2017-11-28 Nr. AB-22219-3-62-3-01445-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-997-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01445-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl raštų ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) Kauno apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. raštą Nr. 64-2-4048; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. 11-2-374; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. T-409.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. V. skundą.

Teismas iš skundo turinio ir prie jo pridedamų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas ginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įspėjimą Nr. 64-2-4048, adresuotą mažosios bendrijos „Darna kūnui“ direktoriui, ir Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. 11-2-374, adresuotą pareiškėjui V. V., kuriais adresatai įspėjami nurodytu terminu nugriauti (pašalinti) neįteisintus statinius (pirtį), pastatytus valstybinės žemės sklype netoli (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus ir nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija be jai teisės aktais suteiktų viešojo administravimo funkcijų taip pat atlieka civilinio pobūdžio veiksmus, t. y. veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, ir nustatęs, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas įspėjimas ir raštas, kuriais įspėjama nugriauti jau pastatytus statinius (pirtį), konstatavo, kad tokio ginčo nagrinėjimas nepriskirtinas administraciniam teismui. Dėl ginčų, susijusių su neteisėtos statybos padarinių šalinimu ir įpareigojimu nugriauti laikinus statinius, priskirtinumo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismui ne kartą savo nutartyse yra pasisakiusi Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-98/2016; 2012 m. liepos 25 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-XX-56-12). Teismo vertinimu, pareiškėjas kelia reikalavimą civilinių teisinių santykių srityje, todėl ginčas nepriskirtinas Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui paduotame 2017 m. rugsėjo 21 d. procesiniame dokumente „Patikslintas skundas“ nurodė, jog jis nėra jokio statinio statytojas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įspėjimas Nr. 64-2-4048 yra adresuotas mažosios bendrijos „Darna kūnui“ direktoriui. Dėl minėtų aplinkybių teismas priėjo prie išvados, kad ginčo dokumentai nesukuria pareiškėjui teisinio privalomumo galios, nes Kauno miesto savivaldybės administracijai galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės, atlikus griovimo darbus savo lėšomis, patirtas išlaidas išieškoti ne ginčo tvarka. Todėl ginčo raštų gavėjams (adresatams) neįvykdžius įspėjime ir rašte nurodytų veiksmų (nenugriovus statinių), atsakovas tik vėliau, jau kitoje byloje, galėtų kelti reikalavimą dėl griovimui išleistų lėšų prisiteisimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad ginčijami dokumentai (įspėjimas ir raštas) nelaikytini aktais, dėl kurių gali būti nagrinėjamas ginčas pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties (administracinė byla Nr. eAS-755-438/2017), pasisakė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendime Nr. T-409 yra nustatyti konkretūs įpareigojimai Kauno miesto savivaldybės administracijai, jame nėra konkrečiai įvardyti savavališkų statinių statytojai (užsakovai), be kita ko, neminimas ir pareiškėjas ir šis aktas jokių tiesioginių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. šiuo aktu pareiškėjas nėra identifikuojamas kaip savavališkų statinių statytojas, šiuo aspektu jam nesukuriama jokių pareigų, todėl iš esmės nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi teisinio pagrindo ginčyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. T-409. Dėl nurodytų priežasčių teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 148 straipsnio 2 dalį teismas neturi teisinio pagrindo ginčijamo sprendimo turinį ir jo sukeliamas pasekmes vertinti kitaip nei apeliacinės instancijos teismas.

Kadangi ginčas nepriskirtinas Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai ir nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, teismas skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad tuo atveju, jei jis mano, jog jo teisės dėl įspėjimo nugriauti valstybinėje žemėje pastatytus statinius (pirtį) yra pažeidžiamos, jis turi teisę pareikšti ieškinį Kauno apylinkės teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą iš esmės – jį priimti, arba perduoti skundo priėmimo klausimą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi CK 4.103 straipsniu, kadangi jis netaikytinas pareiškėjo reikalavimams. Atsakovai nesikreipė į teismą dėl CK 4.103 straipsnyje išdėstytų taisyklių taikymo. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi ir Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi. Šiuo atveju ginčas nėra susijęs su savavališkos statybos padarinių šalinimu, o yra susijęs su atsakovo nurodymais nugriauti statinį, kurio netenkinus, – bus nugriautas statinys.

2. Teismas, atsisakydamas priimti skundą, ėmėsi jį nagrinėti iš esmės, tačiau išnagrinėjo ir pasisakė tik dėl dalies iš ginčijamų aktų turinio. Teismas vertino, kad ginčijami dokumentai (įspėjimas ir raštas) nelaikytini aktais, dėl kurių gali būti nagrinėjamas ginčas ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas ginčija ne tik 2017 m. birželio 14 d. raštą, bet ir 2017 m. liepos 10 d. raštą, kuris adresuotas kaip tik pareiškėjui, ir apie kurį teismas net nepasisakė. Taip pat abiejuose ginčijamuose raštuose kalbama ne tik apie išlaidų atlyginimą, bet pirmiausia apie reikalavimą nugriauti statinį bei grasinimą, kad to nepadarius statinį nugriaus pati savivaldybė. Pareiškėjo skunde visi argumentai akcentuojami būtent dėl statinio griovimo, o ne dėl reikalavimo atlyginti griovimo išlaidas, ką akcentuoja teismas.

3. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. T-409 kaip norminis aktas gali būti ginčijamas vadovaujantis ABTĮ 113 straipsniu, ginčijant savivaldybės administracijos nurodymus, kuriuos savivaldybė priėmė vadovaudamasi būtent atitinkamu tarybos aktu, kuris, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdžiai neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. V. skundo reikalavimus, pareikštus atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka) ir 2 punkte nurodytu pagrindu (byla nepriskirtina Kauno apygardos administraciniam teismui), pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsisakymo priimti nagrinėti pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Taip pat akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

Pareiškėjas prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. T-409, kuris adresuotas Kauno miesto savivaldybės administracijai ir nustatyta, kad Administracija turi įspėti Kauno miesto teritorijoje ant valstybinės žemės savavališkai pastatytų ir neįteisintų pastatų statytojus (užsakovus), kad šiems nenugriovus statinių ir nesutvarkius statybvietės per vieną mėnesį nuo įspėjimo gavimo dienos, statiniai bus nugriauti Kauno miesto savivaldybės lėšomis (1.1 p.); organizuoti šių statinių nugriovimą Kauno miesto savivaldybės lėšomis, jei statiniai nebus nugriauti per įspėjime nurodytą terminą, ir reikalauti, kad statytojai padengtų Kauno miesto savivaldybės patirtas griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidas (1.2 p.).

Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įspėjimą Nr. 64-2-4048, adresuotą mažosios bendrijos „Darna kūnui“ direktoriui (pareiškėjui), ir Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. 11-2-374, adresuotą pareiškėjui V. V., kuriais adresatai įspėjami nurodytu terminu nugriauti (pašalinti) neįteisintus statinius (pirtį), pastatytus valstybinės žemės sklype netoli (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, kad laiku nepašalinus neteisėtų statinių ir nesutvarkius statybvietės, statinys bus nugriautas Kauno miesto savivaldybės lėšomis ir bus imtasi priemonių patirtas išlaidas išieškoti iš statinių savininko.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami dokumentai (įspėjimas ir raštas) nelaikytini aktais, dėl kurių gali būti nagrinėjamas ginčas pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes pareiškėjas yra nurodęs, jog nėra statinio statytojas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įspėjimas Nr. 64-2-4048 yra adresuotas mažosios bendrijos „Darna kūnui“ direktoriui, o tai reiškia, kad abu ginčo dokumentai nesukuria pareiškėjui teisinio privalomumo galios. Nutartyje taip pat nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijai galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės, atlikus griovimo darbus savo lėšomis, patirtas išlaidas išieškoti ne ginčo tvarka. Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjas mano, jog jo teisės dėl įspėjimo nugriauti valstybinėje žemėje pastatytus statinius (pirtį) yra pažeidžiamos, jis turi teisę pareikšti ieškinį Kauno apylinkės teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nes ginčai, susiję su neteisėtos statybos padarinių šalinimu ir įpareigojimu nugriauti laikinus statinius priskirtini nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismui.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tiek dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. raštą Nr. 64-2-4048, tiek dėl skundo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. 11-2-374, todėl neteisus pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. rašto Nr. 11-2-374, adresuoto pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. T-409, nurodydamas, kad šiame sprendime nustatyti konkretūs įpareigojimai Kauno miesto savivaldybės administracijai, jame nėra konkrečiai įvardyti savavališkų statinių statytojai (užsakovai), neminimas ir pareiškėjas ir šis aktas jokių tiesioginių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. šiuo aktu pareiškėjas nėra identifikuojamas kaip savavališkų statinių statytojas, todėl minėtas sprendimas pareiškėjui nesukuria jokių pareigų ir pareiškėjas neturi teisinio pagrindo ginčyti šį sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, nes jo inicijuojamas ginčas nėra susijęs su savavališkos statybos padarinių šalinimu, o yra susijęs su atsakovo nurodymais nugriauti statinį, kurio nenugriovus bus nugriautas statinys. Taip pat pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. T-409 yra norminis aktas, kuris gali būti ginčijamas pagal ABTĮ 113 straipsnį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nesuformulavo prašymo taip, kaip nustatyta ABTĮ 113 straipsnyje, o skunde reiškė reikalavimą panaikinti minėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą, ar šis sprendimas gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eAS-755-438/2017), tiek kitoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eAS-831-492/2017) nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. T-409 negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įspėjimas Nr. 64-2-4048 yra adresuotas mažosios bendrijos „Darna kūnui“, kuri yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 2 str. 1 d.), direktoriui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui šis įspėjimas nesukuria teisinio privalomumo galios.

Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. 11-2-374, adresuotą pareiškėjui V. V., priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas patikslintame skunde yra nurodęs, jog jis nėra statytojas. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 21 d. patikslintame skunde iš tikrųjų buvo nurodęs, jog pareiškėjas nėra jokio statinio statytojas, todėl neteisėtai ir nepagrįstai nurodoma pareiškėjui nugriauti statinį, tačiau pareiškėjas yra pateikęs 2017 m. spalio 11 d. patikslintą skundą, kuriame tokios aplinkybės nėra nurodęs.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Panemunės seniūnijos 2017 m. liepos 10 d. rašto Nr. 11-2-374 turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog dėl šio rašto, kuriame iš esmės suformuluoti reikalavimai nugriauti (pašalinti) valstybinėje žemėje pastatytus statinius (pirtį), ginčijimo (jei pareiškėjas mano, jog yra pažeidžiamos jo teisės) pareiškėjas turi kreiptis su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nes ginčai, susiję su neteisėtos statybos padarinių šalinimu ir įpareigojimu nugriauti laikinus statinius yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų dėl tokio pobūdžio ginčų teismingumo bendrosios kompetencijos teismui. Tai, kad minėtame rašte nėra nuorodų į CK 4.103 straipsnį ar Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, nekeičia reikalo esmės.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė