2016-11-08 Nr. AB-21365-3-64-3-00640-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3141-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00640-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl protokolo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. posėdžio protokolą Nr. PRP-5 (toliau – ir Protokolas), Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3619 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad skundžiamais aktais priimtas sprendimas pareiškėjai neskirti pašalpos prieštarauja įstatymui. Pareiškėja, kreipdamasi dėl socialinės pašalpos, užpildė duomenis, kad gyvena Šiaulių m., viena, kad turi globotinę J. A., kurią globoja, tačiau jokių pajamų už tai negauna. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjant bylą dėl globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo, teismo posėdžio metu buvo nurodyta aplinkybė, kad D. M. yra neveiksnaus asmens šeimos narys (10 metų gyvena su J. A. sūnumi). Šis teiginys yra neteisingas, neatitinkantis tikrovės ir išgalvotas, kadangi globėjui reikia būti šeimos nariu. Pažymėjo, kad buvo patikrintos pareiškėjos buities sąlygos, buvo apsilankyta pas jos globotinę. Paramos teikimo komisijos posėdžio protokole nurodyta, jog pareiškėja gyvena viena, nors yra paskirta J. A. globėja. Komisija nutarė, kad ji turi globotinę, todėl turi ir pajamų. Pareiškėjos atstovė manė, kad protokolas yra naikintinas, jo pagrindu, esant ginčytinų dalykų, buvo kreiptasi į Paramos teikimo komisiją, kuri nusprendė neskirti paramos. Manė, kad tas dokumentas turi būti naikintinas, nes jo pagrindu buvo priimtas sprendimas. Manė, kad protokolas būtų turėjęs juridinę galią, nes priimtas kolegialaus organo – komisijos, ir sprendimas būtų priimamas vadovaujantis protokolu. Įstatyminio pagrindo neskirti paramos nebuvo, o buvo priimti du dokumentai dėl socialinės paramos neskyrimo.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 10–11) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas kaip tik atsižvelgiant į Šiaulių apylinkės teismo sprendimą Nr. 2-386-650/2014, kuriame nurodoma, kad pareiškėja jau 10 metų kartu gyvena su V. A.. Taip pat atsižvelgta į Šiaulių apylinkės teismo priimtą 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6510-650/2014, kuria tesimas pripažino J. A. neveiksnia, nustatė J. A. nuolatinę globą bei paskyrė D. M. jos globėja ir turto administratore. Šia teismo nutartimi D. M. paskirta globėja kaip esamas šeimos narys. Taip pat atsiliepime pažymėta, kad nors Šiaulių apylinkės teismo nutartyse pateiktais duomenimis ir faktais nėra pagrindo abejoti, 2015 m. sausio 29 d. rašytame prašyme D. M. ir toliau nurodo, jog gyvena viena ir negauna pajamų, nors skunde pati pažymi, kad yra paskirta J. A. turto administratore, taigi tiek gaunamomis piniginėmis išmokomis, tiek turtu (jei toks yra) D. M. gali disponuoti. Pareiškėjos skunde pasisakoma, kad teiginys, jog gyvena kartu su J. A. sūnumi neatitinka tikrovės ir išgalvotas, tačiau pati toliau nurodo, kad teisme ji pateikė tokį faktą; atsižvelgiant į tai, neaišku, ar civilinėje byloje sprendžiant globos klausimus, ar kreipiantis dėl socialinės paramos (ne)skyrimo pateikiami tikrovės neatitinkantys faktai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos D. M. skundą tenkino ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. posėdžio protokolą Nr. PRP-5 bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3619.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Protokolas ir Sprendimas, kuriais nutarta pareiškėjai neskirti socialinės paramos, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, kuriems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Ginčui aktualus Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas; redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d.) 20 straipsnio 2 dalies nuostata.

Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 29 d. pareiškėja su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. 5029 kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydama skirti jai socialinę pašalpą nuo sausio iki balandžio mėn., būsto šildymo išlaidų kompensaciją nuo sausio iki balandžio mėnesio, karšto vandens išlaidų kompensaciją nuo sausio iki balandžio mėn., geriamojo vandens išlaidų kompensaciją nuo sausio mėn. iki balandžio mėn. Prašymo-paraiškos 2.1. punkte „ar Jūsų būste gyvenamąją vietą deklaruoja ir (ar) nuomojasi kiti asmenys (kitos bendrai gyvenančių asmenų grupės)“ pareiškėja nurodė „ne“; 2.2 punkte pareiškėja nurodė, kad turi skolą AB „Šiaulių energija“ (1388,64 Eur).

Ties prašymo-paraiškos 2.3 punktu „ar esate sudaręs sutartį dėl skolos už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį apmokėjimo ar teismas yra priteisęs apmokėti skolą pareiškėja pažymėjo „taip“. Paraiškos II dalyje „Pajamos“ esančioje lentelėje pareiškėja nurodė, kad negauna jokių pajamų. Šį pareiškėjos prašymą-paraišką Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisija svarstė 2015 m. vasario 25 d. posėdyje ir nutarė neskirti piniginės socialinės paramos nuo 2015 m. sausio 1 d. vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis.

Protokole nurodyta, kad pareiškėja globoja J. A., dekl. Šiaulių m. savivaldybėje; pareiškėjos teigimu, ji gyvena viena, nors teismo buvo paskirta neveiksnios J. A. globėja kaip jos šeimos narys, t. y. sūnaus sugyventinė. Taip pat nurodoma, kad apskaičiuotą permoką UAB „Šiaulių vandenys“ yra sumokėjusi, tačiau su AB „Šiaulių energija“ sudarė skolos grąžinimo sutartį; dėl socialinės pašalpos grąžinimo jokio susitarimo nėra. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, remdamasis Paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. protokolu Nr. PRP-5, priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3619 neskirti socialinės pašalpos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 4 d.

Sprendime nurodoma neskyrimo priežastis: vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu (pateikta nevisa ar neteisinga informacija teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti arba per mėnesį nepranešta apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui).

Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 25 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatomis. Matyti, jog nei Protokole, nei Sprendime konkrečiai ir tiksliai nenurodoma, kurios iš Įstatymo 25 straipsnyje numatytos pareigos – 2 punkte, 3 punkte ar abiejuose – pareiškėją neįvykdė. Sprendime, kuris priimtas remiantis tik Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnyje numatytų piniginę socialinę paramą gaunančio asmens pareigų nevykdymo pagrindai nurodomi (be tikslių nuorodų į konkrečią teisės normą) juos (Įstatymo 25 str. 2 p. ir 25 str. 3 p.) sujungiant jungtuku „arba“. Toks Sprendime pateiktas motyvų dėstymas gali sukliudyti individualaus administracinio akto adresatui tinkamai įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Taip pat Sprendime nurodoma, kad bendrai gyvenančių asmenų skaičius yra „1“ ir kad skyrimo sąlygos yra numatytos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Minėta nuostata įtvirtina sąlygas, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Iš šios normos matyti, kad įstatymo leidėjas nenumato, kad asmuo, įstatymų nustatyta tvarka paskirtas pripažinto neveiksniu asmens globėju, privalo bendrai gyventi su globojamu asmeniu. Iš pareiškėjos pateikto prašymo-paraiškos matyti, kad pareiškėja įvardija J. A. kaip slaugomąją, neslepia ir deklaruoja, kad pareiškėja slaugo J. A. adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, o ne deklaruotoje (ir faktinėje) savo pačios gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), Šiauliai.

Taip pat 2015 m. sausio 29 d. buvo pateiktas prašymas dėl pašalpos skyrimo (tęsimo), kuriame pareiškėja prašo skirti socialinę pašalpą ir kompensaciją už būsto šildymą bei karštą vandenį; nurodo, kad yra bedarbė, globoja J. A., gyvena viena, sugyventinio neturi ir neturėjo, pajamų negauna, materialinė padėtis sunki, skolos sutartį sudarė, kreipėsi į teismą dėl manomo neteisingo kompensacijos ir socialinės pašalpos perskaičiavimo; su globotinės sūnumi niekada negyveno, tą gali patvirtinti jo žmona.

Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T-24 patvirtinto Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašo 20 punktu.

Pažymėta, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį vienas gyvenantis asmuo yra vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu. Iš Šiaulių miesto savivaldybės 2015 m. vasario 2 d. Buities gyvenimo sąlygų patikrinimo akte (toliau – ir Aktas) nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjos kaip vieno gyvenančio asmens statusas nebuvo paneigtas. Akto 8 punktas skirtas nurodyti informacijai, jei „patikrinus buities ir gyvenimo sąlygas nustatyta, kad prašyme neteisingai nurodyti ar nuslėpti duomenys: apie bendrai gyvenančius asmenis, bendrai gyvenančių asmenų ar vienų gyvenančių asmenų pajamas, turtą, užimtumą, šeiminę padėtį, pateikti neteisingi duomenys, kita“. Minėtas punktas nėra užpildytas, t. y. atliekant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą nebuvo konstatuota, kad „pateikta nevisa ar neteisinga informacija teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti arba per mėnesį nepranešta apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į pinginę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui“ (nepaisant šio fakto, tokia teisės normos formuluote vadovaujamasi Sprendime). Akto 10 punkte pateikiamos patikrinusio asmens išvados ir rekomendacijos „apsilankymo metu D. M. buvo pas slaugomąją – J. A. adresu (duomenys neskelbtini); pas močiutę ateina kiekvieną dieną, nes J. A. turi psichikos negalią ir pati savimi pasirūpinti negali. Kiekvieną dieną ateina močiutei virti valgį, pirkti maisto, plauti rūbus, valytis. Reikalui esant D. M. pasilieka miegoti J. A. namuose; apsilankymo metu J. A. buvo aprengta švariais rūbais, paklota švari patalynė, kambarys spindėjo švara; bendraujant su D. M. žalingų įpročių nepastebėta“.

Daryta išvada, kad atliekant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą nepaneigtos minėtuose pareiškėjos prašymuose nurodytos aplinkybės. Patikrinimo tikslas buvo nustatyti aplinkybes, susijusias su J. A. slaugymu. Taip pat pabrėžta, kad būtent Akto pagrindu socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas (Įstatymo 23 str. 1 d. 8 p.), tačiau nei rengiant Protokolą, nei priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į Akte nustatytas aplinkybes, rekomendacijas, išvadas, atitinkamo patikrinimo metu nustatytai faktinei situacijai nebuvo tinkamai suteikta juridinė kvalifikacija ir pritaikyta būtent ta norma, kuri reguliuoja tuos santykius.

Taip pat pažymėta, kad tik 2015 m. kovo 17 d. atsakovo atsiliepime išsamiau nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas Protokolas ir Sprendimas. Vertinant atsakovo motyvus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, sutikta, kad nutarties motyvuose nurodyta faktinė aplinkybė, kad D. M. 10 metų gyvena kartu su J. A. sūnumi, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo paneigta kitu teismo sprendimu. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi konstatavo, kad D. M., teigdama, jog daugiau kaip dešimt metų gyvena su neveiksnios J. A. sūnumi V. A., civilinėje byloje teikė akivaizdžiai neteisingus parodymus ir skyrė D. M. už priesaikos sulaužymą 50 Eur baudą. Kita vertus, drauge pažymėta, kad atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą, pats slaugos faktas (Akte nurodytas kaip objektyvi priežastis, dėl kurios buvo atliktas 2015 m. vasario 2 d. patikrinimas) ir kartu tinkamas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytų pareiškėjos pareigų (pareiškėjai D. M. buvo išaiškintos globėjo, turto administratoriaus teisės ir pareigos) vykdymas nebuvo paneigtas. Drauge nebuvo paneigti ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyti piniginės socialinės paramos pagrindai (jeigu asmuo įstatymų nustatyta tvarka paskirtas pripažinto neveiksniu asmens globėju).

Dėl atsakovo atsiliepime pateiktų motyvų, susijusių su tuo, kad pareiškėja „tiek gaunamomis piniginėmis išmokomis, tiek turtu (jei toks yra) gali disponuoti“, teismas pastebėjo, kad CK 4.242 straipsnio 2 dalis numato, kad administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti. Taip pat CK 4.243 straipsnio 1 dalis numato, kad administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams.

Protokole taip pat nurodoma, kad pareiškėja apskaičiuotą permoką UAB „Šiaulių vandenys“ yra sumokėjusi, tačiau su AB „Šiaulių energija“ sudarė skolos grąžinimo sutartį; dėl socialinės pašalpos grąžinimo jokio susitarimo nėra. Matyti, kad nėra nurodomas joks juridinis pagrindas (vertinimas) dėl aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių. Protokolas parengtas tik vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad rengiant Protokolą (ir nurodant, kad dėl socialinės pašalpos grąžinimo jokio susitarimo nėra) nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja 2015 m. sausio 29 d. prašyme dėl pašalpos skyrimo (tęsimo) nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl manomo neteisingo kompensacijos ir socialinės pašalpos perskaičiavimo.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja 2015 m. sausio 29 d. sudarė su AB „Šiaulių energija“ įsiskolinimo mokėjimo sutartį kompensacijai už būsto šildymą ir karštą vandenį gauti, kuria įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti po 20 eurų (nuo 2015 m. vasario 1 d.), t. y. atitiko Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Protokole ir Sprendime nebuvo aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, nepateikta individuali argumentacija, motyvų išdėstymas nėra aiškus ir pakankamas, t. y. Protokolas ir Sprendimas yra neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismas rėmėsi VAĮ 8 straipsnio 3 dalimi. Atkreiptas dėmesys, kad Sprendimą pasirašo vyresnioji socialinių reikalų specialistė ir socialinių išmokų vyriausioji specialistė. Įvertinus Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigybės aprašymo IV skyriuje numatytas funkcijas, nustatyta, kad sprendimų priėmimo funkcija nėra numatyta. Šiuo atveju Sprendimą pasirašė vyresnysis specialistas, kuriam nėra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimą taip pat pasirašė socialinių išmokų vyriausioji specialistė, kuriai Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vyriausiojo socialinių išmokų specialisto pareigybės aprašymo 4.1 punktu suteikiama teisė priimti sprendimus dėl socialinių bei šalpos išmokų ir kompensacijų skyrimo ar jų mokėjimo nutraukimo, negalima konstatuoti, kad būtent šis pažeidimas daro Sprendimą neteisėtu.

Teismas taip pat rėmėsi VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi. Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 9 d. rašto Nr. (28.4.40)SSP-440 „Dėl pinginės socialinės paramos neskyrimo“ matyti, kad prie rašto skundžiami aktai nėra pridedami, taip pat matyti, kad aptariamas tik Komisijos priimtas sprendimas ir neinformuojama apie kitą skundžiamą aktą, t. y. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3619. Tokia praktika laikyta ydinga ir prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytai asmens informavimo tvarkai apie jam skirtą arba jo teisėms ir pareigoms tiesioginį poveikį turintį individualų aktą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė atsakovo dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-653-552/2015, kurioje ginčas taip pat buvo keliamas dėl sprendimo, kuriuo neskirta piniginė socialinė parama, pažymėjo, kad atsakovas, nepakankamai individualiai spręsdamas susidariusią situaciją, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia bei išvengti skurdo spąstų, o tuo pačiu pažeidė ir visuotinai pripažintinus teisingumo ir protingumo teisės principus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo priimtas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. posėdžio protokolas Nr. PRP-5 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. 3619 neatitinka nurodytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų privalomų reikalavimų, todėl yra neteisėti iš esmės ir naikintini.

III. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 136–139).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad priimant sprendimą, Šiaulių apylinkės teismo sprendimuose pateiktais duomenimis ir faktais neturėjo pagrindo abejoti. Atsakovas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad gyvena viena, ir tuo pagrindu kurį laiką gaudavo socialinę pašalpą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas teikė pirmenybę informacijai, pateiktai pačios pareiškėjos Šiaulių apylinkės teismui, o ne pareiškėjos paaiškinimui, kad Šiaulių apylinkės teismui pateikta neteisinga ir išgalvota informacija. Atkreipia dėmesį, kad Socialinės paramos skyrius, tikrindamas pareiškėjos gyvenimo sąlygas ir surašydamas buities tyrimo aktus, niekada specialiai neieškojo sugyventinio ir apie tariamai galimą sugyventinį sužinojo tik iš pareiškėjos pateiktų Šiaulių apylinkės teismo sprendimų.

Tvirtina, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Sprendime yra nurodytas įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis socialinė parama nebuvo skirta, nurodant ir šios nuostatos ištrauką, kad pareiškėjui būtų aiškios neskyrimo priežastys, taip pat ir apskundimo tvarka.

Nurodo, kad Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 9 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-440 pareiškėja informuota apie priimtą Sprendimą ir apskundimo tvarką. Informavo, kad protokolinis sprendimas nėra siunčiamas pareiškėjams, remiantis protokoliniu sprendimu yra priimamas sprendimas, kuris ir siunčiamas pareiškėjui.

Pareiškėja D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 144–147).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas smulkiai ir išsamiai aptarė visas byloje nustatytas aplinkybes ir faktus, nurodė savo argumentus, remdamasis Įstatymo nuostatomis, teisingai jas aiškino ir taikė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pabrėžia, kad D. M. teikė atsakovui prašymą-paraišką ir prie jo priedus, teisingai nurodydama apie save visas reikšmingas aplinkybes, nenuslėpė nei vieno fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. posėdžio protokolo Nr. PRP-5 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčijami Protokolas ir Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų privalomų reikalavimų, todėl yra neteisėti iš esmės, pareiškėjos skundą patenkino ir juos panaikino. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog ginčijami aktai yra teisėti ir atitinkantys VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja D. M. 2015 m. sausio 29 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. 5029 (b. l. 14–17) kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydama skirti jai socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją, geriamojo vandens išlaidų kompensaciją nuo sausio mėn. iki balandžio mėn. Skundžiamame Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 25 d. posėdžio protokole Nr. PRP-5 (b. l. 36) nurodyta, kad pareiškėja globoja J. A.; pareiškėjos teigimu, ji gyvena viena, nors teismo buvo paskirta neveiksnios J. A. globėja kaip jos šeimos narys, t. y. sūnaus sugyventinė; apskaičiuotą permoką UAB „Šiaulių vandenys“ yra sumokėjusi, tačiau su AB „Šiaulių energija“ sudarė skolos grąžinimo sutartį; dėl socialinės pašalpos grąžinimo jokio susitarimo nėra. Nutarta neskirti piniginės socialinės paramos nuo 2015 m. sausio 1 d. vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, remdamasis Paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. protokolu Nr. PRP-5, priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3619 (b. l. 37) neskirti socialinės pašalpos (pagrindinė dalis) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. Sprendime nurodoma neskyrimo priežastis: „vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu (pateikta nevisa ar neteisinga informacija teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti arba per mėnesį nepranešta apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 9 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-440 pareiškėja buvo informuota apie piniginės socialinės paramos neskyrimą (b. l. 38). Šiame rašte nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu pareiškėjos prašymas buvo apsvarstytas Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. posėdyje ir šios komisijos sprendimu socialinė parama nuo 2015 m. sausio 1 d. neskirta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje ne kartą pažymėta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia tai, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Kadangi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Ginčijamuose Protokole ir Sprendime nurodytas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 redakcija) nustatė, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos arba 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą bendrai gyvenantiems asmenims, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šių punktų nuostatų nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė, negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama arba piniginės socialinės paramos permoka buvo grąžinta ar asmens raštu pateiktu sutikimu yra išskaičiuojama (grąžinama) dalimis daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį. Jeigu nėra šiame punkte nurodytų išimčių, socialinė pašalpa skiriama vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Pagal Įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 25 straipsnio 2 punktą piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, o pagal 3 punktą – per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime nurodytos abi socialinės paramos neskyrimo priežastys, įvardijant jas kaip alternatyvias (pareigos, numatytos Įstatymo 25 straipsnio 2 punkte arba 3 punkte, neįvykdymas), t. y. nenurodant konkrečios priežasties (kokia pareiga šiuo atveju nebuvo įvykdyta), nors, kaip minėta, asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Protokole taip pat aiškiai neįvardintas socialinės paramos neskyrimo pagrindas, o tik išvardintos nustatytos aplinkybės.

Taip pat pažymėtina, kad iš atsakovo sudarytų dokumentų turinio nėra galima suprasti, kokia poveikio priemonė taikyta pareiškėjai: piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams (piniginė socialinė parama) yra pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams Įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 2 str. 11 d.). Piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa bei būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (Įstatymo 5 str.), į kurias teisės nustatytos skirtingose Įstatymo normose (Įstatymo 6 ir 7 str.). Nagrinėjamu atveju Protokole nurodoma, kad nutarta neskirti piniginės socialinės paramos, Sprendime – kad neskiriama socialinė pašalpa (pagrindinė dalis), o 2015 m. vasario 9 d. rašte Nr. (28.4.40)SSP-440 vėlgi nurodyta, kad neskirta socialinė parama. Dėl šių aktų prieštaringumo nėra aišku, ar pareiškėjai nuspręsta neskirti tik socialinės pašalpos, ar piniginės socialinės paramos apskritai, t. y. ne tik socialinės pašalpos, bet ir kompensacijų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Protokolas ir Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintini kaip neteisėti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad savarankišku skundo administraciniam teismui dalyku negali būti viešojo administravimo subjekto vientisos (vienos) administracinės procedūros metu priimami tarpiniai (procedūriniai) dokumentai, kurie atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje bei kuriais tik siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, tačiau kurie tiesiogiai nėra susiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl minėtų priežasčių šie dokumentai paprastai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundė ne tik Sprendimą, tačiau ir Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos posėdžio protokolą. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T-24 patvirtintų Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašo 20 punktas nustato, kad pareiškėjams pateikus motyvuotus prašymus, turėdama surašytus pareiškėjo buities gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus, Šiaulių miesto savivaldybės paramos teikimo komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, priima sprendimus dėl socialinės pašalpos skyrimo bendrai gyvenantiems ir vieniems gyvenantiems asmenims. Kadangi skundžiamu Protokolu ši komisija, kurios nuostatai nagrinėjamoje šioje byloje nėra pateikti, ne siūlė, ne patarė neskirti socialinės paramos ar tik konstatavo esant tam tikrus faktus, o, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, nutarė neskirti socialinės paramos nuo 2015 m. sausio 1 d., Protokolas šiuo atveju nevertintinas kaip tarpinis (procedūrinis) dokumentas.

Pažymėtina, jog toks Sprendimo ir Protokolo panaikinimas dėl jų nepagrįstumo iš esmės reiškia, kad pareiškėjos prašymas turi būti iš naujo vertinamas priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet vien šis panaikinimas nesuponuoja, kad toks pareiškėjos prašymas turi būti tenkinamas.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Virginija Volskienė