2021-02-24 Nr. AB-3985-3-61-3-00497-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1879-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00497-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Asstra Associated Traffic AG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Asstra Associated Traffic AG“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-15(7-153/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1A-233 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 18KP-11-500 (toliau – ir Vilniaus TM sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis nesutinka su Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos išvada, kad pareiškėjas pažeidė tranzito procedūros vykdytojo pareigas, numatytas 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK), 233 straipsnio 1 dalyje, nes Belgijos ir Prancūzijos muitinės administracijos nepatvirtino dalies prekių, gabentų pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo tranzito deklaracija), pristatymo gavėjui. Aiškinant SMK 233 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, būtina atsižvelgti į šios teisės normos formuluotę, kuri suponuoja, kad šioje normoje nurodyti reikalavimai dėl muitinės taikomų prekių indentifikavimo priemonių išsaugojimo yra neatsiejama reikalavimo pristatyti visas prekės dalis, t. y. nei vienas iš šių reikalavimų negali būti taikomas atskirai nuo kito.

Aplinkybė, jog Belgijos muitinės paskirties įstaiga savo spaudu patvirtino tik vieną CMR važtaraštį, nepaneigia viso krovinio paskirties muitinės įstaigai pristatymo fakto, nes tranzito krovinį gabenusi transporto priemonė AK 3522-4//A5252B-4 į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista išvykimo muitinės įstaigos uždėta plomba Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad po visų prekių pristatymo paskirties muitinės įstaigai Belgijoje (BE204000), Prancūzijos muitinės administracija nepatvirtino dalies prekių, skirtų Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre, pristatymo gavėjui, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas paėmė prekes iš muitinės priežiūros ir netinkamai įvykdė procedūros vykdytojo pareigas.

SMK 233 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai, o ne kaip teigia Komisija – prekių gavėjui. Siekdamas tranzito procedūros užbaigimą pagrįsti įrodymais, atitinkančiais 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/213, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir SMK ĮT) 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pateikė CMR važtaraščių kopijas su prekių gavėjų spaudais ir su Belgijos muitinės (BE204000) spaudu, iš kurio aiškiai matyti, kad tranzitu gabentos prekės 2018 m. liepos 18 d. buvo prieinamos paskirties muitinės įstaigai ir tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, pareigos pasibaigė ir tranzito procedūra laikytina baigta.

2.2. Skolos muitinei atsiradimo vietos nustatymo taisyklės įtvirtintos SMK 87 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje pateikiama 77, 78 ir 81 straipsniuose nurodyta muitinės deklaracija ar reeksporto deklaracija. Visais kitais atvejais skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Jeigu tos vietos nustatyti neįmanoma, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje muitinė pripažįsta, kad dėl situacijos, kurioje yra atitinkamos prekės, atsirado skola muitinei. Ginčo tranzito deklaracijoje deklaruotos prekės 2018 m. liepos 18 d. ne tik buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai Belgijoje, bet ir perduotos prekių gavėjai – Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre. Tai reiškia, kad skolos atsiradimą lemiantys veiksmai (prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, jeigu toks apskritai buvo) negalėjo būti įvykdyti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. Skolos muitinei atsiradimą lemiantys veiksmai galėjo būti įvykdyti tik Belgijoje arba Prancūzijoje, todėl Vilniaus TM teiginys, kad šiuo atveju neįmanoma nustatyti vietos, kurioje įvykdyti skolos atsiradimą lemiantys veiksmai, yra nepagrįstas. Skola muitinei atsirado ne Vilniaus TM veiklos zonoje, be to, į Belgiją išvežtų prekių pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) negali būti priskiriamas Lietuvos biudžetui, todėl šias prekes apmokestinti PVM Lietuvoje Vilniaus TM neturėjo teisinio pagrindo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2016 m. birželio 2 d. sprendime sujungtose bylose C‑226/14 ir C‑228/14 taip pat yra pasakyta, kad importo PVM negali būti taikomas tranzitu gabenamoms prekėms, kurios nepateko į konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės ekonominę apyvartą.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjo skundo argumentas, jog visos prekės buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai Belgijoje, yra nepagrįstas, neatitinka kilusiame ginče nustatytų faktinių aplinkybių, nes Belgijos ir Prancūzijos muitinės administracijos patvirtino tik dalies prekių (347 kg), gabentų pagal ginčo tranzito deklaraciją, pristatymą gavėjui Belgijoje. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini) į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista plomba Nr. (duomenys neskelbtini), apskritai nelaikytina reikšminga kilusiam ginčui, nes Sąjungos tranzito procedūra Nacionalinės tranzito kontrolės priemonėmis užbaigta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad krovinys į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista muitinės plomba.

3.2. Atsižvelgiant į tai, kad nei Belgijos, nei Prancūzijos muitinės administracijos nepateikė jokios informacijos apie prekių dalies (10 464,648 kg) pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar prekių pristatymą gavėjui Strasbūre, o pareiškėjas nepateikė kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, nurodytų SMK ĮT 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl teisingai konstatuota, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjas, būdamas tranzito procedūros vykdytojas, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei.

3.3. Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl skolos muitinei atsiradimo vietos, nes SMK 87 straipsnio 1 dalies 2 pastraipoje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prekėms įforminta muitinės procedūra nėra baigta, arba baigta su pažeidimais ir jeigu tos vietos negalima nustatyti per nustatytą laikotarpį, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra. Nagrinėjamu atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros konkreti vieta nėra nustatyta, todėl, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, laikytina, kad skola atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Vilniaus TM atsiliepime išdėstė iš esmės analogiškus argumentus kaip Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymėjo, kad Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos sprendimai yra priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo mokestinės prievolės (326 Eur muito, 1 798 Eur PVM, 187 Eur PVM delspinigių, paskirtos 213 Eur baudos) muitinei už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal ginčo tranzito deklaraciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 16 d. Vilniaus TM Raigardo kelio poste įvairių rūšių prekėms pagal 2018 m. liepos 9 d. sąskaitas – faktūras Nr. 8-1, Nr. 8-2, Nr. 8-3 (25 vietos, bendras bruto svoris 14 990 kg) įformino Sąjungos tranzito procedūrą pagal 2018 m. liepos 16 d. ginčo tranzito deklaraciją, kurioje 1-mos (10 465 kg) ir 3-os (4 178 kg) pozicijų prekės buvo skirtos skirtingose Prancūzijos vietovėse esantiems gavėjams, 2-os pozicijos prekės (347 kg) – Belgijoje esančiam gavėjui. Įformintos tranzito procedūros vykdytojas – „Asstra Asociated Traffic AG“ turintis leidimą naudoti Bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui.

Leidimo bei jo pagrindu išduotų sertifikatų duomenys užregistruoti Garantijų valdymo sistemoje (toliau – ir GVS) – (duomenys neskelbtini). Paskirties muitinės įstaiga – Belgijos muitinės postas Briussel de Dauanekantrool (BE204000). Tranzito procedūros įvykdymo terminas – 2018 m. liepos 23 d. Vilniaus TM 2018 m. rugpjūčio 1 d. Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NTKS) programinės įrangos pagalba išsiuntė prašymą atlikti tyrimą paskirties muitinės įstaigai Belgijoje. Paskirties šalies muitinės kompetentinga institucija programinės įrangos pagalba 2018 m. rugpjūčio 1 d. pateikė atsakymą, nurodžiusi atsakymo kodą „1“ (apie gabenimą paskirties vietoje nežinoma).

Kadangi gauta informacija nepatvirtino, kad prekės iki 2018 m. liepos 23 d. buvo pateiktos paskirties įstaigai, Vilniaus TM apie tai raštu Nr. (8.1/03)-2V-13217 (2018 m. rugpjūčio 8 d.) informavo procedūros vykdytoją, prašydama pateikti alternatyvius dokumentus, nurodytus SMK ĮT 312 straipsnio 1, 2 dalyse. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 d. pateikė minėto krovinio vežimui išrašytų trijų CMR važtaraščių b/n, kurių 24 langelyje yra gavėjo antspaudas, kopijas. Vilniaus TM, remdamasi pateiktais dokumentais bei siekdama nustatyti prekių pateikimo Belgijos muitinės kontrolei faktą, per Muitinės departamentą kreipėsi į Belgijos muitinės administraciją (užklausos forma TC20A).

Kadangi tranzito deklaracijoje 1-mos ir 3-ios pozicijų prekės skirtos Prancūzijoje esantiems gavėjams, tokiu pačiu būdu buvo kreiptasi ir į Prancūzijos muitinės administraciją. Muitinė iš Prancūzijos muitinės administracijos 2019 m. vasario 22 d. gavo atsakymą dėl prekių, skirtų Prancūzijos gavėjams, kuriame patvirtintas prekių (CMR b/n 4 177,970 kg) pateikimas Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei Prancūzijos Respublikoje (Paryžius, (duomenys neskelbtini)). Kitos krovinio dalies (CMR b/n 10464,648 kg), skirtos Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos ((duomenys neskelbtini) Strasbūras), Prancūzijos muitinės administracija prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai nepatvirtino.

Belgijos muitinės administracija 2019 m. balandžio 16 d. pateikė informacinį pranešimą TC20A bei kitus dokumentus, patvirtinančius, kad šioje šalyje esančiam gavėjui Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei Briuselyje ((duomenys neskelbtini), Briuselis) skirtos prekės (CMR b/n 347,3 kg) buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai, o apie prekes, skirtas Prancūzijos gavėjams Paryžiuje ir Strasbūre, jokios informacijos nepateikė. Todėl Vilniaus TM atlikusi tyrimą nustatė, kad gabentos ne Sąjungos prekės, deklaruotos ginčo tranzito deklaracijos 1-moje pozicijoje, nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai Belgijoje, kadangi šios prekės ir nebuvo skirtos šios šalies gavėjui.

Prancūzijos muitinės kompetentinga institucija taip pat nepatvirtino, kad prekės skirtos Prancūzijoje esančiai Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre (2018 m. liepos 9 d. sąskaita – pro forma Nr. 8-1, bendras svoris 10 464,648 kg), buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ar gavėjui ir nėra duomenų, kad ginčo prekės išgabentos iš ES muitų teritorijos. Todėl už tinkamai neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą Vilniaus TM sprendimu procedūros vykdytoją pareiškėją pripažino skolininku muitinei, jo vardu įregistravo 326 Eur muito, 1 798 Eur PVM bei už padarytą pažeidimą skyrė 213 Eur baudą.

Muitinės departamentas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Vilniaus TM sprendimą patvirtino. Komisija 2020 m. sausio 27 d. sprendimu skundžiamą Muitinės departamento sprendimą taip pat patvirtino.

8. Teismas, analizuodamas tranzito procedūros pripažinimo įvykdytą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog pagal SMK 233 straipsnio 1 dalies (a) punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį, muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai. Vadovaujantis SMK 134 straipsnio 1 dalimi, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti tikrinamos. Ne Sąjungos prekės lieka muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas, arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos. Teismas taip pat vadovavosi SMK ĮT 312 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis alternatyviuosius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, SMK 79 straipsnio (Skolos muitinei atsiradimas dėl reikalavimų nesilaikymo) 1 dalies a punktu. Teismas atkreipė dėmesį, kad SMK ĮT 312 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotam gavėjui, kaip nurodyta Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte.

9. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas, nustatęs, jog Vilniaus TM kaip išvykimo muitinės įstaiga NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo apie tai, kad prekės, gabenamos pagal ginčo tranzito deklaraciją, buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, taip pat įvertinęs Belgijos bei Prancūzijos muitinių administracijos pateiktą informaciją dėl pareiškėjo pateiktų alternatyvių įrodymų (CMR važtaraščių, patvirtinančių prekių gabenimą), t. y. kad nei Belgijos muitinės administracija, nei Prancūzijos muitinės administracija nepatvirtino dalies prekių (bendras svoris 10 464,648 kg), skirtų Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre, pristatymą gavėjui, o pareiškėjui nepateikus kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, remiantis SMK 215 straipsnio 2 dalies ir 233 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, procedūros vykdytojas yra atsakingas už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, bei SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkto bei 3 dalies a punkto nuostatomis (skolininku muitinei laikomas asmuo, kuris turėjo vykdyti atitinkamas pareigas) pareiškėjas ginčo prekių (10 464,648 kg) atžvilgiu pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei ir nuo šios dalies prekių jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai sprendimu konstatavo, kad pagal ginčo tranzito deklaraciją vykdytą Sąjungos tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, muitinė negavo duomenų apie dalies prekių (10 646,648 kg) pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar šios dalies prekių pristatymą gavėjui, todėl nuo šios dalies prekių jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, padarė išvadą, kad sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas konstatavo, kad tiek Vilniaus TM, tiek Muitinės departamentas, tiek Komisija pilnai ištyrė pareiškėjo skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Aiškinant SMK 233 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, yra būtina atsižvelgti į šios teisės normos formuluotę, kuri suponuoja, jog šioje normoje nurodyti reikalavimai dėl muitinės taikomų prekių indentifikavimo priemonių išsaugojimo yra neatsiejama reikalavimo pristatyti visas prekes dalis, t. y. nei vienas iš šių reikalavimų negali būti taikomas atskirai nuo kito. Šio ginčo nagrinėjimo atveju tai reiškia, kad išvykimo įstaigai užplombavus krovinį muitinės plomba Nr. (duomenys neskelbtini) ir paskirties muitinės įstaigoje Belgijoje (BE204000) nenustačius, kad krovinys atvyko su pažeista muitinės plomba, laikytina, jog procedūros vykdytojas tinkamai įvykdė minėtą, SMK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą dėl visų prekių pristatymo paskirties muitinės įstaigai. Juo labiau, kad Belgijos muitinės administracija 2019 m. balandžio 12 d. raštu patvirtino tranzitu gabentų prekių pristatymą ir nenustatė, jog išvykimo muitinės įstaigos uždėta plomba Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažeista.

11.2. SMK 233 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai, o ne kaip teigia Komisija – prekių gavėjui. Pareiškėjas, siekdamas tranzito procedūros užbaigimą pagrįsti įrodymais, atitinkančiais SMK ĮT 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pateikė CMR važtaraščių kopijas su prekių gavėjų spaudais ir su Belgijos muitinės (BE204000) spaudu, iš kurio aiškiai matyti, kad tranzitu gabentos prekės 2018 m. liepos 18 d. buvo prieinamos paskirties muitinės įstaigai (BE204000). Tai reiškia, kad nuo šio momento pareiškėjo, kaip procedūros vykdytojo, pareigos pasibaigė ir tranzito procedūra baigta. Taigi aplinkybė, kad Belgijos paskirties muitinės įstaiga (BE204000) savo spaudu patvirtino tik vieną CMR važtaraštį, nepaneigia viso krovinio pristatymo paskirties muitinės įstaigai fakto, nes tranzitinį krovinį gabenusi transporto priemonė (duomenys neskelbtini) atvyko į paskirties muitinės įstaigą su nepažeista išvykimo muitinės uždėta plomba Nr. (duomenys neskelbtini), o tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad procedūros vykdytojas tinkamai įvykdė SMK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą dėl visų nepakeisto pavidalo prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad pareiškėjas, kaip procedūros vykdytojas, negalėjo paimti ir nepaėmė prekių iš muitinės priežiūros. Aplinkybė, kad po visų prekių pristatymo paskirties muitinės įstaigai (BE204000), Prancūzijos muitinės administracija nepatvirtino dalies prekių, skirtų Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre, pristatymo gavėjui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas paėmė prekes iš muitinės priežiūros ir netinkamai įvykdė procedūros vykdytojo pareigas.

11.3. Vilniaus TM netinkamai aiškina skolos atsiradimo vietos nustatymo taisykles ir visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog skolos muitinei atsiradimo vieta, kurioje galėjo įvykti skolos atsiradimą lemiantys veiksmai, yra visiškai aiški. Skolos muitinei atsiradimo vietos nustatymo taisyklės įtvirtintos SMK 87 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje pateikiama 77, 78 ir 81 straipsniuose nurodyta muitinės deklaracija ar reeksporto deklaracija. Visais kitais atvejais skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Jeigu tos vietos nustatyti neįmanoma, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje muitinė pripažįsta, kad dėl situacijos, kurioje yra atitinkamos prekės, atsirado skola muitinei. ESTT, aiškindamas skolos atsiradimo vietos nustatymo nuostatas bei valstybės narės kompetenciją išieškoti skolą muitinei, dar 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. C-230/06 konstatavo, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros reiškia, kad įvykdytos tokios objektyvaus pobūdžio sąlygos, kaip prekės fizinis nebuvimas patvirtintoje saugojimo vietoje tuo momentu, kai muitinės valdžios institucija ketina atlikti šios prekės tyrimą, arba laikinas T1 tranzito dokumento atskyrimas nuo prekių, su kuriomis jis susijęs (27 p.). Nustatant skolą išieškosiančios valstybės kompetenciją, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai buvo konstatuota, jog prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai, buvo galima nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietą, nes tokiu atveju, jeigu galima nustatyti pažeidimo vietą, kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas (32 p.).

11.4. Šiuo atveju bylos medžiaga (CMR važtaraščiai su gavėjų parašais) neabejotinai patvirtina, kad ginčo tranzito deklaracijoje deklaruotos prekės 2018 m. liepos 18 d. ne tik buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai Belgijoje, bet ir perduotos prekių gavėjai – Rusijos Federacijos nuolatinei atstovybei prie Europos Tarybos, įsikūrusiai Strasbūre. Tai reiškia, kad skolos atsiradimą lemiantys veiksmai (prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, jeigu toks apskritai buvo) negalėjo būti įvykdyti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad skolos muitinei atsiradimą lemiantys veiksmai galėjo būti įvykdyti tik Belgijoje arba Prancūzijoje, todėl Vilniaus TM teiginys, jog šiuo atveju neįmanoma nustatyti vietos, kurioje įvykdyti skolos atsiradimą lemiantys veiksmai, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skola muitinei atsirado ne Vilniaus TM veiklos zonoje. Be to, į Belgiją išvežtų prekių PVM negali būti priskiriamas Lietuvos biudžetui. Surinkti duomenys patvirtina, kad tranzitu gabentos prekės yra fiziškai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl šias prekes apmokestinti PVM Lietuvoje Vilniaus TM neturėjo teisinio pagrindo.

11.5. Apibendrinant pasakytina, kad prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas galėjo būti įvykdytas tik Belgijoje, todėl Vilniaus TM nepagrįstai sprendė, kad skola muitinei atsirado jos veiklos zonoje, o tai yra absoliutus pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus, nes Vilniaus TM neturėjo kompetencijos priimti sprendimo dėl skolos įregistravimo. Be to, Vilniaus TM, neturėdama kompetencijos priimti sprendimo dėl skolos įregistravimo, netinkamai nustatė ir skolininkų ratą. Tyrimo metu Vilniaus TM buvo pateikti įrodymai, kad prekės buvo pristatytos gavėjams, todėl pagal SMK 233 straipsnio 3 dalį gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, jog jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai.

12. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

12.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir ikiteisminėms ginčą nagrinėjančioms institucijoms bei teismui.

12.2. Pareiškėjo argumentas, jog visos prekės buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai Belgijoje, yra nepagrįstas ir neatitinkantys kilusiame ginče nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi priešingai nei nurodo pareiškėjas, Belgijos muitinės administracija patvirtino tik dalies prekių (347 kg), gabentų pagal ginčo tranzito deklaraciją, pristatymą gavėjui Belgijoje. Taip pat skunde nepagrįstai teigiama, kad transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista plomba Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi Sąjungos tranzito procedūra Nacionalinės tranzito kontrolės priemonėmis užbaigta nebuvo ir byloje nėra jokių duomenų, kad krovinys į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista muitinės plomba.

12.3. Atsižvelgiant į tai, kad nei Belgijos, nei Prancūzijos muitinės administracijos nepateikė jokios informacijos apie prekių dalies (10 464,648 kg) pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar prekių pristatymą gavėjui Strasbūre, o pareiškėjas nepateikė kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, nurodytų SMK ĮT 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjas, būdamas tranzito procedūros vykdytojas, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei.

12.4. Muitinės departamentas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skolos muitinei atsiradimo vieta nagrinėjamu atveju gali būti tik Belgijos arba Prancūzijos teritorijoje. Tokią poziciją Muitinės departamentas vertina kaip nuomonę, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais, kadangi konkreti prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vieta nenustatyta ir muitinei nežinoma. SMK 87 straipsnio 1 straipsnio 2 pastraipoje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prekėms įforminta muitinės procedūra nėra baigta, arba baigta su pažeidimais ir jeigu tos vietos negalima nustatyti per nustatytą laikotarpį, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad skola atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus TM atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

13.1. Nagrinėjamu atveju nei Belgijos, nei Prancūzijos muitinės administracijos nepatvirtino ginčo prekių (10 464,648 kg) pateikimo paskirties muitinės įstaigai ar gavėjui, o pareiškėjas kitu alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų Vilniaus TM nepateikė.

13.2. ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. C-230/06, pasisakydamas apie procedūros vykdytojo atsakomybę, yra konstatavęs, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų (44 p.). Be to, ESTT nurodė, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (48, 49 p.). Tokia procedūros vykdymui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą, tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai.

13.3. Vilniaus TM, išnagrinėjusi tyrimo metu surinktą informaciją, nustatė, kad prekės, kurios buvo gabenamos pagal ginčo tranzito deklaracijos 1-mą poziciją, nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir šioms prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta. Muitinė neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms. Todėl laikytina, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis SMK 87 straipsnio 4 dalimi, net ir tuo atveju, jeigu muitinė nustato, kad skola muitinei pagal 79 ar 82 straipsnį atsirado kitoje valstybėje narėje ir kad importo ar eksporto muito suma, atitinkanti tą skolą, yra mažesnė nei 10 000 Eur, laikoma, kad skola muitinei atsirado jos atsiradimą nustatančioje valstybėje narėje. Nagrinėjamu atveju skola yra mažesnė už SMK 87 straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus TM 2019 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 18KP-11-500, kuris patvirtintas Muitinės departamento 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1A-233 ir Komisijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. S-15(7-153/2019), pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės muitinei (326 Eur muito, 1 798 Eur PVM, 187 Eur PVM delspinigių, 213 Eur baudos) už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad Vilniaus TM ir ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad pagal ginčo tranzito deklaraciją vykdyta Sąjungos tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, nes Vilniaus TM negavo duomenų apie ginčo tranzito deklaracijoje deklaruotų dalies prekių, skirtų gavėjui Strasbūre, kurių svoris 10 464,648 kg (toliau – ir prekių dalis), pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar jų pristatymą prekių dalies gavėjui, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei ir pareiškėjui pagrįstai nuo šios dalies prekių buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis apeliaciniame skunde iš esmės kartoja argumentus, kuriais grindė savo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui. Jis, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste netinkamai taikė aktualias SMK ir SMK ĮT nuostatas bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus TM neturėjo teisinio pagrindo ginčo prekių dalį apmokestinti Lietuvoje.

17. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos motyvais ir papildomai jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. Apeliaciniame skunde (Nutarties 11.1 ir 11.2 p.) pareiškėjas teigia, kad tai, jog jis kaip Sąjungos muitinės procedūros vykdytojas tinkamai įvykdė SMK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ir užbaigė prekių dalies muitinės procedūrą, patvirtina jo pateikti CMR važtaraščiai, kurie, jo nuomone, patvirtina, kad į Belgijos muitinės įstaigą buvo pristatytas visas ginčo tranzito deklaracijoje deklaruotas krovinys su nepažeista plomba, o CMR važtaraščių kopijose esantys prekių gavėjų ir Belgijos muitinės spaudai patvirtina, kad tranzitu gabenta prekių dalis 2018 m. liepos 18 d. buvo prieinamos paskirties muitinės įstaigai.

20. Nustatyta, kad Vilniaus TM ginčijamą sprendimą priėmė, įvertinusi visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir iš Belgijos bei Prancūzijos muitinių administracijos gautą informaciją dėl Sąjungos tranzito procedūros, vykdytos pagal ginčo tranzito deklaraciją. Atsakydama į jai pateiktą Vilniaus TM užklausą, Prancūzijos muitinė, be kita ko, nurodė, kad ji negali pateikti jokios informacijos dėl CMR važtaraštyje nurodytų ginčo prekių, skirtų gavėjui Strasbūre, kurių svoris 10 464,648 kg, Belgijos muitinės administracija nepateikė jokios informacijos dėl gavėjams Prancūzijoje adresuotų prekių. Vilniaus teritorinė muitinė ginčijamame sprendime, atsižvelgdama į paminėtą informaciją, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepateikė kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų dėl prekių dalies, konstatavo, kad pagal ginčo tranzito deklaraciją vykdyta Sąjungos tranzito procedūra dėl prekių dalies nebuvo užbaigta tinkamai, pripažino pareiškėją skolininku muitinei ir nustatė jam mokestines prievoles muitinei.

21. Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl netinkamai vertintų faktinių aplinkybių, pabrėžtina, kad pareiškėjas nei Vilniaus TM, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog į Belgijos muitinės įstaigą buvo pristatytas visas ginčo tranzito deklaracijoje deklaruotas krovinys su nepažeista plomba. Todėl šios institucijos ir pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti Belgijos muitinės administracijos oficialiai pateikta informacija, kad gavėjui Belgijoje buvo pristatyta tik dalis pagal ginčo tranzito deklaraciją gabentų prekių (347 kg). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes (žr. Nutarties 7 p.), kurias tinkamai įvertino aktualaus teisinio reguliavimo kontekste.

22. SMK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma, inter alia (be kita ko): (a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje; (b) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su prekių galutiniu vartojimu Sąjungos muitų teritorijoje. Pagal 79 straipsnio 3 dalies (a) punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą šio straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas.

23. Pagal SMK 233 straipsnio 1 dalies (a) punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. Pagal šio straipsnio 2 dalį procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. SMK 215 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai.

24. Pagal SMK ĮT 312 straipsnio, kuriame reglamentuojami alternatyvieji Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymai, 1 dalį Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės, kuri nustato, kad prekės buvo fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, patvirtintą dokumentą arba išrašą; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija.

25. Atsižvelgdama į tai, kad nei Belgijos, nei Prancūzijos muitinės administracijos nepateikė jokios informacijos apie prekių dalies (10 464,648 kg) pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar prekių pristatymą gavėjui Strasbūre, o pareiškėjas nepateikė kitų alternatyvių ginčo Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, nurodytų SMK ĮT 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus TM, Muitinės departamentas, Komisija ginčijamuose sprendimuose ir pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčo tranzito deklaracijoje deklaruota prekių dalis (10 464,648 kg) buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjas, būdamas tranzito procedūros vykdytojas, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 str. 3 d. (a) p.).

26. Atsakydama į Nutarties 11.3–11.5 punktuose išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos duomenys (įskaitant iš Belgijos bei Prancūzijos muitinės administracijų gauta informacija) sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog skolos muitinei atsiradimo vieta nagrinėjamu atveju gali būti Belgijos arba Prancūzijos teritorijoje. Esant tokiai situacijai ir pareiškėjui nepateikus jokių ginčo Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus TM, mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog konkreti ginčo prekių dalies (10 464,648 kg) paėmimo iš muitinės priežiūros vieta nenustatyta ir muitinei nežinoma, todėl pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį (joje nustatyta, kad jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei pagal 1 dalies antrą arba trečią pastraipą neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant tą procedūrą, arba kurioje jos buvo laikinai saugomos) ginčo skola muitinei atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.

27. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl Lietuvos muitinės kompetencijos išieškoti skolą muitinei primintina, kad pagal SMK 87 straipsnio 4 dalį, jeigu muitinė nustato, jog skola muitinei pagal 79 ar 82 straipsnį atsirado kitoje valstybėje narėje ir kad importo ar eksporto muito suma, atitinkanti tą skolą, yra mažesnė nei 10 000 Eur, laikoma, kad skola muitinei atsirado jos atsiradimą nustačiusioje valstybėje narėje. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui nustatyta skola muitinei yra mažesnė nei 10 000 Eur. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo skolos atsiradimas buvo nustatytas Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, grindžiami ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo 32 punkte pateiktais išaiškinimais, kad tokiu atveju, jeigu galima nustatyti pažeidimo vietą, kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

28. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

29. Apibendrindama anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo „Asstra Associated Traffic AG“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė