2016-04-25 Nr. AB-8935-3-64-3-01399-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1502-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01399-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas perpildytose kamerose, nes apie 16 kv. m dydžio kamerose buvo laikomas kartu su 7–8 asmenimis, todėl jam teko nuo 2 iki 2,28 kv. m gyvenamojo kameros ploto, nors pagal teisės aktui vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjo teigimu, suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas lauke prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną praleisti lauke. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino, kad to paties reikalaujama ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, nors to prašė Šiaulių TI administracijos, ir dėl to jis bijojo, jog gali pablogėti santykiai su sutuoktine ar įvykti skyrybos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl ploto kamerose trūkumo, per trumpo pasivaikščiojimo kieme laiko ir ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo patyrė dvasinius išgyvenimus, didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d. buvo kalinamas 6 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 2,35 iki 19,8 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Atsakovas akcentavo, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (vieną valandą per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų pasivaikščiojimų atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, ant pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenustatytų apribojimų, Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės neturi jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nurodė, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo neturi teisinio pagrindo, nes ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 suformuota praktika ir pažymėjo, kad pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (22.4 p.).

Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tai, jog pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą ar stresą. Atsakovas prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Šiaulių TI 2015 m. gegužės 14 d. pažymoje Nr. 69/09-16236 pateiktą informaciją, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI 195 dienas nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas.

Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomenduojamas aštuonių ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-757/2013, spręsdamas dėl asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, asmeniui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, jam sudarytas kalinimo sąlygas bei tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore.

Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, nustatė, kad Šiaulių TI buvo įpareigotas pateikti medžiagą, susijusią su pareiškėjo ilgalaikiais ir trumpalaikiais pasimatymais nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., ir duomenis, ar pareiškėjas kreipėsi su prašymais suteikti nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą, tačiau šie duomenys teismui nebuvo pateikti, nurodant, jog pareiškėjo asmens byla yra išsiųsta į Vilniaus miesto apylinkės teismą, todėl nėra galimybės pateikti pasimatymų apskaitos kortelės kopijos. Teismas pažymėjo, kad atsiliepime į skundą taip pat nėra pasisakoma dėl šių konkrečių faktinių aplinkybių, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Teismas rėmėsi EŽTT sprendimuose Balčiūnas prieš Lietuvą ir Varnas prieš Lietuvą dėl ilgalaikių susitikimų suformuota praktika ir atsižvelgęs į tai, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui (pareiškėjo prašymais juos suteikti), pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo vertino jo naudai.

Teismas sprendė, kad byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, tačiau pažymėjo, jog siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp minėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr.140 duomenis, darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui būtų buvusi diagnozuota jo skunde nurodyta emocinė depresija. Teismo vertinimu, dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose ir dėl aplinkybių, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę, į vienos valandos pasivaikščiojimo laiką gryname ore, į aplinkybes, susijusias su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į teismų praktikoje taikytinus neturtinės žalos vertinimo kriterijus, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistinus neturtinės žalos dydžius ir sprendė, kad kilusiai neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 200 Eur suma.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu, ir prašo priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 195 dienas kalinimo Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirtas 34 000 Lt (9 855 Eur) neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža ir palyginti su EŽTT sprendimais – diskriminacinė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pažymi, kad savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra neargumentuotas, nes jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 suformuota praktika ir akcentuoja, kad žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. Ž. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas skunde kėlė ginčą dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, susijusių su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, buvo suteikiamas tik vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore ir nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 195 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, teismas pareiškėjo naudai vertino jo nurodytas aplinkybes dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, tačiau nenustatė, kad būtų buvusi pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (dėl šio pažeidimo kilusių pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (pasivaikščiojimų gryname ore trukme ir ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža ir palyginti su EŽTT sprendimais – diskriminacinė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 34 000 Lt (9 855 Eur) neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ – 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo naudai vertino aplinkybes, susijusias su dokumentų apie ilgalaikių pasimatymų (ne)suteikimą nepateikimu, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 200 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 800 Eur. Ši suma nustatoma atsižvelgus ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas ne visą ginčo laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose, taip pat nepasitvirtino pareiškėjo skunde nurodytas nusiskundimas, susijęs su per trumpa pasivaikščiojimo gryname ore trukme. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie emocinę depresiją.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad jis 195 dienas Šiaulių TI buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, nepripažino, kad pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (10 000 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (10 000 Eur). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (10 000 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 800 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė