2019-12-11 Nr. AB-23490-3-61-3-04163-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1516-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04163-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (D. P.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) Trakų rajono agentūros valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros inspektorius 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui davė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36 perkelti neteisėtai pastatytą vagonėlį už apsaugos zonos ribų. Nesutikdamas su šiuo nurodymu ir manydamas, jog pareigūnas neišsiaiškino Vilniaus RAAD 2017 m. spalio 3 d. sprendime Nr. (38-2)-VR-1.7-7379 nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo panaikintas ankstesnis privalomasis nurodymas, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus RAAD vadovui, kuris 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 pratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. gruodžio 20 d. ir pakeitė privalomąjį nurodymą, nurodydamas pastatytą vagonėlį perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją.

3. Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. AP3-3798 nurodė, kad neprieštarauja dėl laikinų statinių žemės sklype naudojimo ir pareiškėjui išdavė leidimą statyti naują statinį, kuris yra nustatyta tvarka įregistruotas ir galiojantis. Savivaldybės administracijos tarnautojas SLD nenurodė duomenų apie vagonėlį bei šio laikinojo statinio naudojimo termino, todėl šios aplinkybės buvo aptartos atskirame Administracijos rašte Nr. AP3-3798. Pareiškėja pabrėžė, kad ginčo vagonėlis buvo pastatytas ir naudojamas teisėtai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog nei vienas šiuo metu galiojantis statybos teisės aktas nėra nustatęs konkrečių terminų per kuriuos turi būti pradėti statybos darbai gavus leidimą statybai. Atsižvelgus į tai, kad statybos leidimas gautas tik 2017 m. rugpjūčio 4 d., ir į tai, kad statybos yra pradėtos – padaryti statinio pamatai, pareiškėjo nuomone, vagonėlis atitinka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017-05-01) (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą išimtį. Be to, privalomasis nurodymas priimtas neišsiaiškinus faktinių aplinkybių, nepagrindžiant, kokiais duomenimis remiantis yra konstatuota, jog vagonėlis yra pastatytas neteisėtai, nenurodant, kokią grėsmę aplinkos apsaugai kelia vagonėlio naudojimas. Suėjus Administracijos 2012 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. AP3-3798 nustatytam 5-erių metų terminui, pareiškėjas kreipėsi į Administraciją, siekdamas pratęsti vagonėlio naudojimo terminą, tačiau jam buvo paaiškinta, jog, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, yra leidžiama laikyti ir naudoti ne daugiau kaip vieną vagonėlį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose.

5. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. lapkričio 6 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-36 surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) reikalavimus. Statybinių vagonėlių pastatymo vieta gali būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta išimtis yra taikoma, kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį ir kai vagonėlis yra laikomas prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu, nesiejant to su faktiškai atliekamais darbais. Tuo tarpu Vilniaus RAAD siekia šią teisės normą aiškinti plečiamai, o tai reiškia, jog de facto teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį. Be to, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2D-14302(9,12), kuriuo grindžiamas Vilniaus RAAD sprendimas, nėra viešas dokumentas, jo turinys nėra žinomas pareiškėjui, taip pat nėra žinoma, kam konkrečiai jis adresuotas, koks šio dokumento turinys ir kokią vietą šis dokumentas užima teisės aktų hierarchijoje.

6. Atsakovas Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūra atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad palaiko Vilniaus RAAD atsiliepime išdėstytą poziciją.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Vilniaus RAAD atsiliepime nurodė, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių. Ginčas šioje byloje kilo dėl išimties iš draudimo pakrantės apsaugos zonoje statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius taikymo sąlygų.

9. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuotas vagonėlio pakrantės apsaugos zonoje laikymas yra susietas su statybos procesu, kai vagonėlis yra pagalbinė priemonė statybų procese. Tik statybos leidimo turėjimas nesuteikia teisės laikyti vagonėlio vandens telkinio pakrantės apsaugos zonoje, turi vykti statybos. Vieta, kurioje vyksta statybos procesas yra numatoma statinio statybos projekte. Pareiškėjo turimame statybos projekte statybos vieta aiškiai apibrėžta ir nustatyta. Įvertinęs Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuotos ir šiai administracinei bylai aktualios išimties nustatymo tikslą bei atsižvengiant į Statybos įstatymo 2 straipsnio 98 dalyje bei Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 3 priedo 1.3 punktu reglamentuotą statybos vietos – statybvietės paskirtį, Vilniaus RAAD nurodė, jog statybos procese naudojamų vagonėlių pastatymo vieta turi būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės riboje. Tokios pozicijos laikosi ir valstybinę statybų priežiūrą, metodinį konsultavimą šioje srityje vykdanti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2D-14302(9.12)).

10. Vilniaus RAAD atkreipė dėmesį, kad iki 2017 m. gegužės 1 d. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkte galiojo imperatyvus draudimas statyti vagonėlius paežerėse ir nebuvo numatyta jokių šio draudimo išimčių. Savivaldos institucija neturi įgaliojimų panaikinti įstatyme nustatytų imperatyvių draudimų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo vagonėlis, pastatytas Meduvio ežero pakrantėje nuo 2012 metų ir naudojamas ne kaip pagalbinė priemonė statybos procese jau vien įvertinus statybos leidimo išdavimo datą (Statybos leidimo 2017 m. rugpjūčio 4 d. Nr. LSNS-05-170804-00121 pradinės versijos išdavimo data 2015 m. sausio 8 d.).

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ir E. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklype) nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinio vandens apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta. Trakų rajono savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. AP3-3798 nurodė neprieštaraujanti laikinų statinių – vagonėlio ir garažo naudojimui (5 metus), žemės sklype. Administracija pareiškėjui (statytojui) 2017 m. rugpjūčio 4 d. yra išdavusi statybos leidimą Nr. LNS-05-170804-00121 žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį).

Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2017 m. rugsėjo 19 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr.VR-12.2-27, kuriuo pareiškėjui nurodoma Meduvio ežero apsaugos zonoje, sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytą vagonėlį perkelti prie numatyto statyti pastato. Vilniaus RAAD, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. pateiktą skundą, 2017 m. spalio 3 d. sprendimu 2017 m. rugsėjo 19 d. privalomąjį nurodymą panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad nėra aiškios aplinkybės dėl statybos darbų vykdymo fakto pagal išduotą statybos leidimą, todėl būtina šias aplinkybes išsiaiškinti. 2017 m. lapkričio 6 d.

Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius surašė privalomąjį nurodymą Nr.VR-12.2-36, kuriuo pareiškėjui nurodyta, pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas neteisėtai pastatytą vagonėlį Meduvio ežero apsaugos zonoje, sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perkelti už apsaugos zonos ribų. Nesutikdamas su minėtu privalomuoju nurodymu pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą Vilniaus RAAD nurodydamas, jog ginčo vagonėlis pastatytas ir naudojamas teisėtai, turint Administracijos sutikimą, o leidimo dėl laikino statinio - vagonėlio galiojimo metu buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 4 d. statybos leidimas Nr. LNS-05-170804-00121.

Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 privalomąjį nurodymą pakeitė, patikslindamas, jog Meduvio ežero apsaugos zonoje, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), stovintis vagonėlis, turi būti perkeltas į statybos projekte nustatytą statybos teritoriją. Sprendime taip pat konstatuota, kad žemės sklype vagonėlis stovi vandens telkinio apsaugos zonoje, o pagal išduotą statybos leidimą pradėti statybos darbai (įrengti statinio pamatai), kurie pagal pareiškėjo pateiktą informaciją dėl netinkamų oro sąlygų nėra vykdomi.

Sprendime pažymima, jog statybinių vagonėlių pastatymo vieta gali būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose, todėl iki 2017 m. gruodžio 20 d. pratęsiamas 2017 m. lapkričio 6 d. privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir patikslinama, jog vagonėlis turi būti perkeltas į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją.

13. Atsižvelgęs į ūkininko sodybos – vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą, teismas nurodė, kad jame yra aiškiai apibrėžta statybvietė, o vagonėlis stovi už jos ribų (arčiau vandens telkinio). Todėl esant galiojančiam statybą leidžiančiam dokumentui, suteikiančiam teisę statyti gyvenamąjį namą pagal parengtą statybos projektą, kuriame yra aiškiai apibrėžta statybos veiklos teritorija, taip pat šiai veiklai reikalingam vagonėliui stovint už šios statybos teritorijos ribų (prie vandens telkinio), teismo vertinimu, VRAAD Trakų rajono agentūra ir VRAAD turėjo pagrindą, remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimti šioje byloje pareiškėjo skundžiamą Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, įpareigojantį pareiškėją vagonėliui vietą parinkti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose, taip siekdama sumažinti ar išvengti žalos aplinkai (vandens telkiniui) atsiradimą.

14. Teismas nurodė, jog Privalomasis nurodymas ir jį patikslinantis Sprendimas atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, nes jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas.

15. Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytos išimties taikymo teismas pažymėjo, kad remiantis bylos duomenimis, ginčo žemės sklype sodybos nėra. 2017 m. rugpjūčio 4 d. statybą leidžiančiu dokumentu tik suteikiama teisė žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį), o iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog statybvietėje yra sumontuoti dviejų statinių pamatai. Todėl, atsižvelgęs į Saugomų teritorijų įstatymo siekiamus tikslus bei viešojoje teisėje taikytiną principą (draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama), teismas sprendė, kad pareiškėjo žemės sklype nesant sodybos, minėta išimtis jam negali būti taikoma. Atsakovo reikalavimai pareiškėjui perkelti vagonėlį į statybvietės teritoriją, neprieštarauja nei teisės aktų nuostatoms, nei bendriesiems teisės principams.

III. 16. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti patirtas išlaidas.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nekelia ginčo dėl šių aplinkybių: a) pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, Meduvio ežero apsaugos zonoje, yra pastatytas vagonėlis; b) pareiškėjui yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, minėtame žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buto ypatingą statinį).

18. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y., turi atitikti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus reikalavimus. Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu. Ši teisės norma suponuoja pareigą tinkamai pagrįsti nurodomų veiksmų būtinybę, t. y., įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios, jų nuomone, sudaro aplinkos apsaugos įstatymu ar kitų teisės aktų pažeidimų priežastis. Tai, kad 2017 m. lapkričio 6 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-36 buvo surašytas pažeidžiant Kontrolės įstatymo reikalavimus, pripažino Vilniaus RAAD, pakeisdama šį skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Saugomų teritorijų įstatymo 3 dalies 6 punktu nustatyta išimtis, kai paviršinio vandens telkinio apsaugos zonoje leidžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius. Ši norma yra taikoma, kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį ir kai vagonėlis yra laikomas prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu. Tokios pozicijos laikėsi ir Vilniaus RAAD 2017 m. spalio 3 d. Sprendime, nurodydama, jog šiuo konkrečiu atveju yra neaiškios tik aplinkybės dėl statybos darbų vykdymo fakto, tačiau apie statybvietės ribas, kurios neva yra aktualios pagal vėlesnius Vilniaus RAAD aiškinimus, užsiminta net nebuvo.

19. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD Sprendimas neatitinka motyvuotumo, aiškumo, teisėtumo bei pagrįstumo individualaus administracinio akto reikalavimų, nes, visų pirma, Vilniaus RAAD siekia teisės normą, numatytą Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte, pagal teisės aiškinimo apimtį aiškinti plečiamai, o tai reiškia, jog de facto teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį, tai neatitinka teisės aiškinimo sampratos ir paskirties. Be to, nurodytas Vilniaus RAAD Sprendime Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2D-14302(9.12), kuriuo grindžiamas Vilniaus RAAD Sprendimas nėra teisės aktas.

20. Pareiškėjui (statytojui) Administracija 2017 m. rugpjūčio 4 d. yra išdavusi statybos leidimą Nr. LNS-05-170804-00121 žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį), todėl statybos techninio reglamento nuostatos yra netaikytinos.

21. Pareiškėjo vagonėlis atitiko apgyvendinimo ir nakvynės paskirtį, jis turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti vagonėlį, todėl šiuo atveju taikytina Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta išimtis, o skundžiamų sprendimų išvados nelaikytinos pagrįstomis. Be to, skundžiamas Privalomasis nurodymas šiuo konkrečiu atveju yra neproporcingas siekiamiems tikslams užtikrinti, kadangi skundžiamu privalomuoju nurodymu nurodoma vagonėlį perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją, kuri yra apie 20 metrų, nuo vietos, kur dabar stovi vagonėlis, statybų laikotarpiui, o pastačius gyvenamąjį namą, vagonėlis vėlgi galėtų būti laikomas ten, kur ir yra šiuo metu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Vilniaus RAAD teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo skundo argumentus bei tinkamai ginčo teisiniam santykiui taikė norminius teisės aktus. Vilniaus RAAD palaiko teisingo ir pagrįsto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentaciją bei Vilniaus RAAD atsiliepime išdėstytą poziciją ginčo klausimais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD 2017-12-01 sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-9153; 3), kuriuo pakeistas Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2017-11-06 privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Ginčijamu aktu atsakovas, išnagrinėjęs skundą dėl privalomojo nurodymo, jį pakeitė, pratęsdamas 2017-11-06 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-36 įvykdymo terminą iki 2017-12-20, ir nurodydamas pareiškėjui „pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, stovintį vagonėlį Meduvio ežero apsaugos zonoje, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją“.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos ir veiklos jose reglamentavimas numatytas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimų tarpe be kita ko paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejį, kai sodyboje laikomas ir naudojamas ne daugiau kaip vienas vagonėlis, taip pat atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami kempinguose, prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį, mokslo institucijų vykdomiems moksliniams tyrimams atlikti, masiniam renginiui rengti turint savivaldybės institucijos išduotą leidimą, kai laikomos ir naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės, taip pat kai minėti kilnojamieji objektai naudojami teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žūklę. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatyme yra įtvirtintas bendras veiklos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ribojimas, o atitinkama veikla leidžiama tik esant įstatyme nurodytoms išimtims, tarp jų ir vagonėlių naudojimas prie statomų (rekonstruojamų) statinių statybos laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju aktuali išimtis, numatanti galimybę paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, kai tokie objektai laikomi prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį. Papildomų sąlygų aptartas reguliavimas nenumato, kaip ir galimybės jo plečiamam aiškinimui ar naujų ribojimų įvedimui žemesnės galios reguliavimu.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, Meduvio ežero apsaugos zonoje, yra pastatytas vagonėlis (b. l. 30, 50), pareiškėjui yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas minėtame sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį). Pareiškėjas teisę statyti ir naudoti vagonėlį būtent sieja su įstatyme nustatyta išimtimi - vagonėlį ežero apsaugos zonoje laikyti ir naudoti statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują statinį. Faktas, kad statybos vyksta, šalių taip pat neginčijamas.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti faktai patvirtina esant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytą draudimo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius išimtį. Todėl teiginys, kad pažeisti įstatymo reikalavimai, nepagrįstas.

30. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo, neatsižvelgdami į viešosios teisės reguliavimo ypatumus ir principus, plečiamai aiškino įstatymą ribojimą griežtinimo linkme, dėl ko ginčijamo akto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.), o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

32. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinos bylinėjimo išlaidos: 34,50 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 87–92).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-9153.

Priteisti iš Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos D. P. (D. P.) naudai 534,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė