2013-10-21 Nr. AB-6775-3-61-3-02275-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1859/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02275-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2, 35.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir norminio teisės akto ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) prašymu, kurį patikslino 2012 m. lapkričio 12 d., 2012 m. lapkričio 30 d., 2013 m. vasario 5 d. ir 2013 m. vasario 28 d. (t. I, b. l. 1-4, t. II, b. l. 1-5, 38-40, 69-70, 87-88), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 4.1 ir 5 punktus; 2) ištirti, ar Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto Kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga) dalis „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 41 straipsnio 3 dalies nuostatas; 3) pripažinus, kad Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga)“ dalis „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, ją panaikinti.

Vyriausybės atstovas 2011 m. rugsėjo 30 d. teikimu Nr. 1T-33 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Savivaldybės taryba, Taryba, atsakovas), siūlydamas svarstyti Tarybos Sprendimo 4.1 ir 5 punktų panaikinimo klausimą. Taryba Sprendimo 5 punktu įgaliojo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti vežėjams, pasirašiusiems minimo sprendimo 1.1 punktu patvirtintą viešųjų paslaugų teikimo sutartį, leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas, vadovaujantis Sprendimo 1.2 punktu patvirtintu tvarkos aprašu.

Minimo Sprendimo 4.1 punktu Taryba pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriui ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. papildyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo, kompensacijų vežėjams mokėjimo ir viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės funkcijomis ir užtikrinti pakeistų įstatų registravimą Juridinių asmenų registre. Aprašas įsigaliojo 2012 m. gegužės 6 d. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Aprašas yra galiojantis, siekdamas apginti byloje pareikštus reikalavimus, pareiškėjas tikslino savo prašymo reikalavimą ir kartu prašė pirmosios instancijos teismo ištirti, ar ir Sprendimo 1.2 punktas bei juo patvirtintas Aprašas atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kelių transporto kodeksas, KTK) 171 straipsnio 3 dalies nuostatą, o pripažinus, kad Aprašo patvirtinimas atitinka minimų įstatymų nuostatas, ištirti Aprašo 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga)“ dalies dėl įgaliotos įstaigos atitiktį VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatai.

KTK 171 straipsnio 3 dalimi numatoma, kad nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. spalio 23 d. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (toliau – ir Reglamentas) priede išdėstytas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 1372 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.3 punktu įgaliojo Susisiekimo ministeriją suderinus su Finansų ministerija, patvirtinti Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašą.

Susisiekimo ministras 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtino Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašas). Pareiškėjas pažymėjo, jog VAĮ 41 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodoma, kad savivaldybių įmonėms viešojo administravimo įgaliojimai atlikti jų pačių priimtų administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę ir teikti administracines paslaugas gali būti suteikiami tik tuo atveju, jeigu nėra valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, kurioms šie įgaliojimai galėtų būti suteikti, ir jeigu šie įgaliojimai yra tiesiogiai susiję su tos valstybės ar savivaldybės įmonės veiklos tikslais.

Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis pareiškėjas paaiškino, kad Taryba Sprendimu suteikė teisę įgaliotąja įstaiga už nuostolių, patirtų vežant keleivius vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų ar troleibusų maršrutais, ataskaitų pateikimo bei kompensacijų išmokėjimo tvarkos įgyvendinimą, būti SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja ne tik Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatoms, bet ir VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatai. Taryba Sprendimo 1.2 punktu patvirtindama Aprašą viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punktą, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas bei KTK 171 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Aprašo 3 punkto nuostata, pagal kurią SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pavesta būti įgaliotąja įstaiga, įgyvendinančia nuostolių, patirtų vežant keleivius vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų ar troleibusų maršrutais, ataskaitų pateikimo bei kompensacijų išmokėjimo tvarką (t. y. vykdyti Aprašo 2 ir 3 skyriuose numatytas funkcijas), neatitinka VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais (t. I, b. l. 81-82, 84-88, t. II, b. l. 78-86) į pareiškėjo prašymą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad savivaldybių institucijos turi teisę ir pareigą, vadovaudamosi susisiekimo ministro patvirtintu Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašu, nustatyti tvarką, kaip bus išmokamos kompensacijos vežėjams. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Aprašą, t. y. priėmė ne tapatų teisės aktą, o būtent įgyvendino susisiekimo ministro patvirtinto Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 4 punktą – nustatė tvarką, kaip išmokamos kompensacijos vežėjams. Atsakovo teigimu, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ patenka į Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio (b) dalies apibrėžimą ir turi teisę, vadovaujantis Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašu ir KTK, būti „kompetentinga įstaiga“, t. y. bet kokiu kitu asmeniu/struktūra, kuriai vietinės valdžios institucija suteikė įgaliojimus veikti viešojo keleivinio transporto srityje.

Atsakovas pažymėjo, kad leidimų vežti keleivius išdavimas yra leidimų teikti viešąsias paslaugas išdavimas, todėl pagal VAĮ 2 straipsnio 20 punktą tai yra viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Kadangi administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė ir viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra skirtingos viešojo administravimo sritys, viešųjų paslaugų teikimo administravimas nepatenka į VAĮ 41 straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį, todėl gali būti perduodamas savivaldybės įmonei be jokių apribojimų. Pagal VAĮ 2 straipsnio 20 punktą viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė taip pat priklauso viešųjų paslaugų teikimo administravimo sričiai, todėl, kaip ir leidimams išduoti, perduodant įgaliojimus savivaldybės įmonei nėra taikoma VAĮ 41 straipsnio 3 dalis.

Analizuojant ginčijamo sprendimo 1.2 punktu patvirtintą Aprašą, pačios kompensacijos vežėjams išmokamos ne tiesiogiai, o per SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Atsakovas pažymėjo, kad sprendimą dėl kompensacijų išmokėjimo priima įgaliotas savivaldybės administracijos padalinys, o ne SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Įgaliota įstaiga, gavusi iš savivaldybės administracijos lėšas, nedelsiant išmoka vežėjui kompensacijas už patirtus nuostolius, susidariusius teikiant viešąsias keleivinio kelių transporto paslaugas. Taigi SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdo tik techninę kompensacijų mokėjimo dalį, t. y. administruoja dokumentų surinkimą, vertinimą, pateikimą savivaldybei.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Reglamentu, KTK 4 straipsnio 3 dalimi ir 18 straipsnio 11 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 6 straipsnio 33 punktu, 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, VSĮĮ) 2 straipsnio 3 dalimi, ginčijamu sprendimu suteikė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ viešojo administravimo įgaliojimus. Funkcijos, perduotos SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nėra priskirtinos nei išimtinei, nei paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai. Taigi savivaldybės taryba pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatas turi teisę perduoti šias funkcijas savo nuožiūra, tai šiuo atveju ir buvo padaryta ginčijamu sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimu (t. I, b. l. 90-93) į pareiškėjo prašymą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodyta, kad Tarybos Sprendimo 5 punktu pavedama SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ne teikti administracines paslaugas, kaip teigia pareiškėjas, bet administruoti viešųjų paslaugų teikimą. Po 2011 m. gegužės 1 d. įsigaliojusių VAĮ pataisų savivaldybės įmonės yra įtrauktos į viešojo administravimo subjektų sąrašą, taigi SĮ „Susisiekimo paslaugos“ gali vykdyti viešojo administravimo funkcijas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Tarybos sprendimu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ perduodamos vykdyti leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo funkcijos negalima laikyti administracine paslauga. Šių leidimų išdavimo negalima tapatinti su licencijos verstis keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis veikla išdavimu, kuri apibrėžiama KTK 8 straipsnyje. Tarybos Sprendimu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra perduodamos specifinės funkcijos, susijusios išimtinai tik su UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų šiems vežėjams mokėjimo funkcijomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog „Įgaliotos įstaigos“ sąvoka nėra aiškiai apibrėžta, todėl nagrinėjamu atveju ją būtina aiškinti lingvistiškai. Žodyne sąvoka „įstaiga“ apibrėžiama kaip visuomenės ar valstybės organizacija, atliekanti valdymo, administravimo, prekybos, ūkio, mokomąjį ar mokslo darbą ir pan., pavyzdžiui, mokslo įstaiga. Atsižvelgiant į tokį aiškinimą, savivaldybės įgaliota įstaiga turi būti suprantama plačiąja prasme, t. y. kaip bet koks įgaliotas ūkio subjektas, kuriam gali būti suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu (t. II, b. l. 101-111) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino prašymo pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 ir 5 punktų teisėtumo.

Teismas rėmėsi VAĮ 2 straipsnio 17, 18 ir 20 dalies, 41 straipsnio, 5 straipsnio 3 ir 4 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų, 2 dalies, 16 straipsnio, KTK 4 straipsnio 3 dalies, 171 straipsnio 3 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, Reglamento priedo, Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatomis ir priėjo išvadą, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad Sprendimo 5 punktas ta apimtimi, kuria SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įgaliota išduoti vežėjams leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, prieštarauja VAĮ 41 straipsnio 3 daliai. O pripažinus, kad Sprendimo 5 punktas neprieštarauja VAĮ 41 straipsnio 3 daliai, nėra pagrindo manyti, jog jis ir Sprendimo 4.1 punktas prieštarauja ir kitiems teisės aktams.

Kompetentinga įstaiga Aprašo 2 punkto prasme, pirmosios instancijos teismo vertinimu, gali būti savivaldybės administravimo subjektai, t. y. savivaldybės institucijos ir įstaigos, kiti subjektai, tarp jų– ir savivaldybės įmonės, turintys teisės aktų suteiktus įgaliojimus, atliekantys jiems pavestas administravimo funkcijas ir atsakingi už šių funkcijų įgyvendinimą (VSĮ 3 straipsnio 7 dalis, VAĮ 4 straipsnio 5 dalis). Nėra pagrindo manyti, kad išvestinis iš 5 punkto 4.1 punktas pažeidžia ir VSĮ 4 straipsnio 6 punkto nuostatas. Kadangi Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto prasme kompetentinga įstaiga gali būti ne tik savivaldybės institucijos ir savivaldybės biudžetinės įstaigos, bet ir savivaldybės įmonės, kurias pagal VAĮ nuostatas nėra draudžiama įgalioti vykdyti viešųjų paslaugų teikimo administravimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo pradėti nurodytos Aprašo, t. y. norminio administracinio akto, 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ teisėtumo tyrimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 3 dalis).

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 117-125) prašo: 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 2) sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Aprašo 3 punkto nuostatos „kompensacijos vežėjams išmokamos per savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga)“ dalies „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ atitikties Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalies nuostatoms ištyrimo.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atsakyta į pareiškėjo prašymo argumentus ir nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VAĮ nedraudžia savivaldybės įmonėms perduoti tokius viešojo administravimo įgaliojimus.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktų nuostatas, neįvertinęs teismo posėdyje ištirtų įrodymų, nekonstatavęs aplinkybių, turinčių bylai esminės reikšmės, nustatymo fakto, teisės normų, taikytinų šioje byloje, priimdamas tinkamai nemotyvuotą sprendimą.

Apeliantas nurodo, kad viešoji paslauga (VAĮ 2 straipsnio 17 dalis) ir viešųjų paslaugų teikimo administravimas (VAĮ 2 straipsnio 20 dalis) yra tampriai susiję, tačiau leidimų išdavimas, kaip kompetentingo subjekto atliekamų veiksmų sistema, skirta patvirtinti tam tikrą vienetinį juridinį faktą, yra laikoma administracine paslauga, o atitinkamo subjekto nuolatinė veikla išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims – viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Taigi SĮ „Susisiekimo paslaugos“ buvo suteikti įgaliojimai vykdyti ir administracinę paslaugą, ir viešųjų paslaugų teikimo administravimą.

Pareiškėjas mano, kad pagal VAĮ 15 straipsnio ir 1 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytina, jog prie administracinių paslaugų patenka visų rūšių leidimų išdavimas. Tą patvirtina ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 5 punkto nuostatos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal VAĮ 15 straipsnio 2 dalį administracines paslaugas teikia tik viešojo administravimo subjektai.

Pareiškėjo teigimu, tiek pats atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ginčijamų leidimų išdavimą priskiria administracinėms paslaugoms. Leidimas vežėjams vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais yra laikytinas administraciniu sprendimu, todėl tokių leidimų išdavimas yra administracinė paslauga, kurią gali teikti tik savivaldybių institucijos ar jų įgaliotos įstaigos, bet ne savivaldybės įmonės. Dėl šios priežasties pavedimas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdyti leidimų išdavimo veiklą prieštarauja tiek VAĮ 41 straipsnio 3 dalies, tiek ir KTK 18 straipsnio 11 dalies nuostatoms.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl, teismo vertinimu, KTK 4 straipsnio 3 dalyje numatytos savivaldybių institucijos ar jų įgaliotos įstaigos apima ne tik savivaldybės institucijas ir įstaigas, bet ir savivaldybės įmones. Taigi nebuvo sistemiškai su kitais teisės aktais analizuota KTK 4 straipsnio 3 dalies nuostata „ir jų įgaliotos institucijos“. Pagal VAĮ 2 straipsnio 4 dalies nuostatas ir KTK, galima pastebėti, kad įstatymų leidėjas savivaldybės įmonę išskiria kaip atskirą juridinio asmens formą, atitinkamai atskirdamas įstaigas ir įmones, todėl net ir tuo atveju, jei būtų įvykdytos VAĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos ir atsirastų galimybė savivaldybės įmonei suteikti šiuos ginčytinus įgaliojimus pagal VAĮ, specialusis teisinis reglamentavimas nesuteikia teisės savivaldybės institucijai perleisti VAĮ 41 straipsnio 3 dalyje numatytus įgaliojimus savivaldybės įmonėms.

Pareiškėjas nurodo, jog kompetentinga institucija, turinti teisę išduoti leidimus vežti keleivius reguliariais susisiekimo autobusų (troleibusų) maršrutais, taip pat atlikti tokių administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę bei nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensavimo funkciją, yra laikoma tik savivaldybės institucija ar jos įgaliota įstaiga. Pagal VAĮ 2 straipsnio 6 dalį prie viešojo administravimo įstaigų priskiriamos tik valstybės ar savivaldybės biudžetinės įstaigos, šio įstatymo nustatyta tvarka įgaliotos atlikti viešąjį administravimą, todėl savivaldybės įmonė į įgaliotos įstaigos sąvoką nepatenka ir tokie įgaliojimai, kurie gali būti priskirtini savivaldybės institucijų įgaliotoms įstaigoms, jai negali būti suteikti. Taigi nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensavimo funkciją atlikti gali tik savivaldybių institucijos ar įstaigos, teikiančios administracines paslaugas.

Apeliantas formuluoja išvadą, kad Aprašo 3 punkto nuostata, pagal kurią SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pavesta būti įgaliotąja įstaiga, įgyvendinančia nuostolių, patirtų vežant keleivius vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų ar troleibusų maršrutais, ataskaitų pateikimo bei kompensacijų išmokėjimo tvarką, neatitinka VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepradėjo norminio akto teisėtumo tyrimo, nors šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje buvo nurodyta, kad Vyriausybės atstovas turėjo tikslinti savo prašymą, siekiant apginti pareikštus reikalavimus visa apimtimi prašyti ištirti Aprašo 3 punkto nuostatos atitiktį VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą (t. II, b. l. 133-39) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, jog, visų pirma, savivaldybės internetiniame tinklapyje yra nurodytos ne administracinės paslaugos, o Vilniaus miesto savivaldybės teikiamos paslaugos plačiąja prasme. Antra, analizuojant puslapyje pateiktą informaciją, akivaizdu, kad ji nebėra aktuali, t. y. neatnaujinta ilgą laikotarpį, per kurį įvyko daug pasikeitimų, kadangi paslaugos teikėjas yra nurodytas Viešojo transporto poskyris, nors toks poskyris Vilniaus miesto savivaldybėje nebeegzistuoja.

Atsiliepime pažymima, kad Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalis yra realiai neįgyvendinama. Ši teisės norma turėtų būti suprantama remiantis protingumo principu, t. y. kad funkcijos gali būti perduodamos ne tik tada, kai nėra valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, kurioms šie įgaliojimai galėtų būti suteikti, o ir ta prasme, kad nėra savivaldybių institucijų ar įstaigų, turinčių analogiškus įgaliojimus. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas savivaldybių administravimo subjektų sąrašas suteikia teisę SĮ „Susisiekimo paslaugos“ būti viešojo administravimo subjektu pagal įstatymą. Viešojo administravimo įgaliojimai savivaldybės įmonei gali būti suteikiami įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, kai tame teisės akte ši institucija, vadovaudamasi įstatymu, reglamentuojančiu bendrą tam tikros visuomenės gyvenimo srities viešojo administravimo subjektų sudarymo ir veiklos tvarką, nurodo veikiantį ar numatomą steigti subjektą (prireikus jo pavadinimą, paskirtį, teisinę formą, santykius su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustato šiam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus (Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 129-132) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui bei pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat teigia, jog teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad VAĮ viešojo administravimo subjektų veiklą, susijusią su leidimų teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims išdavimu, išskiria iš administracinių paslaugų veiklos, susijusios su leidimų išdavimu, ir priskiria viešųjų paslaugų teikimo administravimo sričiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Sprendimo 5 punktas prieštarauja VAĮ 41 straipsnio 3 daliai. Atsiliepime taip pat pažymima, kad Sprendimo 5 punktu pavedama SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ne teikti administracines paslaugas, bet administruoti viešųjų paslaugų teikimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nei Kelių transporto kodeksu, nei Reglamentu, nei Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašu nėra siekiama griežtai nustatyti asmenų, turinčių teisę išduoti leidimus vežėjams vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais ir kompensuoti vežėjų nuostolius, teisinės formos. Nėra pagrindo teigti, kad tokia įstaiga gali būti tik savivaldybės biudžetinė įstaiga. Kompetentinga įstaiga Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto prasme gali būti savivaldybės administravimo subjektai, t. y. savivaldybės institucijos ir įstaigos, kiti subjektai, tarp jų – ir įmonės, turintys teisės aktų įgaliojimus, atliekantys jiems pavestas administravimo funkcijas ir atsakingi už šių funkcijų įgyvendinimą (VSĮ 3 straipsnio 7 dalis, VAĮ 4 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis nustato, kad, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, pagal kurį Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti, taip pat, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas); per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (5 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Veikdamas pirmiau nurodytose kompetencijos ribose Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje inicijavo administracinį ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 4.1 punkto, kuriuo Administracijos direktoriui buvo pavesta ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. papildyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo, kompensacijų vežėjams mokėjimo ir viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės funkcijomis ir užtikrinti pakeistų įstatų įregistravimą Juridinių asmenų registre, bei 5 punkto, įgaliojančio SĮ „Susisiekimo paslaugos“, nustatyta tvarka papildžius įstatus, išduoti vežėjams, pasirašiusiems šio sprendimo 1.1 punktu patvirtintą viešųjų paslaugų teikimo sutartį, leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas, vadovaujantis šio sprendimo 1.2 punktu patvirtintu tvarkos aprašu, teisėtumo.

Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. teikime Nr. 1T-33 Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 nuostatų panaikinimo (t. I, b. l. 5–6) nurodė, kad Sprendimo 4.1 ir 5 punktai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalies bei Vietos savivaldos įstatymo 4 dalies 6 punkto nuostatoms. Iš pareiškėjo prašymo matyti, jog, pareiškėjo manymu, Sprendimo 4.1 ir 5 punktai taip pat neatitinka ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies, 171 straipsnio 3 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs tarp proceso šalių kilusį ginčą, nenustatė pagrindo manyti, kad ginčijamo Sprendimo 4.1 ir 5 punktai neatitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktinius ir teisnius aspektus, proceso šalių argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėjo minėtą išvadą.

Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar teisės aktų nuostatos suteikia galimybę Savivaldybės tarybai Sprendimo 4.1 ir 5 punktuose išvardytas teises ir pareigas viešojo administravimo srityje perduoti savivaldybės įmonei, t. y. SĮ „Susisiekimo paslaugos“.

Pagal VAĮ (bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.) 2 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog savivaldybių administravimo subjektai – savivaldybių institucijos ar įstaigos, jų valstybės tarnautojai ir pareigūnai, savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra savivaldybė, asociacijos, įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Tokius viešojo administravimo įgaliojimus suteikia įstatymų įgaliotos savivaldybės institucijos savo priimtu teisės aktu. VAĮ 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog inter alia savivaldybės įmonėms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti įstatymų įgaliotos savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, kai tame teisės akte ši institucija, vadovaudamasi įstatymu, reglamentuojančiu bendrą tam tikros visuomenės gyvenimo srities viešojo administravimo subjektų sudarymo ir veiklos tvarką, nurodo veikiantį ar numatomą steigti subjektą (prireikus jo pavadinimą, paskirtį, teisinę formą, santykius su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustato šiam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus. Taigi VAĮ nustato, kad savivaldybės įmonė gali būti viešojo administravimo subjektu.

SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisinė forma yra savivaldybės įmonė, kuri yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Įmonės steigėja – Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Įmonės steigimo pagrindas – Tarybos 1998 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 230 „Dėl savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ steigimo“. Įmonė yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigta įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, ir jai perduotą bei jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise (SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 2, 4, 5 punktai, t. I, b. l. 27–29).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 5 punktu įgaliojo SĮ „Susisiekimo paslaugos“, nustatyta tvarka papildžius įstatus, išduoti vežėjams, pasirašiusiems šio sprendimo 1.1 punktu patvirtintą viešųjų paslaugų teikimo sutartį, leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas, vadovaujantis šio sprendimo 1.2 punktu patvirtintu tvarkos aprašu.

Konstatuotina, jog šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba suteikė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dvejopo pobūdžio viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. išduoti vežėjams leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais bei vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas.

Pareiškėjas byloje ginčija, jog pirmiau minėti Sprendimo 4.1 bei 5 punktai prieštarauja VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatoms. VAĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybės ir savivaldybių įmonėms viešojo administravimo įgaliojimai atlikti jų pačių priimtų administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę ir teikti administracines paslaugas gali būti suteikiami tik tuo atveju, jeigu nėra valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, kurioms šie įgaliojimai galėtų būti suteikti, ir jeigu šie įgaliojimai yra tiesiogiai susiję su tos valstybės ar savivaldybės įmonės veiklos tikslais.

VAĮ 5 straipsnyje yra įvardytos pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas; 2) įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė (pavaldžių subjektų kontrolė, nepavaldžių subjektų priežiūra); 3) administracinių paslaugų teikimas; 4) viešųjų paslaugų teikimo administravimas; 5) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Pagal VAĮ 2 straipsnio 17 dalį administracinė paslauga – viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą. Pagal šio straipsnio 20 dalį viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė.

Kaip matyti iš nurodytų sąvokų šiuo konkrečiu atveju Tarybos Sprendimo 5 punktu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pavesta funkcija – leidimų išdavimas suteikiant teisę vežėjams, pasirašiusiems šio sprendimo 1.1 punktu patvirtintą viešųjų paslaugų teikimo sutartį, vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais – nors bendrąja prasme, kaip leidimų išdavimas, patenka į administracinių paslaugų teikimo sritį, tačiau, įvertinus tai, kad šiuo atveju leidimai išduodami teikti viešąsias paslaugas (vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais), konstatuotina, kad ši funkcija laikytina viešųjų paslaugų teikimo administravimu. Dėl kitos Sprendimo 5 punktu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pavestos funkcijos – vykdyti vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas – pažymėtina, jog ši funkcija yra viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė, todėl neabejotinai patenka į viešųjų paslaugų teikimo administravimo sritį.

Įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, kad Taryba Sprendimo 5 punktu įgaliojo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdyti viešųjų paslaugų teikimo administravimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimo 5 punktas, bei išvestinis 4.1 punktas prieštarauja VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

VSĮ 4 straipsnyje išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda. Šio straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigia, jog Sprendimo 4.1 bei 5 punktai neatitinka VSĮ 4 straipsnio 6 punkto nuostatos.

Pagal VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 33 punktą keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas yra priskirtas prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Pagal VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. VSĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Pagal VSĮ 11 straipsnio 1 dalį savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba.

Tai, kad šiuo atveju Taryba, įgyvendindama savivaldos teisę, viešųjų vežimo paslaugų teikimo administravimo, priežiūros bei kontrolės funkcijas pavedė atlikti SĮ „Susisiekimo paslaugos“, kuri kaip viešojo administravimo subjektas turi teisę vykdyti minėtas funkcijas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos įstatymų nuostatos. Draudimo pavesti savivaldybės įmonei atlikti tokias funkcijas VSĮ nenustato.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Sprendimo 4.1 ir 5 punktai neatitinka Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies, 171 straipsnio 3 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimų.

Kelių transporto kodekso (bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Šio kodekso 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog viešųjų paslaugų sutarčių turinį, trukmę, jų sudarymo sąlygas ir tvarką, vežėjų nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijai apskaičiuoti taikomas taisykles nustato Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007. Nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede išdėstytas taisykles. Pagal KTK 18 straipsnio 11 dalį keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas. Leidimus keleiviams vežti vietiniais maršrutais išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais – Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija. Leidimų išdavimo sąlygas nustato Susisiekimo ministerija.

Nuostolių kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad kompetentingos įstaigos – šiame tvarkos apraše minimos savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos, išduodančios leidimus vežėjams vežti keleivius reguliaraus susisiekimo autobusų (troleibusų) maršrutais ir kompensuojančios vežėjų nuostolius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išvardytas teisės aktų nuostatas, prieina išvadą, jog minėtos nuostatos neturėtų būti aiškinamos lingvistiškai, jas reikia aiškinti kartu su VAĮ normomis. Tai įvertinus, pirmiau išvardytuose teisės aktuose nurodytos savivaldybių institucijos bei jų įgaliotos įstaigos turėtų būti suprantamos kaip savivaldybių administravimo subjektai, tarp jų – ir savivaldybės įmonės, įgalioti atlikti viešąjį administravimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Taryba Sprendimo 4.1 ir 5 punktais pažeidė savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, įtvirtintą VSĮ 4 straipsnio 6 punkte.

Pareiškėjas taip pat kėlė reikalavimą ištirti, ar Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga) dalis „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ atitinka VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatas, o pripažinus, kad Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostatos „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga)“ dalis „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ neatitinka VAĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, ją panaikinti.

Norminio administracinio teisės akto teisėtumo klausimas nagrinėjamas ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal ABTĮ 110 straipsnio, reglamentuojančio abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ypatumus, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Taigi šiuo atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas iš esmės turi teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti Aprašo teisėtumą, tačiau, įvertinus pareiškėjo skundo, patikslinto skundo, apeliacinio skundo argumentus bei bylos teisinius ir faktinius aspektus, konstatuotina, jog Aprašo teisėtumo ištyrimas iš esmės buvo siejamas su nagrinėjama administracine byla, t. y. šis prašymas laikytinas prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nagrinėjant šią bylą, kurios esminis klausimas buvo Sprendimo 4.1 ir 5 punktų teisėtumas, Aprašas nebuvo taikomas, konstatuoja, jog šiuo atveju nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Aprašo teisėtumo ištyrimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Dėl nutartyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys