634692a077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-291/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00793-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. G.,

pareiškėjo atstovui advokatui Eimantui Šriupšai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus pataisos namams dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. skundu (b.l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus − kalėjimo, 5 000 Lt neturtinės žalos, padarytos dėl neteisėtų šios institucijos pareigūnų veiksmų.

Nurodė, kad 2010 m. vasario 23 d. Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai pateikė prašymą, kuriuo prašė paskirti jį laisvės atėmimo bausmę atlikti ne į Marijampolės pataisos namus (nes ten iš kitų nuteistųjų asmenų grėsė realus pavojus gyvybei), o į Vilniaus 2-uosius pataisos namus. Kauno tardymo izoliatoriuje į šį prašymą iš esmės buvo atsižvelgta − laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas buvo nukreiptas atlikti ne į Marijampolės pataisos namus, o į Vilniaus 2 pataisos namus. Pareiškėjui būnant Kauno tardymo izoliatoriuje, Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžiu jam paskyrė bausmę, bei kardomąją priemonę − suėmimą.

Taigi iki įsiteisės Kauno miesto apylinkės teismo naujai priimtas 2010 m. vasario 19 d. nuosprendis, pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą. Vėliau iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo jis buvo etapuotas ne į Vilniaus 2 pataisos namus, o dėl jam nežinomų priežasčių – į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas su tokiu Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų sprendimu perkelti jį į Marijampolės pataisos namus kategoriškai nesutiko ir tai nurodė Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijai, kurios taip pat prašė susisiekti su Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnais ir išsiaiškinti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, susijusių su jo etapavimu ne į Marijampolės pataisos namus, o į Vilniaus pataisos namus.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija šio prašymo netyrė, su Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnais nesusisiekė ir pareiškėją neteisėtai, t. y. dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, neatsižvelgdama į reiškiamus prašymus, etapavo į Marijampolės pataisos namus. Pažymėjo, jog žalą kildina, visų pirma, iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus − kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, tiksliau iš to, kad neteisėtai, neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, buvo etapuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Marijampolės pataisos namus.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, konvojuojant jį į Marijampolės pataisos namus, pagrindžia Marijampolės pataisos namų 2010 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 20/07-91, iš kurio turinio akivaizdu, kad į Marijampolės pataisos namus jis buvo pristatytas 2010 m. kovo 25 d. Nurodė, jog Įskaitos skyriaus viršininkė I. S. nustatė, kad nuosprendis neįsiteisėjęs, o jis nesutiko atlikti bausmę iki nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalimi, artimiausiu konvojumi jis buvo išvežtas atgal į Lukiškių tardymo izoliatorių − kalėjimą.

Pabrėžė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė dar ir tuo, kad pastarieji nesiėmė aktyvių veiksmų ir nemėgino pagal reiškiamus prašymus susisiekti su Kauno tardymo izoliatoriaus administracija. Visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo išsakytus argumentus, kad į Marijampolės pataisos namus negali būti etapuojamas, nes ten gresia pavojus gyvybei, bei kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija iš esmės jau yra ištyrusi šias aplinkybes bei nusprendusi neetapuoti į Marijampolę, o laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus 2 pataisos namuose.

Todėl dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, baime ir nepatogumais, kuriuos patyrė po to, kai buvo neteisėtai konvojuotas į Marijampolės pataisos namus, o vėliau − paskyrus nuobaudą (patalpinimą į baudos izoliatorių-karcerį, kurią gavo, siekdamas išvengti bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose paskirtame būryje). Pažymėjo, kad baudos izoliatoriuje Marijampolės pataisos namuose išbuvo 7 dienas. Ten negalėjo rašyti laiškų, teko būti su žmonėmis, kurie jį ignoravo, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo ženkliai geresnės sąlygos, ten negrėsė pavojus gyvybei ir sveikatai, galėjo rūkyti, buvo skiriami pasimatymai, galėjo skambinti ir kita.

Padarė išvadą, jog buvo pažeistos jo teisės, jis patyrė fizinę žalą, buvo sukeltas dvasinis skausmas, stresas, emocinė depresija, didžiulis diskomfortas, patirtas pažeminimas ir visa tai pakenkė jo sveikatai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b.l. 39–40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomas kaip suimtasis, kol įsiteisės Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendis. 2010 m. kovo 22 d. R. G. pasirašė sutikimą, kad, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsniu, sutinka atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje iki jo byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (iki nuosprendžio įsiteisėjimo). Atsižvelgiant į šį pareiškėjo sutikimą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsniu bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 4/07-97 1.5 punkto ir 9 punkto nuostatomis, R. G. paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus. Nurodė, jog rekomendacijoje dėl R. G. skyrimo į pataisos namus Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas G. L. pažymėjo, kad pareiškėjas gali vykti į Kybartų pataisos namus, tačiau atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodymą (žodinį), rekomenduojama R. G. išvežti į Marijampolės pataisos namus. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas neturėjo jokių duomenų apie tai, kad iki R. G. etapavimo į Marijampolės pataisos namus 2010 m. kovo 25 d. jis būtų pareiškęs prašymą jį nukreipti atlikti bausmę kituose pataisos namuose. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad jo etapavimas į Marijampolės pataisos namus buvo neteisėtas dėl to, kad jis buvo etapuotas dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, yra nepagrįsti. Pareiškėjas pasirašė sutikimą atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o esant tokiam sutikimui, nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti. Taigi, Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pareiškėją etapavo teisėtai ir galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pabrėžė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančių teisės aktų nuostatomis, ir nėra jokio pagrindo nustatyti jų neteisėtą veikimą ar neveikimą pareiškėjo R. G. atžvilgiu. Taigi, nesant būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, nėra pagrindo ir atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu (b.l. 80–84) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog byloje analizuojama situacija dėl R. G. patirtos neturtinės žalos, susijusios su tariamai neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo veiksmais, atlyginimo. Bylos dalykas – neturtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, buvimas, ir, nustačius jos buvimą, priteistinos neturtinės žalos dydis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.263 str. 1 d., 6.246 – 6.249, 6.271 str.) ir pažymėjo, jog neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, o neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, padarė išvadą, jog sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) pareigūnai, neatsižvelgdami į jo išsakytus argumentus, jog į Marijampolės pataisos namus negali būti etapuojamas, nes ten gresia pavojus jo gyvybei ir sveikatai, etapavo jį būtent į Marijampolės pataisos namus.

Taip dėl nurodytų neteisėtų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, baime ir nepatogumais, kuriuos patyrė po to, kai buvo neteisėtai etapuotas į Marijampolės pataisos namus, o vėliau − paskyrus nuobaudą (patalpinimą į baudos izoliatorių-karcerį, kurią gavo siekdamas išvengti bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose paskirtame būryje). Šiuose pataisos namuose negalėjo rašyti laiškų, teko būti su žmonėmis, kurie jį ignoravo, o tuo tarpu Lukiškių TI-K buvo ženkliai geresnės sąlygos, ten negrėsė pavojus gyvybei ir sveikatai, galėjo rūkyti, buvo skiriami pasimatymai, galėjo skambinti ir kita.

Dėl visa to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jis patyrė fizinę žalą, buvo sukeltas dvasinis skausmas, stresas, emocinė depresija, didžiulis diskomfortas, patirtas pažeminimas ir visa tai pakenkė jo sveikatai. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo argumentais, nes jis nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, t. y. atliko kokius nors tyčinius neteisėtus veiksmus, kuriais siekė prieš jo valią etapuoti į Marijampolės pataisos namus. Nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 23 d.

Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai pateikė prašymą, kuriuo prašė paskirti jį laisvės atėmimo bausmę atlikti ne į Marijampolės pataisos namus (nes ten iš kitų nuteistųjų asmenų grėsė realus pavojus gyvybei), o į Vilniaus 2-uosius pataisos namus. Nurodė, jog ant šio prašymo yra pareiškėjo parašas su tokiu užrašu: „man viskas yra išaiškinta žodžiu. Raštiško atsakymo nereikalauju“. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K 2010 m. kovo 22 d. parašė sutikimą, kad, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 315 straipsnio nuostatomis, sutinka atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (iki nuosprendžio įsiteisėjimo).

Remiantis šiuo sutikimu, buvo parengta Psichologinės ir Sveikatos priežiūros tarnybų rašytinė rekomendacija. Remdamasis BPK 315 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius įsakymu Nr. 4/07-97 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1.5, 9 punktais, padarė išvadą, jog atsakovas, priimdamas sprendimą etapuoti R.

G. į Marijampolės pataisos namus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Kadangi teisės aktai numato, kad prieš pradedant vykdyti nuosprendį, jei yra paduotas apeliacinis skundas, būtinas raštiškas nuteistojo noras pradėti atlikti bausmę, kol bus išnagrinėtas jo apeliacinis skundas, o šiuo atveju toks pareiškėjo raštiškas sutikimas buvo, teisme jis patvirtino, kad rašė šį sutikimą, atsakovas turėjo teisę parengti rekomendaciją dėl jo skyrimo į pataisos namus. Pabrėžė, jog konkrečius pataisos namus nuteistajam parenka kardomojo kalinimo vietos administracija (Lukiškių TI-K), atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Pažymėjo, kad nuteistųjų siuntimas į konkrečius pataisos namus yra administracijos diskrecijos teisė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisėto etapavimo į Marijampolės pataisos namus dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, yra nepagrįsti. Pareiškėjas pasirašė sutikimą atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o esant tokiam sutikimui, nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti (BPK 315 str. 2 d.). Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai, kad Marijampolės pataisos namų administracijai sužinojusi, jog nėra įsiteisėjęs nuosprendis, pareiškėjas artimiausiu konvojumi buvo grąžintas į Lukiškių TI-K, neatitinka tikrovės. Nurodė, kad byloje pateiktas Marijampolės pataisos namų 2010 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 20/07-91, iš kurio turinio akivaizdu, jog Įskaitos skyriaus viršininkė I.

S., išsiaiškinusi, kad nuosprendis neįsiteisėjęs, o pareiškėjas nesutinka atlikti bausmės iki nuosprendžio įsiteisėjimo, vadovaujantis BPK 315 straipsnio 2 dalimi, artimiausiu konvojumi grąžino atgal į Lukiškių TI-K. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareigūnai, pasikeitus pareiškėjo nuomonei, atsižvelgė į jo norą, gerbė jo teises ir išreikštą valią. Padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančių teisės aktų nuostatomis, ir nėra jokio pagrindo nustatyti jų neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjo R. G. atžvilgiu.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 98–100), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo išvada, jog nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai. Pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus šiuo atveju įrodo tai, kad prieš nuspręsdami etapuoti pareiškėją į Marijampolės pataisos namus, Lukiškių TI-K pareigūnai nesiėmė aktyvių veiksmų, tinkamai neįvertino pareiškėjo asmens byloje esančių duomenų ir nemėgino, remiantis pareiškėjo reiškiamais prašymais, susisiekti su Kauno tardymo izoliatoriaus administracija. Be to, visiškai nebuvo atsižvelgta į jo išsakytus argumentus, kad jis negali būti etapuojamas į Marijampolės pataisos namus dėl ten jam gresiančio pavojaus gyvybei, tuo tarpu Kauno tardymo izoliatoriaus administracija jau iš esmės yra išsiaiškinusi šias aplinkybes ir nusprendusi jo neetapuoti į Marijampolę, o skirti jį atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-uose pataisos namuose.

2. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog Lukiškių TI-K pareigūnai konsultavosi dėl to, į kurią pataisos įstaigą turi būti konvojuojamas pareiškėjas, su Kalėjimų departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), nors paprastai tai nėra atliekama. Nevertinta ir kokią galią turi pateikta žodinė rekomendacija konvojuoti jį į Marijampolės pataisos namus. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į Taisyklių 9 punkto nuostatas, neaišku, kodėl Lukiškių TI-K pareigūnai vadovavosi žodine, o ne rašytine Departamento rekomendacija, todėl daro išvadą, jog jis buvo konvojuotas į Marijampolės pataisos namus, nesilaikant Taisyklių 9 punkto reikalavimų.

3. Pabrėžia, jog nors jis išreiškė savo sutikimą būti konvojuojamu į pataisos namus, tačiau pagrįstai manė, kad bus atsižvelgta į jo prašymus nekonvojuoti jo į Marijampolės pataisos namus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus − kalėjimo, 5 000 Lt neturtinės žalos, padarytos dėl neteisėtų šios institucijos pareigūnų veiksmų, atlyginimui pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra nustatytos visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, pareiškėjo skundo netenkino.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo atveju būtina nustatyti privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. turi būti nustatyti neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jų pagrindu atsiradusios neturtinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pateiktą teisės normų aiškinimą ir jų pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl papildomai dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepasisakys.

Pareiškėjas teigia, jog neturtinė žala jam buvo padaryta, jį Lukiškių TI-K administracijai skiriant atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus, nors jis, bijodamas dėl savo gyvybės, sveikatos, buvo išreiškęs nesutikimą ten būti perkeltas. Pabrėžia, jog minėtas jo perkėlimas buvo atliktas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Ginčui aktualios BPK redakcijos 315 straipsnio 2 dalis nustatė, kad nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka.

Byloje pateiktas R. G. 2010 m. kovo 22 d. sutikimas, vadovaujantis BPK 315 straipsniu, atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (iki nuosprendžio įsiteisėjimo) (b.l. 41). Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė būtent nurodytoje teisės normoje reglamentuojama situacija. Kitaip tariant, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje nustatytas teisėtas pagrindas, sudaręs prielaidas pareiškėjui pradėti atlikti bausmę iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnis nustatė, jog į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 4/07-97 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1 punktas nustatė nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skyrimo į pataisos įstaigas tvarką. Remiantis Taisyklių 1.5 punktu, į Alytaus pataisos namus, Vilniaus 2-uosius pataisos namus, Pravieniškių 3-iuosius pataisos namus ir Marijampolės pataisos namus skiriami pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Taisyklių 9 punktas nustatė, jog, skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių taisyklių 1.5 punktą, atsižvelgiama į tardymo izoliatorių Vidaus tyrimų, Psichologinės ir Sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas.

Kaip matyti iš nurodytų teisės normų, konkrečios pataisos įstaigos parinkimas priskirtas kardomojo kalinimo vietos administracijos diskrecijai, o ši teisė turi būti įgyvendinama, be kita ko, atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintą tvarką. Bylos medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų tarnyba, Psichologinė tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnyba, sutinkamai su Taisyklių 9 punkto nuostatomis, pateikė savo rekomendacijas dėl pareiškėjo skyrimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, į šias rekomendacijas atsižvelgta, priimant sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo atlikti laisvės atėmimo bausmę į konkrečius pataisos namus (b.l. 42).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nuteistąjį R. G. skirti atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus nuspręsta, laikantis teisės aktų reikalavimų. Byloje nenustatytos aplinkybės, paneigiančios šią išvadą, o pareiškėjas taip pat nepateikė konkrečių argumentų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog kardomojo kalinimo vietos administracija jai suteiktą diskrecijos teisę parinkti konkrečią pataisos įstaigą įgyvendino netinkamai.

Taip pat pažymėtina, jog nors byloje yra pateikti pareiškėjo 2010 m. vasario 23 d. prašymas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui (b.l. 13–14) ir 2010 m. vasario 25 d. prašymas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriui (b.l. 35–36), kuriais pareiškėjas prašė jį skirti bausmę atlikti Vilniaus 2-uose pataisos namuose, ši aplinkybė pati savaime nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatas, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, kad būtent Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai. Analogiškai vertintini ir pareiškėjo argumentai dėl to, kad ankstesniu sprendimu jis jau buvo paskirtas atlikti bausmę Vilniaus 2-uose pataisos namuose. Pastebėtina ir tai, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui atvykus į Marijampolės pataisos namus (2010-03-25), kitą dieną Įskaitos skyriaus viršininkei išsiaiškinus, kad pareiškėjas nebesutinka atlikti bausmės iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jis artimiausiu konvojumi buvo išvežtas į Lukiškių TI-K (b.l. 11). Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jau buvo davęs sutikimą pagal BPK 315 straipsnio 2 dalį, papildomai patvirtina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas ir kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, į jo pageidavimus buvo siekiama atsižvelgti.

Nustatytos aplinkybės ir taikytinos teisės aktų nuostatos patvirtina, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K, jo darbuotojai elgėsi ne taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymus. Kitaip tariant, byloje nėra nustatytas vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – egzistavimas, kas sudaro savarankišką pagrindą netenkinti pareiškėjo skundo.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrįsdamas žalos jam padarymo faktą. Nors, siekiant nustatyti neturtinės žalos padarymo faktą, neturi būti pateikiami tokie patys įrodymai, kaip ir įrodinėjant turtinės žalos atsiradimą, neturtinės žalos atsiradimas negali būti grindžiamas išimtinai abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pateikia tik prielaidomis pagrįstus argumentus, teigdamas, kad jis, paskyrus atlikti bausmę Marijampolės pataisos namuose, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Pabrėžtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nuteistojo teisėto perkėlimo į kitus pataisos namus faktas, net ir tuo atveju, jei jis perkeltajam sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą (byla Nr. A146-767/2008). Nors šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl neturtinės žalos, padarytos šiek tiek kitokio pobūdžio pareigūnų veiksmais, atlyginimo klausimas, atsižvelgiant į viešosios atsakomybės instituto teisinę prigimtį, bylos aplinkybes, šioje byloje taip pat yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjo skyrimas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus, kai toks skyrimas neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, nors galimai ir sukėlė pareiškėjui neigiamų emocijų, pareiškėjui nepateikus papildomų argumentų ir įrodymų, negali būti vertinamas kaip sukėlęs pareiškėjui neturtinę žalą. Galiausiai nurodytina ir tai, jog net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo teiginiai dėl gyvenimo sąlygų skirtumo Marijampolės pataisos namuose ir Vilniaus 2-uose pataisos namuose būtų pagrįsti įrodymais, jie per se taip pat nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Taigi, darytina išvada, jog nenustatytas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtais veiksmais padarytos žalos – egzistavimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nenustatytos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, todėl atsakovui nekilo pareiga atlyginti pareiškėjui jo prašoma neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo R. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė