam už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti bausmės vykdymÄ . Tai reiÅ¡kia, kad pakeistas baudžiamasis įstatymas turi grįžtamÄ jÄ galiÄ (BK 3 straipsnio 2 dalis). D. T. padarytas nusikaltimas atitinka sunkaus nusikaltimo kategorijÄ (BK 11 straipsnio 5 dalis).

Kaip jau minėta, D. T. asmenybę apibÅ«dinantys duomenys yra teigiami, todėl kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatos ir paskiriamas BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas įpareigojimas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos), pakeisti:D. M. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimÄ â€“ trejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Å¡iÄ bausmę apėmimo bÅ«du subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos) bei dalinio sudėjimo bÅ«du su Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D.

M. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ ketveriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį:D. T. pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimÄ vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d.

įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti vieneriems metams. D. T. įpareigoti per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos, esančios Lauko g. 3 – 4, Alytuje, be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo. Nuteistojo D. M. apeliacinį skundÄ atmesti.     Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Kolegijos pirmininkas                                                        Kęstutis Jucys Teisėjai                                                                     Regina Gaudutienė                                                                                  SvajÅ«nas Knizleris