2020-01-22 Nr. AB-1592-3-61-3-03305-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-31-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03305-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SADM) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), (toliau – ir atsakovas): 1) 2 936,58 Eur patirtą žalą; 2) 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 3 d. ir nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 17 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 6-24-18730 už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. pagal išduotus nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimus Nr. EC 570609 ir Nr. EC 572551, pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa. Sprendimuose apskaičiuota, kad 140 kalendorinių dienų laikotarpis, trunkantis nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. apima 95 darbo dienas, kurių darbo užmokestį paskirta motinystės pašalpa kompensuoja. Taip pat buvo apskaičiuota, kad, pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į pašalpą atsiradimo datai) buvo 333,46 Lt (96,58 EUR). Todėl minėtą sumą padauginus iš 95 darbo dienų priklausytų 9 175,1 Eur pašalpa, atitinkamai nuo kurios atskaičiuotini mokesčiai. Tačiau minėtuose sprendimuose buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 226,74 Lt (65,67 EUR) ir paskaičiuota 6 238,51 Eur išmoka. Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, pritaikius pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 2 936,58 Eur (iki mokesčių). Kadangi pareiškėjai paskirtas išmokos dydis ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui, todėl pareiškėja minėtą skirtumą prašė priteisti kaip žalos atlyginimą. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

3. Pareiškėja teigė, kad ginčo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos ir atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms jų nėštumo ir gimdymo metu turi būti užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Pareiškėja valstybės neteisėtus veiksmus kildina iš SADM neveikimo po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad SADM rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo, tačiau nepaisė jį saistančios oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, tad neteisėtų veiksmų (neveikimo) išdavoje nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Dėl SADM neveikimo, nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų šią pareiškėjai garantuojamą teisę, todėl pareiškėjai kilo 2 936,58 Eur žala.

4. Pareiškėja grįsdama skundo reikalavimus taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

5. Papildomuose teismui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja atkreipė dėmesį, kad neteisėtu neveikimu turėtų būti pripažįstamas valstybės neveikimas po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo apie tai, kad būtina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą motinystės apsaugos apimtį. Nurodė, kad atsakovas visiškai nepagrįstai susikoncentruoja į 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinę dalį, ignoruodamas šio nutarimo motyvuojamąją dalį, kurioje Konstitucinis teismas kaip tik ir formuoja konstitucinę doktriną, aiškindamas atskiras Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas. 2012 m. vasario 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas aiškino ne tik Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, bet ir 39 straipsnio 2 dalį, kuri buvo aktuali.

6. Atsakovo atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. VSDFV paaiškino, kad nors pareiškėja teigė, jog turtinę žalą patyrė dėl įstatymų leidėjo neveikimo, tačiau iš skunde išdėstytų aplinkybių buvo matyti, kad tiesiogines teisines pasekmes, pareiškėjai sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. 6-24-16369, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu. Šio sprendimo pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas, galimybės jį apskųsti nebėra.

8. VSDFV nurodė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 22 d. pateikė VSDFV skundą, kuriuo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6-24-18176 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-24-16369. VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-7252 pareiškėjos skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-18176 panaikinimo netenkino, o dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 konstatavo, kad skundas pateiktas praleidus skundo padavimo terminą ir paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius priežastis, dėl kurių skundo padavimo VSDFV terminas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 buvo praleistas. Pareiškėja nepateikė VSDFV termino praleidimą pateisinančių priežasčių, todėl VSDFV 2017 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-523 pareiškėjos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 panaikinimo paliktas nenagrinėtu. VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-7252 pareiškėja apskundė teismui, tačiau tik toje dalyje, kurioje jos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-18176 panaikinimo netenkintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2755-244/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2017-3) byla nutraukta pareiškėjai atsisakius skundo reikalavimų). Toje dalyje, kur buvo konstatuotas termino dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 apskundimo praleidimas, pareiškėja VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-7252 neskundė. VSDFV 2017 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-523, kuriuo pareiškėjos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 panaikinimo paliktas nenagrinėtu, pareiškėja taip pat neskundė.

9. VSDFV pažymėjo, kad teisinių santykių, atsiradusių VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 pagrindu, teisinė kvalifikacija yra baigta. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl turtinės žalos priteisimo, neturi teisinio pagrindo šio sprendimo revizuoti, o tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti apie atsakovo veiksmų neteisėtumą. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teisė į žalos atlyginimą paneigiama visiškai. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas buvo įvykdytas dar 2014 metais, todėl 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjos atžvilgiu taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negalėjo būti taikomas.

10. VSDFV nuomone, pareiškėja, teigdama, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, neįrodė, kad žalą ji patyrė būtent dėl SADM (o ne dėl Vyriausybės, Seimo ar Respublikos Prezidento) veiksmų, ir kokie konkretūs veiksmai, atlikti įstatymų leidėjo po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pažeidė pareiškėjos teises 2014 metais.

11. Atsakovo atstovas SADM atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

12. SADM paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai vadovavosi 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Be to, priešingai nei nurodė pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 metų vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. SADM atkreipė dėmesį, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, taip yra suformuota taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. SADM nuomone, sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl buvo teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. SADM nurodė, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. SADM teigimu, pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala negali būti priteista.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos G. S. skundą atmetė.

14. Teismas įvertinęs pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 6 238,51 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant 65,67 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos teigimu, motinystės pašalpa turėjo būti apskaičiuota taikant ne maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o jos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

15. Teismas pažymėjo, kad motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai.

16. Teismas nustatė, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 6-24-18730 pareiškėja privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šiuo atveju VSDFV, neskundė, todėl šie sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Pažymėjo, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 22 d. pateikė VSDFV skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6-24-18176 ir Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-24-16369.

VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-7252 pareiškėjos skundas dalyje dėl Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-18176 panaikinimo netenkino, o dalyje dėl Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 konstatavo, kad skundas pateiktas praleidus skundo padavimo terminą ir paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius priežastis, dėl kurių skundo padavimo VSDFV terminas dėl Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 buvo praleistas.

VSDFV 2017 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-523 pareiškėjos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dėl Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 panaikinimo paliktas nenagrinėtu, kadangi pareiškėja nepateikė skundo praleidimo terminą pateisinančių priežasčių. VSDF 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-7252 pareiškėja apskundė teismui, toje dalyje, kurioje jos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-18176 panaikinimo netenkintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2755-244/2017 bylą nutraukė, kadangi pareiškėja skundo atsisakė. Pareiškėja VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-7252, dalyje, kur buvo konstatuotas apskundimo termino praleidimas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369, neskundė. VSDF 2017 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-523, kuriuo pareiškėjos 2016 m. lapkričio 22 d. skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 panaikinimo paliktas nenagrinėtu, pareiškėja taip pat neskundė.

Pareiškėja neskundė ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 6-24-18730. Teismas įvertinęs šias aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, buvo teisėti.

17. Teismas nustatęs, kad pareiškėja turtinę žalą taip pat kildino iš tos aplinkybės, kad atsakovas SADM po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą motinystės apsaugos apimtį, nurodė, jog 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimu būtent įstatymų leidėjas buvo įpareigotas užtikrinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų nutarime suformuluotus išaiškinimus. Tačiau, teismas įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas nurodė, jog ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas negalėjo būti siejamas su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatomis, kadangi tik 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Atsakovai, priimdami sprendimus, vadovavosi tokiomis teisės aktų nuostatomis, kurios nebuvo nuginčytos ir galiojo sprendimų priėmimo metu. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Kadangi tik po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, įstatymų leidėjas priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 8 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, apskaičiuotą pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. motinystės pašalpa perskaičiuojama ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas.

19. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šiuo atveju pareiškėja neįrodė, kokiu pagrindu žalą kildino iš SADM veiksmų, o nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą, dėl to, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 6-24-18730 motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, taip pat dėl neteisėtų SADM veiksmų, teismo atmesta. Taip pat teismo atmestas ir išvestinis reikalavimas – priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

21. Pareiškėja pasisakydama dėl valstybės institucijos, kurios neveikimu jai buvo padaryta žala, neteisėtų veiksmų, nurodo, kad teismas nepagrįstai susiaurina įstatymų leidybos terminą, kadangi šiame procese dalyvauja ne tik Seimas, bet kiti teisėkūros subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsnį „Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei". Atitinkamai Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio, įtvirtinančio pagrindinius Vyriausybės įgaliojimus, 6 punktas nustato, kad Vyriausybė „rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus“. Pareiškėjos nuomone, teismas taip pat neatsižvelgė į SADM Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) priskirtas funkcijas, bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. A1-311 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Darbo reglamentas). Pareiškėjos teigimu, SADM yra teisėkūros subjektas, rengiantis ir teikiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo.

22. Pareiškėjos nuomone, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad po to, kai Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, jog tiek, kiek Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, atitinkamai pripažino, jog tiek, kiek Įstatymo 183 straipsnyje nenustatyta, kad mokant tėvystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos tėvystės atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, būtent SADM buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Įstatymo pakeitimus, t. y. SADM iniciatyva, Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nustatyti Įstatymo prieštaravimai Konstitucijai buvo pašalinti. Tačiau, pareiškėja pastebi, kad SADM laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio teismo doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo. Tokiu neveikimu buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai.

23. Pareiškėjos teigimu, SADM neteisėti veiksmai pasireiškė ir Konstitucijoje įtvirtinto atsakingo valdymo (gero administravimo) principo pažeidimu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada), nes valstybės pareigą apsaugoti žmogaus teises, imantis konkrečių priemonių nuo galimų pažeidimų, galima įvardinti kaip valstybės pozityviąsias pareigas vykdomas savo piliečių atžvilgiu. SADM, kuri, pareiškėjos nuomone, savo veikloje privalo vadovautis Konstitucija ir kitais įstatymais, nepaisydama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, akivaizdžiai pažeidė ir atsakingo valdymo principą.

24. Pareiškėja, nesutikdama su teismo išvada, kad „atsakovo veiksmų neteisėtumas negali būti siejamas su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatomis, kadangi tik 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai“, nurodo, kad būtent šiame nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę. Tačiau SADM nepaisė ją saistančios oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, tad neteisėtų veiksmų (neveikimo) išdavoje nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalimi.

25. Pareiškėjos nuomone, nors byloje nebuvo ginčijamas VSDFV teritorinio padalinio priimtų sprendimų skirti pareiškėjai motinystės pašalpą teisėtumas, pareiškėja nekvestionuoja, VSDFV teritorinio skyriaus pareigos, apskaičiuoti motinystės pašalpos dydį pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, vis tik imasi vertinti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, pastarajam priimant sprendimus skirti pareiškėjai motinystės pašalpą ir daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą yra teisėti.

26. Pareiškėja pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai savo argumentus grindžia Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktu Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, kadangi ši Konstitucijos nuostata ginčo atveju nėra aktuali.

27. Pareiškėjos vertinimu, būtent SADM, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, nepaisė jį saistančios oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų Pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, todėl dėl tokio neveikimo kilo realios neigiamos pasekmės, t. y. pareiškėjai buvo padaryta turtinio pobūdžio žala atitinkanti negautų pajamų turinį, o šią žalą ir valstybės bei jos institucijų neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys.

28. Atsakovo atstovas SADM atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. SADM nurodo, kad nors esminis šios administracinės bylos elementas yra nustatyti, taip pat įrodyti, kad bent vieno iš Lietuvos valstybės atstovų – SADM ar VSDFV darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, tačiau pareiškėja didžiąją dalį dėmesio skiria SADM teisių, funkcijų, galimybių, kylančių iš Nuostatų ir Darbo reglamento analizei, viešojo valdymo principų apžvalgai. Pareiškėja neįrodo SADM pareigos nustatyti jos pageidaujamą teisinį reguliavimą pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia SADM kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus.

30. SADM atkreipia dėmesį, kad nors šioje administracinėje byloje pareiškėja tariamai patirtą žalą sieja su jos nepateisintu lūkesčiu, jog pageidaujamas teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas pareiškėjai palankiu metu, tačiau kartu savo apeliaciniame skunde pareiškėja pripažįsta, jog tai, ką SADM buvo teisiškai įpareigota atlikti, ji atliko.

31. Tariamai patirtą žalą pareiškėja kildina iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateikto išaiškinimo dėl motinystės pašalpų (išmokų), taip pat dėl SADM neįvykdytos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo. SADM nurodo, kad Konstitucinis Teismas nepasisakė, jog kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat neformulavo išaiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas, pažeidžiantis motinų teises, teisinės valstybės principą, be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nepripažino, kad kompensuojamojo uždarbio maksimumo nustatymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. SADM nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai.

32. SADM teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas oficialiai aiškina tik Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

33. SADM atkreipia dėmesį, kad Įstatymu (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus išmokų dydis ir taip sudarytos galimybės perskirstyti įmokas taip, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšos galėtų būti skirtos mažesnes pajamas gavusių ir atitinkamai mažesnes įmokas mokėjusių asmenų socialiniams poreikiams tenkinti.

34. SADM vertinimu, Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad toks teisinis reguliavimas, kai nustatomos motinystės išmokų „lubos“, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau šis nutarimas pareiškėjos atveju yra netaikytinas, kadangi sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. SADM žiniomis, pareiškėja sprendimo dėl motinystės pašalpos neskundė, todėl sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

35. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad SADM neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, laikytini nepagrįstais, kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjama, ar konstatuota, kad nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, SADM iniciatyva įstatymų leidėjas priėmė Įstatymą, kurio 8 straipsnyje nustatytos, motinystės pašalpos perskaičiavo sąlygos.

36. SADM akcentuotina, kad pareiškėja neįrodė SADM pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus būtent jos norimu būdu ir norimu metu, t. y. pareiškėja neįrodė SADM neteisėto neveikimo, nes 2012 m. veikė taip, kaip nustatyta teisės aktais ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Neįrodžius pagrindinio civilinės atsakomybės elemento – šiuo atveju neteisėto neveikimo, žala nenustatyta ir negali būti priteista.

37. Atsakovo atstovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. VSDFV nurodo, kad nors pareiškėja teigia, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, tačiau įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl SADM neveikimo. Be to, pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus SADM veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos jos teisės. SADM pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovo veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos reikalavimas pagrįstumas ir teisėtumas.

40. Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina: 1) iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 6-24-18730, kuriais buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 6 238,51 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį; 2) iš tos aplinkybės, kad atsakovas SADM po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti teisinį reguliavimą.

41. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nes įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, buvo teisėti. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas negalėjo būti siejamas su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatomis, kadangi tik 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai.

42. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės tuo aspektu, kad teismas netinkamai įvertino tai, jog SADM laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio teismo doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo ir neinicijavo nustatytų pažeidimų pašalinimo, t. y. neinicijavo Įstatymo pakeitimo po minėto Konstitucinio teismo nutarimo.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

46. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad SADM nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

47. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar SADM veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė SADM pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad SADM, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

50. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

51. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 6-24-18730, kuriais motinystės pašalpa pareiškėjai buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. buvo priimti, įsigaliojo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog SADM neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog SADM, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų SADM veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019 ir kt.).

53. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė