2020-05-13 Nr. AB-9678-4-45-3-00073-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4073-822/2020

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00073-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant vertėjui G. K.,

Ukrainos Respublikos piliečiui M. O. (M. O.),

užsieniečio atstovui advokatui K. M.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą (sujungtos administracinės bylos Nr. A-4073-822/2020 ir Nr. A-4241-822/2020, administracinei bylai suteikiant Nr. A-4073-822/2020) pagal Ukrainos Respublikos piliečio M. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimo ir 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimus dėl Ukrainos Respublikos piliečio M. O. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) 2020 m. vasario 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas Ukrainos Respublikos pilietį M. O. sulaikyti Centre iki 2020 m. gegužės 28 d., bet ne ilgiau kol bus priimti reikiami sprendimai ir jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

2. Centras paaiškino, kad 2007 m. gegužės 10 d. M. O. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, tuo pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2008 m. spalio 17 d. M. O. teigimu, jie su žmona kartu nebegyvena nuo 2008 metų, kai ji išvyko į Jungtinę Karalystę, jis nieko apie ją nežino, todėl, Centro vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad užsienietis turi šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. 2014 m. birželio 4 d. M. O. pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutrauktas 2014 m. gruodžio 5 d., gavus užsieniečio prašymą. Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6)-12) 41PR-12 grąžinti M. O. į Ukrainą ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Užsienietis per nurodytą terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl Migracijos departamentas 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 15/-6-12) 274 išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. 2015 m. lapkričio 5 d. Kauno vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Migracijos skyrius kreipėsi į Kauno apskrities VPK, prašydamas nustatyti M. O. buvimo vietą, kadangi jis vengė įvykdyti grąžinimo / išsiuntimo sprendimą ir slapstėsi nuo Migracijos skyriaus pareigūnų. Kauno VPK informavo, kad, periodiškai tikrinant užsieniečio gyvenamąją vietą, jis nebuvo surastas. Centro duomenimis, M. O. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje, čia neturi teisėto pragyvenimo šaltinio, nėra saistomas su Lietuva kokiais nors ryšiais, neturi galiojančio asmens paso. Centro nuomone, nėra pagrindo užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, nes jis nuo 2015 metų vengė vykdyti Migracijos departamento sprendimus, slapstėsi nuo pareigūnų.

II. 3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. vasario 28 d. sprendimu tenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą, t. y. nusprendė sulaikyti Ukrainos Respublikos pilietį M. O. Centre trims mėnesiams – iki 2020 m. gegužės 28 d., bet ne ilgiau kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

4. Teismas nustatė, kad M. O. 2007 metais teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau jo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas jau daug metų. Užsienietis 2007 m. gegužės 10 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete ir tuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2008 m. spalio 17 d. Užsienietis su savo žmona kartu negyvena nuo 2008 metų, nes pastaroji išvyko į Jungtinę Karalystę ir jis apie ją nieko nežino.

5. 2014 m. birželio 4 d. M. O. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį dėl prieglobsčio. Migracijos departamentas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 15 PR-127 suteikė minėtam užsieniečiui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir leido apsigyventi jo pasirinktoje vietoje iki kol bus nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas iš esmės. Tačiau 2014 m. gruodžio 5 d. Migracijos departamentas gavo M. O. prašymą nutraukti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 14PR-137 nutraukė minėto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

6. Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-12 grąžinti M. O. į Ukrainos Respubliką ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (šis sprendimas įteiktas užsieniečiui 2015 m. rugpjūčio 4 d.). Ukrainos Respublikos ambasada 2015 m. rugpjūčio 5 d. užsieniečiui išdavė grįžimo pažymėjimą Nr. CR045493, galiojantį nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d., tačiau užsienietis per 20 dienų laikotarpį neįvykdė grąžinimo sprendimo ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/-6-12)1U-274 išsiųsti M. O. iš Lietuvos Respublikos.

7. Kauno VPK Migracijos skyrius 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Kauno apskrities VPK, prašydamas nustatyti M. O. buvimo vietą, kadangi užsienietis vengė įvykdyti grąžinimo / išsiuntimo sprendimą ir slapstėsi nuo Kauno VPK Migracijos skyriaus pareigūnų. Kauno VPK informavo, kad periodiškai tikrinant užsieniečio gyvenamąja vietą jis nebuvo surastas.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VRIS duomenų bazėje nėra duomenų apie M. O. deklaruotą gyvenamą vietą Lietuvos Respublikoje, jis neturi teisėto pragyvenimo šaltinio, nėra saistomas jokiais ryšiais Lietuvos Respublikoje. Nors Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nėra duomenų apie užsieniečio teistumus Lietuvos Respublikoje, tačiau konstatuotina, kad jis ilgą laiką (apie 5 metus) slapstėsi nuo Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus pareigūnų ir vengė įvykdyti Migracijos departamento 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-12 bei 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 915/6-12) 1U-274, tai gali daryti ir ateityje. Teismo vertinimu, nėra galimybės užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, kadangi jis nei lėšų pragyvenimui, nei šeimyninių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, neturi ir galiojančio kelionės dokumento. Taigi, yra teisinis pagrindas šį užsienietį sulaikyti Centre teikime nurodytam terminui, bet ne ilgiau kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 113 str. 1 d. 2 p., 2 d.).

III. 9. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pakartotinai svarstyti bei palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimą dėl M. O. sulaikymo Centre, tokį prašymą grįsdamas 2020 m. vasario 27 d. teikime išdėstytais argumentais bei papildomai pažymėdamas, kad M. O. 2020 m. kovo 6 d. prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik tada, kai suprato, jog bus išsiųstas į kilmės valstybę, nors turėjo galimybę tokį prašymą pateikti daug anksčiau (M. O. buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį 2014 metais, bet vėliau jo atsisakė), todėl manytina, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra.

10. Ukrainos Respublikos pilietis M. O. atsiliepime į teikimą prašė jį tenkinti iš dalies, t. y. pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimo. Užsienietis paaiškino, kad Migracijos departamentas 2020 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10) 12PR-34 atsisakė suteikti jam prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl tolesnis užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu negali būti laikomas teisėtu. Kadangi Migracijos departamentas priėmė M. O. prašymą suteikti prieglobstį ir išnagrinėjo jį iš esmės, negalima pripažinti, kad užsienietis tokį prašymą padavė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo / išsiuntimo į kilmės valstybę. Tvirtino, jog jį sieja stiprūs socialiniai ryšiai su Lietuva, kadangi jis 8 metus (iki sulaikymo) faktiškai gyveno su L. V., su kuria ketina sudaryti santuoką ir gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojas neturi pakankamų lėšų pragyvenimui, nesudaro pagrindo manyti, jog jis gali pasislėpti. Prielaida, kad užsienietis gali pasislėpti, negali būti grindžiama vien tuo, kad jis nevykdė sprendimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis, bijodamas patirti persekiojimo veiksmus, pateikė prašymą suteikti prieglobstį, siekdamas gauti tarptautinę apsaugą, t. y. sprendimo nevykdė bijodamas grėsmės savo sveikatai ir gyvybei kilmės valstybėje. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. O. kelia grėsmę valstybės saugumui ir / ar viešajai tvarkai. Be to, M. O. atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Komisija 2020 m. kovo 26 d. pranešime, atsižvelgdama į situaciją, susiklosčiusią dėl COVID-19 pandemijos, ragina valstybes nares sulaikytus prieglobsčio prašytojus paleisti į laisvę. Valstybės narės, siekdamos apsaugoti prieglobsčio prašytojų orumą bei visuomenės sveikatą, taip pat turėtų užtikrinti, kad iš sulaikymo paleisti asmenys turėtų tinkamas galimybės būti apgyvendintiems ir naudotis pagrindinėmis paslaugomis, įskaitant sveikatos priežiūros paslaugas.

11. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu tenkino Centro teikimą, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Teismas nustatė, kad M. O. į Lietuvos Respubliką teisėtai atvyko 2007 metais. 2007 m. gegužės 10 d. jis susituokė su Lietuvos Respublikos piliete ir tuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2008 m. spalio 17 d. Užsienietis su savo žmona kartu negyvena nuo 2008 metų, kai ji išvyko į Jungtinę Karalystę, ir jis nebepalaiko jokių ryšių su ja.

13. M. O. 2014 m. birželio 4 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 15 PR-127 suteikė jam laikiną teritorinį prieglobstį ir leido apsigyventi jo pasirinktoje vietoje iki kol bus nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas iš esmės. Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 14PR-137 nutraukti minėto užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūrą, atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 5 d. gautą jo prašymą.

14. Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-12 grąžinti užsienietį į Ukrainos Respubliką ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (sprendimas užsieniečiui įteiktas 2015 m. rugpjūčio 4 d.). Ukrainos Respublikos ambasada 2015 m. rugpjūčio 5 d. išdavė M. O. grįžimo pažymėjimą Nr. CR045493, galiojantį nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d., tačiau užsienietis per 20 dienų laikotarpį neįvykdė grąžinimo sprendimo ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/-6-12)1U-274 išsiųsti M. O. iš Lietuvos Respublikos. Kauno VPK Migracijos skyrius 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Kauno AVPK, prašydamas nustatyti M. O. buvimo vietą, kadangi užsienietis vengė įvykdyti grąžinimo / išsiuntimo sprendimą ir slapstėsi nuo Kauno VPK Migracijos skyriaus pareigūnų. Kauno VPK informavo, kad periodiškai tikrinant užsieniečio gyvenamąja vietą jis nebuvo surastas ir tik 2020 m. gruodžio 26 d. sulaikytas (duomenys neskelbtini).

15. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimu M. O. buvo sulaikytas Centre iki 2020 m. gegužės 28 d.. Užsienietis 2020 m. kovo 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 15 PR-28 nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka.

16. Teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja M. O. sulaikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte, nes užsienietis buvo sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikė prašymą suteikti prieglobstį (antrą kartą pateikė) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę. VRIS duomenų bazėje nėra duomenų apie minėto užsieniečio deklaruotą gyvenamą vietą Lietuvos Respublikoje, jis neturi teisėto pragyvenimo šaltinio, Lietuvoje nėra saistomas jokiais ryšiais. Nors Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nėra duomenų apie M. O. teistumus Lietuvos Respublikoje, tačiau konstatuotina, kad jis ilgą laiką (apie 5 metus) slapstėsi nuo Kauno AVPK Migracijos skyriaus pareigūnų ir vengė įvykdyti Migracijos departamento 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-12 dėl jo grąžinimo į Ukrainos Respubliką, 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 915/6-12) 1U-274 dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Ukrainos Respubliką, tai gali daryti ir ateityje. Teismas konstatavo, jog 2020 m. vasario 28 d. teismo sprendime buvo pagrįstai remtasi Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 3 punktui, 5 dalies 3, 4, 5 punktais ir nėra pagrindo keisti šį sprendimą. Be to, teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra galimybės užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, kadangi jis nei lėšų pragyvenimui, nei šeimyninių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, neturi ir galiojančio kelionės dokumento.

IV. 17. Ukrainos Respublikos pilietis M. O. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimo prašo panaikinti šį teismo sprendimą.

18. M. O. paaiškina, kad jis 2020 m. kovo 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, todėl yra įgijęs prieglobsčio prašytojo teisinį statusą (Įstatymo 2 str. 20 p.). Nors Migracijos departamentas 2020 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10) 12PR-34 atsisakė tenkinti šį prašymą, užsienietis, nesutikdamas su tokiu sprendimu, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo sprendimo apskundimui. Šiuo metu yra rengiamas skundas teismui dėl minėto Migracijos departamento sprendimo apskundimo. M. O. pažymi, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas tik esant vienam iš Įstatymo 113 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų pagrindų, tačiau šiuo metu Centras dar nebuvo kreipęsis į teismą su prašymu pakartotinai svarstyti jo sulaikymo klausimą. Skundžiamu teismo sprendimu sulaikymas užsieniečiui nebuvo skirtas remiantis vienu iš prieglobsčio prašytojams taikytinų sulaikymo pagrindų, todėl turėtų būti panaikintas.

19. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į M. O. apeliacinį skundą dėl teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo prašo jį atmesti.

20. Centro įsitikinimu, teismas pagrįstai nutarė tenkinti jo teikimą sulaikyti M. O. Centre Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi, pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui, užsienietis liko Lietuvos Respublikoje ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Jis neteisėtai gyvena Lietuvoje nuo 2008 metų, sąmoningai nevykdo 2015 metais priimtų Migracijos departamento sprendimų ir iki 2020 metų slapstėsi, vengdamas išsiuntimo. Be to, Centro nuomone, šiuo atveju taikytinas ir Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas sulaikymo pagrindas, kadangi M. O. piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir jos metu teikiamomis garantijomis, visais įmanomais būdais bando įsitvirtinti Europos Sąjungoje. 2014 metais pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta paties užsieniečio prašymu, o prašymą sutekti prieglobstį 2020 metais jis pateikė tik jau būdamas sulaikytas Centre. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu pripažino, kad užsienietis gali būti sulaikytas pagal Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Tokia pozicija atitinka ir Europos Teisingumo Teismo praktiką (žr. 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą M. A. prieš Čekijos Respubliką, C-534/11). Centras tvirtai įsitikinęs, jog jei M. O. nebus sulaikytas, jis bandys vėl pasislėpti, vengdamas būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus.

21. Ukrainos Respublikos pilietis M. O. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo prašo pakeisti šį teismo sprendimą, t. y. pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

22. M. O. šį apeliacinį skundą iš esmės grindžia atsiliepime į Centro 2020 m. kovo 16 d. teikimą išdėstytais argumentais, be kita ko, jog Migracijos departamento sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jog byloje nėra duomenų apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ir / ar viešajai tvarkai, bei jog Europos Komisija 2020 m. kovo 26 d. pranešimu ragina valstybes nares sulaikytus prieglobsčio prašytojus paleisti į laisvę. Pažymi, kad šiuo metu nėra priimtas joks Migracijos departamento sprendimas ir nėra sprendžiamas klausimas dėl užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę, jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar įpareigojimo išvykti. M. O. nuomone, teismas nepagrindė, kad egzistuoja realus pagrindas manyti, jog užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę. Teismas, spręsdamas dėl užsieniečio sulaikymo klausimo persvarstymo, nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 3, 4 ir 5 punktais, nes minėtos įstatymo nuostatos netaikomos sprendžiant dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo.

23. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į M. O. apeliacinį skundą dėl teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo prašo jį atmesti.

24. Centras pabrėžia, kad M. O. Lietuvoje neteisėtai gyvena nuo 2008 m. spalio 17 d. Jis 2014 metais kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, tačiau tais pačiais metais pateikė prašymą nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2015 metais priėmė sprendimus dėl užsieniečio grąžinimo ir, vėliau, jo išsiuntimo į kilmės valstybę, tačiau M. O. slapstėsi nuo pareigūnų, vengdamas išsiuntimo įvykdymo, iki kol buvo sulaikytas 2020 m. vasario 26 d. ir apgyvendintas Centre. 2015–2020 metais užsienietis turėjo pakankamai laiko ir galimybių pateikti naują prašymą suteikti prieglobstį, tačiau to nepadarė, o Migracijos departamentas, išnagrinėjęs vėlesnį jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatė naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertinos nagrinėjant pirmąjį jo prašymą, bet konstatavo neatitikimą tarp užsieniečio pasakojimo ir realių įvykių. Centras mano, jog, kadangi M. O. dėl prieglobsčio suteikimo pakartotinai kreipėsi tik po jo sulaikymo, t. y. po 2020 m. vasario 26 d., jis tokiu būdu tik siekia sustabdyti sprendimo dėl jo išsiuntimo vykdymą, piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis. Centras akcentuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra priimtas sprendimas dėl M. O. išsiuntimo – Migracijos departamento 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 21 d. sprendimai. Centro įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja visos Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos sulaikyti užsienietį: 1) užsienietis sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę; 2) užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad pastarasis prašymas buvo pateiktas tiks siekiant atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo; 4) užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra. Teismas, ištyręs bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas išvengti numanomo išsiuntimo į kilmės valstybę ir norėdamas laisvai judėti, bei yra pagrindas manyti, kad, jei užsienietis nebus sulaikytas, jis vėl gali slapstytis, siekdamas išvengti išsiuntimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 25. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai, vadovaudamiesi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies nuostatomis, 2020 m. vasario 28 d. sprendimu tenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą ir nusprendė sulaikyti Ukrainos Respublikos pilietį M. O. Centre trims mėnesiams – iki 2020 m. gegužės 28 d., bet ne ilgiau kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. balandžio 28 d. sprendime El Dridi C-61/11, 62, 65 p., yra nusprendęs, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse draudžia tokį valstybės narės teisės aktą, kuriame numatyta skirti laisvės atėmimo bausmę neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui vien dėl tos priežasties, kad jis šios valstybės teritorijoje be pateisinamo pagrindo gyvena pažeisdamas įpareigojimą per nustatytą terminą iš jos išvykti. ESTT savo praktikoje aiškina, jog sulaikymas gali būti taikomas tik esant rimtam ir objektyviam pagrindui, todėl negali būti pernelyg išplečiama sulaikymo taikymo samprata: turi būti išlaikoma pusiausvyra tarp valstybės narės interesų ir žmogaus teisių bei trečiosios šalies piliečio gerovės, draudžiamas toks nacionalinis teisinis reglamentavimas, pagal kurį sulaikymo terminą galima pratęsti remiantis vien tuo, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis neturi asmens tapatybės dokumentų, todėl kyla šio piliečio pasislėpimo pavojus.

28. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai nustatė, kad M. O. 2007 metais teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau jo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas jau daug metų. Užsienietis 2007 m. gegužės 10 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete ir tuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2008 m. spalio 17 d. Užsienietis su savo žmona kartu negyvena nuo 2008 metų, nes pastaroji išvyko į Jungtinę Karalystę ir jis apie ją nieko nežino.

29. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko, jų sulaikymo klausimus Lietuvos Respublikoje, yra Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, užsieniečių judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, kad toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti. Įstatymo 113 straipsnio, reguliuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis gali būti sulaikytas, kai neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje.

30. Visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad užsieniečio M. O. buvimas Lietuvoje yra teisėtas, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu to nepaneigė ir pats užsienietis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra paminėjęs 2014 m. birželio 5 d. sprendime Mahdi C-146/14 PPU, 65 p.), kad sprendimai asmenį sulaikyti turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

31. Antra, Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 41PR-12 nusprendė grąžinti M. O. į Ukrainos Respubliką ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (šis sprendimas įteiktas užsieniečiui 2015 m. rugpjūčio 4 d.), užsienietis per 20 dienų laikotarpį neįvykdė grąžinimo sprendimo ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos ir Migracijos departamentas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/-6-12)1U-274 išsiuntė M. O. iš Lietuvos Respublikos. Remiantis administracinės bylos duomenimis užsienietis vengė įvykdyti išsiuntimo sprendimą. Tačiau remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB nuostatomis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ne visuomet užsieniečio priešinimasis išsiuntimui ar nevykdymas sprendimo dėl išsiuntimo yra traktuojamas kaip nesuderamas su ES teise veiksmas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 8 straipsnio 4 dalyje (Įstatymo 126 straipsnio (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos) nuostatos neperkelia minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalies nuostatų) numatyta, kad išsiuntimas užsieniečio, kuris priešinasi išsiuntimui, turi būti proporcingas ir be nepagrįstos prievartos, šios priemonės įgyvendinamos, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose, nepažeidžiant atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindinių teisių, gerbiant jo orumą ir fizinį neliečiamumą. Direktyvos 2008/115 9 straipsnio (Įstatymo 126 straipsnio (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos) nuostatos neperkelia minėtos direktyvos 9 straipsnių nuostatų, kurios skirtos išsiuntimo atidėjimui), 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės atitinkamam laikotarpiui gali atidėti išsiuntimą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes; valstybės narės atsižvelgia visų pirma į trečiosios šalies piliečio fizinę ar psichinę būklę. Įstatymo 128 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, minėtos aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, išvardintoms Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje. Migracijos departamento 2015 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (15/-6-12)1U-274 yra priimtas maždaug prieš penkis metus ir teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar jo neįvykdymas automatiškai turi būti siejamas su tuo, kad užsienietis net ir po penkerių metų ir žinodamas, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išsiuntimo procese tinkamai atsižvelgs į Įstatymo 130 straipsnio (draudimas išsiųsti užsienietį) reikalavimus bei aukščiau minėtas sąlygas (t. y. tinkamai įvertinus, ar šiuo metu užsieniečio išsiuntimas yra proporcingas, ar nebus pažeistos užsieniečio pagrindinės teisės, ar bus gerbiamas jo orumas bei tinkamai atsižvelgta į užsieniečio fizinę ar psichinę būklę), vengs išsiuntimo.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į šios Nutarties 30 ir 31 punktuose išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimas kelia abejonių dėl jo pagrįstumo ta prasme, kad nebuvo išsiaiškinta aplinkybės ir priežastys, dėl kurių užsienietis nevykdė 2015 m. spalio 21 d. sprendimo dėl išsiuntimo, bei užsieniečio veiksmai bei elgesys nuo 2015 m. spalio 21 d. iki jo suėmimo. Taip pat sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo teisėtumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M.

O. 2020 m. kovo 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka, tai reiškia, kad teisinė situacija iš esmės pasikeitė, nes užsienietis įgavo prieglobsčio prašytojo statusą. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 118 straipsnio 1 dalimi jeigu užsienietis, kuris yra sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytais pagrindais, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išsiaiškinus aplinkybes, dėl kurių užsienietis nevykdė 2015 m. spalio 21 d. sprendimo dėl išsiuntimo bei išsiaiškinus užsieniečio veiksmus bei susiklosčiusias aplinkybes nuo 2015 m. spalio 21 d. iki jo suėmimo, t. y. kur užsienietis gyveno, ar buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir pan. bei pašalinus aukščiau išdėstytas abejones, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimo pagrindu užsienietis M. O. galėjo būti sulaikytas iki 2020 m. kovo 6 d. Kadangi užsienietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo, kita vertus, remiantis Įstatymo nuostatomis prieglobsčio prašytojas negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje numatytais sulaikymo pagrindais.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos. 2020 m. kovo 30 d. apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliacinio skundo padavimo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nėra kreipusi su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti apeliantą, tačiau iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą dėl užsieniečio sulaikymo persvarstymo.

34. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu tenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, egzistuoja užsieniečio M. O. sulaikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte, nes užsienietis buvo sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikė prašymą suteikti prieglobstį (antrą kartą pateikė) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. balandžio 8 d. sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad 2020 m. vasario 28 d. sprendime užsieniečio sulaikymas buvo pagrįstas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 dalies 3, 4, 5 punktais. Kadangi užsienietis prieglobsčio paprašė tik 2020 m. kovo 6 d., tai akivaizdu, kad 2020 m. vasario 28 d. sprendime dėl užsieniečio sulaikymo ir nebuvo teisinio pagrindo remtis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje numatytais sulaikymo pagrindais. Kita vertus, 2020 m. balandžio 8 d. sprendime nėra motyvuota ta teismo nustatyta aplinkybė, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę.

Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas sulaikymo pagrindas nėra pagrįstas ir sulaikyti šiuo pagrindu užsienietį nėra galima. Taip pat teismas be pagrindo rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 3, 4, 5 punktais, nes jais negali būti remiamasi sprendžiant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę. Nors 2020 m. kovo 20 d. sprendimu Migracijos departamentas nesuteikė užsieniečiui nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos, šį sprendimą užsienietis apskundė, vadinasi, užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą.

Nėra pagrindo spręsti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas dėl suėmimo, vertinant sulaikymo taikymo užsieniečiui pagrįstumą (tinkami teisiniai pagrindai) bei sulaikymo proporcingumą, yra teisėtas ir pagrįstas. Tokiu atveju teisėjų kolegija turi išnagrinėti sulaikymo alternatyvų taikymo perspektyvas konkrečiu atveju.

35. Apeliaciniame skunde užsienietis prašo pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į tai, jog užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad užsienietis M. O. keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, kad dar nėra galutinai išspręstas prieglobsčio užsieniečiui Lietuvos Respublikoje suteikimo klausimas ir yra Migracijos departamento 2015 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (15/-6-12)1U-274 dėl išsiuntimo M. O. iš Lietuvos Respublikos, kuris anot Užsieniečių registracijos centro atstovės apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, yra sustabdytas, darytina išvada, kad poveikio priemonės jam negali būti visiškai panaikintos. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nutaria užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 ir 4 d.).

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl jo priimti 2020 m. vasario 28 d. sprendimas ir 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas keičiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 115 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ukrainos Respublikos piliečio M. O. (M. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimo tenkinti iš dalies ir apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje tenkinti administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimus.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimą ir 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti ir paleisti Ukrainos Respublikos pilietį M. O. (M. O.) iš sulaikymo, pritaikant užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti M. O. (M. O.) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki 2020 m. gegužės 28 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė