2024-04-30 Nr. AB-8629-3-61-3-01323-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-770-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (V. R.) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2023 m. sausio 24 d. sprendimą (skunde nurodyta sprendimo priėmimo data 2023 m. sausio 31 d. laikytina rašymo apsirikimu), kuriuo atsisakyta jam išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti 10 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2023 m. sausio 10 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti dviejų kartų vizą atvykti į Lietuvos Respubliką šeimai ir draugams lankyti, nes buvo kviečiamas į bendradarbės ir šeimos draugės vestuves. Pareiškėjas prašyme išduoti vizą taip pat nurodė, jog yra Lietuvoje registruotos įmonės – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dislanas“, kurią ketina parduoti, savininkas, todėl jo buvimas Lietuvoje būtinas. Pareiškėjui nebūnant Lietuvoje ir neturint galimybių betarpiškai vadovauti įmonei, ji patiria nuostolių (pridėjo patalpų nuomos sutartį), todėl jis siekia kuo skubiau ją likviduoti. Ambasada Sprendimu vizą atsisakė išduoti, nurodydama, jog viena ar kelios valstybės pareiškėją laiko grėsme viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, informacija apie kelionės tikslą yra nepatikima, kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų patikimumo ir dėl ketinimo išvykti pasibaigus vizos galiojimo laikui.

3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir kitų teisės aktų nuostatas bei jo teises ir teisėtus interesus. Deklaracija dėl jo keliamos grėsmės yra nepagrįsta ir kenkia jo reputacijai, jam užkirstas kelias valdyti investicijas Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų – nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-30 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktu, pareiškėjas nurodo, kad Ambasada neargumentavo, kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, taip pat nenurodė, kad pareiškėjo informavimas keltų grėsmę valstybės saugumui ir to nepagrindė. Sprendimo argumentai vizų sistemoje nurodyti 2023 m. vasario 15 d. Be to, Sprendimas priimtas pasibaigus nustatytam 15 kalendorinių dienų terminui vizai išduoti.

4. Pareiškėjo teigimu, Ambasadai buvo žinomos aplinkybės dėl jo teistumo. Pareiškėjas į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kreipėsi iki Lenkijos Respublikos išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Nors Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti atsisakė, tačiau jokio sprendimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nepriėmė. Taip pat pareiškėjui nebuvo taikomas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl teistumas nepatvirtina grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis buvo nuteistas teismo įsakymu ir paleistas iš laisvės atėmimo vietos kitą dieną, po to pusantrų metų gyveno Lietuvoje. Jo keliama grėsmė iki šiol nebuvo nustatyta, todėl neargumentuotas teiginys apie jos egzistavimą negali pateisinti atsisakymo išduoti vizą.

5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo sąskaitoje kelionės išlaidas padengsiančios lėšos buvo pervestos neseniai. Šis argumentas nėra teisėtas, nes įstatymas reikalauja, jog vizos prašantis užsienietis pagrįstų faktiškai turimas lėšas, o ne jų kilmę ar disponavimo laikotarpį. Pareiškėjas pasibaigus leidimui laikinai gyventi Nr. RP3772319, galiojusiam nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., geranoriškai įvykdė Migracijos departamento sprendimą, kuriuo jis buvo įpareigotas išvykti iš Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga). Todėl Ambasados abejonės, kad pasibaigus vizos galiojimui jis neišvyks iš Lietuvos Respublikos, yra nepagrįstos. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo išsiuntimo išlaidas yra įsipareigojusi padengti tarpininkė ir jis puikiai supranta neišvykimo pasekmes.

6. Pareiškėjas nurodė, jog draugų vestuvės įvyko jam nedalyvaujant, su įmonės bendrasavininke jį sieja artimi draugystės ryšiai, dėl kurių susilpnėjimo jis labai išgyvena, todėl jis patyrė moralinę žalą. Dėl neteisėtų Ambasados veiksmų patirtą moralinę žalą jis įvertino 10 Eur.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik jų atitikimą formaliems kriterijams, bet ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, nes konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo. Atsakovas darė prielaidą, kad pareiškėjas, prisidengdamas šiomis aplinkybėmis, siekė imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Aplinkybių įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui, kuris, skųsdamas Sprendimą, privalo pateikti tinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kurie pagrįstų pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, pagrįstų, jog jis išvyks iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamą veiką Lietuvoje, jis yra pažeidęs užsieniečių buvimą Lietuvoje reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, jo atžvilgiu buvo priimtas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos riziką. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl jo patirtos moralinės žalos ir šiuos pareiškėjo teiginius laikė deklaratyviais.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

10. Teismas nustatė, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, priimtas vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155 (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi) papunkčiu ir b) punktu, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, Migracijos departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) pateiktas konsultacijas, visus ambasadai žinomus duomenis.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl Šengeno vizos išdavimo į Ambasadą kreipėsi dėl vykimo į darbo partnerės vestuves bei su savo įmone UAB „Dislanas" susijusiems reikalams tvarkyti, Ambasadai pateikdamas (duomenys neskelbtini) registruotos įmonės tokiu pačiu pavadinimu „Dislanas“ registracijos pažymėjimo kopiją. Sprendime konstatuota, kad kvietėja I. L. į galimai savo vestuves kvietė ir daugiau įvairaus profilio (duomenys neskelbtini) piliečių, o taip pat veikė ir kaip įmonės, kviečiančios trečiųjų šalių piliečius darbo tikslais bei tarpininkaujanti dėl D vizų gavimo atvykimui į Lietuvą. Valstybės sienos apsaugos tarnyba konsultacijoje nurodė: „Susisiekti su kvietėja bei patikslinti kviečiamo užsieniečio atvykimo tikslą per konsultacijai skirtą laiką nepavyko. Prieš tai jos kviečiamas užsienietis, kuriam buvo išduota viza vykimui į draugės vestuvės, SODROS duomenimis, yra nuo 2022 m. lapkričio 22 d. įdarbintas Lietuvos įmonėje. Kilo pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo bei kvietėjos patikimumo, rekomenduojame vizos neišduoti“.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo siekis gauti vizą, nurodant skirtingus atvykimo į Šengeno erdvę tikslus, kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumo, bet ir tikrojo jo vykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų. Šias abejones dar labiau sustiprina pareiškėjo pateiktoje 2022–2023 m. pajamų mokesčio deklaracijoje pateikta informacija, iš kurios matyti, kad metinės pareiškėjo pajamos neatskaičius mokesčių buvo 450 550 (duomenys neskelbtini) rupijų (toliau – INR), t. y. apie 5 132 Eur. Pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2023 m. sausio 9 d., t. y. prieš pat pateikiant prašymą dėl vizos išdavimo, į jo sąskaitą pervesta 850 000 INR suma, kurių kilmė nežinoma, pavedime įvardinta kaip dovana giminaičiams, draugams. Iki šio pavedimo banko sąskaitoje buvo 4 385,92 INR, t. y. suma, kurios nepakaktų teikiant vizos prašymą ir įrodant, kad turima pakankamai lėšų pragyventi kelionės į Lietuvą ir galimai kitas šalis laikotarpiui. Migracijos departamentas konsultacijoje atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje buvo nelegaliai. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija.

13. Policijos departamentas konsultacijoje nurodė, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292 straipsnio 2 dalį (Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną). Užsieniečio padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams. Teismo paskirtą bausmę atliko 2020 m. balandžio 29 d., teistumas neišnykęs. Policijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto aprašo „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, <..>“ 12.1 papunkčiu, pareiškėją laikė keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs pastabose pateiktą informaciją, konsultacijų metu taip pat nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl vizos išdavimo.

14. Teismo vertinimu, Užsieniečių registro vizų modulyje yra nurodyta išsami pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūros eiga, pateikti dokumentai ir paaiškinimai, pateiktas konsulinio pareigūno išsamus nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, pagrįstas teisės aktų reikalavimais. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ar jo atstovui nėra žinomi Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyti motyvai ir pagrindai, kuriais remiantis priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismo vertinimu, priimant Sprendimą egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

15. Apibendrindamas teismas sprendė, kad Sprendimo išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra pagrįsta. Todėl Ambasados konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Nenustatęs Ambasados pareigūnų neteisėtų veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, ir tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas, be jo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismo sprendimas paremtas byloje nenustatytomis aplinkybėmis. Teismas savo sprendimą grindžia tuo, kad pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir jo pareiškimų patikimumo. Ši aplinkybė nėra patvirtinta byloje nustatytais faktais.

17.2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjo siekis gauti vizą, nurodant skirtingus atvykimo į Šengeno erdvę tikslus, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumo ir tikrojo jo vykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų. Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo kelionės tikslą patvirtina, kad pareiškėjo kelionės tikslai, kaip ir nurodyta prašyme, buvo dalyvavimas draugės ir bendradarbės vestuvėse su kitu (duomenys neskelbtini) piliečiu (tai patvirtina kvietimas ir santuokos, įvykusios nedalyvaujant pareiškėjui, registravimo įrašas) ir įmonės pardavimas (pateikti įmonės Lietuvoje registravimo dokumentai, sąskaitos apie mokamą nuomą ir pan.). Teismas nepaaiškino, kaip pareiškėjo 2022–2023 m. pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytas pajamų dydis yra susijęs su pareiškėjos kelionės tikslu.

17.3. Teismo argumentas, kad prieš pat pateikiant prašymą dėl vizos išdavimo į pareiškėjo sąskaitą pervesta 850 000 INR, o iki šio pavedimo banko sąskaitoje buvo 4 385,92 INR, t. y. suma, kurios nepakaktų teikiant vizos prašymą ir įrodant, kad turima pakankamai lėšų pragyventi kelionės į Lietuvą laikotarpiui, nepatvirtina abejonių dėl pareiškėjo disponuojamų lėšų. Pareiškėjas įvykdė Vizų kodekso 32 straipsnyje nustatytą reikalavimą pateikdamas įrodymą, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pareiškėjas paaiškina, kad lėšas laikė taupomojoje sąskaitoje, nesusietoje su banko kortele ir į einamąją sąskaitą jas pervedė kelionės laikotarpiui, kad galėtų patvirtinti turimas lėšas pateikdamas prašymą išduoti vizą.

17.4. Pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje buvo nelegaliai. Pareiškėjas iki leidimo galiojimo pabaigos kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas išduoti vizą, į jo pasą buvo įdėtas antspaudas, pažymintis, kad vizos prašyta 2022 m. rugpjūčio 16 d. Migracijos departamentas toleruoja užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikoje, kol svarstomi jų pateikti prašymai dėl vizos ar leidimo gyventi išdavimo. Migracijos departamentui priėmus sprendimą neišduoti vizos ir įpareigojus pareiškėją išvykti iš šalies, šį įpareigojimą pareiškėjas įvykdė.

17.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 konstatavo, kad Aprašo 87 punktas ir 10 priedas pareiškėjo nurodyta apimtimi yra VAĮ 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ar jo atstovui šiuo metu nėra žinomi Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyti motyvai ir pagrindai, kuriais remiantis priimtas ginčijamas Sprendimas. Pareiškėjas patvirtina, kad pateikdamas skundą nežinojo Užsieniečių registro vizų modulyje nurodytų motyvų ir pagrindų (tai patvirtina pirminis skundas), taip pat byloje nėra įrodymų, kad šie motyvai ir pagrindai šame modulyje buvo nurodyti Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjui pateiktas Sprendimas, kuriame nenurodyti detalesni sprendimo motyvai, reikšmingai apribojo galimybę suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas sprendimas, taigi, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti jo teisę į pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą.

17.6. Teismas visiškai nevertino pažeistų pareiškėjo teisių disponuoti investicija.

17.7. Pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta pareiškėjo teisė į tinkamą teisminę gynybą.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas, be jo atsiliepime į patikslintą skundą pateiktų argumentų, akcentuoja, kad:

18.1. Konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą.

18.2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, nes LVAT netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą.

19. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad LVAT 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 nurodė, jog sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą apsiriboti standartizuotoje formoje iš anksto suformuluotų apibendrinto pobūdžio pagrindų nurodymu nepakanka, siekiant konstatuoti tokio administracinio sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto imperatyvams. LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-559-968/2024 patvirtino, be kita ko, kad sprendimo įforminimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą neatleidžia ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Dar 2023 m. sausio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023 LVAT pažymėjo, kad VAĮ principams neatitinka situacija, kai ambasada priimdama sprendimą nepasisako dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių aplinkybių, pateikdama bendro pobūdžio frazę, kad nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslas ir sąlygų pagrindimas, kuri nesuderinama su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymėdamas, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2023 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

21. Pareiškėjas 2023 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus.

22. Ambasada 2023 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 59 „Atsisakyti išduoti Šengeno vizą“ pareiškėjui išduoti Šengeno vizą atsisakė. Konsulinis pareigūnas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu ir b punktu.

23. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį atsisakoma išduoti vizą, jei prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

24. Vizų kodekse nustatyta sistema reikalauja suderinti vienodų vizų išdavimo sąlygas ir dėl to atsisakymo išduoti tokias vizas pagrindai valstybėse narėse nesiskiria. Išanalizavus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies kontekstą matyti, kad valstybės narės kompetentingos institucijos negali atsisakyti išduoti vienodą vizą remdamosi kitu pagrindu nei numatytieji šiame kodekse (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Koushkaki, C‑84/12, 45 ir 47 punktus).

25. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis numato, kad apie sprendimą dėl atsisakymo ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą valstybės narės, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, kalba ir kita Sąjungos institucijų oficialiąja kalba.

26. Vizų kodekso VI priede pateikta standartinė pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma „Atsisakymas išduoti vizą / vizos panaikinimas / atšaukimas“. Šioje formoje po žodžių „Šis sprendimas grindžiamas šia (šiomis) priežastimi (-imis)“, pateikta septyniolika langelių, kurių kiekvienas atitinka vieną ar daugiau šiame kodekse numatytų atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo ar atšaukimo pagrindų, kuriuos kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui apie jam nepalankaus sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus, taip pat skirsnis „Papildomos pastabos“.

27. Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymą išduoti vizą pateikę asmenys, kuriems buvo atsisakyta išduoti vizą, turi teisę pateikti apeliacinį skundą; apeliaciniai skundai pateikiami prieš valstybę narę, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, pagal tos valstybės narės teisę.

28. Nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad Vizų kodekso nuostatas, kaip primenama jo 29 konstatuojamojoje dalyje, reikia aiškinti visiškai atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) pripažintas pagrindines teises ir principus. Chartija yra taikytina, kai valstybė narė priima sprendimą atsisakyti išduoti vizą pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalį (žr. ESTT 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo El Hassani, C‑403/16, 32 ir 37 punktus).

29. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis; kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas; kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas; asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.

30. Taigi Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalyje numatyto skundo požymiai turi būti nustatyti atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo R. N. N. S. ir K. A., C‑225/19, C‑226/19, 42 punktą).

31. Dėl teisminės kontrolės apimties nagrinėjant Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalyje numatytą skundą reikia priminti, kad valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Taigi ši kontrolė turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo R. N. N. S. ir K. A., C‑225/19, C‑226/19, 48 punktą).

32. Nagrinėdamos prašymus išduoti vizą, nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekse nurodytų atsisakymo pagrindų taikymo sąlygomis ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Koushkaki, C‑84/12, 60 punktą; ESTT 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo El Hassani, C‑403/16, 36 punktą; ESTT didžiosios kolegijos 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo R. N. N. S. ir K. A., C‑225/19, C‑226/19, 49 punktą). Todėl atliekant šios diskrecijos teisminę kontrolę turi būti patikrinta tik tai, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais, ir įsitikinta, kad jame nepadaryta akivaizdžios klaidos (pagal analogiją žr. ESTT 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Fahimian, C‑544/15, 45 ir 46 punktus; ESTT didžiosios kolegijos 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo R. N. N. S. ir K. A., C‑225/19, C‑226/19, 49 punktą).

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

34. ABTĮ 86 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės tik atkartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes, nemotyvuotai prieidamas prie išvados, kad priimant Sprendimą buvo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija, o atsakovo surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

37. Pirmosios instancijos neatliko savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), t. y. iš esmės neišnagrinėjo ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neužtikrino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje apibrėžtų teisminės kontrolės apimties reikalavimų, neužtikrino pareiškėjo teisės į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingą teisminę gynybą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

40. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys