2018-09-18 Nr. AB-16061-3-61-3-04144-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4299-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04144-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. A. M. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjos T. A. M. skundą patenkino, panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigojo Tarnybą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 atskiruoju skundu apskųsti.

Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeitė – panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalį, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 39S-179-(14.39.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui T. A. M.“. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. inicijavo teisminį ginčą, kuriuo iš esmės pareiškė du savarankiškus reikalavimus, panaikinti 1992 ir 1996 metų atitinkamų valstybinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė bei 2015 metų sprendimą, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės Didžiasalio kaime Ignalinos rajone. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-261-898/2014, buvo konstatuota, kad pareiškėja yra praleidusi terminus ginčyti 1992 ir 1996 metų atitinkamų valstybinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja, pakartotinai 2017 metais inicijuodama teisminį ginčą dėl šių sprendimų, yra akivaizdžiai praleidusi terminus jiems ginčyti bei kad ši aplinkybė yra konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl atsakovo išvada, kad tolesnis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties, kuria pakartotinai atsisakyta atnaujinti pareiškėjai terminą, ginčijimas yra neperspektyvus, yra pagrįstas bei atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas dėl aptarto pareiškėjos reikalavimo (panaikinti 1992 ir 1996 metų sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė) pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvos iš esmės nepasisakė, o ginčijamą atsakovo sprendimą panaikino visa apimtimi. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas bei neteisingas, dėl ko naikintinas.

Su kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi teisėjų kolegija sutiko ir paliko galioti. Teismas nurodė, kad pareiškėja buvo pareiškusi savarankišką reikalavimą panaikinti 2015 metų sprendimą, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajone. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi neatnaujino termino skundui dėl šio reikalavimo paduoti bei atsisakė priimti patį skundą, konstatavęs, jog pareiškėja apie ginčijamą sprendimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2015 m. spalio mėnesį. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja šį terminą praleido nesant svarbių priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimo pobūdis reiškia, kad nėra akivaizdumo faktoriaus dėl tolesnio ginčo perspektyvos, nes nėra galimybės padaryti kategorišką išvadą, ar pareiškėja teminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, ar tokių nesant, kadangi tokių išvadų darymas yra susijęs tiek su objektyvių, tiek su subjektyvių faktorių vertinimu, kuris savo ruožtu yra sąlygotas konkrečių atitinkamos bylos aplinkybių. Teismas priėjo išvadą, kad byloje nėra nustatytas akivaizdumo faktorius, kuris leistų konstatuoti, jog pareiškėjos aptartas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, arba kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Dėl šių priežasčių ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra palikta galioti, o apeliacinis skundas atmestas.

II. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėja nurodo, kad nesuprato teismo nutarties. Pareiškėja prašo išaiškinti kas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi panaikinta, pakeista, palikta galioti nepakeista sprendimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai, kai yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai suprantamai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą įvykdyti.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, pakeitus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą, yra aiškiai nurodyta, kad naikinama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalis, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 39S-179-(14.39.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui T. A. M.“.

Iš bylos matyti, kad jos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjos reikalavimas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartyje surašytus motyvus, kurių pagrindu priimta nutarties rezoliucinė dalis, aiškiai matyti, kad jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi ginčijamas atsakovo sprendimas panaikintas ne visa apimtimi, kaip prašė pareiškėja, o tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalis, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 39S-179-(14.39.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui T. A. M.“, ir šioje dalyje Tarnyba įpareigota suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 atskiruoju skundu apskųsti. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis, kuria panaikinta ši Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalis, palikta galioti.

Kita Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalis, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu panaikinti 1992 ir 1996 metų sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi palikta nepakeista, konstatuojant, kad tolesnis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties, kuria pakartotinai atsisakyta atnaujinti pareiškėjai terminą, ginčijimas yra neperspektyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta ši Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalis, panaikinta.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašoma išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartis yra aiški ir suprantama. Prašymas išaiškinti šią nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, dėl ko negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. A. M. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė