633eac1a-e2ad-4ecd-b28a-12f1fa291706 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                                               Civilinė byla Nr. 2A-145/2012                                                  Procesinio sprendimo kategorija 11.9.11 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ArtÅ«ro Driuko ir Algirdo GailiÅ«no,              teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-6044-431/2010 pagal ieÅ¡kovo V. G. ieÅ¡kinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Veskonas“ dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi UAB „Veskonas“ iÅ¡kelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Projektų vertinimo biuras“ (civilinė byla Nr. B2-2383-431/2010). Bankroto administratorius 2010-02-10 raÅ¡tu Nr. SR 10/239-12 įspėjo V. G. apie darbo sutarties nutraukimÄ ir nurodė, kad vadovaujantis Darbo kodekso (toliau DK) 137 straipsniu ir Ä®monių bankroto įstatymo (toliau Ä®BÄ®) 19 straipsniu 2010-03-08 Å¡i sutartis bus nutraukta. Įspėjimo laikotarpiu darbuotojas V.

G. 2010-02-19 buvo hospitalizuotas ir buvo nedarbingas iki 2010-04-22. Darbo sutartis su juo nutraukta 2010-03-08. IeÅ¡kovas V. G. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė nedarbingumo pažymėjimÄ už laikotarpį nuo 2010-02-19 iki 2010-04-22, tačiau Å¡io skyriaus 2010-04-30 sprendimu Nr. 6-12N-1434 nutarta ieÅ¡kovui neskirti ligos paÅ¡alpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010-03-14 iki 2010-04-22, nes apdraustajam asmeniui paÅ¡alpa po atleidimo iÅ¡ darbo mokama ne ilgiau kaip 5 kalendorines dienas. IeÅ¡kovas V.

G. 2010-05-28 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui BUAB „Veskonas“, praÅ¡ydamas: pripažinti neteisėta atsakovo BUAB „Veskonas“ 2010-02-10 įsakymo dalį dėl darbo sutarties su juo nutraukimo ir jÄ panaikinti, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2010-04-22 teismo sprendimu; įpareigoti bankroto administratorių pateikti VSDFV Vilniaus skyriui patikslintus duomenis dėl Å¡ios darbo sutarties nutraukimo. Nurodė, kad darbo sutartis su juo negalėjo bÅ«ti nutraukta nedarbingumo laikotarpiu ir įspėjimo terminas turėjo bÅ«ti pratęstas iki 2010-04-22 (DK 130 str. 1, 4, 5 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju DK 131, 137 straipsnių normos konkuruoja su Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalies norma. Teismas sprendė, kad esant tokiai konkurencijai, turi bÅ«ti taikoma specialioji teisės norma, todėl atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, teisingai bankrutavusios įmonės darbuotojus atleido vadovaudamasis Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgdamas į tai, kad Ä®BÄ® nenumato apribojimų, kuriems esant darbo sutartys su bankrutuojančios įmonės darbuotojais negalėtų bÅ«ti nutraukiamos, teismas konstatavo, kad atsakovas, įspėdamas ieÅ¡kovÄ apie darbo sutarties nutraukimÄ ir jį atleisdamas iÅ¡ darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, tinkamai taikė įstatymÄ ir nepažeidė ieÅ¡kovo teisių bei teisėtų interesų.

Dėl to pripažino teisėtu ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas V. G. praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas be pagrindo vadovavosi tik Ä®BÄ® normomis ir netaikė DK ketvirtojo skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ nuostatų, nes Ä®BÄ® nereglamentuoja darbo sutarčių nutraukimo tvarkos, kai darbuotojas darbdavio bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu yra nedarbingas (DK 137 str.).

Teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , kuriame įtvirtintas imperatyvus draudimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimo ir atleisti iÅ¡ darbo darbuotojÄ jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Teismas neįvertino, kad nutraukti darbo sutartį su laikinai nedarbingu darbuotoju, nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos tvarkos, galima tik tokiu atveju, kai yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos (DK 136 str. 1 d. 6 p.). Atsiliepimu atsakovas BUAB „Veskonas“ praÅ¡o skundÄ atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime teigiama, kad:1. Teismas teisingai iÅ¡aiÅ¡kino, kad Å¡ioje byloje taikytina speciali Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalies norma, reglamentuojanti darbo teisinius santykius įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ . Minėtoje teisės normoje įtvirtinta ne bendra darbo sutarčių su darbuotojais nutraukimo bankroto atveju taisyklė, bet vienintelė ir griežtai reglamentuota tokių darbo sutarčių nutraukimo tvarka, kuri nenumato jokių iÅ¡imčių, įskaitant ir darbuotojo nedarbingumÄ . Tuo tarpu kitos DK normos, reglamentuojančios darbo sutarčių nutraukimÄ taikomos tuomet, kai to iÅ¡ viso nereglamentuoja Ä®BÄ® (DK 137 str.).

2. DK 131 ir 136 straipsnių analizė neturi prasmės, nes ieÅ¡kovas iÅ¡ darbo atleistas vadovaujantis imperatyvia Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalies nuostata. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies tenkintinas.Byloje ginčas kilo dėl to, ar įsiteisėjus teismo nutarčiai iÅ¡kelti darbdaviui bankroto bylÄ , administratorius turėjo teisę atleisti ieÅ¡kovÄ Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka – suėjus Ä®BÄ® nustatytam 15 darbo dienų įspėjimo terminui – kai ieÅ¡kovas, privalomai apdraustas socialiniu draudimu, t. y. bÅ«damas darbo teisinių santykių subjektu, tapo laikinai nedarbingu dėl bendro pobÅ«džio susirgimų ir Å¡is nedarbingumas tęsėsi po įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyto termino.

             Kaip yra žinoma, tinkamas darbo teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimÄ , aiÅ¡kinimas ir taikymas yra svarbi darbo santykių subjektų teisių efektyvaus gynimo ir apsaugos priemonė, stiprinanti pasitikėjimÄ Lietuvos valstybe ir joje veikiančia teisingumo įgyvendinimo sistema. Å is imperatyvas apima ir tuos atvejus, kai darbo santykiai baigiasi dėl darbdavio nemokumo, nes įmonių bankrotai, kurie yra natÅ«ralÅ«s laisvosios rinkos ekonomikos sÄ lygomis, tuo pačiu yra socialiai žalingas reiÅ¡kinys, t. y. itin skaudžiai paliečia bankrutuojančios įmonės darbuotojus įvairiais aspektais: netenkama pragyvenimo Å¡altinio, dažnai ir uždirbto užmokesčio, socialinių garantijų ir kt.

Dėl to tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje darbo santykiai ir jų pasibaigimas yra reglamentuojami taip, kad darbdavys, bÅ«damas tiek ekonomiÅ¡kai, tiek socialiai stipresniÄ ja Å¡ių santykių Å¡alimi, ne tik nepiktnaudžiautų turimomis teisėmis, bet kartu ir užtikrintų darbuotojo teises į socialinę apsaugÄ (pvz., iÅ¡saugoti darbuotojui darbo vietÄ , kai jis negali atlikti darbinių funkcijų dėl įstatyme numatytų priežasčių, apdrausti privalomuoju socialiniu draudimu, kt.) ir, atitinkamai, darbuotojams yra suteikiamos socialinės garantijos (pvz., kad jis nebus atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu, atlikdamas tikrÄ jÄ kraÅ¡to tarnybÄ , galės pasinaudoti vaiko priežiÅ«ros atostogomis ir kt.) (Europos socialinės chartijos 12 principas, 12 str., Europos SÄ jungos pagrindinių teisių chartijos 34 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9, 19 str. ir kt.).

Dėl Å¡ių priežasčių taip pat yra sukurta įvairių mechanizmų bei vis kuriami papildomi, kaip, esant darbdavio nemokumui, turėtų bÅ«ti ginamos darbuotojų teisės, kad nebÅ«tų pažeista socialinio teisingumo sÄ ranga ir tikslai (pvz., Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių teisės derinimo darbdavio nemokumo atveju, pakeista 2002-09-23 direktyva 2002/74 EB, Europos socialinė chartija, Garantinio fondo įstatymas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir kt.).

             Kaip nustatyta aukščiau, ieÅ¡kovas V. G. nuo 2003-04-28 dirbo montuotoju pas atsakovÄ UAB „Veskonas“, kuriam teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi (įsiteisėjo 2010-02-08) buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Bankroto administratorius 2010-02-10 įspėjo ieÅ¡kovÄ , kad darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010-03-08 DK 137 straipsnio ir Ä®BÄ® 19 straipsnio pagrindais, tai yra dėl darbdavio bankroto procedÅ«ros pradėjimo. Tačiau Å¡io įspėjimo laikotarpiu darbuotojas (ieÅ¡kovas) dėl galvos smegenų iÅ¡eminio insulto nuo 2010-02-19 iki 2010-04-22 buvo laikinai nedarbingas.

Nepaisant to, ieÅ¡kovas buvo atleistas iÅ¡ darbo suėjus įspėjime nurodytam terminui ir, kaip minėta, teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo perkelti atleidimo iÅ¡ darbo datos, kaip tai numatyta DK 130 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegija su Å¡ia teismo iÅ¡vada nesutinka.IÅ¡ tiesų, teismas teisingai nurodė, kad Ä®BÄ® 19 straipsnio normos, reglamentuojančios darbo santykių reguliavimÄ yra specialiosios DK atžvilgiu, todėl jos turi bÅ«ti taikomos pirmiausia, kai yra bendrovei yra iÅ¡keliama bankroto byla.

Toks Å¡ios teisės normos aiÅ¡kinimas neprieÅ¡tarauja DK 137 straipsniui, numatančiam, kad pradėjus darbdavio bankroto procedÅ«rÄ darbo sutartys gali bÅ«ti nutraukiamos. Taip pat neprieÅ¡tarauja ir teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pradėta darbdavio procedÅ«ra, darbo sutarčių nutraukimui, visų pirma, taikytinas Ä®BÄ® ir tik tuomet, kai Å¡is įstatymas atitinkamų klausimų nereglamentuoja, darbo sutarčių nutraukimui turi bÅ«ti taikomos DK ketvirtojo skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ normos.

Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte numatyta, kad administratorius priima ir atleidžia darbuotojus DK ir Ä®BÄ® nustatyta tvarka.Paminėtos specialaus įstatymo normos nėra savitikslės, o jų sisteminė analizė teisėjų kolegijai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad atleidžiant darbuotojus jos turi bÅ«ti taikomos ne formaliai, bet įvertinus konkrečiÄ situacijÄ , kiekvienu atveju iÅ¡siaiÅ¡kinus, ar ji yra reglamentuota specialiu įstatymu, ir atsižvelgus į ypatingÄ darbuotojo statusÄ , tiems klausimams, kurie nėra sureguliuoti Ä®BÄ®, taikyti DK ketvirtojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties pasibaigimo klausimus.Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepimo į skundÄ argumentu, jog Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalies norma, kurioje įtvirtinta, kad bankroto administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo raÅ¡tu įspėja įmonės darbuotojus apie bÅ«simÄ darbo sutarties nutraukimÄ ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis, – yra imperatyvi ir taikoma neatsižvelgiant į minėtame DK 137 straipsnyje numatytÄ galimÄ kitų Å¡io kodekso normų taikymÄ .

Kaip teisingai nurodo apeliantas, Ä®BÄ® tiesiogiai nereglamentuoja darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) tvarkos, kai darbuotojas įspėjimo laikotarpiu tampa laikinai nedarbingas dėl bendro pobÅ«džio sveikatos sutrikimų. Dėl to Å¡iuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, prieÅ¡ingai nei sprendė teismas, turėjo bÅ«ti taikomos DK ketvirtojo skirsnio nuostatos, nustatančios darbdaviui privalomÄ draudimÄ atleisti laikinai nedarbingÄ darbuotojÄ net ir suėjus įspėjime nustatytam terminui, iÅ¡skyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus (DK 131 str.).

Tai yra nagrinėjamu atveju turėjo bÅ«ti taikomas apelianto nurodomo DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudimas. Pažymėtina, kad minėtas draudimas darbdaviui atleisti darbuotojÄ esant tam tikrai sÄ lygai, savo prigimtimi yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus. Kartu ja siekiama apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotojÄ nuo papildomų rÅ«pesčių ir psichologinių traumų.

Kartu, kaip nurodo apeliantas, tai yra susiję ne tik su darbo vietos iÅ¡saugojimu, bet ir kitomis socialinėmis garantijomis. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad darbuotojų teisė į paminėtÄ garantijÄ draudžia darbdaviui atleisti darbuotojÄ iÅ¡ darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).

Ä® Å¡iuos iÅ¡aiÅ¡kinimus atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindas nutraukti darbo sutartį dėl to, kad buvo pradėta darbdavio bankroto procedÅ«ra, yra įtvirtintas DK 137 straipsnyje. Tuo tarpu Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas ne darbo sutarties nutraukimo pagrindas, bet nutraukimo tvarka (reikalavimas įspėti apie bÅ«simÄ atleidimÄ , terminai ir kt.). Tuo labiau, kad minėtas DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sutartis su darbuotoju gali bÅ«ti nutraukta tik likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo.

PrieÅ¡ingas minėtos Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalies aiÅ¡kinimas neatitiktų jos paskirties ir tikslo sudaryti dėl bankroto atleidžiamam darbuotojui sÄ lygas pasirÅ«pinti, kad jo socialinės garantijos nenutrÅ«ktų (pvz., įspėjimo paskirtis yra ne tik informuoti darbuotojÄ dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, bet taip pat per minėtÄ laikÄ darbuotojas turi galimybę susirasti naujÄ darbÄ ir pan.).Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta garantija darbuotojui pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad Å¡is turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tÄ dienÄ , kuriÄ jis sugrįžta į darbÄ arba sueina 120 kalendorinių dienų iÅ¡ eilės terminas (DK 133 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju bankroto administratorius, kuris, be kita ko, turi įstatyme numatytÄ pareigÄ vadovautis ne tik Ä®BÄ®, bet ir DK normomis, be teisėto pagrindo nutraukė su ieÅ¡kovu sudarytÄ darbo sutartį, suėjus Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalyje nurodytam įspėjimo terminui, o ne perkėlė Å¡iÄ datÄ Ä¯ 2010-04-23 (DK 130 str. 4 d.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė patenkinti ieÅ¡kovo V.

G. reikalavimÄ perkelti jo atleidimo iÅ¡ darbo datÄ bei įpareigoti atsakovo administratorių informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apie Å¡ios datos perkėlimÄ . Tokiu bÅ«du minima teismo sprendimo dalis keistina (CPK 330 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta pirmiau, nukėlimas darbuotojo atleidimo datos iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis yra vienas iÅ¡ pažeistų darbuotojo teisių gynimo bÅ«dų. Nors tokiu datos nukėlimu yra užtikrinamas darbo vietos ir pareigų iÅ¡saugojimas tam tikrÄ laikÄ (DK 133 str.), tačiau tokia garantija nekeičia darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir tokiu atveju negali bÅ«ti taikomi kiti darbuotojo teisių gynimo bÅ«dai, pvz., pripažinti atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ir grÄ Å¾inti darbuotojÄ Ä¯ ankstesnį darbÄ (DK 133 str. 2 d., 297 str. 3, 4 d.).

Tuo labiau, kad ieÅ¡kovas nei ieÅ¡kininiame pareiÅ¡kime, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad praÅ¡ydamas pripažinti neteisėta atsakovo 2010-02-10 įsakymo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo bei jÄ panaikinti, jis siekė kitų pasekmių nei atleidimo iÅ¡ darbo datos perkėlimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaisant to, jog ieÅ¡kovas iÅ¡ darbo buvo atleistas nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, sutartis su juo buvo nutraukta esant teisėtam atleidimo iÅ¡ darbo pagrindui (DK 137 str., Ä®BÄ® 19 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo dalį, kuria Å¡is ieÅ¡kovo reikalavimas yra atmestas, ir ji paliekama nepakeista (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ pakeisti.Sprendimo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:„IeÅ¡kinį iÅ¡ dalies tenkinti.Perkelti ieÅ¡kovo V. G. atleidimo iÅ¡ darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Veskonas“ datÄ iÅ¡ 2010 m. kovo 8 d. į 2010 m. balandžio 23 d.Ä®pareigoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ administratorių uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „Projektų vertinimo biuras“ informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apie ieÅ¡kovo V.

G. atleidimo iÅ¡ darbo datos perkėlimÄ â€œ. Teisėjai                                                                                                                   Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                 ArtÅ«ras Driukas Algirdas GailiÅ«nas